- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2009-01-16
- Bylos Nr.
- 1-52-503/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Petraitis
- Kaltinamasis
- A. B.
- Nukentėjusysis
- R. Š.
2009 m. sausio 16 d.
Vilniaus miesto savivaldybės VTAS specialistėms V. S. , V. M. , VšĮ „Vaiko namas“ psichologei M. J. ,
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. B. , a.k. (duomenys neskelbtini) gimusi Vilniuje (duomenys neskelbtini), LR pilietė, vidurinio išsilavinimo, nedirbanti, ištekėjusi, gyv. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), teista vieną kartą: 2006-06-02 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal LR BK 180 str. 2 d., 180 str. 1 d., 63 str. 4 d. nuteista 9 mėn. laivės atėmimu, 2007-04-16 Panevėžio m. apylinkės teismo nutartimi, vadovaujantis LR BVK 157 str. lygtinai 5 mėn. 7 d. įpareigojant per neatliktos bausmės dalies laiką 2 kartus per mėnesį registruotis pataisos inspekcijoje ir uždrausti išvykti ilgiau kaip 7 paroms už gyvenamosios vietos rajono ribų be leidimo, 2006-09-19 paleista iš Panevėžio pataisos namų, 2006-09-25 įrašyta į įskaitą Vilniaus m. ir r. pataisos inspekcijoje, 2007-02-19 išbraukta iš įskaitos Vilniaus m. ir r. pataisos inspekcijos, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 str. 2 d.
Aprašomoji dalis
nusta t ė:
kaltinamoji A. B. , mušdama sukėlė fizinį skausmą mažametei, o būtent:
ji, 2008-05-30 apie 21 val., Vilniuje prie Architektų g. 168 namo, kelis kartus ranka sudavė mažametei R. Š. , gim. 1997-08-18, per galvą ir rankas, tuo sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d.
Kaltinamoji A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme dėl jai pareikšto įtarimo, kaltinimo padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 140 str. 2 d., neprisipažino. Teisme A. B. parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini). Augina mažametį sūnų D. B. gim. (duomenys neskelbtini). Ji dažnai būna mamos namuose, (duomenys neskelbtini). 2008-05-30 apie 19.30 val. ji su sūnumi nuėjo į parduotuvę, o po to nuėjo į stadioną, kuris yra netoli namų. Sūnus važinėjosi su mašina, o ji nuo jo buvo atsilikusi apie 30 metrų ir stebėjo jį iš tolo. Taip jie vaikščiojo maždaug iki 20 val. Kai su vaiku atėjo į stadioną ten buvo grupė žmonių, gal apie dešimt, tiksliai pasakyti negali. Jie gėrė alkoholinius gėrimus, nes matė, kad šalia jų stovėjo plastmasiniai ir stikliniai alaus buteliai. Toje kompanijoje buvo ir vyrai ir moterys. Jie elgėsi triukšmingai, tai yra garsiai kalbėjosi, juokėsi. Šalia jų nebuvo jokių vaikų. Ji eidama pamatė, kad į jos vaiko pusę su dviračiu važiuoja mergaitė, kuriai jos manymu galėjo būti apie 14 metų. Ji važiavo su normaliu, ne vaikišku, dviračiu, tik sėdynė buvo nuleista pagal jos ūgį. Ji privažiavo prie jos sūnaus ir atsitrenkė į mašinytę, su kuria pastarasis važiavo. Jis nuo smūgio išsitiesė pilvu ant asfalto. Sūnaus mašina subyrėjo į šipulius. Kaip ji matė iš šalies mergaitė tai padarė netyčia, nes dviratis jai buvo per didelis ir ji negalėjo jo suvaldyti. Ji iš katro pribėgo prie savo vaiko ir sugriebė tai mergaitei už dešinės rankos riešo, nes ji (mergaitė), pamačiusi sūnų kraujuotą, atsisėdo ant dviračio ir norėjo nuvažiuoti. Ji sugriebusi jai už riešo paklausė, kur ji važiuoja ir, kad pažiūrėtų ką padarė. Jos vaikui tuo metu prasidėjo isterija, jis pradėjo verkti. Kai sūnus atsikėlė jo keliai ir alkūnės buvo kruvini. Tuo metu prie jų priėjo du vyrai. Vyrai pakeltu tonu ir necenzūriniais žodžiais pradėjo jai skaityti moralus. Ji net jiems padarė pastabą, kad galvotų ką kalbą. Jie akivaizdžiai buvo neblaivūs ir matėsi, kad nori konfliktuoti. Vienas iš tų vyrų pradėjo ją stumdyti į petį ir sakyti, kad pakviestų vyrą išsiaiškinti. Tai pamatęs jos vaikas išsigando ir klausė, kodėl tie vyrai ją stumdo. Vaikas įsikabino jai į koją ir verkdamas pradėjo prašyti, kad eitų namo. Nuo to net jos kelnės liko kruvinos, nes vaikui po nukritimo bėgo kraujas. Ji tiems vyrams pasakė, kad jie jos negąsdintų ir jei jau tokia situacija, tai tegu kviečia policiją. Jie jos akivaizdoje lyg ir skambino policijai, lyg ir dėjo ragelį. Tai jie darė kelis kartus. Kadangi jos vaikas verkė ir prašėsi namo, ji tiems vyrams pasakė, kad laukti negali ir eina namo. Jiems pasakė adresą, kur gyvena ir susirinkusi mašinos nuolaužas su vaiku nuėjo link namų. Vyrai pardėjo eiti su ja ir priėję prie jos paėmė už parankių. Ji išsilaisvino nuo jų ir pasakė, kad jos neliestų. Ji pati buvo labai išsigandusi, vaikas visą kelią verkė ir žinojo, kad namuose nieko nėra, todėl niekas jai nepagelbės. Mama buvo išvykusi, o vyras buvo namuose Pilaitėje. Tie vyrai ją palydėjo iki pat namų ir užėjo paskui į laiptinę iki pašto dėžučių. Ji gyvena antrame aukšte. Tie vyrai sustojo prie pašto dėžučių, ji atidarė duris, įleido vaiką į vidų ir atsisukusi įjuos pasakė, kad čia gyvena ir jei atvažiuos policija tai gali ateiti, nes lauks. Ji specialiai ilgai nemigdė vaiko, nes galvojo, kad ateis policijos pareigūnai. Apie 22 val. buvo išėjusi į laiptinę pasižiūrėti ir matė, kad ta kompanija vis dar ten. Todėl pagalvojo, kad policijos tikrai nebus. Tą vakarą nei policijos, nei tų vyrų nesulaukė. Maždaug po dviejų savaičių sulaukė skambučio iš Lazdynų nuovados. Moteris prisistačiusi policijos pareigūne pakvietė ateiti į Lazdynų nuovadą. Kur jai, dalyvaujant gynėjai, pasakė, kad parašytas pareiškimas, kuriame ji kaltinama, kad sumušė mergaitę. Ji paklausė kodėl policija tą vakarą nebuvo užėjusi į jos namus, į ką pareigūnė atsakė, kad ji neva pabėgo iš įvykio vietos. Dėl šio įvykio ji savo kaltės nepripažįsta, nes visiškai nesijaučia kalta. Gal ji ant tos mergaitės ir užrėkė griežtu tonu, bet tikrai jos nemušė. Be to, parodė, kad anksčiau V. Š. yra mačiusi vieną kartą, jokių asmeniškumų su juo neturi.
Nukentėjusioji R. Š. teismui parodė, kad 2008-05-30 apie 20.30 val. ji kartu su tėčiu, jo broliu ir šio žmona buvo Sausio 13-osios vidurinės mokyklos stadione, adresu Vilniuje Architektų g. 166. Tėtis su broliu ir jo žmona sėdėjo prie stadiono ant suoliukų, o ji ratais važinėjo dviračiu stadione. Kai pradėjo važinėti stadione dar buvo teta su berniuku, kuris važinėjo mašinyte, t.y. buvo į ją atsisėdęs ir spyrėsi dviem kojom. Vaikui buvo apie 3 metukus. Jo mama vaikščiojo netoliese. Ji važiavo dviračiu ir tas vaikas pradėjo į ją bėgti. Ji nesugebėjo išsukti, nes buvo per vėlu ir susidūrė su tuo berniuku. Po susidūrimo vaikas nukrito ir ji norėjo prieiti paklausti ar jis nesusižeidė, tačiau nespėjo, nes prie pastarojo pribėgo jo mama. Ji pradėjo šaukti necenzūriniais žodžiais rusų kalba ir jai, ją sugriebusi už kairės rankos riešo, tris kartus kairės rankos delnu trenkė per galvą, nuo ko jai dvi dienas skaudėjo galvą. Tuo metu kai ji trankė per galvą ji galvą užsidengė rankomis ir moteris jai vieną kartą pataikė į ranką. Jos smūgiai buvo stiprūs ir nuo jų jai skaudėjo galvą ir ranką. Po to kai moteris sudavė pribėgo tėtis ir jo brolis, ir ją sudrausmino. Ką jie kalbėjo ji negirdėjo, tik pamatė kaip ta moteris su vaiku nuėjo namo. Be to, kai taip moteris sudavė jai antrą kartą, tai pamatė krikšto tėvas, o kai trečią kartą – tai ir tėtė. Po šio įvykio ji nesirgo, joks gydymas jai nebuvo paskirtas. Be to, berniuko mašinytės ji nesulaužė, nes jis su ja nevažiavo ir be to ji jau buvo sulūžusi. Be to, ji iš įvykio vietos pasišalinti nebandė.
Nukentėjusiosios R. Š. įstatyminis atstovas V. Š. teismui parodė, kad 2008-05-30 apie 20.30 val. jis kartu su dukra R. Š. , taip pat su broliu ir jo žmona, buvo Sausio 13-osios vidurinės mokyklos stadione, Vilniuje Architektų g. 166. Dukra važinėjo dviračiu. Šalia vaikščiojo moteris su maždaug 3 metų amžiaus berniuku. Dukra užkliudė šį berniuką, po ko pribėgo jo mama ir sudavė jo dukrai ranka du kartus per galvą ir galvą uždengtas rankas. Po to moteris pradėjo šaukti ir įžeidinėti necenzūriniais žodžiais. Moteris paėmė vaiką ir pasišalino. Pasak V. Š. moteris girdėjo kaip jis kvietė policiją, tačiau laukti policijos pareigūnų atsisakė.
Liudytojas V. Š. teismui parodė, kad 2008-05-30 apie 20.30 val. jis kartu su broliu, žmona ir brolio mažamete dukra, buvo Sausio 13-osios vidurinės mokyklos stadione, Vilniuje Architektų g. 166. Brolio dukra važinėjo dviračiu. Po to ji atsitrenkė į berniuką ir jo temptą mašinytę. Staiga jis išgirdo kaip moteris, kuri taip pat vaikščiojo stadione pradėjo grasinti brolio dukrai ir kartu jo brolio Valdo dukrai sudavė ranka ne mažiau du kartus ranka per galvą ir galimai per galvą užsidengusias rankas. Tada brolis pradėjo skambinti į policiją, tačiau tai išgirdusi, moteris pasišalino.
Liudytojas S. J. teismui parodė, kad 2008-05-30 apie 20.30 val. jis kartu su draugais V. Š. , V. Š. jo žmona ir V. Š. mažamete dukra R. Š. , buvo Sausio 13-osios vidurinės mokyklos stadione, Vilniuje Architektų g. 166. R. Š. važinėjo dviračiu. Stadione dar buvo moteris su mažu berniuku, kuris sėdėjo vaikiškoje mašinoje, ja važinėjo. Jis matė kaip R. Š. važiuodama dviračiu netyčia užkliudė staiga važiavusio berniuko mašinytės šoną. Vaikas pakliuvo po dviračio ratais, išsigando ir pradėjo verkti. Iš karto pribėgo to vaiko mama ir besikeliančiai mergaitei stipriai sudavė du kartus per galvą. Mergaitė susiėmė už galvos, išsigando, matėsi, kad jai šokas. Po to moteris pradėjo įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, šaukti. Tuo metu prie jų pribėgo V. Š. su broliu ir pradėjo raminti moterį. Jis arti priėjęs nebuvo, tačiau matė kaip moteris paėmusi vaiką pasišalino. Vėliau V. Š. iškvietė policiją, tačiau moteris laukti atsisakė.
Mažametis liudytojas D. B. teismui parodė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje jo mama nukentėjusiosios R. Š. nemušė ir ant jos nešaukė. Priešingai mergaitė jį mušė, o mama tik pasakiusi mergaitei, kur tu važiuoji. Kai mergaitė į jį atsitrenkė, jam skaudėjo ranką, koją, iš jų bėgo kraujas. Mašinytė buvo sulaužyta. Po įvykio negeri du dėdės mamą tempė už pečių namo. Be to vienas iš jų (V. Š. ) norėjo jo mamą sumušti.
Kaltinamoji A. B. teisme dėl jai pareikšto įtarimo padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 140 str. 2 d., neprisipažino, tačiau jos kaltė įrodyta sekančiais duomenimis (įrodymais).
Apklausiama teisme nukentėjusioji R. Š. davė pakankamai detalius iš esmės nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes. Ji paaiškino, kad 2008-05-30 apie 20 val. 30 min. buvo su tėčiu, tėčio broliu bei pastarojo žmona sausio 13-osios mokyklos stadione. Taip pat tuo metu mokyklos stadione buvo ir teta su berniuku, kuris važinėjosi mašinyte - sėdėjo ant jos ir spyrėsi kojomis. Jai važiuojant vaikas pradėjo bėgti ir ji nesugebėjusi išsukti susidūrė su tuo vaiku. Vaikas nukrito. Ji norėjo paklausti ar šis nesusižeidė, bet pribėgo pastarojo motina, kuri vaikščiojo netoliese ir ėmė ant jos šaukti rusų kalba necenzūriniais žodžiais bei tris kartus delnu trenkė per galvą kadangi ji norėjo ranka prisidengti galvą. Tai vieną kartą jai kliuvo per ranką. Tos moters smūgiai buvo stiprūs ir jai skaudėjo galvą. Po to pribėgo jos tėtis ir moterį sudrausmino. Teisme nukentėjusioji konkretizavo, kad pribėgusi moteris sugriebė jai už riešo ir kaire ranka trenkė per galvą. Kai pribėgo jos tėtis bei pastarojo brolis moteris jos nebelaikė ir nebemušė.
Apklaustas liudytoju V. Š. , nukentėjusiosios įstatyminis atstovas, teisme paaiškino, kad nurodytu laiku jis su dukra buvo minėtame Sausio 13-osios mokyklos stadione. Jo dukra važiavo dviračiu. Jis ėjo priešais dukrą, o pastaroji važiavo jam iš paskos. Jis išgirdo triukšmą sau už nugaros, o atsisukęs pamatė, kad nepažįstama moteris muša jo dukrą. Jis taip pat patvirtino, kad jo dukra, važiuodama dviračiu, užkliudė bei pargriovė kaltinamosios sūnų, tačiau paties susidūrimo momento jis nematė. Kuria ranka kaltinamoji mušė jo dukrą du kartus jis nurodyti negali. Jis iškvietė policiją. Moteris laukti atsisakė, jis su broliu Vidu ją palydėjo iki namų. Po to parašė oficialų pareiškimą policijoje.
V. Š. , matančio mušamą savo vaiką parodymai nėra tiek detalūs kaip pačios nukentėjusiosios, kas liečia suduotų smūgių skaičių nukentėjusiajai ar tai, kuria ranka pastaroji buvo mušama. Be to, jis yra policijos pareigūnas. Tačiau objektyviai vertinant V. Š. pirmiausia yra toks pat žmogus ir tėvas savo vaikui, kaip ir kiti, - turintis jausmus. Todėl stresinėje situacijoje, matydamas smurto faktą savo dukros atžvilgiu, o dar ir mažametės atžvilgiu, suprantama, kad neskaičiavo kiek dukrai smūgių suduoda ar nesistengė įsidėmėti kuria ranka tai daroma. Todėl V. Š. galėjo objektyviai klysti nurodydamas visas įvykio aplinkybes. Tačiau, akivaizdu, kad patį faktą jis iš esmės nurodė analogiškai nukentėjusiajai. Be to, jis nurodė tik tai ką jis matė, tokiu būdu neklaidindamas teismo. Juolab, kad jis, netgi susipažinęs su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, teismui neabejodamas nenurodė nurodytų kaltinamosios suduotų smūgių skaičių, kas galėtų būti vertinama kaip išankstinis parodymų suderinimas ir kaltinamosios apkalbėjimas. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad V. Š. turi kokią tai priežastį apklabėti kaltinamąją.
Liudytojas V. Š. teisme parodė, kad nurodytą dieną jis buvo minėtame mokyklos stadione. Tame stadione taip pat jo brolio Valdo dukra Rasa važinėjosi dviračiu. Jis taip pat matė ir vaiką su plastmasine mašinyte. Kiek jis prisiminė teisme, tai vaikas tą mašinytę tempėsi. R. Š. važiuodama dviračiu atsitrenkė į tą vaiką ir pastarasis nugriuvo. Taip pat jis parodė, jog matė kaip vaiko motina du kartus ranka trenkė R. Š. per galvą. Jis nematė ar pastaroji laikė Rasą už rankos, tačiau lyg tai matė, kad Rasa bandė dengtis ranka galvą. Jam ir broliui pribėgus prie Rasos ir tos moters toliau konfliktas vyko tarp suaugusiųjų, todėl į vaikus jis daugiau nekreipė dėmesio. Jo brolis Valdas iškvietė policiją, o moteris nelaukdama policijos nuėjo namo. Be to, V. Š. teisme, teisėjui vykdant detalią apklausą, parodė, kad kaltinamoji sudavė Rasai du kartus ranka per galvą, t.y. nurodė tai ką matė pats ištiktųjų ir tai patvirtina smurto panaudojimo faktą. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. Š. turi kokią tai priežastį apklabėti kaltinamąją.
Liudytojas S. J. teismui parodė, kad matė įvykį, - kad R. Š. važiuodama dviračiu kliudė vaiką, besistumiantį ant mašinytės. Matė kaip pribėgusi to vaiko mama sudavė du kartus R. Š. per galvą ranka. Buvo iškviesta policija. Šis liudytojas taip pat patvirtina smurto - smūgių sudavimo mažametei faktą. Tai, kad S. J. teisme nurodė ne tokį patį skaičių smūgių kaip pati nukentėjusioji paaiškintina tuo, kad liudytojas iš anksto nesiruošė stebėti konfliktinės situacijos, neskaičiavo suduodamų smūgių tam kad vėliau teisme galėtų juos paliudyti.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors ikiteisminio tyrimo metu V. Š. ir aukščiau nurodyti liudytojai taip ir neįvardijo suduotų nukentėjusiajai smūgių tikslų (neginčijamą) skaičių, tačiau teisme, apklausiant juos nešališkai, nė vienas iš jų nenurodė didesnio jų skaičiaus nei pati nukentėjusioji, o mažesnis jų matytų smūgių skaičius, logiškai paaiškintinas objektyvia klaida netikėtai tapus nusikalstamos veikos liudytojais. Be to, kaip matyti iš aukščiau nurodyto, jų parodymai nėra identiški ir tai dar kartą parodo jų objektyvumą ir tai, jog jie parodė tik tai ką patys betarpiškai matė, o neparodė to ką jiems kas nors pasakė.
Be to, kaltinamoji A. B. pirmo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dešinė ranka buvo operuota ir ja mušti mergaitės ji tiesiog negalėjusi. Tačiau dar prieš šį kaltinamosios pareiškimą nukentėjusioji teismui tvirtino, kad ją kaltinamoji mušė kaire ranka. Tai kad kaltinamoji ir nukentėjusioji nebuvo anksčiau pažįstamos, po konflikto neturėjo tarpusavio santykių, tai žinoma nukentėjusioji ir nežinojo, kad kaltinamosios dešinė ranka skaudanti ir ja pastaroji negalėjo mušti. Tai patvirtina, kad nukentėjusioji teisme davė nuoseklius parodymus ir tai kad pastaroji neapkalba kaltinamosios, o tik sąžiningai teismui papasakojo apie konfliktą nuo to momento kai pati kliudė mažą vaiką dviračiu iki to momento kai pati nuo pastarojo motinos nukentėjo. Ji, kaip ir absoliučiai visi apklausti liudytojai nurodo, kad viso konflikto priežastimi buvo tai, jog ji nesuvaldžiusi dviračio užkliudė berniuką kas sukėlė jo motinos pyktį ir neteisėtus veiksmus. Taigi tokiu būdu ji be išlygų nurodė ir priežastį dėl ko prieš ją buvo atlikti kaltinamosios neteisėti veiksmai.
Tokiu būdu teismas sprendžia, kad nukentėjusiosios R. Š. , V. Š. ir liudytojų V. Š. , S. J. teisme duoti parodymai yra patikimi, įrodantys kaltinamosios A. B. kaltę padarius jai inkriminuotą nusikaltimą, ir teismas laiko juos jos kaltės įrodymais.
Kaltinamosios A. B. teisme duoti parodymai vertintini kritiškai, nes jie iš esmės prieštarauja nukentėjusiosios R. Š. , V. Š. ir liudytojų V. Š. ir S. J. teisme duotiems parodydamas ir šie parodymai vertinami kaip stengimasis išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės.
Mažamečio D. B., atsižvelgiant į jo socialinę ir psichologinę brandą, teisme duoti parodymai vertinami kritiškai, nes iš jų nesimato objektyvių duomenų nei patvirtinančių, nei paneigiančių kaltinamosios kaltę, jai padarius inkriminuotą nusikaltimą.
Tokiu būdu ištyręs, įvertinęs aukščiau paminėtų įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad kaltinamosios A. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 140 str. 2 d. Surinktoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių kaltinamosios A. B. kaltę, padarius nusikaltimą , numatytą LR BK 140 str. 2 d.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamosios A. B. atsakomybę lengvinančių, sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Skirdamas kaltinamajai A. B. bausmę, teismas atsižvelgia į jos atsakomybę sunkinančias, lengvinančias aplinkybes, nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei, į tai, kad įrodyta nusikalstama veika buvo tyčinė, baigta, sukėlusi pasekmes, kaltinamosios asmenybę. Kaltinamoji prieš jai inkriminuotos, įrodytos veikos padarymą teista. Ji teistumui neišnykus, vėl padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 2 d. Tačiau A. B. augina mažametį sūnų. Iš aukščiau išdėstyto, darytina išvada, kad yra pagrindas kaltinamajai paskirti laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 296, 297, 301, 303-305, 307, 308 str. str., teismas
nusprendė:
pripažinti A. B. kalta pagal LR BK 140 str. 2 d., už fizinio skausmo sukėlimą mažametei ir paskirti laisvės atėmimą šešiems mėnesiams, šią bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis LR BK 75 str., A. B. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant ją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą.