Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2218-302/2013 pagal ieškovės O. E. ieškinį atsakovui A. E. dėl santuokinio turto padalijimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Swedbank“, uždaroji akcinė bendrovė „OMTX Group“, Z. A., bankrutavusi individuali įmonė „Ginklų priežiūros centras“, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Be minėtų įsipareigojimų pagal būsto sutartį Nr. 04-017138-FA, ji su atsakovu turi solidarius įsipareigojimus „Swedbank“, AB pagal 2009-11-16 Vartojimo kredito sutartį Nr. 09-094095-FA, pagal kurią šalims buvo suteiktas 13 885,95 Lt kreditas, bei trečiajam asmeniui Z. A., kuri savo lėšomis padengė ieškovės ir atsakovo iš kredito įstaigos Balti Investeeringute Grupi Pank AS filialo pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 0804065/95pa paimtą 12 969,81 Lt kreditą. Pagal būsto kredito sutartį kredito likutis ieškinio pareiškimo metu yra 74 844,51 Lt, vartojimo paskolos sutartį – 8 839,55 Lt, o Z. A. – 13 300 Lt, šios prievolės yra solidarios abiejų sutuoktinių. Taip pat ieškovė nurodė, kad IĮ skola pagal 2010-10-19 reikalavimų perleidimo sutartį Nr. VOL/10/10/19 yra atsakovo asmeninė prievolė, apie kurią ieškovė nežinojo.

Iš turto vertės atėmus negrąžinto būsto kredito „Swedbank“, AB dalį, t. y. 74 844,51 Lt, bendro turto vertė pinigine išraiška yra 36 155,49 Lt. Ieškovė sau prašė turto 24 155,49 Lt vertės, o atsakovui - 12 000 Lt vertės.

Be to, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo ½ dalį jos sumokėtų mokesčių už buto šildymą bei kitas paslaugas, nes atsakovas ne tik nuo 2010 m. kovo mėnesio paliko šeimą, išėjo iš namų, tačiau nuo to laiko nesirūpina bendru turtu ir nemoka jokių mokesčių. Ji už buto šildymą nuo 2010-03-01 iki 2012-12-07 yra sumokėjusi už buto šildymą 6 471,95 Lt, už kitas paslaugas 1 555,53 Lt. Iki 2010 m. kovo mėn. buvo susidariusi skola už šias paslaugas: už dujas 652,19 Lt., elektros energiją 926,10 Lt, būsto paskolų draudimui 1 987 Lt. Be to, atsakovui išėjus iš namų ieškovė pagerino butą – įstatė naujas įėjimo duris, kurių vertė su spyna 1 650 Lt. Iš viso iš atsakovo prašė priteisti pusę ieškovės sumokėtos sumos, t. y. 6 621,48 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė su atsakovu santuoką sudarė 2003-08-02 (t. 1, b. l. 18). Santuokos metu šalys įsigijo turto - žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 11 000 Lt vertės (t. 1, b. l. 97); automobilį Opel Ascona, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1 000 Lt vertės (t. 1, b. l. 42, 43), butą, esantį (duomenys neskelbtini), 99 000 vertės (t. 1, b. l. 98-112), kuriam įsigyti 2004-05-18 iš „Swedbank“, AB paėmė 89 000 Lt kreditą (t. 1, b. l. 113-130), individualią įmonę „Ginklų priežiūros centras“, kuri šiuo metu yra bankrutavusi (Vilniaus apygardos teismas 2012-07-04 nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto), 0 Lt vertės (t. 1, b. l. 94-95). Iš viso įgijo turto už 111 000 Lt. Buto pirkimui paimtas kreditas iki šiol nėra sugrąžintas, jo sugrąžinimo data yra 2029 m. Šalių finansiniai įsipareigojimai pagal šią kredito sutartį „Swedbank“, AB ieškinio padavimo teismui dieną sudarė 74 844,51 Lt, ginčo dėl to nėra.

Apeliaciniu skundu atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl kompensacijos dydžio už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį, dėl individualios įmonės pripažinimo asmeniniu atsakovo turtu ir prievolėmis bei dėl skolos kreditorei Z. A. pripažinimo solidaria šalių prievole, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų (CPK 320 str.).

Dėl kompensacijos dydžio už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį

Byloje nėra ginčo dėl sutuoktinių turto padalijimo lygiomis dalimis (CK 3.117 str. 1 d.), tačiau apeliantas nesutinka su teismo nustatytu kompensacijos dydžiu už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį. CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Spręsdamas ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo teismas turi paisyti bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis), kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama teismo pareiga įstatymu suteiktą diskreciją panaudoti tam, kad turtas būtų padalytas atsižvelgiant ne tik į vieno ar kito sutuoktinio norus, bet ir į jų objektyvius poreikius, kartu stengiantis užtikrinti sutuoktinių individualių poreikių pusiausvyrą bei maksimaliai eliminuojant galimybę poreikius užtikrinti vienas kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-243/2009).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo vadovautis atsakovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis apie pasikeitusią dalytino turto vertę ir jas pagrindžiančiais duomenimis, t. y. bankroto administratoriaus UAB „Finresta“ atlikta vertinimo ataskaitos santrauka / išvada apie rinkos vertę (t. 4, b. l. 77-78), taip pat uNTu.lt pateikta preliminaria ginčo turto kaina (t. 4, b. l. 79-80), kadangi, lyginant su byloje atlikta ginčo nekilnojamojo turto ataskaita, dėl kurios įrodomosios galios bei teisingumo teismui nekilo pagrįstų abejonių, minėtos turto vertinimo ataskaitos santraukos neatspindi viso turto vertinimo proceso, todėl negali būti pripažintinos tinkamais įrodymais nagrinėjamu atveju, o kiti duomenys yra tik preliminarūs, t. y. nesuteikiantys pakankamai tikslios informacijos apie konkretų vertinamą turtą (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad apelianto prie apeliacinio skundo pateikti išrašai iš Nekilnojamojo turto registro (t. 4, b. l. 139-142) taip pat nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ginčo turto vertės pokyčiai nuo nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos atlikimo iki vidutinės turto rinkos vertės nustatymo 2013-05-06 buvo tokie reikšmingi, be to, jais nesivadovauja sprendžiant dėl dalytino turto vertės ir kompensacijos dydžio, kadangi ginčo turto vidutinė rinkos vertė yra nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Dėl šių aplinkybių Nekilnojamojo turto registro duomenys paprastai laikomi mažiau tiksliais turto vertės įrodymais už individualaus vertinimo išvadas, kuriose atsispindi specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir pan. turto vertei turinčios įtakos aplinkybės.

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nevertino, kad atsakovas mokėjo už komunalines paslaugas bei paskolą ir po 2010 m. kovo mėn., taip pat, kad jis visas turėtas santaupas investavo į butą (duomenys neskelbtini), sumokant pradinę įmoką pardavėjui, paskolos administravimo mokesčius, atliekant buto remontą ir t. t. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas turi pareigą įrodyti savo atsikirtimus (CPK 178 str.), tačiau jam nenurodant konkrečių aplinkybių, kurioms esant jis mano, kad investavo į ginčo turtą daugiau nei ieškovė, tokie jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat pažymėtina, kad CK 4.86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendraturčiai turi vienodas teises į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo solidariai apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms, jeigu jie nėra susitarę kitaip arba įstatymai nenustato ko kita. Atsižvelgiant į tokį bendraturčių naudojimosi bendrąja jungtine nuosavybe ir jos išlaikymo teisinį reglamentavimą, atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis negalėjo naudotis ginčo butui teikiamomis paslaugomis. Nesant pateiktų konkrečių įrodymų, kokia apimtimi atsakovas prisidėjo prie buto įsigijimo bei jo išlaikymo, nėra pagrindo pripažinti teismo padarytų išvadų neteisėtomis ar nepagrįstomis.

Dėl skolos Z. A. pripažinimo solidaria sutuoktinių prievole

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi pripažinti skolą Z. A. solidaria sutuoktinių prievole argumentuodamas tuo, kad ieškovė neįrodė, kad BIGBANK AS suteikta paskola naudojosi ir atsakovas, o iš BIGBANK AS pažymos negalima nustatyti, kokio dydžio skola ir kada buvo padengta, Z. A. teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kam, kada, kaip davė pinigus ir kaip buvo surašyti paskolos rašteliai. Tokie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad CK 3.109 straipsnio 1 dalyje pateikiamas prievolių, kurios laikomos bendrosiomis sutuoktinių prievolėmis, sąrašas. CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bendrosios prievolės gali atsirasti ne tik dėl abiejų sutuoktinių veiksmų, bet ir vieno sutuoktinio iniciatyva, jei konkretų sandorį vienas sutuoktinis sudarė kito sutuoktinio sutikimu arba jį kitas sutuoktinis vėliau patvirtino, arba tokiam sandoriui kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jis sudarytas šeimos interesais. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikia įrodymų, kad jis nebuvo davęs sutikimo tokio sandorio sudarymui, priešingai, pats atsakovas pripažįsta, kad dalį kredito padengė tiek iš savo asmeninės sąskaitos, tiek iš individualios įmonės sąskaitos, tai patvirtina ir bylos duomenys: atsakovas A. E. 2008-12-12 sumokėjo BIGBANK AS 370,42 Lt, 2009-03-11, 2009-04-15 sumokėjo BIGBANK AS po 370,42 Lt (t. 2, b. l. 26, 27, 236), iš individualios įmonės sąskaitos 2008-08-12 sumokėta 176,12 Lt, 2009-06-17 – 371,42 Lt (t. 2, b. l. 35, 36), tai atitinka vartojimo kredito sutarties mokėjimo grafike grąžintino kredito su palūkanomis sumą nurodytais terminais. Nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad tokiam sandoriui jis pritarė ir jis buvo sudarytas šeimos interesais. Tokiu būdu atsiradusi prievolė grąžinti vartojimo kreditą pagal 2008-07-28 sudarytą vartojimo kredito sutartį pagrįstai teismo pripažinta solidaria, nesant tai paneigiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad jis iš esmės sutiko, jog iki tol, kol šalys gyveno kartu, kreditas nebuvo padengtas, ir kad trečiojo asmens Z. A. duotais pinigais buvo padengtas minėtas kreditas jau po to, kai šalys nebegyveno kartu, neturi reikšmės jo argumentai, kaip, kada ir kam buvo perduoti pinigai. Nors apeliantas nurodo, kad atsižvelgiant į jo atliktus mokėjimus, bankui mokėtina suma turėjo būti mažesnė negu 13 300 Lt, tačiau, kaip matyti iš vartojimo kredito sutarties Nr. 0804065/95pa, 2008-07-28 sudarytos O. E. su Balti Investeeringute Grupi Pank AS (BIGBANK AS) (t. 1, b. l. 144-147), ja suteikta paskola 12 699,99 Lt sumai, tačiau bendra kredito suma (su priskaičiuotomis palūkanomis) sudarė 44 782,16 Lt, todėl, net ir nesant pateiktų tikslių kredito su palūkanomis likučio paskaičiavimo jo padengimo dieną, ir neturint duomenų apie tikslią kredito grąžinimo dieną, tačiau esant nepaneigtoms aplinkybėms apie trečiojo asmens paskolos suteikimą bei jos dydį, darytina labiau tikėtina išvada, kad šalys turi solidarią pareigą grąžinti trečiajam asmeniui būtent 13 300 Lt dydžio skolą (CPK 178 str., 185 str.).

Dėl individualios įmonės pripažinimo asmeniniu atsakovo turtu bei prievole

Apeliantas nesutinka su teismo išvada IĮ „Ginklų priežiūros centras“ pripažinti asmeniniu A. E. turtu ir jo prievole, padaryta motyvuojant tuo, kad ieškovė nežinojo apie įmonės skolą, apie įmonės planus, nes skolos susidarymo metu šalys gyveno atskirai, argumentuodamas tuo, kad tokia išvada prieštarauja faktinėms aplinkybėms, nes įmonės skola susidarė 2010 m. žiemą, kai atsakovas ir UAB „Voluntaris“, atstovaujamas direktoriaus V. A. (ieškovės brolio), pasirašė prekių pirkimo – pardavimo sutartį. Be to, jis nurodo, kad įmonės pelnas buvo naudojamas šeimos gerovei kurti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie argumentai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas neteisėtomis ar nepagrįstomis. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, išaiškino, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai išsiaiškino bylai reikšmingas aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad ieškovė kaip individualios įmonės savininko sutuoktinė nėra atsakinga pagal individualios įmonės prievoles, kadangi faktas, jog individuali įmonė yra šeimos verslas, nėra preziumuojamas, o į bylą nėra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių tokią aplinkybę (CPK 178 str.). Skirtingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pagrindinė individualios įmonės skola atsirado šalims negyvenant kartu (byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas jau nuo 2010 m. kovo mėn. negyvena kartu su ieškove ir jie neveda bendro ūkio), nes iš į bylą pateiktos 2010-10-19 reikalavimo perleidimo sutarties Nr. VOL/10/10/19 (t. 1, b. l. 137-142) matyti, kad UAB „Voluntaris“ perleidžia UAB „OMTX Group“ reikalavimo teisę į individualios įmonės „Ginklų priežiūros centras“ skolą 39 983,90 Lt sumai (2.2 p.), kuri susidarė nuo 2010-05-27. Nors iš 2010-10-19 priėmimo – perdavimo akto prie nurodytos sutarties matyti, kad 2010-01-26 bei 2010-02-11 mokėtojas UAB „Voluntaris“ atliko mokėjimus 13 939,20 Lt ir 17 890 Lt sumoms, tačiau nesant į bylą pateiktų papildomų dokumentų, patvirtinančių šių mokėjimų paskirtį bei pagrindą, taip pat kitų įrodymų, kad ieškovė kokiais nors aktyviais veiksmais būtų prisidėjusi prie įmonės veiklos, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad individuali įmonė pripažintina šeimos verslu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles, procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, todėl paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.