- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-03-07
- Bylos Nr.
- 2A-492-395/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albinas Čeplinskas (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- E. Š.
- Advokatai
- Audrius Biguzas, Vaiva Nevardauskienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Evaldo Burzdiko, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko, dalyvaujant ieškovės E. Š. atstovei advokatei Vaivai Nevardauskienei, atsakovo likviduojamos UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinės ūkinės bendrijos atstovui advokatui Audriui Biguzui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2029-429/2010 pagal ieškovės E. Š. ieškinį atsakovams likviduojamai UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinei ūkinei bendrijai ir E. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2009-04-28 Teisių į prekių ženklą pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp likviduojamos UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinės ūkinės bendrijos, atstovaujamos likvidatoriaus V. Š., ir E. K., ir taikyti restituciją - įpareigoti sutarties šalis grąžinti viena kitai viską, ką yra gavusios pagal sutartį. Nurodė, kad UAB „V. Š. konsultacijos“, V. Š. ir E. Š. 2000-09-27 jungtinės veiklos sutartimi įsteigė UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinę ūkinę bendriją, kuri įregistruota 2000-10-03, bendrijos tikrasis narys yra UAB „V. Š. konsultacijos“, o nariai komanditoriai - E. Š. ir V. Š.. Šiuo metu UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinė ūkinė bendrija yra likviduojama, jos likvidatoriumi nuo 2006-09-07 yra paskirtas narys komanditorius V. Š.. Ieškovė ir V. Š. yra sutuoktiniai, šiuo metu negarinėjama jų ištuokos byla Vilniaus apylinkės teisme. Pagrindinė likviduojamos įmonės veikla – operacijos prekiniais ženklais. Ginčijamu sandoriu prekės ženklas Pizza Jazz fig buvo perleistas neteisėtai, sandoris prieštarauja juridinio asmens tikslams. E. Š. ir V. Š. yra sutuoktiniai bei likviduojamos įmonės nariai komanditoriai, todėl turi teisę į įmonės turtą. V. Š. ginčijamu sandoriu siekia sąmoningai sumažinti likviduojamos įmonės, kuri yra tarp sutuoktinių dalintinas turtas, turtą. Prekės Pizza Jazz fig buvo perleistas už rinkos vertės neatitinkančią kainą. Nuo 2001 m. iki 2007 m. bendrovė iš šio ženklo gavo daugiau nei 3 milijonus litų pajamų. Įmonės likvidavimu siekiama užbaigti įmonės veiklą ir maksimaliai tenkinti bendrovės narių interesus. Šių lūkesčių neatitinka prekės ženklo perleidimas už minimalią kainą, be to, kainos mokėjimo išdėstymas prieštarauja greitam veiklos užbaigimui. Ginčijamas sandoris prieštarauja likviduojamos įmonės tikslams – bendrijos dalyvių turtinių interesų tenkinimui. Sandorio šalys – atsakovai – yra geri pažįstami, atsakovas E. K., kaip teisininkas, turėjo suprasti šio sandorio reikšmę likviduojamai įmonei, taip pat, žinodamas apie šalių skyrybų procesą, galėjo gauti ieškovės sutikimą ginčijamam sandoriui sudaryti. Ieškovė nurodė, kad apie ginčiajamą sandorį sužinojo prieš porą mėnesių iki kreipiantis į teismą su ieškiniu. Ginčo esmė yra ne sandorio kaina, o neteisėtas prekinio ženklo perleidimas, maža sandorio kaina, sandorio šalių nesąžiningumas, nes jie tarpusavyje daugiau bendrauja, bendrijos narės nežinojimas apie ginčijamą sandorį yra pagrindas sandoriui nuginčyti. Atsakovas E. K. ir įmonės likvidatorius V. Š. yra buvę bendramoksliai, dažnai bendrauja, kartu leidžia atostogas, laisvalaikį, tokiu sandoriu yra slepiamas įmonės turtas dėl skyrybų bylos proceso.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės E. Š. 4743,20 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovo likviduojamos UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinės ūkinės bendrijos naudai ir 110 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei. Teismas konstatavo, kad ginčijamas sandoris neprieštarauja likviduojamos UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinės ūkinės bendrijos tikslams, sudarant sandorį įmonės vardu nebuvo pažeista jungtinės veiklos sutartyje nustatyta įmonės likvidatoriaus kompetencija, o taip pat kita sandorio šalis neveikė nesąžiningai, todėl jis negali būti pripažintas negaliojančiu, todėl šį ieškovės reikalavimą teismas atmetė kaip neįrodytą. Teismas nurodė, kad nenustačius sandorio negaliojimo pagrindų ir atmetus ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančia 2009-04-29 teisių į prekių ženklą pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, nėra pagrindo svarstyti ieškovės reikalavimo taikyti restituciją. Taip pat teismas atmetė atsakovo E. K. prašymą taikyti ieškinio senaties terminą sandorio nuginčijimui pagal CK 2.82 str. 4 d., kadangi ieškovė apie ginčo sandorį sužinojo iš kitų asmenų tik 2009 m. rugsėjo mėnesį, ieškinį pateikė 2009-11-16, todėl ieškinio senaties termino ginčyti šį sandorį ji nepraleido.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė E. Š. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovų ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas naikintinas dėl šių motyvų:
1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ginčijama 2009-04-28 Teisių į prekių ženklą pirkimo-pardavimo sutartis (toliau-Sutartis) atitinka 2000-09-27 jungtinės veiklos sutartyje, kurios pagrindu įsteigta UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinė ūkinė bendrija, aptartus tikslus, likvidatoriui nustatytus uždavinius ir pareigas. Šioje civilinėje byloje nėra ginčo tarp šalių dėl sprendimo likviduoti UAB „V. Š. konsultacijos" komanditinę ūkinę bendriją ir užbaigti jos veiklą. Ginčas yra dėl būdo ir priemonių, kuriuo likvidatorius siekia užbaigti ūkinės bendrijos veiklą. Ieškovės nuomone, būtent pats ginčijamas sandoris, konkrečiai sandorio kaina ir įvykdymo terminai, neatitinka likviduojamos bendrijos tikslų numatytų 2000-09-27 jungtinėje veiklos sutartyje (CK 1.82 str. 1 d.), taip pat likvidatoriui nustatytų uždavinių ir pareigų likviduojant bendriją (CK 2.34 str. 3 d., 2.87 str. 1-3 d.). Prekių ženklo Pizza Jazz fig, registracijos (duomenys neskelbtini), perleidimas už jo vertės neatitinkančią kainą bei mokėjimo grafiko nustatymas prieštarauja likviduojamos bendrijos tikslui operatyviai užbaigti veiklą bei maksimaliai proporcingai tenkinti narių interesus. Ieškovės manymu, šios aplinkybės taip pat patvirtina ir likvidatoriaus nesąžiningumą. Be to, prekių ženklas už gerokai mažesnę nei jo vertė kainą buvo parduotas nesant būtinybės. UAB „V. Š. konsultacijos" komanditinė ūkinė bendrija ginčo sandorio sudarymo metu neturėjo jokių kreditorių, su kuriais reikėtų nedelsiant atsiskaityti, ir dėl kurių reikėtų paskubomis už realios vertės neatitinkančią kainą parduoti ginčo prekių ženklą.
2. Teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi. Nors motyvuojamojoje sprendimo dalyje konstatuota, kad ieškovė byloje pateikė duomenis apie įmonės gautas pajamas iki 2009 m., taip pat, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas likviduojama UAB „V. Š. konsultacijos" komanditinė ūkinė bendrija pripažįsta aplinkybę, kad įmonė šiuo laikotarpiu vykdė ūkinę veiklą, tačiau neatsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad „<...> iš pateiktų dokumentų negalima nustatyti pajamų, gautų būtent iš prekių ženklo, sumos". Tokia teismo išvada, apeliantės nuomone, yra neteisinga ir nepagrįsta, nes tiek iš byloje esančių rašytinių įrodymų - Licencinių sutarčių ir papildomų susitarimų prie jų (I t. b.l. 30-38), Frančizės sutarties (II t. b.l. 13-21), tiek iš liudytojos N. L. parodymų (II t. b.l. 79) matyti, kad bendrija vykdydama veiklą pajamas gavo tik iš prekių ženklo (pajamų dydis nustatytinas iš bendrijos metinių pelno mokesčio deklaracijų (II t. b.l. 23-40), iš kitos veiklos bendrija pajamų neturėjo, kito turto bendrija neturėjo, jokios kitos veiklos nevykdė. Net ir laikant, kad byloje nėra tikslių duomenų apie tai, kokias pajamas bendrija gavo iš perleisto prekių ženklo ginčo sandorio sudarymo laikotarpiu, tai nepaneigtų fakto, kad likviduojama bendrija ženklo perleidimo momentu gavo ar turėjo gauti pajamas iš prekių ženklo. Už likviduojamos bendrijos veiklos vykdymą, užbaigimą, pajamų gavimą yra atsakingas bendrijos likvidatorius, todėl pajamų gavimo ar negavimo faktą turėjo įrodyti V. Š.. Be to, byloje nėra duomenų paneigiančių likviduojamos bendrijos veiklos pagal Licencines sutartis dėl prekių ženklo vykdymo nutraukimą, todėl teismo argumentas, jog byloje liko nepaneigta aplinkybė, kad ginčo sandorio sudarymo metu bendrija nevykdė veiklos ir negavo arba gavo mažas pajamas iš prekių ženklo, yra nepagrįstas.
3. Nepagrįstai teismas laikė neįrodytomis ieškovės išdėstytas aplinkybes, kad ginčo sandoris sudarytas siekiant iš esmės sumažinti UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinės ūkinės bendrijos turto vertę, todėl prieštarauja bendrijos tikslams, sandoris sudarytas sąmoningai bendrijos likvidatoriui V. Š. siekiant sumažinti bendrijos vertę ir turto dalį. Pirma, remiantis jungtinės veiklos sutarties 6 p., bendrijos tikrasis narys yra UAB „V. Š. konsultacijos“, o nariai komanditoriai - E. Š. ir bendrijos likvidatorius V. Š.. Ieškovė E. Š. ir V. Š. yra sutuoktiniai. Šiuo metu yra iškelta santuokos nutraukimo byla, kurioje, be kitų reikalavimų, keliamas ir sutuoktinių turto padalinimo klausimas. Tiek UAB „V. Š. konsultacijos", tiek UAB „V. Š. konsultacijos" komanditinė ūkinė bendrija yra bendroji jungtinė E. Š. ir V. Š. nuosavybė. Antra, vienintelis bendrijos turtas, kurio pagalba yra vykdoma vienintelė bendrijos veikla bei tik iš šios veiklos gaunamos pajamos yra prekių ženklas Pizza Jazz. Sudarant ginčo sandorį nebuvo aiškinamasi ką bendrijos nariai pageidauja gauti po bendrijos likvidavimo. Dėl šių aplinkybių bendrijos tikslams prieštaraujantis sandoris buvo sudarytas sąmoningai, V. Š. siekiant sumažinti bendrijos vertę ir likviduojamos bendrijos turto dalį, į kurią pretenduoja kiekvienas iš bendrijos dalyvių (Ūkinių bendrijų įstatymo 18 str. 4 d.), o tuo pačiu siekiant sumažinti jo ir ieškovės turto, kuris dalinamas santuokos nutraukimo byloje, vertę. Trečia, ginčo sandoris sudarytas 2009-04-28 d., t.y. jau po E. Š. kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl V. Š. kaltės. Todėl ginčo sandoris buvo sudarytas jau V. Š. žinant apie ieškovės ketinimą nutraukti santuoką bei pasidalinti sutuoktinių santuokoje įgytą turtą. Ketvirta, ginčo sandorio šalis atsakovas E. K. - teisininkas, dirbantis verslo teisės srityje, Lietuvos pramonininkų konfederacijos socialinės politikos ir teisės komiteto pirmininko pavaduotojas, yra ir V. Š. draugas. Ieškovės manymu, vertinant asmeninę nevienadienę atsakovo E. K. ir V. Š. pažintį, atsakovas E. K. turėjo žinoti ir suprasti, tikrąjį ginčo sandorio tikslą, bei tai, kad ginčijamu sandoriu jam yra perleidžiamas ypač vertingas turtas, kurio perleidimo kaina neatitinka jo tikrosios vertės. Tuo labiau E. K., kaip teisininkui, turėjo būti žinoma, kad ūkinės bendrijos, t.y. privataus juridinio asmens, veiklos tikslas yra jo dalyvių privačių interesų tenkinimas, pelno siekimas, o prekės ženklo perleidimas už kainą neatitinkančią jo vertės pažeidžia bendrijos veikos tikslus. Penkta, juridinį asmenį ir jo valdymo organus (šiuo atveju likvidatorių) sieja tarpusavio pasitikėjimu grindžiami, t.y. fiduciariniai santykiai, todėl juridinio asmens valdymo organai ir jų nariai privalo veikti tik to juridinio asmens interesais. Kai juridinio asmens valdymo organo nariai taip pat yra ir to juridinio asmens dalyviai, jų, kaip juridinio asmens dalyvių, ir jų, kai juridinio asmens valdymo organų narių, interesai gali nesutapti. Be to, gali nesutapti ir paties juridinio asmens bei jo dalyvių interesai. Šioje byloje aukščiau nurodytos aplinkybės atskleidžia bendrijos likvidatoriaus, kaip valdymo organo nario, ir bendrijos nario interesų konfliktą. Dėl šios priežasties, likvidatoriui tinkamai realizuojant savo, kaip apdairaus ir rūpestingo valdymo organo nario, teises bei pareigas, ginčo sandorio sudarymas turėjo būti svarstomas bendrijos narių susirinkime tam, kad sprendimas dėl prekių ženklo perleidimo būtų teisėtas. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, pirmos instancijos teismo argumentas, kad ieškovės neinformavimas apie sudaromą ginčo sandorį su atsakovu E. K. yra nesvarbus, t. y. nedarantis ginčo sandorio negaliojančiu, yra nepagrįstas. Apeliantės nuomone, vertinant aukščiau nurodytų aplinkybių visumą, akivaizdu, kad ginčo sandoris sudarytas turint tikslą iš esmės sumažinti UAB „V. Š. konsultacijos" komanditinės ūkinės bendrijos turto vertę, todėl prieštarauja bendrijos tikslams, sandoris sudarytas sąmoningai siekiant sumažinti bendrijos vertę ir turto dalį. Be to, išdėstytos aplinkybės įrodo ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą sudarant ginčo sandorį.
4. Kritiškai vertintina ir teismo nuostata, kad byloje nėra duomenų, kokia prekių ženklo vertė buvo ginčijamo sandorio sudarymo metu. Byloje pateiktas prekių ženklo vertinimas, kuriuo remiantis nustatyta, jog prekių ženklo vertė 2000-10-16 buvo 193 000 Lt. Šis vertinimas atliktas dar nepradėjus gauti tiesioginių pajamų iš paties prekių ženklo, t.y. dar negaunant pajamų iš trečiųjų asmenų už leidimą jiems naudoti prekių ženklą. Kai, tuo tarpu, vien iš leidimo tretiesiems asmenims naudoti prekių ženklą, laikotarpyje nuo 2001 m. iki 2007 m., bendrija gavo daugiau nei 3 mln. Lt pajamų (šias aplinkybes patvirtina pateiktos metinės bendrijos pelno mokesčių deklaracijos (II t. b.l. 23-40). Akivaizdu, kad ženklo, dar iki jo paskleidimo rinkoje tokia apimtimi, kokia jis buvo paskleistas ginčijamo sandorio sudarymo metu, vertė buvo daugiau negu dvigubai didesnė nei kaina, už kurią jis ginčijamu sandoriu buvo perleistas atsakovui E. K.. Atsižvelgiant į šio ženklo suformuotą įvaizdį, žinomumą, įvertinant jo pridėtinę vertę, per eilę metų iš prekių ženklo gautas pajamas, akivaizdu, kad ženklo vertė yra aiškiai didesnė nei nustatyta 2000-10-16 atliktame vertinime ir neginčijamai žymiai didesnė nei ginčo sandorio sudarymo metu. Be to, netgi nustačius tikrąją prekių ženklo rinkos kainą bylos nagrinėjimo metu, ji neatspindėtų tikrosios ženklo vertės ginčo sandorio sudarymo dienai, kadangi nuo ginčo sandorio sudarymo praėjo daugiau nei pusantrų metų.
5. Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo sandorio kaina jo sudarymo metu atitiko realią prekių ženklo kainą, dėl ko sudarant ginčo sandorį nebuvo pažeisti bendrijos dalyvių interesai, ir dėl ko ginčijamu sandoriu bendrijos likvidatorius nesiekė sumažinti likviduojamos bendrijos turtą. Prekių ženklo vertės nustatymas remiantis bendra rinkos ekonomikos situacija Lietuvoje nėra tinkama prekių ženklo kainos nustatymo priemonė bei pagrindimas. Prekės ženklo vertingumas apibrėžiamas kaip tam tikros prekės ženklo vartotojų dalies, paskirstymo kanalų dalyvių ir įmonės asociacijos, elgsenos visuma, kuri leidžia prekės ženklui uždirbti daugiau pajamų ar pasiekti didesnių pardavimo apimčių, negu jų galima būtų pasiekti neturint prekės ženklo vardo. Taigi prekės ženklo vertę apibūdina prekės ženklo žinomumas, jo sukuriamos pajamos, įvaizdis vartotojo sąmonėje ir pan., bet ne ekonominė situacija šalyje. Pripažinus nepagrįsta teismo išvadą dėl ginčo sandorio kainos nustatymo remiantis sunkia ekonomine padėtimi šalyje, teisiškai reikšmingu laikytinas šalių sąžiningumo klausimas, dėl kurio sprendime nepasisakyta.
6. Teismo sprendime nepasisakė dėl sekančių bylai reikšmingų aplinkybių: ieškovės pateiktų metinių pelno mokesčio deklaracijų (II t. b.l. 23-40) bei per šį laikotarpį gautų pajamų, jų reikšmės prekių ženklo vertei ginčo sandorio sudarymo momentu; ginčo sandorio priede Nr. 1 išdėstyto mokėjimo grafiko reikšmės likviduojant bendriją; maksimalaus bendrijos narių interesų tenkinimo perleidžiant prekių ženklą E. K.; pačiam teismui patvirtinus aplinkybę dėl ieškovės nežinojimo apie ginčo sandorio sudarymą, bendrijos narių interesų tenkinimo būdo - po bendrijos likvidavimo ženklo įgijimo natūra; dėl ginčo sandorio sudarymo būtinybės — kreditorių nebuvimo. Be to, skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas konstatavo, kad E. Š. ir V. Š. yra sutuoktiniai ir šiuo metu Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme yra nagrinėjama jų santuokos nutraukimo byla, kurioje į dalintiną turtą nėra įtraukta likviduojama UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinė ūkinė bendrija. Taip pat, teismas nustatė, kad minėtoje santuokos nutraukimo byloje nėra šalių pareikšti reikalavimai, susiję su prekių ženklu Pizza Jazz. Tačiau teismas nutyli, kad bylos nagrinėjimo metu atsisakė priimti ieškovės pateiktą patikslintą ieškinį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-623-726/2010 dėl santuokos nutraukimo kaip nesusijusį su byla. Ieškovė savo iniciatyva pirmos instancijos teismui teikė patikslinto ieškinio nuorašą, įrodantį, jog ieškovės ir V. Š. santuokos nutraukimo byloje yra pareikštas reikalavimas tiek dėl likviduojamos UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinės ūkinės bendrijos, kurios nariai yra sutuoktiniai, tiek dėl UAB „V. Š. konsultacijos“, kurios akcininkai yra sutuoktiniai, padalinimo. Akivaizdu, kad reikalavimas, susijęs su prekių ženklu Pizza Jazz, nėra ir negali būti reiškiamas sutuoktinių santuokos nutraukimo byloje, kadangi ženklas priklauso likviduojamai bendrijai, bet ne sutuoktiniams asmeniškai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas likviduojama UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinė ūkinė bendrija prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo veikla yra/turi būti nutraukiama, o rinkoje tuomet buvusi situacija kėlė pagrįstą susirūpinimą, kad prekės ženklo vertė gali dar labiau sumažėti, V. Š., veikdamas kaip atsakovo likvidatorius, priėmė sprendimą sudaryti Sutartį, sandorio sudarymo metu buvusiomis rinkos sąlygomis. Sutartis sudaryta maksimaliai siekiant užtikrinti atsakovo dalyvių turtinius interesus, gaunant likviduojamo turto dalį. Likvidatorius, sudarydamas Sutartį, įvertino ir aplinkybę, jog 2001 m. spalio 1 d. su SIA „Rive Lats“ sudaryta Franšizės sutartis 10 metų laikotarpiui, ėjo į pabaigą, o šios Sutarties pagrindu buvo gaunama didelė atsakovo pajamų iš prekės ženklo dalis. Be to, likvidatorius, atsižvelgė į tai, kad tarp atsakovo dalyvių yra nesutarimų ir, kad prekės ženklo valdymas, naudojimas bei disponavimas juo ateityje gali sukelti dar daugiau nesutarimų, perdavus jį dalyviams kaip bendrasavininkiams. Todėl atsakovas sudarė sutartį, įvertinęs daugelį reikšmingų aplinkybių, situaciją rinkoje, nepažeisdamas savo, kaip likvidatoriaus, pareigų bei likviduojamai bendrovei keliamų tikslų. Be to, atsakovo likvidatorius V. Š. yra ir atsakovo dalyvis, todėl laikydamas tiek likvidatoriaus, veikiančio bendrovės vardu, tiek dalyvio pareigų, siekė maksimalios naudos atsakovui bei jo dalyviams. Todėl ieškovės apeliaciniame skunde esantys argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo pripažinti Sutartį negaliojančia.
2. Atsakovo likvidatorius, turėdamas visus įgaliojimus veikti kaip atsakovo valdymo organas ir priimti sprendimus atsakovo vardu, atsižvelgiant į normalią ūkinę riziką, vadovaudamasis sprendimu likviduoti įmonę, priėmė sprendimą parduoti Prekės ženklą už pardavimo metu buvusią rinkos kainą, suderintą šalių susitarimu. Sprendime teismas teisingai nurodo, jog byloje nėra duomenų, kokia iš tiesų Sutarties sudarymo metu buvo prekės ženklo rinkos vertė. Ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kokia, jos manymu, tikroji prekės ženklo vertė, kokiais duomenimis ji remiasi, teigdama, jog Prekės ženklas buvo perleistas už rinkos vertės neatitinkančią kainą. Ieškovė nepagrįstai remiasi 2000 metų Prekės ženklo vertės nustatymo ataskaita, kadangi ji buvo rengta prieš devynerius metus iki Sutarties sudarymo, neatitiko Sutarties sudarymo metu buvusios realios situacijos. Dėl to teismas sprendime teisingai konstatavo, kad sutarties kaina atitiko realią ekonominę situaciją šalyje, ir pagrįstai nelaikė, kad dėl sutarties kainos būtų pažeidžiami atsakovo interesai.
3. Ieškovė įrodinėja, kad sutartimi buvo tenkinami asmeniniai V. Š. interesai, tačiau nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes (CPK 12, 178 straipsniai). V. Š. negavo ir negalėjo gauti jokios asmeninės naudos iš Sutarties sudarymo, nes sandoris buvo sudarytas veikiant normalios ūkinės veiklos rizikos sąlygomis, atsižvelgiant į visų atsakovo dalininkų interesus, siekiant užbaigti juridinio asmens veiklą ir sudaryti kuo mažiau prielaidų ateityje kilti ginčams dėl likviduojamo atsakovo turto perdavimo. Be to, minėta, kad atsakovo likvidatorius yra ir jo narys, po bendrijos likvidavimo įgysiantis teisę į dalį atsakovo turto, todėl visiškai nelogiška būtų atsakovo likvidatoriui sudaryti sutartį atsakovui nepalankiomis sąlygomis, mažinti jo turtą, taip atitinkamai sumažinant ateityje sau gautiną turtinę naudą. Todėl teismas sprendime teisingai pažymėjo, jog nėra pagrindo tvirtinti, kad ginčijamu sandoriu atsakovo likvidatorius siekė asmeninės naudos, tikėjosi sumažinti likviduojamos įmonės turtą. Be to, ieškovė nepagrįstai nurodo, jog atsakovo likvidatorius, nesiaiškindamas, kokį turtą likvidavus atsakovą pageidauja gauti jo nariai, sąmoningai siekė sumažinti atsakovo turtą. Atsakovo likvidatorius, veikdamas atsakovo vardu bei interesais, neturėjo pareigos kiekvienu konkrečiu atveju tartis su nariais, klausti jų nuomonės. Tuo labiau, kad, kaip buvo nustatyta bylos nagrinėjimo teisme metu, prekės ženklą buvo planuojama parduoti dar ir prieš kelis metus iki sutarties pasirašymo. Ieškovė apie tai puikiai žinojo ir pati kartu su stsakovo likvidatoriumi V. Š. svarstė galimą pardavimo kainą, sandorio detales. Dėl to pripažintina, kad atsakovo likvidatorius veikė nepažeisdamas fiduciarinių pareigų, atsakovo bei jo dalyvių interesų.
4. Aplinkybė, jog V. Š. pažįstamas su autarties kontrahentu atsakovu E. K. savaime nereiškia sutarties šalių nesąžiningumo. Atsakovas E. K., kaip ieškovė teigia apeliaciniame skunde, yra teisininkas, dirbantis verslo teisės srityje, jis yra savarankiškas rinkos santykių dalyvis, verslininkas, jis nėra priklausomas nuo V. Š. ir minėtų asmenų nesieja jokie giminystės ar kitokio pobūdžio santykiai, kurie lemtų šalių nesąžiningus veiksmus. V. Š. bei atsakovas E. K. nepatenka į įstatymų nustatytą sąrašą, kuomet yra preziumuojamas sandorio šalių nesąžiningumas (CK 6.67 str.). Todėl tiek atsakovo likvidatorius, tiek E. K., būdami nepriklausomi ūkinės veiklos subjektai ir turėdami laisvę susitarti dėl sutarties sąlygų, sąžiningai veikdami sudarė atsakovo teisnumo nepažeidžiantį sandorį. Dėl šių aplinkybių pripažintina, jog sutartis yra teisėtai sudaryta ir negali būti pripažįstama negaliojančia, taikant CK 1.82 straipsnio reikalavimus.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas E. K. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo likviduojamos UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinės ūkinės bendrijos atsiliepimas į apeliacinį skundą, todėl teisėjų kolegija jų nebekartoja.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, todėl neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat suklydo aiškindamas bei taikydamas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos teisės taikymo bei aiškinimo klausimais ir atmesdamas ieškovės E. Š. ieškinį atsakovams likviduojamai UAB „V. Š. konsultacinjos“ komanditinei bendrijai ir E. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu iš esmės pripažindamas, jog ieškovės ginčijamas sandoris yra neatsietinai susijęs su santuokinio E. Š. ir V. Š. turto padalijimu civilinėje byloje Nr. 2-623-726/2010, nagrinėjamoje Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme, ginčą sprendė pagal bendruoius sandorių negaliojimo principus, visiškai neatsižvelgdamas į ginčijamu sandoriu atsakovų perleisto turto statusą, kas sąlygojo nepagrįsto sprendimo priėmimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Šią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinio reikalavimus, nepagrįstai nurodė, jog ieškovė pagal CK 2.82 straipsnio 4 dalies nuostatą iš viso negalėjo ginčyti 2009-04-28 tarp atsakovų sudarytos Teisių į prekių ženklą pirkimo – pardavimo sutarties (t. 1, b. l. 4-13), nors tuo metu Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme jau vyko ginčas tarp ieškovės ir V. Š. dėl santuokos nutraukimo ir santuokinio turto padalijimo (t.1, b. l. 57-68). Būtent dėl aukščiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad ieškovė ne tik kaip likviduojamos UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinės ūkinės bendrijos narė, pagal 2000 m. rugsėjo 27 d. šios bendrijos jungtinės veiklos sutarties VII – VIII skyriuose nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 14-20), bet ir kaip sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės dalininkė (CK 3.59 straipsnis) nežinojo apie ginčijamojo sandorio sudarymą. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiauiasis Teismas yra suformavęs vieningą praktiką, jog nepriklausomai nuo to, kuriuo būdu sprendžiamas santuokos nutraukimo klausimas – abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, vieno sutuoktinio prašymu ar dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės, visais atvejais teismas įpareigojamas išspręsti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės turto padalijimo klausimą (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Šis įstatyminis reikalavimas grindžiamas tuo, kad santuokos nutraukimas kartu yra ir bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindas (CK 3.100 straipsnio 4 punktas).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą privalėjo ieškovės ginčijamą sandorį vertinti ir CK 3.96 straipsnyje nurodytais pagrindais. Juo labiau iš bylos medžiagoje esančių 2009-06-22 ieškovės ieškinio Vilniaus miesto 2 – ajam apylinkės teismui dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo (t. 1, b. l. 57-68) ir 2010 -04-30 šio ieškinio patikslinimo (t. 2, b. l. 124-135) matyti, jog ieškovė E. Š. ginčijo sandorį jau minėtu CK 3.96 straipsnio pagrindu, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą sąlygojo ir netinkamas materialinės teisės normų taikymas bei aiškinimas (CPK 330 straipsnis).
Tenkindama ieškovės apeliacinį skundą, teisėjų kolegija sutinka ir su apeliantės argumentais dėl ginčo sandorio sudarymo tikslų ir jį sudariusių subjektų sąžiningumo neatitikimo įstatymų reiklavimams.
Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinio reiklavimus, atliko tik formalią ginčijamo sandorio atitikimo įstatymų reikalavimams analizę, tačiau nepasisakė dėl būtinybės parduoti likviduojamos UAB „Š. konsultacijos“ komanditinės ūkinės bendrijos teises į visa apimtimi prekių ženklą Pizza Jazz už višikai nenaudingą jugtinės veiklos dalyviams kainą, nors pats teismas pripažino, kad ši bendrija ne tik, kad neturėjo jokių kreditorinių įsipareigojimų, tačiau dirbo išimtinai pelningai. Šias aplinkybes be šalių paaiškinimų patvirtina ir bylos medžiagoje esantys duomenys, iš kurių matyti, jog UAB „V. Š.“ komanditinė ūkinė bendrija vien už teisės naudoti Licenciantams pekių ženklą Pizza Jazz laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2007 m. pagal Licencines sutartis ir papildomus susitarimus, 2001 m. spalio 1d. Frančizėz sutartį ir metinių pelno mokesčio deklaracijų duomenis (t. 1, b. l. 26-38; t. 2, b. l. 13-22, 23-40) gavo daugiau nei 3 milijonus litų pajamų, todėl ginčo sandoris buvo akivaizdžiai prieštaraujantis bendrijos interesams ir nesąžiningas jungtinės veiklos sutarties dalyvių atžvilgiu. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįsti ieškovės teiginiai dėl ginčijamo sandorio kainos bei mokėjimo terminų nustatymo, nes minėtos skundžiamo sandorio sąlygos prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis). Negalima nesutikti ir su apeliacinio skundo argumentu dėl skundžiamo teismo sprendimo nepagįstumo vertinant apskųstojo sprendimo dalį, kad byloje esantys duomenys atitiko parduodamo prekių ženklo Pizza Jazz naudojimo galimybes uždirbti rinkoje, nes teismui konstatavus aplinkybę, jog apeliantei tikrai nebuvo žinoma apie ginčijamo sandorio sudarymą, šias aplinkybes paneigė patys atsakovai savo rašytiniuose atsiliepimuose į E. Š. ieškinį bei Kauno apygardos teismo 2009-11-18 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis ieškovės prašymu buvo areštuotos teisės į prekių ženklą Pizza Jazz (t. 1, b. l. 69 -70, 81 – 85). Kadangi minėtuose procesiniuose dokumentuose nepaneigti ne tik apeliantės nurodomi Ūkinių bendrijų įstatymo 18 straipsnio 4 dalies reikalavimų, bet ir CK 6.287 straipsnio bei 6.210 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimai, ieškovės ieškinys pripažintinas pagrįstu ir tenkintinas pilna apimtimi (CK 1.180 straipsnio 2 dalis, 182 straipsnio 4 dalis).
Teisėjų kolegija, tenkindama ieškinį, pažymi, kad pagal CPK 178 straipsnyje suformuluotą bendrąją įrodinėjimo taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reiklalavimus bei atsikirtimus. Nagrinėjamu atveju ši taisyklė taikoma atsakovams, kurie, kaip minėta, nesutikdami su ieškovės pateiktais įrodymais, gautais įstatymų nustatyta tvarka, nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė tokių įrodymų gautų savo inciatyva, neprašė teismui priimtinų įrodymų rinkimo taisyklių pagrindu gauti naujus nešališkus įrodymus. Todėl, atsižvelgdama į tai, kad atsakovus atstovavo profesionalūs teisininkai, taigi proceso teisių įgyvendinimo būdai jiems buvo žinomi, teisėjų kolegija remiasi byloje surinktais įrodymais.
Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija, vadovaudamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad atsakovo likviduojamos UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinės ūkinės bendrijos turtas ginčo sandoriu buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą nei šio turto rinkos vertė, akivaizdžiai nenaudingomis bendrijai sąlygomis, todėl šis turtas grąžintinas pardavėjui, taikant dvišalę restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija dėl asmeninės apeliantės sutuoktinio V. Š. ir atsakovo E. K. pažinties ir verslo santykių, kaip ir likusių apeliacinio skundo bei atsiliepimų į šį skundą, argumentų atskirai nepasisako, nes šiuos apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimo argumentus vertina kaip teisiškai nereikšmingus objektyviam ginčo tarp šalių išsprendimui.
Sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, t. y. šiuo atveju iš atsakovų ieškovei. Kadangi nagrinėjamu atveju, teismas ieškovės ieškinį atmetė bei atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį teismo sprendimą panaikina ir ieškinį patenkina, todėl bylinėjimosi išlaidų, kurios susidarė iki panaikinamo sprendimo priėmimo, paskirstymas turi būti peržiūrėtas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė E. Š. iki ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo yra turėjusi šias bylinėjimosi išlaidas: 600 Lt žyminio mokesčio už ieškinio pareiškimą (t.1, b. l. 8), 2769 Lt už apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 137), t. y. iš viso 3369 Lt, todėl ši suma priteistina ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis. Taip pat iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidos pagal byloje esančius duomenis (CPK 88 straipsnio 1 dalis 3 punktas, 93 straipsnio 1, 4 dalys, 96 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 331 straipsniu,
nusprendžia:
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės E. Š. ieškinį atsakovams likviduojamai UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinei ūkinei bendrijai ir E. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo patenkinti, pripažinti negaliojančia 2009-04-28 Teisių į prekių ženklą pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp likviduojamos UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinės ūkinės bendrijos, atstovaujamos likvidatoriaus V. Š., ir E. K., nuo jos sudarymo momento, ir taikyti abišalę restituciją, įpareigojant sutarties šalis grąžinti viena kitai viską, ką yra gavusios pagal šią sutartį.
Priteisti iš atsakovų likviduojamos UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinės ūkinės bendrijos (į. k. 3567007) ir E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 1684,50 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus, 50 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovei E. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)
Priteisti iš atsakovų likviduojamos UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinės ūkinės bendrijos (į. k. 3567007) ir E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 64 Lt (šešiasdešimt keturis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei (šias išlaidas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).