- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-18
- Bylos Nr.
- 2A-118-640/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00619-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Natalja Cikoto
- Ieškovas
- J. G.
- Atsakovas
- I. G.
- Kategorijos
- 75.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės J. G. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovui I. G. dėl kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė J. G. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo jos naudai 16838 Lt dydžio sumą kaip jungtinės nuosavybės sumažėjimą ir 8678,52 Lt dydžio sumą kaip jos asmeninės nuosavybės sumažėjimą, iš viso 25517,23 Lt, bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad išnaudojo atsakovo asmeninėms skoloms ir jo asmeninės įmonės skolų padengimui 25517,23 Lt, iš kurių 16838,71 Lt išleido nuo santuokos sudarymo dienos (2010-08-12) iki povedybinės sutarties sudarymo (2011-02-23) ir 8678,52 Lt – po povedybinės sutarties sudarymo. Ji nurodė, kad iki povedybinės sutarties sudarymo iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išnaudojo 9338,71 bei iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išnaudojo 7500 Lt atsakovo įmonės skoloms, susidariusioms dėl blogo valdymo, padengti. Ieškovė taip pat nurodė, kad po povedybinės sutarties sudarymo iš savo asmeninių lėšų apmokėjo atsakovo skolas ir kitokias išlaidas 8224,52 Lt sumai iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) bei 454 Lt iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2013-12-18 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad vertinant ieškovės reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo būtina atsižvelgti į šalių sudarytos povedybinės sutarties 2 punktą, pagal kurį turtas, įgytas nuo santuokos sudarymo, tai yra nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d., iki šios sutarties įsigaliojimo, tai yra iki 2011-02-23, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kuriai naudoti ir dalyti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos (b. l. 14). Tokiu būdu teismas nurodė, jog būtina išsiaiškinti, koks turtas sudaro sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę (LR CK 3.118 straipsnis). Povedybine sutartimi šalys šio turto padalijimo klausimo nesprendė. Nors 2013-01-29 Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimu konstatuojama, kad šalys santuokoje jokio bendro dalintino kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neįsigijo, tačiau ieškovė paaiškino, jog kaip bendrą jungtinę nuosavybę sudarė pajamos iš jos darbinės veiklos. Ieškovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010-08-12 (nuo santuokos sudarymo dienos) iki 2011-02-23 (iki povedybinės sutarties sudarymo) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo 57182 Lt, sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) – 246816 Lt. Tačiau iš pateiktų minėtų sąskaitų išrašų sudėtinga nustatyti, kiek iš minėtų lėšų ieškovė gavo iš savo darbinės veiklos, o kiek – iš kitų šaltinių (gauta pardavus savo nekilnojamąjį turtą), todėl negalima tiksliai nustatyti, kiek šiose sąskaitose buvo šalių lėšų, kurias galima būtų vertinti kaip jų bendrąją jungtinę nuosavybę, o kiek ieškovės asmeninių lėšų. Bet kokiu atveju ieškovė pati disponavo visomis minėtomis lėšomis, leisdavo jas savo nuožiūra, atsakovas gi neturėjo jokios galimybės šiomis lėšomis disponuoti. Iš išdėstyto pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pati ieškovė sprendė kaip panaudoti savo minėtas lėšas, ji pati geranoriškai leisdavo minėtas lėšas šeimos tikslams bei dengė atsakovo ir jo įmonės skolas, nes pati teismui paaiškino, jog manė, kad veikia šeimos interesais. Tokiu būdu pats atsakovas šių lėšų nenaudojo, todėl nėra pagrindo iš jo priteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą. Be to, nėra jokio pagrindo teigti, kad minėtos lėšos buvo panaudotos ne CK 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymui, nes pati ieškovė prisipažino, kad leisdavo minėtas lėšas šeimos interesais, stengdamasi išlaikyti šeimą. Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 8678,52 Lt kompensaciją dėl ieškovės asmeninių lėšų panaudojimo atsakovo prievolių vykdymui, kadangi įstatymas iš viso tokių kompensacijų nenumato. Be to, ieškovė nepagrindė, kam konkrečiai šie pinigai buvo išleisti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantė J. G. apeliaciniu skundu (b.l. 33-37) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Nurodo, jog neatskleista bylos esmė, todėl byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo. Apeliantė nurodo, jog savo pajamas ji pagrindė oficialiais rašytiniais įrodymais. Byla dalyje dėl kompensacijos priteisimo buvo grąžinti nagrinėti iš naujo, todėl teismas negalėjo vadovautis 2013-01-29 teismo sprendimu toje dalyje, kur jis panaikintas, ir turėjo iš naujo spręsti dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimo kompensacijos priteisimo. Atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų apie savo gautas pajamas bei patvirtino, jog iš tikrųjų naudojosi savo įmonės ir savo asmeninėmis reikmėms apeliantės pinigais. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.109 str.. Teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog įmonė, už kurią apeliantė mokėjo skolas, nebuvo bendroji sutuoktinių nuosavybė, buvo įsteigta iki santuokos sudarymo. Apeliantė neprivalėjo išlaikyti atsakovo pilnamečių vaikų, nes jie nebuvo jos šeimos nariai. Apeliantė nurodo, jog jokių solidarių prievolių su atsakovu ji neturėjo. Be to, apeliantė nurodo, jog neteisingai teismas nurodė, jog nėra pagrindo priteisti 8678,52 Lt kompensaciją dėl jos asmeninių lėšų panaudojimo atsakovo prievolių vykdymui. CK 4.76 str. nustato, jog vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos išlaikyti turtą, tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių atlyginimą. Nurodo, jog povedybine sutartimi šalys susitarė tenkinti šeimos reikmes lygiomis dalimis, tačiau atsakovas prie išlaidų neprisidėjo, todėl ji turi teisę į piniginę kompensaciją. Apeliantė šiuo atveju pateikė visus reikiamus įrodymus, tuo tarpu atsakovas jokių įrodymų nepateikė.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu (b.l. 40-43) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistu 2013-12-18 sprendimą. Nurodo, jog apeliantė skunde prieštarauja pati sau, nes ieškinyje nurodo, jog atsakovas jai padarė žalą, tuo tarpu civilinės atsakomybės sąlygų byloje neįrodinėja. Svarbu, jog šalys buvo sudariusios povedybinę sutartį, kurioje numatė, jog visas turtas yra laikomas asmenine šalių nuosavybe. Tai reiškia, jog šalys atsisakė pretenzijų kvestionuoti vienas kito asmeninio turto pagerinimo kaštus ir dėl to reikšti vienas kitam pretenzijas. Apeliantės reikalavimai nepagrįsti, nes ji pati suteikė atsakovui 30 000 Lt paskolą, už kurią atsakovas pirko automobilius, statybines medžiagas, skyrė lėšas įmonės išlaikymui. Skolą atsakovas grąžino, todėl nėra jokio pagrindo priteisti minėtas sumas pakartotinai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Byloje nustatyta, kad santuoka tarp šalių buvo sudaryta 2010-08-12. 2011-02-23 jie sudarė povedybinę sutartį. 2013-01-29 Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimu santuoka tarp I. G. ir J. G. nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas konstatavo, kad šalys jokio bendro dalintino kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neįsigijo, kreditorinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims neturi. Teismas iš I. G. J. G. naudai priteisė bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimo kompensaciją sumoje 23700,00 Lt bei 832,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2013-06-28 nutartimi Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013-01-29 sprendimą dalyje dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimo kompensacijos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei J. G. panaikino ir bylą šiose dalyse perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nagrinėjant ieškovės reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo būtina atsižvelgti į šalių sudarytos povedybinės sutarties 2 punktą, pagal kurį turtas, įgytas nuo santuokos sudarymo, tai yra nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d., iki šios sutarties įsigaliojimo, tai yra iki 2011-02-23, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kuriai naudoti ir dalyti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos (b. l. 14). Tokiu būdu būtina išsiaiškinti, koks turtas sudaro sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę (LR CK 3.118 straipsnis). Kolegija pritaria apeliantės argumentams, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis 2013-01-29 Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimu toje dalyje, kurioje buvo pasisakyta dėl šalių santuokoje įgyto turto, nes šioje dalyje teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla nagrinėjama iš naujo. Apeliantė byloje nurodė, jog kaip bendrą jungtinę nuosavybę sudarė pajamos iš jos darbinės veiklos ir šiems argumentas pagrįsti pateikė duomenis iš savo bankinės sąskaitos. Kolegija sutinka, jog pajamos iš darbinės veiklos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 str. 1 d. 5 p.), tačiau iš byloje pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, jog bendrąją jungtinę šalių nuosavybę sudarė visos ieškovės banko sąskaitose laikotarpiu nuo 2010-08-15 iki 2011-02-23 buvusios pajamos. Vien tas faktas, jog savo banko sąskaitose ieškovė minėtą laikotarpį turėjo lėšų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog visos nurodytos pajamos buvo bendroji sutuoktinių nuosavybė. Kolegija pažymi, jog iš civilinėje byloje Nr.2-36-604/2013 esančių sąskaitos išrašų (b.l. 28-48) matyti, jog didžiąją dalį ieškovės pajamų sudarė pajamos, gautos iš buto pardavimo, kas laikytina jos asmeninėmis lėšomis. Ieškovė į bylą nepateikė duomenų apie savo gaunamą atlyginimą, todėl pagrįstai byloje konstatuota, jog teigti, kad šalių bendrą jungtinę nuosavybę sudarė ieškovės nurodama suma, nėra pagrindo. Taip pat ieškovė neįrodė ir nepagrindė, jog iš bendrosios jungtinės nuosavybės lėšų buvo mokamos atsakovo asmeninės skolos. Byloje yra šalių sudaryta paskolos sutartis dėl 30000 Lt, pagal kurią ieškovė atsakovui paskolino minėtą sumą, kurią atsakovas, jo teigimu, panaudojo asmeninėms reikmėms. Tačiau ginčo, jog minėta paskola grąžinta, ieškovė byloje nekėlė. Įrodymų, paneigiančių atsakovo argumentus dėl šių aplinkybių, byloje nėra pateikta. Byloje konstatuotina, jog ieškovė savo ieškinio reikalavimų neįrodė, nors tokią pareigą turi (CPK 178 str.). Kolegija nurodo, jog byla šioje dalyje jau nagrinėjama antrą kartą, bylą grąžinus nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismo 2013-06-28 nutartyje buvo aiškiai nurodyta, kas turi būti išsiakinta byloje. Tokiu būdu ieškovė turėjo visas galimybes pateikti savo argumentus pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Be to, ji buvo atstovaujama kvalifikuoto teisininko, t.y. advokatės, todėl turėjo žinoti savo procesines pareigas. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjamu atveju nekilo pareiga rinkti įrodymus savo iniciatyva (CPK 179 str.).
Kolegija nurodo, jog pati ieškovė ieškinyje pripažino, jog ji jos gautas pajamas išleido šeimos poreikiams tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog jos turimos lėšos buvo panaudotos ne CK 3.109 str. numatytų prievolių vykdymui.
Ieškovė ieškinyje reiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš atsakovo, tačiau neįrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl sumos priteisimo, kaip dalinės ieškovės asmeninės nuosavybės sumažėjimo. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, jog CK 4.76 str. pagrindu reiškė reikalavimą dėl jos dalinės nuosavybės sumažėjimo, tačiau šis argumentas nebuvo reiškiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl apeliaciniame skunde negali būti keliamas ir nagrinėjamas, todėl kolegija dėl šių argumentų nepasisako (CPK 312 str.).
Dėl aukščiau nurodytų motyvų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines teisės normas bei padarė teisingą išvadą dėl ieškinio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.