Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Baumilės, Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. gynėjo advokato Romualdo Matonio apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 70 (septyniasdešimties) MGL (3 500,00 eurų) bauda.

D. D. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė ir uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejus) metus.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas Ž. D. saugomas automobilis „Mercedes – Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

Ž. D. turtui – automobiliui ,,Mercedes-Benz B 180 CDI“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas paliktas galioti iki minėto automobilio konfiskavimo įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo D. D. gynėjo advokato Romualdo Matonio apeliacinis skundas atmetamas

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo D. D. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl D. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigia, kad nuosprendis priimtas remiantis nepatikimais įrodymais, kad D. D. nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi padarytų kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, dėl šių aplinkybių pasisako atskirai.

6. Nagrinėjamos bylos kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys) Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis ir jo gynėjas turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, rėmėsi duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais, padarė nepagrįstas išvadas dėl D. D. kaltės.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamoje byloje D. D. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. D. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) D. D., liudytojus S. K., K. M., A. M., taip pat ištyrė rašytinius byloje esančius įrodymus, vaizdo ir garso įrašuose užfiksuotus duomenis, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų. Teismas tyrė bei analizavo tiek D. D. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir išsamius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė D. D. teisinančius įrodymus.

12. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad policijos pareigūnai, atlikdami jiems pavestas tarnybines funkcijas, turėjo teisę tikrinti D. D. neblaivumą, kadangi buvo gavę pranešimą apie galimai neblaivų vairuotoją. Liudytojas S. K. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jis 2024 m. balandžio 7 d. tarp 12-13 val. atvykęs į parduotuvę „X.“, esančią (duomenys neskelbtini), įeidamas į parduotuvę prasilenkė su vyriškiu, kuris atrodė akivaizdžiai neblaivus. Pastarasis ėjo kreivodamas, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Dėl nekoordinuotos eisenos jie vos nesusidūrė. Būtent dėl to jis ir atkreipė dėmesį į šį asmenį. Išėjęs iš parduotuvės, pamatė, kad šis vyras sėdo į automobilį ir nuvažiavo iki greta esančios parduotuvės „Y.“. Liudytojas S. K. patvirtino, kad jis savo automobiliu nusekė paskui „Mercedes Benz“ automobilį ir šiam sustojus, vairuotojui pasakė, kad nevažiuotų, nes iškvies policiją. Tačiau vairuotojas tik numojo ranka ir nuėjo į parduotuvę „Y.“, o grįžęs iš jos, sėdo į automobilį ir ėmė važiuoti. Dėl to jis paskambino Bendrojo pagalbos centro telefonu ir sekė galimai neblaivaus asmens vairuojamą automobilį, kol šis įsuko į namo kiemą. Garso įrašuose su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju ir policijos pareigūnais užfiksuotas pokalbis (1 t., b. l. 91–93), neprieštarauja liudytojo S. K. duotiems parodymams. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu S. K. atpažino D. D. kaip asmenį, kuris vairavo automobilį „Mercedes Benz“ galimai būdamas neblaivus, nuo kurio sklido alkoholio kvapas ir kurio judesiai buvo nekoordinuoti (1 t., b. l. 48-53). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog D. D. judesiai buvo nekoordinuoti, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsispindi ir parduotuvės „X.“ vaizdo stebėjimo kameromis darytame vaizdo įraše, iš kurio matyti, kaip D. D. vos neatsitrenkia į apsauginę tvorelę ir kaip šiek tiek svyruodamas eina pro išėjimo duris į lauką, bei parduotuvės „Y.“ vaizdo stebėjimo kameromis darytame vaizdo įraše, iš kurio matyti, kad išeidamas iš parduotuvės vyras, rankoje laikantis daiktą, panašų į butelį, vos nesusiduria su kitu asmeniu. (1 t., b. l. 76–78, 86–90).

13. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad liudytojas S. K. galėjo sąžiningai klysti dėl nuteistojo D. D. būsenos, kadangi pastarasis viso proceso metu kategoriškai ir nuosekliai tvirtino, kad vyras, su kuriuo jis prasilenkė parduotuvėje „X.“, tai yra D. D., buvo akivaizdžiai neblaivus, nuo jo sklido alkoholio kvapas, t. y. jis viso proceso metu tvirtino, kad pastebėjo nuteistojo neblaivumo požymius. Kadangi D. D. vos neatsitrenkė į liudytoją, vadinasi jų kontaktas buvo artimas ir S. K. objektyviai galėjo justi nuo nuteistojo sklindantį alkoholio kvapą. Be to, ir parduotuvių vaizdo stebėjimo kameromis darytuose vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys patvirtina S. K. parodymus apie D. D. nekoordinuotus judesius. Dėl to nėra pagrindo abejoti S. K. parodymų, kuriuos jis, beje, davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, patikimumu. Juolab, kad pagal S. K. pranešimą už kelių minučių nuo pranešimo gavimo momento į D. D. namus atvykę policijos pareigūnai taip pat užfiksavo akivaizdžius jo neblaivumo požymius. Neblaivumo nustatymo akte policijos pareigūnai nurodė nustatę šiuos D. D. neblaivumo požymius: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai (1 t., b. l. 26).

14. Pastebėtina, kad S. K. pranešimą apie tai, kad galimai neblaivus vairuotojas vairuoja automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrajam pagalbos centrui pateikė 2024 m. balandžio 7 d. 13.29 val., ir nusekė paskui minėtą automobilį, policijos pareigūnus informavo apie tai, kad automobilis įsuko į namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemą ir ten sustojo. Pranešimas policijos pareigūnams perduotas 12.31 val. Policijos pareigūnai, reaguodami į S. K. pranešimą, į D. D. namus atvažiavo 12.36 val. (1 t., b. l. 18–22, 91–92). Įrašas iš vaizdo apsaugos kamerų D. D. namo kieme patvirtina, kad pastarajam sugrįžus į namus ir išlipus iš automobilio, policijos pareigūnai, einantys gyvenamojo namo link, užfiksuoti praėjus vos 40 sekundžių po D. D. išlipimo iš automobilio. Iš policijos pareigūnų K. M. ir A. M. parodymų, tarnybiniame pranešime užfiksuotos informacijos bei kūno kameromis darytų vaizdo ir garso įrašų matyti, kad pirmiausia su D. D. bendravo policijos pareigūnas K. M. kartu su kursantu. K. M. patvirtino, kad nuo duris atidariusio D. D. sklido stiprus alkoholio kvapas, jo kalba buvo nerišli, judesiai nekoordinuoti, jis sunkiai orientavosi aplinkoje. Aplinkybes dėl K. M. nurodytų nuteistojo neblaivumo požymių – nerišlios kalbos, nekoordinuotų judesių ir sunkaus orientavimosi aplinkoje atspindi ir kūno kameromis daryti vaizdo ir garso įrašai. Tad visiškai neįtikinami nuteistojo teiginiai, kad jis per tokį trumpą laiko tarpą nuo grįžimo į namus iki policijos pareigūnų atvykimo į jo namus būtų spėjęs tik, kad išgerti gana nemažą labai stipraus alkoholio kiekį, bet dar ir taip smarkiai apgirsti, o suprasdamas, kad policijos pareigūnai atvyko tikrinti jo blaivumo, trumpam likęs vieną ir dar išgerti.

15. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio bendrąsias transporto priemonių vairuotojų pareigas, 10 dalyje ir Kelių eismo taisyklių 17 punkte nurodyta, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Taigi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, taip pat Kelių eismo taisyklėse yra įtvirtinta vairuotojo pareiga policijos pareigūnų reikalavimu pasitikrinti neblaivumą (girtumą). Teisėtų ir pagrįstų pareigūnų reikalavimų ar nurodymų vykdymo privalomumas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 straipsnyje. Šie pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant.

16. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėta, jog neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo, todėl asmens nubaudimui pakanka nustatyti, kad jis išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti. Priežastys, dėl kurių vengiama pasitikrinti neblaivumą, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Todėl D. D. teiginiai, kad jis pateikto reikalavimo metu nebuvo vairuotojas, todėl jo neblaivumas neturėjo būti tikrinamas, dėl to, kad alkoholį vartojo po grįžimo į namus, nebuvo tikslinga tikrinti jo būklę, nagrinėjamu atveju nešalina jo pareigos pasitikrinti neblaivumą. Šioje nutartyje aptarti duomenys patvirtina, kad nuo vairavimo pabaigos, išlipimo iš automobilio iki policijos pareigūnų pasirodymo jo namo kieme buvo praėję vos 40 sekundžių, kaip matyti iš vaizdo įrašuose esančių duomenų, duris nuteistasis atidarė nedelsdamas. Kadangi policijos pareigūnai į gautą pranešimą apie galimai neblaivų vairuotoją sureagavo itin operatyviai, taigi ir pareigūnų reikalavimas, išreikštas netrukus po asmens, kuriam nustatyti akivaizdūs neblaivumo požymiai, vairavimo leistis būti patikrinamam, ar nėra neblaivus, buvo visiškai teisėtas ir pagrįstas. Šioje situacijoje D. D. turėjo pareigą paklusti policijos pareigūnų reikalavimui ir pasitikrinti neblaivumą, nepriklausomai nuo savo įsitikinimo, jog jis jokio nusižengimo nepadarė. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje situacijoje nuteistasis privalėjo nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus ir tuomet, pradėjus tyrimą galėjo teigti, jog alkoholinius gėrimus vartojo jau po transporto priemonės vairavimo, grįžęs į namus, ką jis tvirtino ir pirmosios instancijos teisme. Tačiau jis pasirinko priešingą veikimą – atsisakė tikrintis neblaivumą esant akivaizdiems neblaivumo požymiams, o būtent tokie veiksmai ir užtraukia atsakomybę pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, dėl ko D. D. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs minėtą nusikaltimą.

17. Kaip ir minėta, visi į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nurodė, kad buvo pastebimi akivaizdūs D. D. neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai. Tiek iš liudytojų K. M. bei A. M. parodymų, tiek iš kūno kameromis darytų vaizdo ir garso įrašų matyti, kad nuteistasis nenorėjo pasitikrinti dėl neblaivumo. Jis ginčijosi su pareigūnais, iš pradžių neigė vairavęs automobilį, teigė jog jį vairavo sutuoktinė, o jis pats vartojo alkoholį nuo vakar vakaro. Vėliau, pareigūnams susisiekus su jo sutuoktine ir pastarajai paneigus vairavimą, pripažino, jog jis vairavo automobilį, bet būdamas dar blaivus, o alkoholį vartojo tik sugrįžęs į namus ir kadangi nebuvo sustabdytas vairuojant, jo tikrinti pareigūnai neturi teisės ir jis atsisako tikrintis neblaivumą. Vaizdo ir garso įrašuose užfiksuoti daugkartiniai policijos pareigūno K. M. klausimai aiškinantis D. D. poziciją dėl neblaivumo tikrinimosi. Pastarajam būnant tarnybinio automobilio laikino sulaikymo patalpoje, policijos pareigūnai atsineša alkotesterį ir kelis kartus jam pasiūlo pasitikrinti neblaivumą, paaiškindami, kad atsisakymas pasitikrinti prilygsta sunkiam girtumo laipsniui ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Užfiksuota, kaip į konkrečius klausimus „pūsit į alkotesterį“ D. D. atsako neigiamai „ne“, į klausimą „atsisakot“, atsako „taip“, t. y., teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, jis aiškiai ne kartą išreiškia poziciją, jog nesitikrins neblaivumo. Pastebėtina, kad šie vaizdo ir garso įrašuose užfiksuoti nuteistojo atsakymai jo gynėjo apeliaciniame skunde yra nutylimi, o akcentuojami tik vaizdo ir garso įrašų pabaigoje išsakyti D. D. prašymai atrakinti antrankius, nors kaip ir minėta, atidžiai analizuojant vaizdo ir garso įrašuose užfiksuotus duomenis, matyti nevienkartinis ir konkretus D. D. atsisakymas pasitikrinti neblaivumą pučiant į alkotesterį.

18. Remiantis anksčiau aptartais įrodymais, vertinant juos kaip visumą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog D. D. realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie aiškiai atskleidžia ir jo veikimą tiesiogine tyčia. D. D. elgesys nagrinėjamo įvykio metu – nevienkartinis atsisakymas policijos pareigūnui pareikalavus leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, kai buvo nustatyti neblaivumo požymiai ir jam buvo išaiškintos atsisakymo pasitikrinti neblaivumą teisinės pasekmės – rodo, kad D. D. vengė pasitikrinti neblaivumą, atlikdamas tokius veiksmus suprato priešingą teisei savo neveikimo pobūdį ir norėjo taip veikti. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo D. D. veiksmus pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo D. D. pripažintas kaltu dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. D. gynėjo advokato Romualdo Matonio apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.