- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-13
- Bylos Nr.
- 2A-513-567/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė (pirm.), Tatjana Žukauskienė, Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- VšĮ „Hesonos klubas“
- Atsakovas
- Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai
- Advokatai
- Vilija Viešūnaitė, Jonas Leikauskas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VšĮ „Hesonos klubas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-36-653/2008 pagal ieškovo VšĮ „Hesonos klubas“ ieškinį atsakovui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir nepagrįstai sumokėtų lėšų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas VšĮ „Hesonos klubas“ 2007-08-22 pateikė ieškinį, kurį 2008-03-05 patikslino, prašydamas pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento 2001-08-22 licencines sutartis Nr. DK-346 ir Nr. RK/2445 dėl teisės naudoti LATGA-A repertuaro kūrinius viešam atlikimui restoranuose, kavinėse, baruose, priteisti iš atsakovo 5795,39 Lt, kaip įgytus be teisinio pagrindo, ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2001-08-22 buvo pasirašytos dvi licencinės sutartys Nr. DK-346 ir Nr. RK/2445 dėl teisės atlikti muzikinius kūrinius koncertinėms organizacijoms su atlikėjais ir kt. Sutarties priede išvardinta, kokiais atvejais turi būti mokamas autorinis atlyginimas, tačiau nė vienu atveju kūriniai nebuvo naudojami kaip nurodyta priede. Atsakovas ranka įrašė pasilinksminimo ir laisvalaikio parkui 50 Lt + PVM už kūrinių naudojimą foninei muzikai, kavinėje – 65 Lt per mėnesį. Sutarčių 7 p. nustatyta, kad kūrinių naudotojas įsipareigoja kartą per mėnesį informuoti LATGA-A apie pajamas už parduotus bilietus arba kitas sutartas sumas už renginius, kurių metu buvo naudojami LATGA-A atstovaujamų autorių kūriniai. Tokios informacijos ieškovas atsakovui neteikė, nes nei parke, nei kavinėje nevyko renginių, kuriuose būtų buvę atliekami atsakovo administruojamų autorių kūriniai. Atsakovas siųsdavo sąskaitas, kuriose nurodydavo sumokėti autorinį atlyginimą už tam tikrą laikotarpį, tačiau nepaaiškindavo už ką ir kodėl reikia mokėti. Atsakovas piktnaudžiavo, nepagrįstai išrašinėdamas sąskaitas, ir pasilikdavo sau autorinį atlyginimą. Į paklausimus, už ką reikalaujama mokėti, atsakovas atsakydavo, kad sutartimi jis suteikė teisę viešai atlikti kūrinius, bet, ar kūriniai buvo atliekami ir kokia forma atsakovo nedomino. Viso atsakovas pateikė sąskaitų 5795,39 Lt sumai, kurias ieškovas sumokėjo. Sutarčių pasirašymas ir klaidingas jų aiškinimas nesuteikė atsakovui teisės reikalauti autorinio atlyginimo už kūrinių atlikimą, jeigu tokie kūriniai nebuvo atlikti. Atsakovui ieškovas nėra pateikęs atliekamų kūrinių programos, nes tokios niekada nebuvo sudaręs. 2001-11-10 atsakovo prašymu ieškovas pateikė sąrašą 1930 m. kino filmų ir kitų kūrinių, kurie yra Grūto parko bibliotekoje ir demonstruojami ekskursijų metu, jų gali paklausyti to pageidaujantys parko lankytojai. Minėti kino filmai ir kiti kūriniai atlieka ne pramoginę o švietėjišką funkciją – iš lankytojų mokestis neimamas. Tarp sukauptų Grūto parke muzikinių įrašų – rusų liaudies dainos bei kitų nesaugomų autorių kūriniai. Įrašyto kūrinio grojimas – atgaminimas nėra viešas kūrinio atlikimas, tai pasakyta Berno konvencijoje. Grūto parko bibliotekoje turimi įrašai pagaminti teisėtai, buvo komercinėje apyvartoje ir autoriams už tai buvo sumokėta pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Dabar galiojantys įstatymai neturi atgalinės veikimo galios ir negali būti taikomi kūrinių, perduotų naudotis 1930 metais, apsaugai. Į garso laikmeną įrašytas kūrinys – fonograma yra gretutinių teisių objektas. Atsakovas gretutinių teisių subjektų neadministruoja, nes to nenumato jo įstatai. Atsakovas ėmėsi vykdyti funkcijas, kurios nenumatytos jo įstatuose, veikė neteisėtai, rinkdamas pinigus ir naudodamas juos savo reikmėms, t.y. įgijo turtą neteisėtai. Atsakovo pasirašytoje sutartyje su Rusijos autorių teisių gynimo organizacija RAO (9 str. 2 d.) nurodoma, kad kiekvieno autorinio atlyginimo pervedimo atveju pridedamas autorinio atlyginimo paskirstymo žiniaraštis, sudarytas taip, kad kita draugija galėtų išmokėti kiekvienam suinteresuotam teisių turėtojui, nepriklausomai nuo jo narystės, jam priklausančią autorinio atlyginimo dalį, tačiau atsakovas to nevykdė, o ieškovo sumokėtus pinigus pasilikdavo sau. Ginčo sutarčių 1 p. nurodoma, kad LATGA-A administruoja tik tų autorių, kurių kūriniams taikoma autorinė teisė ir kurie savo teises yra perdavę administruoti LATGA-A. Atsakovas, pagal savo veiklos pobūdį rinkdamas ir perskirstydamas autorinį atlyginimą, privalo vadovautis autorių ir kūrinių apskaitos duomenų baze, nerinkti autorinio atlyginimo už nesaugomus kūrinius, o autorinį atlyginimą, sumokėtą už nesaugomus kūrinius, grąžinti mokėtojams. Grūto parko teritorijoje demonstraciniais tikslais naudojamų įrašų iš kino filmų, sukurtų 1930 m., teisinė apsauga po autoriaus mirties iki 1974 m. buvo 15 m. Nuo 1974 m. iki 1994 m. autorių teisių apsaugos terminas po autoriaus mirties buvo pratęstas iki 25 m. Taigi visų Grūto parke naudojamų įrašų apsaugos terminai yra pasibaigę, įrašai yra nesaugomi, jais galima naudotis laisvai, be jokio mokesčio. Visos turtinės teisės į kino filmus, sukurtus iki 1993-08-03, priklauso kino filmus kūrusioms studijoms, taip pat ir į muzikos kūrinius, panaudotus filme. Atsakovas neatstovauja buvusios SSRS kino studijų interesams ir neturi teisinio pagrindo rinkti mokesčius joms ar kūrinių autoriams. Atsakovas, kaip speciali organizacija, veikianti autorių teisių apsaugos srityje, žinojo, kad už autorinės teisės nesaugomus kūrinius jokie mokesčiai negali būti renkami, ir ieškovo sumokėtus pinigus įgijo be teisinio pagrindo. Pasirašydamas sutartis, ieškovas buvo suklaidintas, todėl nurodytos aplinkybės suteikia pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir išieškoti iš atsakovo ieškovo sumokėtą pinigų sumą (CK 1.80 str., 1.82 str. 2 d., 1.90 str. 1 d., 1.136 str. 2 d. 5 p., 6.237 str., 6.240 str., Berno konvencijos 9 str. 3 d., 18 str., LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau –ATGTĮ) 2 str. 11 d., 12 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A) atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovo reikalavimai ieškinyje nurodytais pagrindais negali būti tenkinami, kadangi nėra pagrįsti ir įrodyti. Ieškovas nepateikė jokių pagrįstų dokumentų, motyvų ar argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti įstatyme nurodytų sąlygų egzistavimą. Atsakovas pagal įstatus, ATGTĮ, vykdydamas savo veiklos tikslus, turėjo teisę pasirašyti licencines sutartis su ieškovu, kaip kūrinių naudotoju, ir šių sandorių sudarymas nepažeidė atsakovo veiklos tikslų. Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad sandorio ar jo dalies įvykdymas reiškia jo patvirtinimą. Licencinės sutartys tarp šalių buvo sudarytos 2001-08-22 ir ieškovas ilgiau nei 5 m. jas vykdė, nepateikė atsakovui nei vienos pretenzijos dėl sutarčių galiojimo, galiausiai sutartis nutraukė, taigi šį sandorį patvirtino, todėl neteko teisės jį ginčyti. Vertinant, ar sandorio sudarymo metu buvo suklysta, turėtų būt taikytas protingumo kriterijus. Ieškovas yra viešas juridinis asmuo, sutartis ieškovo vardu pasirašė ieškovo direktorė. Teisės aktai įpareigoja juridinio asmens vadovus veikti sąžiningai ir protingai, todėl preziumuojama, kad juridinio asmens vadovai žino teisę ir privalo išsiaiškinti pasirašomų dokumentų sąlygas, o ieškovo argumentai dėl suklydimo nepagrįsti ir atmestini. Be to, pačiose licencinėse sutartyse buvo aiškiai nurodyta, dėl ko yra sudaromos sutartys ir už ką bus mokamas atlyginimas. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Atsižvelgiant į tai, bet kokie argumentai dėl suklydimo, kiek tai yra susiję su vėlesniu sandorių vykdymu, buvusiu jau po sandorio sudarymo, turėtų būti atmesti. Aplinkybė, jog atsakovas neturėjo teisės imti atlyginimo už kūrinių naudojimą, nes įrašyto kūrinio grojimas nėra kūrinio viešas atlikimas, paaiškėjo vykdant sutartis. Be to, ieškovas naudojo kūrinius, dėl kurių naudojimo turi būti gautas leidimas ir sumokėtas atlyginimas atsakovui, kaip autorių teises administruojančiam subjektui. Autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, susijusį su autorių turtinėmis teisėmis, įskaitant viešą kūrinio atlikimą. Sąvoka „viešas atlikimas“ turi būti suvokiama plačiąja prasme ir apima bet kokį kūrinio atlikimą ir paskelbimą žmonėms. Šiuo atveju naudojant kūrinį atsiranda atskiras ir savarankiškas autorių teisių objekto (kūrinio) panaudojimo būdas, kuris nebuvo numatytas autoriaus, jį įrašinėjant į laikmeną. Kai įrašytas autorių teisių objektas yra paskelbiamas viešoje vietoje publikai, yra sukuriamas naujas klausytojų ratas. Tuo tarpu autorius, įrašydamas kūrinį į laikmeną, pagrįstai tikisi, jog kūrinys pasieks tik tiesioginius privačius vartotojus. Įrašyto kūrinio naudojimu viešoje vietoje yra išplečiama atgaminto kūrinio pirminė paskirtis, todėl ieškovas privalo mokėti atlyginimą autoriams už autorių teisių objektų naudojimą. Tokiu būdu autoriams atlyginama už jų darbą. Be to, ieškovas savo teiginių apie tai, kad naudojamų kūrinių autoriams buvo sumokėta pagal tuo metu galiojusius įstatymus ir/ar autorių turtinės yra pasibaigusios, nepagrindė jokiais įrodymais. Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad už kūrinių atlikimą mokestis iš lankytojų neimamas, nes kaip įrodė Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, už įėjimą į Grūto parką yra imamas mokestis, taigi kūrinius ieškovas naudoja savo tiesioginėje komercinėje veikloje ir turi iš to komercinę naudą (CK 1.5 str., 1.79 str., 1.82 str. 2 d., 3 d., 1.90 str., 2.74 str., 2.81 str., 2.84 str., 6.237 str., LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 str., 58 str., Direktyvos dėl autorių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų derinimo 2001/29/EB preambulės 23 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2008-12-11 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo VšĮ „Hesonos klubas“ atsakovo Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros naudai 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybės naudai 49 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad 2001-08-22 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta licencinė sutartis dėl teisės viešai atlikti muzikinius kūrinius, kuriems taikoma autorinė teisė ir kuriuos LATGA-A administruoja pagal sutartis, sudarytas su atitinkamomis užsienio šalių autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijomis. Pagal šią sutartį muzikiniai kūriniai gali būti atliekami kaip esant gyvam atlikimui, taip ir panaudojant teisėtu būdu platinamus garso įrašus bei aparatūrą, priimančią radijo ir televizijos programas. Šios sutarties 9 p. ieškovas įsipareigojo nedelsiant pranešti atsakovui apie veiklos pasikeitimą, susijusį su kūrinių panaudojimu. Už šią suteiktą teisę ieškovas įsipareigojo mokėti ieškovui autorinį atlyginimą pagal priede Nr. 1 numatytas normas. Teismas iš priedo Nr. 1 nustatė, kad už kūrinių panaudojimą buvo nustatytas 69,68 Lt mėnesinis mokestis, nepriklausomai nuo naudojamų kūrinių kiekio, trukmės, turinio ir pan. Teismas nustatė, kad 2001-08-22 šalys taip pat sudarė licencinę sutartį dėl teisės viešai atlikti muzikinius kūrinius koncertinėms organizacijoms atlikėjams ir kt., pagal kurią už aukščiau minėtų kūrinių panaudojimą ieškovas įsipareigojo mokėti 50 Lt mokestį. Teismas nustatė, kad ieškovas, vykdydamas minėtas sutartis, 2001-11-15 pateikė atsakovui Grūto parke naudojamų muzikinių kūrinių sąrašą, kuriame nurodyta, jog ieškovas naudojo Rusijos autorių sukurtus muzikinius kūrinius. Teismas pažymėjo, jog autorinių atlyginimų už Rusijos autorių kūrinių naudojimą atsakovas administruoja pagal tarpusavio atstovavimo sutartį tarp RAO ir LATGA-A. Teismas konstatavo, jog šia sutartimi viešas kūrinių atlikimas apima atlikimą mechaninėmis priemonėmis (garso juostos), panaudojant radiją ir televiziją ar naudojant kitus įrenginius. Teismas iš byloje esančių sąskaitų-faktūrų, šalių paaiškinimų, mokėjimo pavedimų, nustatė, kad per laikotarpį nuo 2001 m. rugpjūčio mėn. iki 2006 m. birželio mėn., vykdant minėtas sutartis, ieškovas sumokėjo atsakovui 5795,39 Lt. Ši suma susidarė susumavus ieškovo kasmėnesinius mokėjimus. Tarp šalių ginčo dėl sumokėtos sumos dydžio nėra. 2006-12-14 ieškovui pranešus apie kūrinių naudojimo nutraukimą, licencinės sutartys buvo nutrauktos.
Teismas konstatavo, jog ieškovas savo reikalavimą pripažinti licencines sutartis negaliojančiomis grindė tuo, kad šie sandoriai prieštarauja atsakovo veiklos tikslams bei sandoriai buvo sudaryti ieškovui iš esmės suklydus. Teismas nustatė, kad ginčo sutartis sudarė VšĮ „Hesonos klubas“ vardu ieškovo vadovas – direktorius, kuris privalo veikti rūpestingai, apdairiai. Teismas iš VšĮ „Hesono klubas“ įstatuose numatytų veiklos tikslų bei veiklos koncepcijos, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo bei ieškovo paaiškinimų, padarė išvadą, kad ieškovas kūrinius naudojo savo tiesioginiai veiklai vykdyti – siekė sukurti turistų srautus pritraukiančius lankytinus objektus, lemiančius kultūrinių, laisvalaikio pramogų įvairovės plėtrą ir tuo tikslu surengė ekspoziciją Grūto miško parke, kurios metu viešai paleidžiami muzikinių kūrinių garso įrašai. Teismas, vertindamas sutarčių turinį, atsižvelgė į tai, kad jose aiškiai nurodytos mokėtinos sumos bei mokesčio mokėjimo pagrindas. Teismas pažymėjo, jog aplinkybės, kad ieškovas šešis metus kiekvieną mėnesį apmokėdavo sąskaitas, tarp šalių jokių ginčų dėl sutarčių sąlygų aiškinimo nebuvo kilę, įrodė, jog ieškovas savo veiksmais sandorius patvirtino. Teismas pabrėžė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sudarant sutartis atsakovas veikė nesąžiningai, kad sudarant sutartį ieškovo atžvilgiu buvo naudojamas spaudimas, jam buvo grasinta, kad jis buvo sąmoningai suklaidintas ar pan. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad ieškovas yra juridinis asmuo, savo rizika vykdantis ūkinę veiklą, padarė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas sandorį sudarė suklydimo įtakoje bei kad suklydimas galėjo turėti esminės reikšmės. Teismas pažymėjo, jog ieškovo pareigos pagal sutartis mokėti mokestį už kūrinių naudojimą įgyvendinimas priklausė nuo paties ieškovo veiksmų – ieškovas turėjo teisę sustabdyti sutarčių vykdymą arba jas nutraukti, jei jis nenaudojo kūrinių, už kuriuos, jo manymu, neturėjo būti mokamas atlyginimas, taip pat turėjo teisę nepratęsti sutarčių galiojimo, tačiau ieškovas tokių veiksmų neatliko, savo valia tęsė sutartinius santykius su atsakovu. Teismas taip pat pažymėjo, jog kūrinių panaudojimo būdas, kaip tai nurodyta sutartyje (laisvalaikio parkai) iš esmės atitiko ieškovo vykdomą veiklos sritį, numatytą įstatų 7-8 p.p.
Teismas konstatavo, jog atsakovas yra viešasis juridinis asmuo, turintis specialųjį teisnumą, kurio ribos numatytos steigimo dokumentuose bei ATGTĮ. Teismas pažymėjo, jog pagal minėtą įstatymą bei LATGA-A įstatus atsakovas administruoja autorių ar jų teisių turėtojų teises pagal įstatymo nuostatas ir pasirašytas sutartis dėl kolektyvinio atstovavimo, o užsienio autorių teisių turėtojų teises – pagal pasirašytas dvišales ir daugiašales sutartis su atitinkamomis užsienio valstybių kolektyvinio administravimo asociacijomis. Pagal licencinių sutarčių sudarymo metu galiojančią įstatymo redakciją kolektyvinis teisių administravimas gali būti taikomas muzikos ir literatūros kūrinių viešam atlikimui bet kokiais būdais ir priemonėmis (įskaitant foninę muziką). Teismas, įvertinęs sutarčių objektą bei vadovaudamasis minėto įstatymo nuostatomis, padarė išvadą, kad sandoriai neprieštarauja atsakovo veiklos tikslams, jis turėjo teisę pasirašyti licencines sutartis dėl viešai atliekamų muzikos kūrinių panaudojimo. Teismas konstatavo, jog įstatymai nenumato ieškovui teisės reikšti ieškinį tuo pagrindu, kad sandoriai prieštarauja atsakovo veiklos tikslams, todėl toks reikalavimas yra atmestinas.
Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad pagal minėtas sutartis atsakovas ėmėsi administruoti ne autoriaus teises, o gretutinių teisių objektą ir dėl to buvo pažeistos ieškovo turtinės teisės, nes pagal šias sutartis ieškovas turėjo mokėti mokesčius.
Teismas iš byloje pateikto naudojamų kūrinių sąrašo, nustatė, kad ieškovas naudojo muzikinius kūrinius (dainas), įrašytus į laikmenas – kasetes ar plokšteles; garso įrašai viešai paleidžiami vykstant ekskursijoms. Teismas pažymėjo, jog pagal įstatymą, viešu kūrinio atlikimu laikytinas ne tik kūrinio tiesioginis atlikimas (gyvas atlikimas), bet ir kūrinio atlikimas panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą, radijo ir televizijos transliaciją ar retransliaciją. Teismas atkreipė dėmesį, jog toks reglamentavimas atitinka ir Berno Konvencijos nuostatas, kuriose nurodyta, jog muzikos kūrinių autoriams priklauso išimtinė teisė leisti viešai atlikti savo kūrinius, įskaitant visus atlikimo būdus ir priemones, t.y. kalbama apie viešą atlikimą panaudojant įrašus, užfiksuotus įvairiuose laikmenose. Teismas konstatavo, jog tokiu būdu naudojant kūrinį atsiranda atskiras savarankiškas autorių teisių objekto panaudojimo būdas, kuris nebuvo numatytas autoriaus jį įrašant į laikmeną. Šiuo atveju garso įrašas paleidžiamas viešai girdint ieškovo surengtos eksplozijos lankytojams, t.y. įrašai viešai paleidžiami tikslu vykdyti tiesioginę veiklą, todėl už tokį savarankišką kūrinio panaudojimo būdą (viešą atlikimą) autorius turi teisę į atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra svarbu, kad ieškovo veikla nėra komercinio pobūdžio.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad sudarytos licencinės sutartys nustatė atlyginimą už kūrinių panaudojimą tik nuo 2001 m., todėl autoriams atsiranda teisė į autorinį atlyginimą, numatytą kūrinio panaudojimo metu galiojančiuose įstatymuose. Teismas pažymėjo, jog Berno konvencija taikoma visiems kūriniams, kurių apsaugos terminas jos įsigaliojimo metu dar nėra pasibaigęs. Pagal įstatymą autoriaus turtinių teisių galiojimo terminas yra 70 metų po autoriaus mirties, o Berno konvencija numato minimalųjį 50 metų terminą. Ieškovo teigimu iki 1974 m. teisinė apsauga buvo 15 metų, o iki 1994 m. – 25 metai. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad ne visų ieškovo veikloje naudojamų kūrinių autorių autorinių teisių apsauga yra pasibaigusi, t.y. ištraukos iš 1977 m., 1981 m., 1983 m. enciklopedijos bei 2008-07-18 RAO atsakymas, kuriame nurodytos autorių mirties datos. Teismas pabrėžė, jog ginčo sutartyse mokesčio dydis buvo nustatytas tvirta suma, o ne proporcinga naudojamų kūrinių kiekiui, todėl net ir tuo atveju, jei dalies kūrinių autorių turtinių teisių apsaugos terminas ir būtų pasibaigęs, tai nepaneigė ieškovo prievolės atsiskaityti pagal minėtas sutartis.
Teismas ieškovo teiginius, kad leidžiami muzikos įrašai yra iš 1930 m. pagamintų kino filmų, todėl autorinės teisės į juos priklauso ne šių muzikinių kūrinių autoriams, o kino filmų prodiuseriams, tuo tarpu atsakovas neatstovauja kino filmų kino studijų interesams ir neturi teisės rinkti mokesčių už šių kūrinių panaudojimą, vertino kritiškai. Teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė aplinkybių, jog visi naudojami kūriniai yra iš kino filmų, kad kūriniai buvo sukurti specialiai kino filmams, kad autoriams ankščiau jau buvo sumokėtas autorinis atlyginimas bei kad visas turtines teises autoriai perdavė prodiuseriams. Teismas pažymėjo, jog RAO atsakymas įrodė, kad ieškovo pateiktame sąraše nurodyti autoriai perdavė savo turtinių teisių administravimą kolektyviniam administravimo subjektui. Teismas pabrėžė, kad autorių turtinės teisės yra skaidomos teisės ir autorius turi teisę į atlyginimą už kiekvieną kūrinio panaudojimo būdą, todėl net ir tuo atveju, jei muzikiniai kūriniai buvo sukurti specialiai kino filmams, šių kūrinių autoriai turi teisę į atlyginimą, jei kūriniai panaudojami atskirai nuo audiovizualinio kūrinio.
Teismas iš rašytinių įrodymų nustatė, kad, vykdant dvišalę su RAO pasirašytą sutartį, atsakovas išmokėjo konkretiems autoriams, kurių kūrinius atliko ieškovas, autorinius atlyginimus, o RAO patvirtino, kad autorinis atlyginimas, kurį LATGA-A pervedė už sąraše nurodytų kūrinių panaudojimą 2001-2006 m., buvo išmokėtas atlyginimas autoriams. Teismas pažymėjo, kad šie oficialūs rašytiniai įrodymai nenuginčyti, neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl jie paneigė ieškovo nurodytą aplinkybę, jog atsakovas atlyginimo autoriams nepervedė ir dėl to nepagrįstai praturtėjo. Teismas pažymėjo, kad net ir jeigu būtų nustatyta priešingai, praturtėjimas nebūtų laikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, nes ieškovas įvykdė prievolę savo rizika ir vykdant jam priskirtas funkcijas, todėl tokiu atveju ieškovas dėl savo paties kaltės nesugebėtų įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas (CK 1.79 str. 2 d. 1 p., 1.82 str., 1.90 str. 5 d.,6.242 str., ATGTĮ 11 str., 15 str. 3 d., 34 str., 56 str., 58 str., CPK 88 str., 93 str., 98 str., Berno konvencijos 7 str. 1 d., 9 str. 3 d., 11 str.).
Šalies argumentai
Ieškovas VšĮ „Hesono klubas“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008-12-11 sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo. Teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas sprendime neatskleidė ginčo esmės, nenustatė saugomų ir nesaugomų kūrinių, neištyrė ir neišsprendė pagrindinio klausimo, kam atiteko ieškovo sumokėti atsakovui 5795,39 Lt. Teismas taip pat neteisingai išaiškino ginčo faktines aplinkybes, neišsprendė visų ieškinyje nurodytų ginčo klausimų, neteisingai aiškino ir taikė CPK, CK normas, ATGTĮ, Tarptautines konvencijas autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos srityje. Teismo sprendime išvados grindžiamos ne teisės normų, byloje pateiktų įrodymų pagrindu, o prielaidomis ir spėliojimais. Teismas neteisingai paskirstė įrodymų naštą šalims. Apeliacinio skundo argumentai:
1) Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Berno konvencijos nuostatas. Priešingai, nei teigė teismas, Berno konvencijos 9 str. 3 d. nustatyta, kad bet koks garso ar vaizdo įrašas pagal šią konvenciją laikomas atgaminimu, o ne viešu kūrinio atlikimu. Ieškovo nuomone, tai yra esminis skirtumas nuo viešo kūrinių atlikimo, kurį administruoja atsakovas, ir kūrinio, įrašyto į laikmeną, atgaminimo – tai yra gretutinių teisių sritis, kurios atsakovas neadministruoja ir todėl neturi teisės pasirašyti sutarčių ir rinkti autorinio atlyginimo. Berno konvencijos 11 str. reglamentuoja autoriaus teises viešai atlikti kūrinius visais viešo kūrinio atlikimo būdais ir priemonėmis, taip pat paskelbti visuomenei savo kūrinių atlikimus. Minėtoje teisės normoje kalbama apie „gyvą“ kūrinio atlikimą. Subjektai, organizuojantys muzikos kūrinių įrašymą, prodiuseriai prieš atgaminimo procesą sutarčių pagrindu įgyja autorių ar jų teisių perėmėjų teises, už tai sumoka autorinį atlyginimą ir į įrašą, jo platinimą, atgaminimą ir paskelbimą įgyja teises kaip gretutinių teisių subjektai (ATGTĮ 2 str. 11 d., 12 d., 51 – 60 str.), kurių teisių atsakovas neadministruoja, taip pat neadministruoja radijo ir televizijos stočių transliuojamų ir retransliuojamų programų. Tai aiškiai išreikšta Berno, Romos ir kitose konvencijose. Teismas, nustatydamas atsakovo veiklos pobūdį, pirmiausia turėjo vadovautis Tarptautinėmis sutartimis, nes jos turi viršenybę nacionalinių įstatymų atžvilgiu (CK 1.13 str., ATGTĮ 3 str. 3 d.). Nurodytų teisės normų sisteminė analizė neabejotinai teigia, kad atsakovas, teikdamas sutartis pasirašyti, vėliau reikalaudamas mokėjimų už eksponuojamas, demonstruojamas įrašų ištraukas iš 1930 m. kino filmų, akivaizdžiai vykdė veiklą, nenustatytą jo įstatuose, teisės aktuose, o surinktas lėšas pasisavino, todėl pasirašytos sutartys turėjo būti pripažintos negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento ir išieškoti sumokėti pinigai.
2) Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad autorių turtinės teisės yra skaidomos teisės ir kad autoriai turi teisę į atlyginimą, jei kūriniai panaudojami atskirai nuo audiovizualinio kūrinio, yra išgalvotas, nes nėra nuorodos į konkrečią teisės normą. Ieškovo naudojami įrašai yra kinematografinių kūrinių dalis, kuri atgaminama, demonstruojama taip, kaip buvo užfiksuota kino juostoje, atliekama tų pačių atlikėjų. Jeigu muzikinius kūrinius, panaudotus kinematografiniame kūrinyje, atliktų kitas atlikėjas kitu būdu, tada atsirastų pagrindas mokėti autorinį atlyginimą. Anksčiau galiojęs CK 526 str. nustatė, kad autorinė teisė į kino filmą ar televizijos filmą priklauso jį filmavusiai įmonei. To meto įstatymai numatė teisinę apsaugą kinematografinio kūrinio visumos, o ne jo dalių. Autorinio atlyginimo mokėjimai už kinematografinio kūrinio dalių paskelbimą ar demonstravimą nebuvo numatyti. Filmavimo įmonė sutarties pagrindu įsigydavo kūrinį panaudojimui filme, sumokėdavo autoriui vienkartinį atlyginimą. Kadangi atlyginimas kinematografinio kūrinio autoriams, tarp jų muzikos autoriui, nebuvo numatytas, tai šiuo metu pagal ATGTĮ Pereinamojo laikotarpio nuostatų 2 str. jis taip pat negali būti renkamas. Teismui buvo teikiami įrodymai, kad įrašai, kuriuos administruoja atsakovas, yra padaryti iš 1930 metų kino filmų, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė šiuos įrodymus apžiūrėti ir vertinti. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog autoriai perdavė turtines teises filmuojančiai organizacijai. Tokius įrodymus galėjo pateikti tik atsakovas, nes jis, kaip speciali organizacija, disponuoja tarptautine duomenų baze, kuri viešai neskelbiama. Ieškovas kelis kartus teikė prašymus teismui, kad išreikalautų visą informaciją apie nurodytų kūrinių autorių teises, teisių galiojimą, tačiau teismas šių duomenų neišreikalavo. Teismas nepagrįstai demonstruojamiems kūriniams, sukurtiems 1930 metais, taikė dabar galiojančio ATGTĮ 11 str. 2 d., kadangi tai teisės normų taikymas praeičiai.
3) Teismui buvo pateikti įrodymai, kad daugumos autorių kūrinių teisinė apsauga yra pasibaigusi, kad jie gali būti bet kokiu būdu naudojami, nemokant autorinio atlyginimo. Teismui buvo pateiktas neabejotinai nesaugomų kūrinių sąrašas, tačiau teismas jų netyrė ir sprendime konkrečiai dėl jų nepasisakė. Autorinis atlyginimas paskirstomas proporcingai saugomoms ir nesaugomoms autorių teisėms – tą privalo taikyti ir atsakovas, rinkdamas mokesčius autoriams. Nesaugomais kūriniais gali naudotis bet kas, nemokėdamas autorinio atlyginimo, o surinktas ar gautas atlyginimas už nesaugomus kūrinius turi būti grąžinamas mokėtojui. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė patvirtino, kad už nesaugomus kūrinius mokėjimai neturi būti vykdomi. Ginčo sutartyse taip pat nurodyta, kad atsakovas ims mokestį tik už kūrinius, kuriems taikoma apsauga. Atsakovas disponuoja pasauliniu autorių ir kūrinių katalogu, kuriame yra informacija apie mirusius autorius. Sutikrinęs ir nustatęs, kad kūriniai nesaugomi, atsakovas privalėjo sumokėtą atlyginimą už nesaugomus kūrinius grąžinti. Ieškovas, neturėdamas žinių ir informacijos apie saugomus autorių kūrinius, mokėjo tokį mokestį atsakovui, o atsakovas mokestį už nesaugomus kūrinius pasiimdavo ir sunaudodavo savo reikmėms.
4) Atsakovas ieškovo sumokėtą 2001-2006 metais 5795,39 Lt autorinį atlyginimą privalėjo paskirstyti konkretiems autoriams pagal jam pateiktą naudojamų kūrinių sąrašą, kaip tai numato atsakovo įstatai, įstatymas ir pasirašytos sutartys. Teismas privalėjo išreikalauti autorinio atlyginimo paskirstymo dokumentus ir nustatyti, kam atiteko pinigai, sumokėti už nesaugomų autorine teise kūrinių naudojimą. Atsakovui nepateikus įrodymų, kam konkrečiai paskirstyti ieškovo pinigai, teismas turėjo tenkinti ieškovo prašymą priteisti iš atsakovo jam sumokėtus pinigus, nes tie pinigai nepaskirstyti autoriams, atsakovas dėl to nepagrįstai praturtėjo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A) atsiliepime į apeliacinį skundą prašė palikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegija pažymi, kad byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose (LR CPK 320 str.).
Įstatymų leidėjas numatė galimybę pripažinti negaliojančiais sandorius, kurie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Viešųjų juridinių asmenų sudaryti sandoriai, prieštaraujantys jų veiklos tikslams, gali būti pripažįstami negaliojančiais. Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismine tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Sudarant sandorį suklydimo įtakoje, ketinimas sudaryti sandorį yra susiformavęs dėl klaidingo supratimo apie kurį nors esminį sandorio elementą. Ar suklydimas turi esminę reikšmę, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju esminę reikšmę turinčiu suklydimu pripažįstama klaidinga, neatitinkanti tikrovės samprata apie kai kuriuos svarbius ginčijamo sandorio elementus. Jei suklystama dėl sandorio esmės ar esminių sandorio sąlygų, suklydimas turi esminės reikšmės, jeigu atidus ir rūpestingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs kitokiomis sąlygomis.
Ieškovas ginčija tarp šalių sudarytas 2001-08-22 licencines sutartis Nr. DK-346 ir Nr. RK/2445 (1 t., b.l. 12-13, 14-15) dėl teisės naudoti LATGA-A repertuaro kūrinius viešam atlikimui, panaudojant garso įrašus, aparatūrą, priimančią radijo ir televizijos stočių programas.
VšĮ „Hesonos klubas“ yra viešasis juridinis asmuo, kurio veiklos tikslai – sukurti įdomius, turistų srautus pritraukiančius lankytinus objektus, lemiančius regiono kultūrinių, turizmo, laisvalaikio pramogų bei sporto paslaugų įvairovės plėtrą, tenkinant viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą (1 t., b.l. 62-68).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginčijamos licencinės sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo, kaip viešojo juridinio asmens, sudarytos licencinės sutartys neprieštarauja ieškovo veiklos tikslams ir byloje nėra duomenų, kad ieškovas, kaip viešasis juridinis asmuo, iš esmės suklydo dėl egzistavusių esminių sandorio faktų sandorio sudarymo metu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, teikdamas ginčijamas licencines sutartis pasirašyti, pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą tenkinti ieškinį.
Įstatymų leidėjas apibrėžė, kad viešas atlikimas - viešas kūrinio vaidinimas, dainavimas, grojimas, deklamavimas, skaitymas, šokis ar kitas kūrinio viešo atlikimo būdas, tiek tiesiogiai (gyvas atlikimas), tiek pasitelkiant bet kokias priemones ar įrangą, o viešas paskelbimas - kūrinio ar gretutinių teisių objekto vaizdų ir (arba) garsų ar jų išraiškos viešas perdavimas laidais, bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant jų padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
Nagrinėjamoje byloje ginčijamos licencinės sutartys yra sudarytos dėl teisės naudoti LATGA-A repertuaro kūrinius viešam atlikimui, todėl teisėjų kolegija neanalizuoja argumentų dėl viešo paskelbimo sampratos, nes bylos nagrinėjimo dalykas yra susijęs su viešu atlikimu, kuris galimas pasitelkiant bet kokias technines priemones ar įrangą bet kurioje viešoje vietoje, šiuo atveju – Grūto parke. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Grūto parke kūrinių grojimas yra viešas jų atlikimas, nes už kiekvieną kūrinio panaudojimo būdą autoriui turi būti atlyginama teisingai, ypač juos viešai atlikus.
Apeliantas neteisingai aiškina Berno konvenciją, nes, atliekant kūrinius, kai leidžiami jų įrašai, atskiros kūrinio kopijos nedaromos. Akivaizdu, kad apeliantas painioja du atskirus kūrinių panaudojimo būdus, t.y. viešą kūrinių atlikimą ir jų atgaminimą.
Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (2 t., b.l. 49-50), kurio duomenys nėra nuginčyti nustatyta tvarka, ir paties ieškovo pateiktas naudojamų kūrinių sąrašas (2 t., b.l. 22-41) patvirtina, kad ieškovas naudojo muzikos kūrinių įrašus atitinkamose laikmenose, kūrinių įrašus viešai atlikdamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad muzikos įrašų leidimas viešose vietose Grūto parke yra viešas kūrinių atlikimas, tuo siekiant sukurti Grūto parko lankytojams įspūdingą aplinką ir išplėsti jų ratą, bei įgyvendinti ieškovo veiklos tikslus.
Nagrinėjamoje byloje kūrinių viešas atlikimas yra atliekamas, galiojat ATGTĮ nuostatoms, todėl apelianto argumentai apie pereinamojo laikotarpio nuostatų taikymą yra teisiškai nepagrįsti, nes šiuo atveju nėra įstatymų taikymo atgal. Ieškovas neįrodė, kad jo naudojamų kūrinių autoriams buvo sumokėta ir šių autorių turtinės teisės yra pasibaigusios, kad kinematografinėms organizacijoms buvo perduotos visos Grūto parke viešai atliekamų kūrinių autorių teisės. Pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas tarp šalių, nes ieškovas turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindė savo ieškinį, o atsakovas – savo atsikirtimų pagrindą.
Teisėjų kolegija nevertina apelianto argumentų dėl to, kokia tvarka atsakovas ieškovo sumokėtą 2001-2006 metais 5795,39 Lt autorinį atlyginimą privalėjo paskirstyti konkretiems autoriams pagal jam pateiktą naudojamų kūrinių sąrašą, ir apelianto pateikto naujo rašytinio įrodymo (3 t., b.l. 174) dėl autorinio atlyginimo žiniaraščių saugojimo terminų, nes byloje nėra pareikšti reikalavimai dėl atsakovo veiklos tyrimo. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovo pateikti įrodymus, kam konkrečiai paskirstyti ieškovo sumokėti pinigai, nes bylos nagrinėjimo dalykas nebuvo susijęs su atsakovo, kai juridinio asmens, veiklos tyrimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, bei tinkamai vertino įrodymus (CPK 17 str., 177 str., 178 str., 185 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti su bylos nagrinėjimo dalyku susiję įrodymai, visapusiškai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Kolegija nevertina kitų argumentų, kurie yra bendro pobūdžio samprotavimai, teisiškai nereikšmingi bylos nagrinėjimo dalykui.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (LR CPK 7 str., 8 str., 171 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Atsakovas patyrė 2618 Lt bylinėjimosi išlaidų (3 t., b.l. 175, 176) apeliacinės instancijos teisme. Šias išlaidas teisėjų kolegija mažina nuo 2618 Lt iki 1320 Lt dydžio, nes apeliacinėje instancijoje atsakovą atstovavo ta pati advokatė, kaip ir pirmosios instancijos teisme. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovas turi atlyginti atsakovui iš viso 1320 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, nes kolegija nustato maksimalią priteistiną sumą už advokatės teisines paslaugas - 1200 Lt (1,5 x 800 Lt (MMA)) už atsiliepimo į apeliacinį skundo surašymą bei 120 Lt (0,15 x 800 Lt) už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 str., 98 str., Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 p., 8.11 p., 8.18 p., 9 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Palikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo VšĮ „Hesonos klubas“ 1320 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokatės teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme atsakovo Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros naudai. Kolegijos pirmininkė Neringa Švedienė