Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų veiksmų, konvojuojant pareiškėją su antrankiais iš Panevėžio AVPK areštinės į Panevėžio miesto apylinkės teismą ir Panevėžio apygardos teismą, atlyginimo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. spalio 27 d. iš Panevėžio AVPK areštinės periodiškai buvo konvojuojamas į Panevėžio miesto apylinkės teismą ir Panevėžio apygardos teismą (b. l. 13-14).

Atsakovei atstovaujantis Panevėžio AVPK nagrinėjamojoje byloje prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį iki 2013 m. liepos 11 d. taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2016 m. liepos 11 d., tai patvirtina žyma ant voko (b. l. 4). Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, daroma išvada, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas argumentuoja, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nenumato jokio senaties termino. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A227-858/2016; 2016 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A220-858/2016; 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1806-858/2015). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą ir teisminę praktiką, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie daromus jo teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės raštu ar žodžiu kreiptis į areštinės administraciją, Panevėžio AVPK aministraciją ar kitas įstaigas, taip ginant galimai pažeistas savo teises.Nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje skunde nurodytu laikotarpiu gynė bei šiuo metu gina eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, kaip jau minėta, Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie egzistavusias objektyvias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, o jo nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ir exofficio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Esant atsakovės atstovo Panevėžio AVPK prašymui bei atsižvelgus į pareiškėjo 2016 m. liepos 11 d. (pagal spaudą ant voko) pateiktą skundą, pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2013 m. liepos 11 d. taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2014 m. spalio 27 d. (toliau - ginčo laikotarpis).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010 ir kt.).

Siekiant konstatuoti neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme, būtina nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neteisėtus Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų veiksmus siejo su tuo, kad nepagrįstai jo atžvilgiu konvojavimo metu buvo naudojama specialioji priemonė – antrankiai.

Lietuvos Respublikoje konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo” (bylai aktuali akto redakcija galiojusi nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. sausio 8 d.).

Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Pagal tą pačią teisės normą specialiosios transporto priemonės - specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Konvojavimo metu prievartos (psichinės ir fizinės), specialiųjų priemonių (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamojo ginklo panaudojimą reglamentuoja Konvojavimo taisyklių XII skyrius.Šio skyriaus II poskyryje įtvirtinti fizinės prievartos panaudojimo pagrindai, kurio 228 punktas numatė atvejus, kada konvojuotojas turi teisę panaudoti fizinę prievartą ir specialiąsias priemones, tai yra, siekdamas apsaugoti save, kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai arba išgelbėti konvojuojamąjį ar kitą asmenį nuo susižalojimo ar savižudybės; užtikrindamas konvojuotojo teisėto reikalavimo įvykdymą, kai asmuo vengia jį įvykdyti; kai kėsinamasi nuginkluoti konvojų, užvaldyti transporto priemonę, šaunamąjį ginklą, sprogstamąsias medžiagas, specialiąsias ryšio ar kitas specialiąsias priemones arba kitą turtą ir konvojaus kontroliuojamą ar saugomą objektą; ypatingų situacijų metu. Konvojavimo taisyklių 229 punkte buvo numatyta, kad konvojuotojas taip pat turi teisę naudoti antrankius arba surišimo priemones, konvojuodamas konvojuojamąjį. Konvojavimo taisyklių 113 punkte, galiojusiame iki 2015 m. sausio 8 d., buvo imperatyviai nurodyta, jog konvojuojamiesiems, konvojuojamiems transporto priemonėmis, kuriose nėra techniškai įrengtų kamerų, uždedami antrankiai rankas laikant už nugaros. Konvojavimo taisyklių 157 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tardymo izoliatorių, teritorinę policijos įstaigą ar kitas specialiąsias statutines institucijas arba kitais išimtiniais atvejais gali būti pristatomi tarnybiniu lengvuoju automobiliu, mikroautobusu ar kita specialiai tam neįrengta tarnybine transporto priemone. Konvojavimo taisyklių 158 punkte, kuris galiojo iki 2015 m. sausio 8 d., buvo nustatyta, kad konvojuojant asmenį kitomis transporto priemonėmis konvojuojamajam uždedami antrankiai, rankas laikant už nugaros, prisegami saugos diržai (jei įrengti). Antrankiai užfiksuojami. Negalima konvojuojamojo prirakinti antrankiais prie transporto priemonės. Antrankiai turi būti užrakinti tol, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą.

Remiantis nurodytomis Konvojavimo taisyklių nuostatomis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu galiojusios Konvojavimo taisyklės numatė teisę pareigūnams panaudoti antrankius konvojuojant asmenis specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis, tačiau aptartos normos nenumatė galimybės konvojuoti asmenį uždėjus antrankius, kai jis konvojuojamas specialiai konvojavimui įrengtomis transporto priemonėmis, nesant papildomų Konvojavimo taisyklių XII skyriaus „Šaunamųjų ginklų, fizinės prievartos ir kitokios prievartos panaudojimas konvojavimo metu“ II poskyrio „Fizinės prievartos panaudojimo pagrindai“nustatytų pagrindų.

Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas iš Panevėžio AVPK areštinės į Panevėžio miesto apylinkės teismą ir Panevėžio apygardos teismą viso buvo konvojuojamas 25 kartus (b. l. 13-14). Nustatyta, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais FIAT DUCATO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), FIAT DUCATO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW CADDY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose yra įrengtos kameros (b. l. 28). Panevėžio AVPK areštinės vyresnysis specialistas 2017 m. sausio 16 d. tarnybiniame pranešime „Dėl G. N.“nurodė, kad kiekvieno konvojavimo metu specialiojoje transporto priemonėje pareiškėjas buvo laikomas su antrankiais. Minėtame tarnybiniame pranešime pareigūnas nurodė, kad konvojaus pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu naudodami antrankius, vadovavosi Konvojavimo taisyklių 229 straipsniu, numatančiu teisę pareigūnams naudoti antrankius arba surišimo priemones, konvojuojant konvojuojamąjį (b. l. 28).

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjostatusas buvo suimtasis. Atsiliepime atsakovės atstovė ir Panevėžio AVPK areštinės pareigūnas 2017 m. sausio 16 d. tarnybiniame pranešime nenurodė jokių konkrečių konvojavimo metu buvusių faktinių aplinkybių, dėl kokaip papildoma saugumo priemonė specialiojoje transporto priemonėje, kurioje yra įrengta kamera, pareiškėjo atžvilgiu buvo naudojami antrankiai. Minėta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnas 2017 m. sausio 16 d. tarnybiniame pranešime nurodė, jog konvojuodami pareiškėją pareigūnai vadovavosi Konvojavimo taisyklių 229 straipsniu, tačiau šiuo atveju Konvojavimo taisyklių 229 punkto nuostata turi būti aiškinama sistemiškai su kituose Konvojavimo taisyklių XII skyriaus „Šaunamųjų ginklų, fizinės prievartos ir kitokios prievartos panaudojimas konvojavimo metu“ II poskyrio „Fizinės prievartos panaudojimo pagrindai“ punktuose įtvirtintomis normomis. Minėta, kad ginčo laikotarpiu galiojusios Konvojavimo taisykliųnuostatosnenumatė konvojuotojo teisės panaudoti antrankius konvojuojant asmenį specialiai tam pritaikytu automobiliu, nesant kitų Konvojavimo taisyklių 228 punkte nustatytų pagrindų.

Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes apie antrankių naudojimą ir teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai ginčo laikotarpiu konvojuodami pareiškėją į Panevėžio miesto apylinkės teismą ir Panevėžio apygardos teismą specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikytais tarnybiniais automobiliais, kuriuose yra įrengtos kameros, nesant kitų, Konvojavimo taisyklėse įtvirtintų specialiųjų priemonių panaudojimo pagrindų, jo atžvilgiu neteisėtai panaudojo specialiąją priemonę – antrankius.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuotiPanevėžio AVPK areštinės pareigūnų neteisėti veiksmai, yra pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (asmens laikymas su antrankiais, nesant tam teisėto pagrindo, neabejotinai sukėlė jam papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu atsižvelgiama į tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų būtų patyręs kokius nors sveikatos sutrikimus. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Panevėžio miesto apylinkės teismą ir Panevėžio apygardos teismą ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas periodiškai;pareiškėjas buvo konvojuojamas tik Panevėžio mieste, todėl pareiškėjas nors ir patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, tačiau jų poveikis, priešingai nei teigia pareiškėjas, nebuvo pakankamai intensyvus, nes buvo trumpalaikis; be to, pareiškėjas į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių kreipėsi tik po beveik penkerių metų nuo tada, kai 2011 m. rugsėjo 15 d. iš Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų buvo konvojuotas į Panevėžio miesto apylinkės teismą. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai. Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas ilgą laiką delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma skunde. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 125Eur priteisiama neturtinė žala laikoma adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. N., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 125Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.