Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Paaiškina, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko dar 2005 m., 2007 m. įsteigė UAB „C1“ (toliau – ir Įmonė), iki 2015 m. buvo vienintelis Įmonės akcininkas, nuo 2015 m. iki dabar turi 50 proc. Įmonės akcijų (likę 50 proc. priklauso 2014 m. į Lietuvos Respubliką atvykusiai laikinai gyventi ir dirbti jo sutuoktinei D. N.). Įmonė turi viešojo maitinimo įstaigą (kavinę / restoraną / barą) Gariūnų turgavietėje, pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini). Pagal galiojančią neterminuotą 2013 m. spalio 22 d. darbo sutartį Nr. 3 pareiškėjas dirba Įmonės direktoriumi.

Nesutinka su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjas kreipėsi dėl Leidimo, siekdamas legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, bet ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, iš šios išvados akivaizdu, jog Migracijos departamentas laiko, kad Įmonė yra fiktyvi, t. y. įsteigta tik pareiškėjui siekiant gauti Leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (ir tuo pačiu Europos Sąjungoje). Tačiau tai, kad Įmonė dirba nuolat ir realiai, patvirtina šie įrodymai: Įmonės registravimo pažymėjimas; Juridinių asmenų registro išrašas; kas mėnesį teikiamos PVM deklaracijos; Išmaniosios mokesčių administravimo sistemos (iMAS) ataskaita apie kas mėnesį gaunamas ir išrašytas PVM sąskaitas faktūras; Sodros duomenys apie Įmonėje dirbančius asmenis (duomenys apie darbuotojų priėmimą ir atleidimą); pelno ir nuostolių ataskaita už 2016 m.; vieša informacija internete (www.rekvizitai.lt) apie skolas Sodrai; prekybos vietos pastate Gariūnų turgavietėje nuomos sutartis Nr. POS2803, galiojanti iki 2017 m. spalio 17 d.; Įmonės vienintelio akcininko 2015 m. birželio 5 d. sprendimas konvertuoti įstatinį kapitalą iš litų į eurus ir jį padidinti iki 28 960 Eur; darbo saugos pažymėjimas G Nr. 027914; galiojanti alkoholio licencija; kasos operacijų žurnalas; sutartys su tiekėjais; kenkėjų naikinimo aktai; higienos pasas ir kt. Apie tai, kad Įmonė realiai veikia, galės paliudyti Gariūnų turgavietėje dirbantys darbuotojai, kuriuos pareiškėjas prašys apklausti teismo posėdyje.

Nors Migracijos departamentas Sprendime nurodė, jog nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. Įmonėje nėra dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, tačiau skundo padavimo teismui metu Įmonėje jau dirba trys Lietuvos Respublikos piliečiai, su kuriais darbo sutartys sudarytos dar 2017 m. kovo 31 d., t. y. prieš Sprendimo priėmimą ir prieš tai, kai pareiškėjas sužinojo apie tokio Sprendimo priėmimą (pagal Sodros duomenis jie drausti nuo 2017 m. balandžio 3 d., tačiau tik dėl to, kad tuo metu buvo kažkokie sistemos gedimai ir nepavyko duomenų perduoti anksčiau). Be to, dėl Leidimo pareiškėjas kreipėsi 2015 m. (2015 m. rugsėjo 10 d. išduotas Leidimas), o trijų darbuotojų, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnis, Įmonėje nėra tik nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. Daro išvadą, jog Migracijos departamentas nustatė, kad Įmonė Įstatymo 45 straipsnio reikalavimų dėl trijų darbuotojų (Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat gyvenančių užsieniečių) nebeatitiko tik daugiau nei po metų Įmonės darbo, todėl konstatuoti, jog kreipimosi dėl Leidimo išdavimo metu pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nėra jokio pagrindo.

Paaiškina, kad sąlygos dėl ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių įdarbinimo Įmonėje įgyvendinimas nepriklauso vien tik nuo pareiškėjo valios. Specifinis darbo grafikas (iš esmės naktinis darbas) sudaro itin dideles kliūtis surandant ir įdarbinant asmenis Įmonėje. Dažnai žmonėms darbo režimas (dirbama nuo 23.30 val. iki 12 val. arba nuo 5 val. iki 16 val.) bei darbo vieta (Gariūnų turgavietė) tampa nepriimtini ir jie tiesiog išeina iš darbo savo noru. Netikėtai išėjus darbuotojui, pareiškėjas susiduria su darbuotojų paieškos problema, o paieška užtrunka tam tikrą laiką. Pažymi, kad šiai dienai Įmonė yra įdarbinusi tris darbuotojus – buhalterę, administratorę ir vadybininkę, kaip to reikalauja Įstatymas, tačiau Įmonei vis dar reikalingi darbuotojai – padavėjai / barmenai, kurių rasti nuo 2016 m. spalio mėn. nepavyksta. Žvelgiant retrospektyviai ir vertinant ilgesnį Įmonės veiklos laikotarpį, galima aiškiai matyti, kad darbuotojai nebuvo darbinami fiktyviai, jų skaičius nuolat kito, vieni dirbo labai trumpai, kiti – ilgiau.

Pareiškėjas apibendrina, kad Įmonė yra nuolat ir nepertraukiamai veikianti, t. y. nefiktyvi, pareiškėjas yra Įmonės direktorius, gauna reguliarias nuolatines pajamas, Įmonė dirba pelningai, atitinka visus įstatymų reikalavimus tiek, kiek tai priklauso ir gali priklausyti nuo pareiškėjo ir kito Įmonės dalyvio (akcininko) valios. Daro išvadą, jog vien toks formalumas kaip nebuvimas Įmonėje ne mažiau kaip trijų darbuotojų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių asmenų iš esmės neilgą laiką (įvertinus akcininkų atostogas sausio–vasario mėn.) ir nesant pareiškėjo kaltės, kai šį reikalavimą įgyvendinti iš tikrųjų yra siekiama ir tam dedamos didžiulės pastangos, tačiau ne visuomet pavyksta išimtinai dėl objektyvių priežasčių (negalėjimo rasti tokių darbuotojų), negali būti pagrindas naikinti galiojantį pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir verstis joje ilgalaike teisėta veikla (b. l. 1–7).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundo argumentus ir, vadovaudamiesi jais, prašė skundą patenkinti. Pareiškėjas nurodė, jog reikiamas skaičius darbuotojų Įmonėje nebuvo įdarbintas todėl, kad sunku rasti darbuotojus, kurie dirbtų Įmonei priklausančioje kavinėje, esančioje Gariūnų turgavietėje, kavinės darbo laiku. Pareiškėjo atstovė akcentavo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena ir verčiasi teisėta veikla daugiau kaip 10 m. Atsižvelgiant į tai, įvertinus priežastis, dėl kurių Įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio reikalavimų atsakovo nustatytą 6 mėn. laiko tarpą (tai nepriklausė nuo pareiškėjo valios; nesant jo kaltės), daro išvadą, kad Sprendimas turi būti panaikintas.

Migracijos departamento Kontrolės skyrius, esant įtarimų, kad pareiškėjas yra atvykęs kitu negu deklaruota tikslu, patikrino Įmonės duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje (toliau – ir Sodros informacinė sistema) ir nustatė, kad Įmonėje nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. nėra dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ir nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, t. y. Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad joje turi dirbti ne mažiau kaip trys darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Įvertinęs šias aplinkybes, Migracijos departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 2017 m. balandžio 13 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

Nurodo, jog Migracijos departamentui kilo pagrįstų įtarimų dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų pagrindų buvimo, t. y. kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti Leidimą, neatitinka tikrovės. Patikrinus Įmonės duomenis Sodros informacinėje sistemoje apie Įmonėje dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. Įmonėje dirba tik pareiškėjas ir Įmonės dalyvė D. N. (užsienietė, turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą teisėtos veiklos Įmonėje pagrindu). Šie faktai, atsakovo vertinimu, rodo, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas prašė išduoti Leidimą, dėl ko jis privalėjo apie tai pranešti Migracijos departamentui ir kreiptis dėl Leidimo išdavimo kitu pagrindu, nes Įmonė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Įmonėje visą darbo laiką nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms Leidimo išdavimo pagrindą, pareiškėjas privalėjo gauti naują Leidimą.

Įvertinęs surinktų duomenų visumą bei faktą, kad pareiškėjas iš esmės pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms Leidimo išdavimą, nesikreipė dėl Leidimo išdavimo kitu pagrindu, Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas, norėdamas gauti Leidimą, pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis apie Įmonės darbuotojų darbą Įmonėje ir pagrindinį jo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą užsiimti teisėta veikla Įmonėje, atitinkančioje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų aplinkybių buvimą.

Nurodo, jog nors Sodros informacinės sistemos duomenimis, 2017 m. balandžio 3 d. Įmonėje buvo įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau tai, Migracijos departamento teigimu, nepaneigia fakto, kad Įmonė laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų. Pažymi, kad informacija apie šių asmenų įdarbinimą Sodros informacinėje sistemoje 2017 m. balandžio 12 d. neatsispindėjo, todėl Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, jos nevertino.

Pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo nei laiko, nei priežasčių prasme. Taip pat pažymi, kad laikotarpis, kurį Įmonėje nebuvo įdarbintas reikalaujamas skaičius darbuotojų, truko ne keletą dienų, o virš 6 mėnesių. Todėl, įvertinęs laikotarpio, kurį pareiškėjas neatitinka šių reikalavimų, trukmę, atsakovas mano, kad Sprendimas atitinka ir teisingumo bei protingumo principus.

Pabrėžia, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Leidimas jam buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais ne dėl to, kad Įmonė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis bei Įmonė nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Šiuo atveju pagrindo panaikinti Leidimą nustatymas apsiriboja juridinio fakto konstatavimu.

Pažymi, kad pareiškėjas teismui su skundu pateikė daugiau duomenų, nei turėjo Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, ir skunde teismui rėmėsi Migracijos departamento neištirtais duomenimis. Tačiau Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką yra vertinamas pagal tuos dokumentus ir informaciją, kurią Migracijos departamentas turėjo iki priimant ginčijamą sprendimą. Daro išvadą, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, dėl ko Sprendimo naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Akcentuoja, kad Sprendimas savaime neužkerta pareiškėjui teisės dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sprendimo dėl Leidimo panaikinimo, jį apskundus teismui, vykdymas sustabdomas, todėl pareiškėjas iki galutinio sprendimo priėmimo turi galiojantį leidimą laikinai gyventi ir gali tuo pagrindu, kad Įmonė vėl atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio l dalies 1 punktu, kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba nacionalinės vizos išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 89–92).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, inicijavo administracinį ginčą, siekdamas, kad Sprendimas, kuriuo buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi LT7375902, galiojantis iki 2017 m. rugsėjo 10 d., būtų panaikintas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. (15/5-4) 11U-460 (00507), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2017 m. rugsėjo 10 d., teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo nuostatos.

Įstatymo 26 straipsnyje (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) nurodyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1442 redakcija); 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija); 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija); 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija).

Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2015 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) ir 3 dalį (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija ) leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir atitinka Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas (originali įstatymo redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, o 7 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) – jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.

Vadovaujantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, sprendžiant ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar Įmonė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus ir ar pareiškėjo pateikti duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atitinka tikrovę. Pabrėžtina, jog iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šioje normoje įvirtintų reikalavimų (sąlygų) visumą. Lingvistiniu teisės aiškinimo metodu aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, konstatuotina, jog išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi gali būti atsisakoma, nustačius bent vieną šiame punkte nurodytą pagrindą: duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; buvo pateikti neteisėtai įgyti dokumentai; buvo pateikti suklastoti dokumentai; yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka; yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi registruota partnerystė; yra rimtas pagrindas manyti, kad sudarytas fiktyvus įvaikinimas; įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog Juridinių asmenų registre 2007 m. gegužės 11 d. įregistruotoje Įmonėje, kurios akcininkas ir vadovas yra pareiškėjas (b. l. 16; 22–24; 115–118), laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. nebuvo įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (b. l. 35–37). Šios aplinkybės nei skunde teismui, nei teismo posėdžio metu neginčijo ir pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. Įmonėje, kurios dalyvis yra pareiškėjas, nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Todėl nustačius, kad Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, atsakovas turėjo teisinį pagrindą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi LT7375902, galiojantį iki 2017 m. rugsėjo 10 d. Pažymėtina, jog tokios pozicijos analogiško pobūdžio administracinėse bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pavyzdžiui, 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3352-624/2017.

Sprendžiant dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto pagrindo buvimo, primintina, jog Migracijos departamentas skundžiamame sprendime, nustatęs, kad Įmonėje nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. nėra visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, darė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl Leidimo pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Įmonės darbuotojų darbą Įmonėje ir pagrindinį pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą – užsiimti teisėta veikla.

Remiantis bylos medžiaga taip pat nustatyta, jog Įmonėje nuo jos veiklos pradžios buvo įdarbinami darbuotojai, jų skaičius nuolat kito (b. l. 163).