- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-22
- Bylos Nr.
- ATP-241-719/2016
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Artūras Ridikas
- Kategorijos
- 3.26.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Jolanta Gasparavičienė Administracinio teisės pažeidimo byla
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2016 m. balandžio 22 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos – Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarties V. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pažeidėjas), administracinio teisės pažeidimo byloje
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Institucijos 2016 m. sausio 12 d. nutarimu Pažeidėjas buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124² straipsnio 2 dalį 289 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 mėnesių už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 28 d. 10.55 val. (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje, vairuodamas automobilį ir įvertinęs tai, kad aikštelės danga yra apsnigta ir slidi, dėl chuliganiškų paskatų manevravo taip, kad automobilis slystų į šoną per aikštelę ir taip sukėlė pavojų eismo, savo bei keleivio saugumui.
Šį nutarimą Pažeidėjas apskundė apylinkės teismui, kuris skundžiama nutartimi Pažeidėjo skundą tenkino – Institucijos 2016 m. sausio 12 d. nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir Institucijos 2016 m. sausio 12 d. nutarimą palikti galioti. Skunde cituojamas Institucijos 2016 m. sausio 12 d. nutarimas, skundžiama nutartis, dėstoma apie įrodinėjimą, pateikiamas šioje byloje esančių įrodymų vertinimas ir manoma, kad skundžiamą nutartį apylinkės teismas priėmė atsižvelgęs tik į atsakomybėn patraukto asmens interesą išvengti atsakomybės. Institucija nurodo, kad apylinkės teisme apklausto liudytojo S. M. parodymai vertintini kritiškai, nes šis liudytojas yra atsakomybėn patraukto asmens draugas. Taip pat apylinkės teismas neapklausė tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkų policijos pareigūnų. Be to, byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad automobilio ratai buvo užblokuoti, o stabdžių žibintai nedegė, kas rodo, jog atsakomybėn patrauktas asmuo automobilį slysti privertė naudodamas rankinį stabdį. Būtent toks automobilio manevras yra daromas tam, kad automobilis slystų. Atsižvelgiant į tai manoma, kad apylinkės teismas nepakankamai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. Ž. su skundu nesutinka. Jis cituoja Institucijos 2016 m. sausio 12 d. nutarimą, skundžiamą nutartį, apeliacinį skundą, ATPK 9, 124² ir 256 straipsnius, KET 9 punktą, dėsto apie administracinio teisės pažeidimo sąvoką, įrodinėjimą, chuliganišką vairavimą ir mano, kad apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šią bylą, tinkami ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė teisės aktus bei vadovavosi suformuota teismų praktika, todėl apeliacinis skundas turi būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).
ATPK 256 ir 257 straipsniuose suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad įrodymų vertinimas grindžiamas vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaujantis įstatymu bei teisine sąmone. Proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareikšti savo nuomonę dėl įrodymų galios. Tačiau nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija bylą nagrinėjančiam organui nėra privaloma. Todėl klausimų, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos, o kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje konkrečioje byloje ir ar skundas tenkintinas, sprendimas yra tik skundą nagrinėjančio teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės.
Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas nurodė ir išvardijo visus atsakomybėn patraukto asmens kaltės klausimui išspręsti reikšmės turinčius duomenis, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisminio proceso metu. Bylą pagal asmens skundą išnagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nutarime, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.
ATPK 124² straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad chuliganiškas vairavimas, tai yra Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų, keliantis pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Institucija atsakomybėn patrauktą asmenį V. Ž. kaltino pažeidus KET 9 punktą, kuriame įtvirtinta pareiga eismo dalyviams laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Tačiau ši norma yra tik bendro pobūdžio. Kiekvienas KET pažeidimas yra daugiau ar mažiau pavojingas, kiekvienas pažeidimas sukelia didesnį arba mažesnį pavojų eismo ar jo dalyvių saugumui, jų turtui ir pan., bet ne kiekvieną KET pažeidimą galima kvalifikuoti pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį. Kvalifikuojant asmens veiką pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį šalia alternatyvių požymių – pavojaus sukėlimo eismo, savo ar kitų žmonių saugumui, būtina nustatyti būtinąjį požymį – chuliganiškas paskatas.
Teismų praktikoje chuliganiškos paskatos suprantamos kaip tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šioje vietoje pažymėtina, kad atsakomybėn patrauktas asmuo nuo pat bendravimo su policijos pareigūnais pradžios nuosekliai neigė, kad jis automobilį vairavo chuliganiškai ir tvirtino, kad jis norėjo automobilį ištiesinti kai šis ėmė slysti (10–13, 16 b. l.), o Institucija apeliaciniame skunde nurodo, kad V. Ž. jo vairuotą automobilį privertė slysti šonu tyčia, panaudodamas automobilio rankinį stabdį (42 b. l.). Tačiau kvalifikuojant veiką pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį nėra jokio skirtumo, ar asmuo automobilį privertė slysti tyčia, panaudodamas rankinį automobilio stabdį, spausdamas automobilio akseleratoriaus pedalą bei kitokiais būdais, ar automobilis šonu ėmė slysti dėl neatsargaus atsakomybėn patraukto asmens elgesio, jam netinkamai įvertinus kelio dangos būklę ir kitas eismo sąlygas, nepasirinkus saugaus automobilio greičio ir pan., nes visais atvejais šonu slystantis ir dėl to sunkiau kontroliuojamas automobilis sukelia pavojų eismo ar kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui nepriklausomai nuo to, ar asmuo padarė tai tyčia, ar ne, ar šalia yra kiti eismo dalyviai bei svetimas turtas, ar jų nėra. Kvalifikuojant veiką pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį svarbiausia yra nustatyti būtinąjį požymį – chuliganiškas paskatas. Tačiau šioje byloje nėra duomenų apie chuliganiškas atsakomybėn patraukto asmens paskatas ir apie tai, kaip jos pasireiškė – vien tik automobilio slydimas, kartu nenustačius kokių nors kitų veiksmų ar pasekmių (pavyzdžiui, pavojingos situacijos, dėl kurios kiti eismo dalyviai būtų buvę priversti keisti savo judėjimo kryptį ar greitį, sukėlimo; triukšmo, dulkių ar dūmų sukėlimo; kitų eismo dalyvių aptaškymo purvu ar vandeniu ar kitokio kitų eismo dalyvių pažeminimo, įžeidimo ir pan.) negali būti vertinamas kaip atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, aiškus kitų žmonių negerbimas, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimas, siekiant save priešpastatyti aplinkiniams ar pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos. Šiuo konkrečiu atveju atsakomybėn patraukto asmens veikoje nesant chuliganiškų paskatų, vien tik už jo vairuoto automobilio slydimą šonu atsakomybė pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį negalima.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo. Todėl nesant pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad atsakomybėn patrauktas asmuo V. Ž. padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, daroma išvada, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą V. Ž. veikoje nesant ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Institucijos apeliacinio skundo argumentai apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutartį nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartį nepakeistą ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.