Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-531-327/2015;

Teisėjas Raimundas Mikšta Teisminio proceso Nr. 1-65-2-00039-2012-1;

2015 m. lapkričio 3 d.

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vikto­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Kęstučio Dargužio ir Danutės Giačaitės, se­kre­to­riau­jant Nomedai Vi­limavičienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Poškienei, nukentė­ju­siajam S. P. T., jo atstovams advokatams Nerijui Plėdžiui ir Agatai Staševskajai, nuteistajam L. A., jo gynėjui advokatui Artūrui Baužai, išteisintiesiems S. A. ir A. J. A., jų gynėjoms advokatėms Marytei Vietaitei ir Stasei Kupčiūnienei, viešame teis­mo po­sė­dy­je ape­liacine tvarka išna­gri­nė­jo bau­džiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokura­tū­ros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės, nukentėjusiojo S. P. T. ir nu­teistojo L. A. ape­lia­ci­nius skundus dėl Kauno apy­linkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Res­publikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir nuteistas vieneriems metams laisvės ap­ribojimo, įpareigojant per visą bausmės vykdymo laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

L. A. dėl kaltinimo BK 138 str. 2 d. 8 p. išteisintas, nes nepadaryta vei­ka, turinti šio nusikaltimo požymių.

S. P. T. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Priteista iš L. A. S. P. T. 43,32 eurų (149,56 litų) turtinės ir 1000 eurų (3452,80 litų) neturtinės žalos atlyginimas bei 724,05 eurų (2500 litų) bylinėjimosi išlaidų.

S. A. dėl kaltinimų pagal BK 284 str. 2 d., 145 str. 1 d. išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. J. A. dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 2 d. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo S. P. T. civilinis ieškinys dėl reikalavimų S. A. ir A. J. A. paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. A. nuteistas už tai, kad 2012-08-02 apie 18.20 val. S. A. ir A. J. A. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme tyčia, ne mažiau kaip šešis kartus mėtė akmenimis bei sukietėjusio be­tono gabalais į už tvoros, savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme stovintį S. P. T., pataikydamas jam į riešo krumplius, į riešą ir dešinės ko­jos šlaunies vidų, tokiu būdu padarė jam muštines paviršines žaizdeles dešinės plaštakos II-III pirš­tų srityse, poodinę kraujosruvą dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimą dešinės šlaunies srityje, de­šinės alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimą, sukeldamas S. P. T. nežymų sveikatos sutrikdymą, grasino padaryti jį invalidu, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

L. A. pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. išteisintas nenustačius, kad S. P. T. sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai.

S. A. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. rugpjūčio 2 d., apie 18.20 val., viešoje vietoje, tai yra savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, garsiai necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais išplūdo už tvoros, savo namo kieme esantį S. P. T.

Be to jis buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. rugpjūčio 2 d., apie 18.20 val., viešoje vietoje, tai yra savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, grasino nužudyti už tvoros, savo namo kieme esantį S. P. T., sakydamas ,,tave užmušti maža“ bei grasino sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, padaryti invalidu, esant pakankamam pagrindui manyti, kad gra­sinimai gali būti įvykdyti

Nuteistasis L. A. apeliaciniame skunde pra­šo panaikinti Kau­no apy­linkės teismo 2015-03-10 nuosprendį ir priimti naują sprendimą – išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai ir neobjektyviai įvertino įrodymus, kadangi apie tai, kad jis įvykio metu būtų metęs akmenis ar betono gabalus ir sužalojęs S. P. T. neparodė nei vienas iš byloje apklaustų asmenų, išskyrus patį nukentėjusįjį. Tvirtina, kad jo parodymai yra nuoseklūs ir atitinka kitų proceso dalyvių parodymuose nurodytas įvykio aplinkybes. Nei vienas iš kal­tinamųjų į S. P. T. akmenų ar betono gabalų nemėtė. Kiti kaimynai nebuvo atėję, pretenzijų nereiškė. Šiuos parodymus patvirtino išteisintieji S. A. ir A. J. A.. Teismas ne­įver­tino tai, kad nuteistasis S. P. T. nesužalojo, o tarp jų su S. P. T. įvyko kai­my­ni­nis konfliktas dėl tos pačios priežasties kaip ir tarp S. P. T. su S. A. ir A. J. A.. Nukentėjusiojo tyčinis elgesys trikdė jų ramybę. Išsakytais žodžiais ne­tu­rėjo tiks­lo pažeisti visuomenės tvarką ir rimtį. Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl 2012-08-02 nutarimo atsisakyti pradėti tyrimą, taip pat nepasisakė ir nevertino ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išva­dos dalies, kurioje atsakyta į 8 klausimą. Nesutarimas su nukentėjusiuoju yra asmeninio pobūdžio, nukentėjusiojo asmenybę, jo parodymų patikimumą teismas įvertino netinkamai, nes ne tik kal­ti­na­mieji, bet ir liudytoja A. I. nu­ro­dė, kad jis konfliktiškas. Mano, kad nukentėjusysis galėjo su­si­ža­loti pats iki ar po konflikto. Nuteistojo išsakyti žodžiai „tu proto invalide“ nėra tokio pavo­jin­gu­mo laipsnio, kad būtų taikytos represinės baudžiamojo proceso priemonės.

Nukentėjusysis S. P. T. ir jo atstovai prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą ten­kinti.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo L. A. apeliacinį skundą tenkinti, o kitus – atmesti.

Išteisintieji S. A. ir A. J. A. ir jų gynėjos prašo palikti galioti apylinkės teismo nuosprendį.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, vi­suo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teistas. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo nor­moje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vado­vau­da­mie­si įstatymu. Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuos­prendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įsta­tymas ir kuris priimtas ir surašytas lai­kantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusi­kals­tamo įvykio, nu­si­kalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos baus­mės ir kitų nuos­pren­dyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmo­sios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, teisingai įver­ti­no jų visumą, tarpusavio sąsają. Tokiu būdu teismas nepažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Dėl kaltinimų S. A. ir A. J. A..

BK 284 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Ši veika pasireiškia kaip visuo­me­nės rimties trikdymas, kuris gali būti padarytas dviem budais: vartojant necenzūrinius žodžius arba nepadoriai elgiantis. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vie­toje. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepa­gar­bą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir ap­lin­kai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmo­nių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju, kaltinamųjų veiksmai vertintini kaip konfliktas tarp kaimynų, nesant tiesioginės tyčios pažeisti visuomenės tvarką ir rimtį.

Nors ir prokurorės ir nukentėjusiojo skunduose teigiama, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo trikdoma, tačiau kolegija pažymi, jog konfliktas vyko trumpai. Iš kaltinamųjų ir nuken­tė­ju­sio­jo parodymų matyti, kad tarp jų jau kurį laiką yra susiklosčiusi konfliktinė situacija. S. A. parodė, kad prašė nukentėjusiojo nepjauti žolės, neneigia, kad vartojo necenzūrinius žodžius. Šiuos parodymus patvirtino ir A. J. A. Pats nukentėjusysis parodė, kad pjovė pievą, o S. A. reikalavo išjungti žoliapjovę. Aptarti parodymai akivaizdžiai įrodo, kad nei S. A. nei A. J. A. savo veiksmais nesiekė sutrikdyti visuomenės rimties ir tvarkos. Byloje nėra jokių įrodymų, patvir­ti­nančių, kad dėl kaimynų konflikto kitiems žmonėms buvo su­keltas išgąstis ar kilo sumaištis, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Kole­gi­ja, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, spren­džia, kad byloje surinktais įrodymais nėra nustatyta, jog savo veiksmais S. A. ir A. J. A. turėjo tikslą de­mons­truoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ar savo veiksmais sutrikdyti visuomenės rim­tį. Liudytoja apklausta A. I. nors ir teigė, kad girdėjo konfliktą, tačiau nenurodė, kad S. A. nei A. J. A. veiksmai ją šokiravo, kad buvo sutrikdyta jos ramybė. Kolegija taip pat pa­žy­mi, kad svarbiausias viešumo kriterijus yra ne pati vieta, o atliekamų veiksmų akivaizdumas, jų atviras demonstratyvus antivisuomeninis pobūdis. Be to, galutinis veikos baudžiamasis teisinis ver­tinimas priklauso ir nuo padarytos veikos motyvų. Byloje surinkti įrodymai patvirtino, jog kon­flik­tas tarp kaimynų kilo iš asmeninių paskatų, S. A. ir A. J. A. emocingai išreiš­kus nepasitenkinimą nukentėjusiojo žoliapjovės keliamu triukšmu, nesant chuliganiškų moty­vų ir dėl S. A. nei A. J. A. vartojamų necenzūrinių žodžių prieš nuken­tė­jusįjį S. P. T. visuomenės rimtis nebuvo sutrikdyta. Kolegija sutinka su pirmosios instan­ci­jos teismo išvada, jog ne bet koks užgaulus pasisakymas viešojoje vietoje užtraukia baudžiamąją at­sa­komybę už viešosios tvarkos pažeidimą. Kaltinamųjų veika nebuvo tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuos­ta­tas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas šią veiką padariusiems asmenims (kasacinė nutartis Nr. 2K-396/2009).

Prokurorė savo skunde nurodo, jog S. A. nukentėjusiajam išsakė grasinimus „ateik, aš tave pasmaugsiu“, „būsi invalidas“, kuriuos nukentėjusysis suprato kaip realius, tokius kurie gali būti įvykdyti, nes išsakant šiuos grasinimus jo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas, buvo apmėtomas akmenimis. Šie prokurorės skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad prokurorės apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad S. A. skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas pagal BK 284 str. 1 d., nors tiek kaltinamas, tiek iš­teistas jis buvo pagal BK 284 str. 2 d. Be to, apeliaciniame skunde jį prašoma pripažinti kaltu pagal BK 284 str. 2 d. ir nubausti bausme, kuri šioje normoje nėra numatyta.

BK 145 str. 1 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sun­kiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Ver­ti­nant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nu­ken­tė­ju­siojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsi­ti­kinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pa­kan­ka­mas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 str. 1 d., būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori.

Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad tarp S. A. ir S. P. T. buvo kilęs konfliktas, kurio metu buvo vartojami necenzūriniai žodžiai. Dėl grasinimų ,,ateik, aš tave pa­smaugsiu”, ,,būsi invalidas”, prokurorė prašo S. A. pripažinti kaltu pagal BK 145 str. 1 d. Pažymėtina, kad konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmų, vienas kito at­ž­vil­giu dažnai išsako įvairius grasinimus, tačiau ne kiekvienu atveju esant konfliktinei situacijai išsa­ky­tas grasinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamoji atsakomybė yra kraš­tutinė prie­monė sprendžiant tarp šalių kilusius ginčus ir konfliktus, kurie pasireiškia žodine for­ma išreikštais veiksmais. Teisėjų kolegijos nuomone, S. A. konflikto metu išsakyti žo­džiai nerodo, kad grasinimas buvo realus, tai buvo tik momentinis susijaudinimo ir dėl to suma­žė­ju­sios kontrolės konflikto metu pasireiškimas. Kolegija pažymi, jog šioje dalyje pirmosios instancijos teisme tiriant ir vertinant įrodymus, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pa­žei­di­mų, todėl apylinkės teismo išvados dėl įvykio aplinkybių yra teisingos, S. A. pa­grįs­tai išteisintas dėl BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuro­dė, jog konfliktai tarp šalių vyksta nuolat, kaltinamasis jokio smurto prieš nukentėjusį niekada nevar­tojo, šiuo ir ankstesniais atvejais apsiribota necenzūriniais žodžiais, kaltinamasis, išsa­ky­damas itin negatyvią nuomonę apie nukentėjusį, neatliko jokių veiksmų, kurie leistų manyti, kad yra realiai grasinama nukentėjusį nužudyti, todėl nėra pagrindo teigti, jog S. A. veiks­muose buvo nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., sudėtis.

Išteisindamas S. A. ir A. J. A. BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu apylinkės teismas S. P. T. civilinį ieškinį šioje dalyje pagrįstai paliko nenagrinėtą, kaip nu­mato BPK 115 str. 3 d. 2 p. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Dėl kaltinimų L. A.

BK 284 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, gra­sinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplin­kai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, reikalaujanti veiks­mų padarinių.

Nors nuteistasis skunde teigia, jog teismas netinkamai ir neobjektyviai įvertino įrodymus, kadangi apie tai, kad jis įvykio metu būtų metęs akmenis ar betono gabalus ir sužalojęs S. P. T. neparodė nei vienas iš byloje apklaustų asmenų, išskyrus patį nukentėjusįjį, tačiau šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog iš nu­ken­tėjusio, kaltinamųjų ir liudytojos A. I. parodymų laikytina nustatyta aplinkybė, kad 2012-08-02 A. J. A. ir S. A. bei L. A. konfliktavo su S. P. T., vartojo necenzūrinius žodžius, o iš nukentėjusio parodymų ir specialisto išvadų bei ekspertizės akto nus­tatyta aplinkybė, kad L. A., mėtydamas į nukentėjusį akmenis ir betono gabalus, pa­taikė S. P. T. ir jį nežymiai sužalojo.

Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, teismas tinkamai įvertino specialistų iš­va­das ir nustatė, kad nėra neabejotinų duomenų apie S. P. T. kaulų lūžius. 2013-11-18 Kau­no miesto savivaldybės VšĮ Kauno Kalniečių poliklinika rašte nurodyta, kad S. P. T. 2012-08-03 buvo atliktos dešinio riešo ir plaštakos 2-jų krypčių rentgenogramos Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Aiš­kių kaulų lūžių jose nematyti. 2014-04-11 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad S. P. T. nustatyta muštinės paviršinės žaizdos dešinės plaštakos II – III pirštų srityse, poodinė krau­josruva su odos nubrozdinimu dešinėje šlaunyje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ir galėjo būti padaryti dviem trauminiais poveikiais, atitinkamai traumuojant dešinės plaštakos ir deši­nės šlaunies sritis, galimai tiriamojo nurodytu laikotarpiu, tai yra, 2012-08-02. Sužalojimai kva­li­fi­kuo­tini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Tyrimui pateiktoje dešiniojo riešo ir plaštakos dviejų krypčių rentgenogramoje, atliktoje 2012-08-03 aiškių kaulų lūžimo požymių nematyti. Alkūnkaulio distalinėje metafizėje stebimas kontūro nelygumas – labiausiai panašu į senus potrauminius paki­ti­mus, galimi ir degeneraciniai artroziniai pakitimai. 2015-01-19 Vilniaus universiteto ligoninės San­ta­riškių klinikos Radiologijos ir branduolinės medicinos centro rašte gyd. J. D. nu­ro­dė, kad S. P. T. alkūnkaulio lūžio nematyti, tik seni potrauminiai degeneraciniai pokyčiai.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. A. veiksmais padarytus su­ža­lojimus pagrįstai rėmėsi būtent Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus Ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) ir skundžiamame nuos­prendyje neanalizavo kitų išvadų. Darytina išvada, kad nukentėjusiojo skunde minima eksperto K. R. D. ir eksperto A. A. G. pasirašyta Teismo medicinos specialisto išvada Nr. P-KI-93-12 yra tik konsultacinio pobūdžio todėl teismas teisingai vadovavosi būtent Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus Ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kuriomis išvadomis vadovaujamasi, o kurios iš pateiktų išvadų laikytinos konsultacinio pobūdžio, todėl ape­lia­cinės instancijos teismas šių motyvų nekartoja.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja J. M.-Č., pa­ro­dė, kad atlikdama ekspertizę kreipėsi konsultacijos į branduolinės medicinos centrą. Konsultavo gydytoja J. D., kuri raštu pateikė konsultaciją. Ji buvo prijungta prie bylos. Pro­ceso šalys dėl minėto dokumento prijungimo prie bylos prieštaravimų nepareiškė, todėl nuken­tė­jusiojo skundo argumentai, jog J. D. išvada gauta pažeidžiant įstatymus, atmetami kaip nepagrįsti.

Nors nuteistasis skunde teigia, kad specialistų išvadose nėra nurodyta, kad sužalojimus pa­darė būtent jis, tačiau kolegija pažymi, jog nustatyti, koks asmuo padarė sužalojimus yra ne spe­cialistų, o teismo kompetencija, todėl šie nuteistojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį, kuriame išva­das dėl A. J. A. ir S. A. bau­džia­mo­sios atsa­ko­mybės, nuteistojo L. A. kaltės, bausmės rūšies ir jos dy­džio, civilinio ieškinio pa­grįs­tumo ir jo dydžio pa­grindė bylos duo­me­nimis ir tinkamai jas moty­vavo. Todėl kolegija daro išvadą, kad tenkinti prokurorės, nukentėjusiojo S. P. T. ir nu­teis­tojo L. A. apeliacinius skundus juose nuro­dy­tais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, nuos­prendis pa­lie­kamas galioti nepakeistas, o skundai atmetami.

Kauno Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo. Pažymoje nurodyta, jog vals­tybės ga­rantuojamos teisinės pagalbos S. A. išlaidos sudaro 79,09 eurų. Šios išlaidos yra lai­ky­ti­nos proceso išlaidomis, susijusiomis su advokato darbo apmokėjimu, susidariusiu dėl bū­tinojo gy­nėjo dalyvavimo. Nagrinėjamoje byloje, kurioje S. A. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, buvo paduotas prokuroro kasacinis skundas išteisintojo S. A. teisinę padėtį bloginančiais pagrindais. Teisę į gy­ny­bą jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pa­si­nau­doti kiekvienam baudžiamojon atsa­ko­my­bėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės pa­dė­ties. Todėl an­tri­nės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš išteisintojo S. A. gali būti laikomas ribojančiu jo ga­li­my­bes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek bau­džiamojo proceso įsta­tymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Įvertinus ap­lin­ky­bę, kad S. A. buvo išteisintas, apeliacinės instancijos teismas sprendimo nekeičia, todėl tokios proceso išlaidos iš išteisintojo negali būti išieškomos, todėl išlaidos advokato pagalbai apmokėti apelia­ci­nės instancijos teisme nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokura­tū­ros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės, nukentėjusiojo S. P. T. ir nu­teistojo L. A. ape­lia­ci­nius skundus atmesti.