Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2.1. Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pakeitė pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu.

2.2. Pareiškėjui 2025 m. rugpjūčio 13 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas), galiojantis iki 2029 m. rugpjūčio 13 d. Leidimas pareiškėjui įteiktas 2025 m. rugpjūčio 20 d.

2.3. Migracijos departamentui pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad 2025 m. liepos 9 d. ir 2025 m. liepos 19 d. į (duomenys neskelbtini) vyko dėl objektyvių, ne nuo jo valios priklausančių priežasčių – vykdė jam priskirtą pareigą rūpintis motina.

2.4. Mama K. M., gimusi (duomenys neskelbtini) metais, gyvena (duomenys neskelbtini), kalnuose. Mama turi rimtų sveikatos problemų, todėl bent kartą per mėnesį ją reikia nuvežti į ligoninę, esančią (duomenys neskelbtini), už 120 km nuo gyvenamosios vietos, apžiūrai. Motina yra senyvo amžiaus, jai (duomenys neskelbtini) metai, vyras miręs, gyvena viena.

2.5. Atsakovas netinkamai įvertino vykimo į (duomenys neskelbtini) aplinkybes, neįvertino individualios pareiškėjo situacijos tiek grėsmės valstybės saugumui, tiek jo šeiminių ir socialinių ryšių su Lietuvos Respublikos kontekste.

2.6. Pareiškėjui 2021 m. kovo 10 d. buvo išduota nacionalinė viza, kuri galiojo nuo 2021 m. kovo 10 d. iki 2022 m. kovo 9 d. Pirmasis leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2022 m. balandžio 20 d., kuris galiojo iki 2024 m. balandžio 20 d., o nuo 2023 m. rugpjūčio 4 d. iki 2025 m. rugpjūčio 4 d. ir nuo 2025 m. rugpjūčio 13 d. iki 2029 m. rugpjūčio 13 d. leidimai laikinai gyventi Lietuvoje buvo keičiami.

2.7. Pareiškėjas 2023 m. birželio 29 d. sudarė santuoką su I. N., gim. (duomenys neskelbtini) d. Lietuvoje gyvena jo sūnus B. E. N., gim. (duomenys neskelbtini) d., kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaruoja nuo 2022 m. balandžio 25 d. Pareiškėjas nuo 2025 m. sausio 31 d. registruotas Užimtumo tarnyboje. Pareiškėjo žmona yra vaiko priežiūros atostogose.

2.8. Skundžiamas Sprendimas pareiškėjui ir jo šeimai sukelia itin neigiamas pasekmes. Pareiškėjo sutuoktinė (duomenys neskelbtini) pilietė I. N. ir sūnus liks atskirti nuo vyro, tėvo. Sūnus praras galimybę augti su tėvu, patirti ir užmegzti ryšį su tėvu, visa sūnaus priežiūros ir auklėjimo našta teks pareiškėjo sutuoktinei. Visas pareiškėjo socialinių, šeiminių ir ekonominių interesų centras yra Lietuvoje.

2.9. Pareiškėjo teisė matytis su sūnumi ir įstatyminė pareiga juo rūpintis negali būti ignoruojama. Atsakovo Sprendimas nepagrįstai apriboja pareiškėjo ir jo šeimos narių teisę į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą bei pažeidžia vaiko teisę gyventi kartu su abiem tėvais. Atsakovas privalėjo įvertinti ne tik pareiškėjo teisę į asmeninį ir šeimos gyvenimą, bet ir pareigą rūpintis šeima ir mažamečiu vaiku.

2.10. Vien formalus įstatyme nustatyto pagrindo egzistavimas nėra pakankamas pagrindas leidimą gyventi Lietuvoje panaikinti. Pareiškėjas turėjo pagrįstą lūkestį, kad bus atsižvelgta į objektyvias priežastis, dėl kurių jis vyko į (duomenys neskelbtini) ir įstatymo nuostatos, kurių jis nežinojo, bus taikomos ne atsietai nuo viso teisinio reguliavimo, o individualizuotai, atsižvelgiant į konkrečias bylos faktines aplinkybes, vadovaujantis ne tik teisėtumo, bet ir teisingumo, protingumo ir humaniškumo kriterijais.

2.12. Migracijos departamentas neatliko tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant ginčijamą Sprendimą. Sprendime nurodytas Leidimo panaikinimo pagrindas – Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 dalis pritaikyta formaliai ir nepagrįstai, ignoruojant faktinių aplinkybių visumą ir sureikšminant tik vieną aspektą – vykimo per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą į (duomenys neskelbtini) faktą.

2.13. Sprendimas yra neproporcingas, nemotyvuotas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

6. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 25S192332, kuriuo panaikintas Leidimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Nustatyta, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, 3 straipsnio 10 dalimi, Įstatymo 28 straipsnio 4 dalimi, 2025 m. rugpjūčio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 25S192332, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2029 m. gegužės 7 d., išduotą (duomenys neskelbtini) piliečiui M. M. (M. M.), gim. (duomenys neskelbtini) d.

8. Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius, įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) 2 kartus, t. y. 2005 m. liepos 9 d. ir 2025 m. liepos 19 d.

9. Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

10. Nuo 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymas, kuriuo nustatytos tam tikros ribojamosios priemonės Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiams. Šiuo įstatymu siekiama užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesus, taip pat pasiekti Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus tikslus, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 straipsnis).

11. Kaip matyti iš šio teisinio reguliavimo travaux préparatoires (Aiškinamasis raštas dėl Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo projekto Nr. XIVP-2496), toks teisinis reguliavimas nustatytas atsižvelgiant į užsienio valstybių vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą ir poreikį Lietuvai papildomai, greta Europos Sąjungos nustatytų tarptautinių sankcijų, nacionaliniu lygiu taikyti sankcijas (ribojamąsias priemones) valstybėms agresorėms kaip užsienio politikos priemonę. Kaip pažymėta, Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ konstatavo, kad Rusijos Federacijos veiksmai daro reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), labiausiai – Rytų, narių, bet ir visos Europos saugumui; Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. gegužės 10 d. pripažino Rusijos Federacijos vykdomą karą prieš Ukrainą ukrainiečių tautos genocidu, o Rusijos Federaciją, kurios karinės pajėgos sąmoningai ir sistemingai renkasi bombarduoti civilinius objektus, – terorizmą remiančia ir vykdančia valstybe; atsakomybė už Rusijos karą prieš Ukrainą tenka ir Baltarusijai; Rusija nuo karo pradžios naudojasi Baltarusijos teritorija, dislokuoja joje savo karius; didžioji dauguma Rusijos piliečių palaiko savo šalies agresorės karinius veiksmus, nesiima veiksmų stabdyti savo šalies režimo agresiją, todėl atsakomybė tenka ir tų šalių piliečiams; siekiant pakeisti jų nusistatymą, tikslinga nustatyti ribojamąsias priemones, susijusias su galimybe Rusijos ir Baltarusijos piliečiams lankytis Lietuvoje ir atvykti į Europos Sąjungos teritoriją. Pažymėtina, kad Ribojamųjų priemonių įstatymu nustatytos priemonės yra laikino pobūdžio ir galioja įstatyme apibrėžtą laikotarpį.

12. Lietuvos Respublikos Seimas 2025 m. balandžio 17 d. Nr. XV-170 priėmė Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, papildytos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnyje nustatytos ribojamosios priemonės, numatant atvejį, kada panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip matyti iš tokio teisinio reguliavimo travaux préparatoires (Aiškinamojo rašto dėl Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XVP-112), konstatavus, kad kol kas išlieka grėsmė visuomenės rimčiai (dėl prieš Ukrainą vykdomos karinės agresijos daromų nusikaltimų žmoniškumui, nemažėjančių karo nusikaltimų prieš Ukrainos civilius gyventojus, vykdomo valstybinio terorizmo, nuolat daromų tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, lėmusių humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę; dėl Rusijos Federacijos atakų prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą; dėl Rusijos Federacijos toliau atvirai ir intensyviai išsakomų grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms, kartu niekinant jų nepriklausomybę, teritorinį vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigiant jų egzistavimą; dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia sudaromų palankių sąlygų vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką), nuspręsta, kad yra tikslinga pratęsti Ribojamųjų priemonių įstatymo galiojimą dar vieniems metams, t. y. iki 2026 m. gegužės 2 d. Taigi, remiantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2025 m. balandžio 17 d. redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytos ribojamosios priemonės taikomos iki 2026 m. gegužės 2 d.

19. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikosi pozicijos, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar aplinkybės, dėl kurių Rusijos Federacijos pilietis buvo daugiau nei kartą per paskutinius 3 kalendorinius mėnesius išvykęs į Rusijos Federaciją, laikytinos objektyviomis priežastimis, nėra pagrindo aiškinti kitaip nei nurodytoje administracinių teismų praktikoje. Migracijos departamentui yra suteikta plati diskrecinė teisė vertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes, dėl kurių nesilaikyta Ribojamųjų priemonių įstatyme įtvirtintos minėtos bendrosios taisyklės ir atitinkamas vertinimas privalo būti motyvuotas. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad Migracijos departamentui tenka pareiga pagal aptariamą teisinį reguliavimą priimamame sprendime panaikinti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje motyvuotai nurodyti, kodėl laikoma, jog priežastys, dėl kurių užsienietis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusiją ar Baltarusiją, objektyviai nepateisina tokios vykimo būtinybės, t. y., atliktas vertinimas turi būti išsamus, jame turi būti nurodyti aiškūs argumentai, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis.

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjui Leidimas išduotas 2025 m. rugpjūčio 13 d. Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo pagrindu.

21. Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmė vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu.

22. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 29 d. sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete I. N., gim. (duomenys neskelbtini) d. Lietuvoje gyvena pareiškėjo sūnus B. E. N., gim. (duomenys neskelbtini) d., kuris taip pat yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaruoja nuo 2022 m. balandžio 25 d. Pareiškėjas nuo 2025 m. sausio 31 d. registruotas Užimtumo tarnyboje. Pareiškėjo žmona yra vaiko priežiūros atostogose. Ginčo dėl šių aplinkybių nėra.

24. Kaip matyti iš Sprendimo, pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, kuri galiojo nuo 2021 m. kovo 10 d. iki 2022 m. kovo 9 d. Pirmasis leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui išduotas 2022 m. balandžio 20 d. šeimos susijungimo pagrindu. Vėliau leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo keičiami tuo pačiu pagrindu. Šios aplinkybės byloje nėra ginčijamos.

25. Kaip jau buvo nurodyta, Migracijos departamentas Leidimą panaikino, nustatęs, kad pareiškėjas nuo 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) 2 kartus: t. y. 2005 m. liepos 9 d. ir 2025 m. liepos 19 d.

26. Pareiškėjas pripažįsta, kad jis 2005 m. liepos 9 d. ir 2025 m. liepos 19 d. buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) prižiūrėti vienišos sergančios motinos, gyvenančios (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas šiai aplinkybei patvirtinti Migracijos departamentui jokių dokumentų nepateikė.

28. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, teismui pateikė (duomenys neskelbtini) centrinės ligoninės Išrašą iš ambulatorinės kortelės, (duomenys neskelbtini) savivaldybės teritorinio vieneto (duomenys neskelbtini) kaimo tarybos Pažymą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo mama K. M. (duomenys neskelbtini) dukra), gimusi (duomenys neskelbtini) metais, pasas – (duomenys neskelbtini), išduotas 2002 m. gruodžio 26 d. (duomenys neskelbtini) rajono vidaus reikalų skyriaus, iš tikrųjų yra išlaikoma sūnaus M. M. ((duomenys neskelbtini) sūnaus), gimusio (duomenys neskelbtini) d., pasas – (duomenys neskelbtini), išduotas 2019 m. birželio 11 d. (duomenys neskelbtini).

29. Taigi, faktinė aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjo mama K. M. (duomenys neskelbtini) dukra), gimusi (duomenys neskelbtini) metais, yra nustatyta. Byloje įrodymų, paneigiančių pareiškėjo vykimus į (duomenys neskelbtini), nėra. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, patvirtina, kad pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) vyko dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes, kaip nurodo pareiškėjas, vienišai (duomenys neskelbtini) metų motinai buvo būtina priežiūra. Šie pareiškėjo paaiškinimai yra logiški ir patvirtinti medicininiais dokumentais.

30. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, nesutinka su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių, t. y. pareiškėjas galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į (duomenys neskelbtini). Šiuo aspektu teismas pažymi, kad pareiškėjo pasirinkimas buvo apribotas ir pateisinamas.

33. Teismas pabrėžia, kad ta aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, suponuoja, jog Migracijos departamento sprendimas nelaikyti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis kaip tik turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas. Šiuo atveju Migracijos departamento sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų – jis nėra motyvuotas, išsamiai pagrįstas, jame nėra atskleisti argumentai, lėmę Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos ribojamosios priemonės – leidimo laikinai gyventi panaikinimo taikymą. Todėl teismo vertinimu, yra pagrindas panaikinti Sprendimą, kaip neatitinkantį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto.

34. Teismo vertinimu, atsakovas formaliai konstatavo, jog pareiškėjas vyko į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ne dėl objektyvių priežasčių, tokia išvada padaryta nemotyvuotai nurodžius, kad jis apskritai turėjo galimybę nuspręsti nevykti į (duomenys neskelbtini). Nors šiuo atveju Migracijos departamentas Sprendime atkartojo pareiškėjo nurodytas priežastis, kurias pareiškėjas laikė objektyviai pateisinančiomis jo vykimą į (duomenys neskelbtini), atsakovas nepateikė konkrečių, motyvuotų, logiškai paaiškinamų argumentų, kodėl pareiškėjo nurodytos priežastys nelaikytinos objektyviomis. Sprendime šiuo aspektu apsiribota bendro pobūdžio teze, kad tokios priežastys nėra objektyvios, nepateikiant jokio tokios atsakovo pozicijos pagrindimo.

35. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos ir saugomos bei ginamos įvairios pamatinės teisinės vertybės, tarp jų – apsauga nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą (22 straipsnio 4 dalis).

36. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, be kita ko, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, yra išplėtota šeimos samprata, taip pat išaiškinta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus. Tokia oficialioji konstitucinė doktrina atitinkamai taikoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. birželio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-1713-1188/2023, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1190-1188/2025 ir kt.).

37. Taigi, nagrinėjamu atveju esminę svarbą turi šeimos neišskyrimo, t. y. pareiškėjo neatskyrimo nuo sutuoktinės ir mažamečio vaiko aspektas, taip pat šeimos teisių ir teisėtų interesų tinkama gynyba viešosios tvarkos užtikrinimo (deramo subalansavimo) kontekste.

38. Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Šios Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.

39. Nagrinėjamu atveju esminę svarbą taip pat turi ne tik pareiškėjo, bet ir jo šeimos narių, ypač mažamečio vaiko, specifinės padėties individualizavimo bei proporcingo kvalifikavimo aspektai, pirmiausia vaikų interesų prioriteto kontekste.

40. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 20 straipsnyje nurodyta, kad „Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo“ (1 d.); „Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi: a) teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; <...> c) būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai“ (2 d.). Šių SESV 20 straipsnio nuostatų reglamentavimo dalykui, kaip matyti iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) išaiškinimų, priskirtini santykiai, kurie susiję, be kita ko, su Europos Sąjungos pilietybę turinčių vaikų priklausomumu nuo trečiosios valstybės pilietybę turinčių jų tėvų. Todėl akcentuotini ESTT išaiškinimai, kad pagal SESV 20 straipsnio nuostatas pripažintina Sąjungos piliečio šeimos nariu esančio trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje, siekiant užtikrinti Sąjungos piliečio galimybes veiksmingai naudotis pagrindinėmis šio statuso suteikiamomis teisėmis tol, kol tęsiasi priklausomumo ryšys su trečiosios šalies piliečiu (žr., 2023 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, byloje C-459/20, EU:C:2023:499, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kaip matyti iš ESTT jurisprudencijos, teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pripažinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamo trečiosios šalies piliečio ir jo šeimos nariu esančio Sąjungos piliečio priklausomumo santykio intensyvumą ir visas su tuo susijusias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (žr., 2022 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, byloje C-624/20, EU:C:2022:639, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Labai specifinėse situacijose SESV 20 straipsnis aiškintinas ir taikytinas ne tik kaip užkertantis kelią išsiųsti trečiosios šalies pilietį, bet ir įpareigojantis suteikti jam teisę gyventi šalyje (plačiau žr. 2024 m. balandžio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo NW (Informations classifiées), sujungtose bylose C-420/22 ir C-528/22, EU:C:2024:344, 60–65 punktus).

41. Minėta Teisingumo Teismo praktika vadovaujasi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracines bylas, kurios susijusios su užsieniečių, turinčių mažamečių vaikų (Lietuvos Respublikos piliečių), gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliama grėsme valstybės saugumui (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2190-968/2024, 2025 m. sausio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1018-1188/2025 ir kt.).

42. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Europos Sąjungos teisė (be kita ko, ją aiškinanti Teisingumo Teismo praktika) yra privaloma visoms valstybių narių institucijoms. Atitinkamai, konstatuotina, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, privalėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjo mažametis vaikas yra savo kilmės valstybėje gyvenantis Europos Sąjungos pilietis, o panaikinus pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis turės iš Lietuvos išvykti. Todėl pagal ESTT išplėtotus Europos Sąjungos teisės išaiškinimus, reikalaujančius įvertinti priklausomumo ryšį tarp užsieniečio ir Europos Sąjungos piliečio, Migracijos departamentas privalėjo Sprendimą šiuo aspektu papildomai individualizuoti. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtas vertinimas ir individualizavimas Sprendime atliktas nebuvo, teismas sprendžia, jog Sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40-41 straipsniais, 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. M. (M. M.) skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 25S192332.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.