Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų F. A. R., R. M. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Dubausko kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

F. A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl M. A. nužudymo laisvės atėmimu iki gyvos galvos; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl pasikėsinimo nužudyti R. V. – laisvės atėmimu dvylikai metų šešiems mėnesiams; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl pasikėsinimo nužudyti S. J. – laisvės atėmimu dvylikai metų devyniems mėnesiams; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl pasikėsinimo nužudyti A. P. – laisvės atėmimu trylikai metų; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį dėl A. P. dokumentų pagrobimo – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir F. A. R. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 5 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su neatlikta bausme, paskirta Panevėžio apygardos teismo 1997 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu, kuri 2003 m. birželio 24 d. teismo nutartimi buvo peržiūrėta pagal naujojo BK normas perkvalifikavus veikas, ir F. A. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Tuo pačiu nuosprendžiu F. A. R. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl rengimosi nužudyti S. G. ir pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl rengimosi nužudyti R. A. P. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nuosprendžio dalis dėl F. A. R. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl pasikėsinimo nužudyti A. P. pakeista: F. A. R. nusikalstama veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir jam paskirtas laisvės atėmimas trylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, ši bausmė ir bausmės, paskirtos pagal BK 129 straipsnio 2 dalis 9 punktą dėl M. A. nužudymo, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl pasikėsinimo nužudyti R. V., pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl pasikėsinimo nužudyti S. J., pagal BK 302 straipsnio 1 dalį dėl A. P. dokumentų pagrobimo, subendrintos apėmimo būdu ir F. A. R. subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 5 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su neatlikta bausme, paskirta Panevėžio apygardos teismo 2003 m. birželio 24 d. nutartimi, perkvalifikavus jo veikas pagal Panevėžio apygardos teismo 1997 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį į 2000 m. BK normas, ir F. A. R. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Taip pat pakeista Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio: solidariai iš F. A. R. ir R. M. priteista V. P. 1878,70 Lt turtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiųjų, išreiškusių pasipiktinimą gynybos argumentais, bet nesuformulavusių savo prašymų, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

F. A. R. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugpjūčio 23 d., apie 20.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, apgaulės būdu įsibrovė į M. A. namą, esantį Ukmergėje (duomenys neskelbtini), kur prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą – tyčia sudavė kumščiais ir kojomis M. A. keturis smūgius į galvą, krūtinės sritį ir taip padarė nukentėjusiajam kraujosruvas kairiame žande – kairės ausies srityje, pakaušio dešinėje, pakaušio kairėje, krūtinės ląstos kairiame šone ir kairiojo III šonkaulio lūžimą; po to uždėjęs iš anksto paruoštą virvę ir diržą M. A. ant kaklo ir užveržęs jais nukentėjusiojo kaklą, sukeldamas mechaninę asfiksiją, jį pasmaugė ir pagrobė nukentėjusiojo M. A. turtą – 1100 Lt, 20 Lt vertės radijo imtuvą, 25 Lt vertės televizoriaus distancinio valdymo pultą ir padarė nukentėjusiajam bendrą 1145 Lt žalą, t. y. dėl savanaudiškų paskatų jį tyčia nužudė.

Be to, F. A. R. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugsėjo 3 d., apie 10.00 val., atvyko į R. V. priklausančią televizorių taisyklą, esančią Ukmergėje, (duomenys neskelbtini), kur panaudojo prieš R. V. fizinį smurtą – šovė iš tyrimo metu nenustatyto ginklo vieną kartą į R. V., bet nepataikęs, tyčią smogė metaliniu strypu ir minėto ginklo buože du kartus R. V. į galvą, taip padarė nukentėjusiajam dvi muštines žaizdas galvos srityje ir pasikėsino nužudyti R. V. dėl savanaudiškų paskatų, tačiau nužudymo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes R. V. gindamasis įspyrė jam į pilvą ir pabėgo.

Be to, F. A. R. nuteistas už tai, jog 2003 m. spalio 1 d., apie 11.00 val., apgaule įsibrovė į S. J. priklausantį butą, esantį Ukmergėje, (duomenys neskelbtini), kur panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą – užmetė iš anksto paruoštą virvę S. J. ant kaklo bei smaugė, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, ir pasikėsino nužudyti S. J. dėl savanaudiškų paskatų, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes tam sutrukdė S. J. pagalbos šauksmą išgirdusi E. M.

Be to, F. A. R. ir R. M. nuteisti už tai, kad R. M. organizavo kito žmogaus nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, o F. A. R. nužudė iš savanaudiškų paskatų, t. y. nusikaltimą padarė šiomis aplinkybėmis: R. M. organizavo A. P. nužudymą ir pastarosios turto bei dokumentų pagrobimą, t. y. jis užverbavo F. A. R. padaryti šiuos nusikaltimus, nurodė A. P., kaip turinčios daug pinigų, gyvenamąją vietą, esančią Ukmergėje, (duomenys neskelbtini), nurodė, kaip įgyti A. P. pasitikėjimą, apsimetant tremtiniu; F. A. R., vykdydamas jo nurodymus ir įgyvendindamas minėtą išankstinį nusikalstamą ketinimą, 2003 m. spalio 24 d., apie 12.30 – 13.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, apgaulės būdu įsibrovė į A. P. namą, esantį Ukmergėje, (duomenys neskelbtini), kur panaudojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą – tyčia ranka užspaudęs A. P. burną, jėga stūmė ją iš virtuvės į kambarį, po to paguldė kambaryje ant grindų ir tempė ją už rankų į kitą kambarį, taip padarydamas A. P. kraujosruvas pakaušyje, viršutinės lūpos gleivinėje, kairiame žaste, dilbiuose ir plaštakose, įdrėskimą viršutinės lūpos gleivinėje, bei sukeldamas fizinio krūvio ir psichinės įtampos padidėjimą, dėl kurio išsivystė miokardo infarktas ir A. P. mirė, t. y. tyčia ją nužudė; po to F. A. R., tęsdamas nusikalstamus veiksmus ir turėdamas vieningą sumanymą, pagrobė nukentėjusiosios A. P. turtą – 300 Lt, 5 peilius, 5 laikrodžius, 2 auksinius žiedus, auksinę monetą, maisto produktų, mažaverčių ir beverčių namų apyvokos daiktų bei asmens higienos priemonių, taip padarydamas nukentėjusiajai 2497 Lt turtinę žalą, taip pat pagrobė įvairius A. P. ir jos mirusio vyro J. P. ir šeimos dokumentus: namų valdos techninės apskaitos bylą, namų knygą, terminuoto indėlio sutartį, keturis laikino akcininko pažymėjimus, akcijų pasirašymo sutartį su mokėjimo kvitais, išrašus iš sąskaitos, santuokos liudijimą, mirties liudijimą, liudijimą apie įkalinimą Kalymos lageriuose, kitus dokumentus ir jų nuorašus.

Kasaciniame skunde nuteistasis R. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde kasatorius nurodo, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nėra jokių duomenų, susijusių su veikomis, už kurias jis nuteistas. Kratų metu pas jo žmoną, draugus taip pat nerasta įrodymų, sietinų su šiomis veikomis. Liudytojų V. Š., R. G., A. A., B. V. parodymuose nėra duomenų, kuriais būtų galima grįsti kasatoriui inkriminuotas veikas. Nukentėjusiojo V. P. parodymai neturi objektyvaus pagrindo. Kasatoriaus įsitikinimu, ikiteisminis tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai ir šališkai, stengiantis bet kokiomis priemonėmis patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn; tai pripažino ir R. K., kuris vadovavo tyrimui. Be to, kaltinimai buvo pareikšti tik vieno F. A. R. labai prieštaringais parodymais, kurių nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Teisminių nagrinėjimų metu F. A. R. pripažino, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu yra išgalvoti, nes jis buvo verčiamas duoti tokius parodymus, taip pat buvo verčiamas R. K. rašyti laiškus. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino F. A. R. laiško, rašyto R. K., kuriame jis skundėsi likęs apgautas jo dėl televizoriaus, rūkalų, arbatžolių. Teisminių tyrimų metu išryškėjo kaltinimo pozicijos nenuoseklumas. Apeliacinio proceso metu nebuvo iškviesti liudytojai: A. A., Z., R. K., o liudytojai V. Š., A. Ž., S. L. nebuvo iškviesti prašant F. A. R. Apeliacinio proceso metu visiškai netirti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos kasatorius nurodė pirmosios instancijos teismo proceso metu pateiktuose dokumentuose. Nuosprendyje neįvertintos svarbiausios specialistų išvados tiriant kasatoriaus kompiuterį ir spausdintuvą, taip pat neįvertinta raštelio leksikografinė ekspertizė, popieriaus, ant kurio buvo atspausdintas raštelis, tyrimo išvados. Raštelyje taip pat nėra jokios informacijos apie P. šeimos trėmimus. Apeliaciniame nuosprendyje taip pat nėra kasatoriaus užrašų knygelės turinio įvertinimo ir palyginimo su raštelio turiniu. Kasatorius teigia, kad A. P. jį pažinojo kaip televizorių meistrą, o ne kaip atstovą iš tremtinių sąjungos. Skunde taip pat nurodo prieštaravimą, kad F. A. R. parodė, jog lankėsi pas A. P. kelis kartus, tuo tarpu nukentėjusysis V. P. nurodė, kad tremtinys pas A. P. lankėsi vieną kartą. Kasatorius teigia, kad jo pokalbis su A. P. neturėjo nieko bendro su tremtiniu, ir svarbu yra tai, kad A. P. jį pažinojo asmeniškai. Raštelio, paimto iš A. P., tekstas teisminio tyrimo metu apeliaciniame teisme nebuvo perskaitytas balsu, teismas neatliko įrodymų tyrimo šioje byloje. Teismo nuosprendyje nėra išsamios įrodymų analizės, nuosprendis pagristas prieštaringais liudytojo V. P. parodymais, kitais įrodymais, kurie nuosprendyje niekur nepakomentuoti. Kasatoriaus nuomone, teismas galėjo remtis tik ištirta apeliacinio teisiamojo posėdžio bylos medžiaga. Įrodymų tyrimas buvo neišsamus.

Kasaciniame skunde nuteistasis F. A. R. prašo priimti teisingą sprendimą šioje byloje, išspręsti bylą sąžiningai.

Skunde kasatorius nurodo, kad teismų priimti procesiniai sprendimai yra neteisėti, nes buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Teismas negalėjo remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jo metu kasatoriui buvo daromas fizinis ir psichinis poveikis. Teismai nekreipė jokio dėmesio į tai, kad kasatorius buvo svaiginamas alkoholiniais gėrimais, jam buvo duodama įvairių daiktų. Kasatorius reikalavo iškviesti liudytoją R. K. Byloje yra liudytojų rašytiniai paaiškinimai, kad po apklausų kasatorius grįždavo apsvaigęs, tačiau teismų sprendimuose apie juos net neužsimenama. Kasatorius prisiėmė sau kaltę tik todėl, kad buvo svaiginamas alkoholiniais gėrimais, aprūpinamas reikalingais daiktais (cigaretėmis, arbata ir kt.) ir todėl, kad siekė išvengti kankinimų. Liudytojas A. Ž. taip pat patvirtino, kad po apklausų suimtieji yra tiesiog atvelkami, o ne atvedami. Pirmosios instancijos teismui kasatorius buvo pateikęs dar dviejų liudytojų S. L. ir V. Š. paaiškinimus apie šias aplinkybes. Kasatorius buvo priverstas rašyti R. M. laišką, kad visą kaltę prisiima sau, o jį palieka ramybėje. R. K. ir B. taip pat liepė skambinti R. M. ir prašyti jo, kad nuslėptų neva esančius įkalčius. Teismas visai neužsiminė apie kasatoriaus rašytą laišką R. K., kuriame prašė jam reikalingų daiktų. Nepagrįstai atsisakyta iškviesti liudytojus R. K., A. Ž. ir S. L. Neatkreiptas dėmesys į tai, kad, kai P. buvo lageriuose, kasatorius net nebuvo gimęs. Daiktiniai įrodymai (kepurė, virvė, akiniai), kurie galėtų įrodyti kasatoriaus nekaltumą, iš policijos dingo sąmoningai. Nėra nė vieno liudytojo, kurie galėtų paliudyti, jog kasatoriui inkriminuotus nusikaltimus tikrai padarė jis. Nukentėjusysis S. J. negalėjo jo atpažinti iš laikraščio, nes blogai mato. Be to, atpažinimas iš laikraščio nenumatytas BPK, o atpažinimas pagal įstatymus nebuvo atliktas. Abejotina aplinkybė yra ta, kad R. V. kasatorių atpažino praėjus tik aštuoniems mėnesiams. Liudytojo V. A. 2005 m. vasario 14 d parodymai, kad kasatorius ardė būtent juodą radijo imtuvą, pirktą turguje, yra pas tyrėją Ukmergėje. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas. Teismas nepagrįstai neigia, kad kasatorius nesiskundė dėl jo atžvilgiu atliekamų veiksmų, nes jis skundėsi. Kasatorius taip pat mano, jog paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra per griežta ir turi būti sušvelninta. Teismo nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – girtumo – jokie įrodymai nepatvirtina. Byla sufabrikuota, nes 2003 m. spalio 28 d. nebuvo atliekama apklausa, tačiau tokia apklausa minima teismo sprendime. Jei kasacinės instancijos teismas pareikalautų duomenų, kiek kartų kasatoriaus buvo etapuojamas į Ukmergę, kokius ir kiek laiškų jis rašė R. K., būtų aišku, kaip vyko ikiteisminis tyrimas. Teisminis procesas vyko aplaidžiai. Nebuvo leista užduoti klausimų net R. K. ir netgi kasatoriui niekas klausimų neuždavinėjo. Teismuose kasatoriui nebuvo leidžiama kalbėti. Kasatorius įsitikinęs, kad R. K. įtakojo R. V. teigti, kad būtent kasatorius jį užpuolė. Neaišku, kur yra kulka, rasta po kelių mėnesių. Neteisėtus pareigūnų veiksmus patvirtina ir liudytojas J. V.

Nuteistųjų F. A. R., R. M. ir jo gynėjo A. Dubausko kasaciniai skundai netenkinti.

Kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas apibrėžia BPK 376 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas, spręsdamas teisės klausimus, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų, remiasi žemesnės instancijos teismo nuosprendyje ar nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pats faktų nenustatinėja, įrodymų netiria ir jų nevertina. Įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl šių priežasčių kasacinė teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinių skundų argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Dėl nuteistųjų bendrininkavimo ir R. M., kaip organizatoriaus, vaidmens įvykdant A. P. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų bei jos dokumentų pagrobimą

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 24 straipsnis nustato būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką požymius. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Kelių asmenų padarytos veikos bendrumas galimas keliomis formomis, viena iš jų – sudėtinga bendrininkavimo forma, kai, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (pavyzdžiui, organizatorius), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios sąlygoja vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais.

Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Kartu tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, sudaromo tarp bendrininkų, pasekmė. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir gaili pasireikšti bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais.

Organizatorių, kaip vieną iš bendrininkų rūšių, apibūdina BK 24 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad organizatorius – tai asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Nusikaltimo organizatorius – bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyvia organizacine veikla. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones. BK 24 straipsnio 4 dalyje pateikiama nusikaltimo organizatoriaus samprata nurodo baigtinį alternatyvių veikų sąrašą, kurių bent vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi.

Byloje nustatytais duomenimis apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad F. A. R. bendrininkavo su R. M. įvykdant A. P. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų ir jos dokumentų pagrobimą. Nuteistojo R. M. gynėjas nepagrįstai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pritaikė BK 24 straipsnio 4 dalį nesant tam pagrindo ir nenurodė konkrečių veiksmų, dėl kurių R. M. pripažintas organizatoriumi. Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje baudžiamojoje byloje bendrininkavimas tarp R. M. ir F. A. R. pasireiškė sudėtinga jo forma, nes visus nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius požymius realizavo vykdytojas F. A. R. Tuo tarpu R. M. tokių veiksmų neatliko, tačiau atliko kitus neteisėtus veiksmus, kurie nors ir neapėmė nusikalstamų veikų sudėčių objektyviųjų požymių, tačiau jo veiksmai palengvino, sudarė sąlygas F. A. R. tiesiogiai padaryti nusikalstamas veikas.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino R. M. nusikalstamų veikų (A. P. nužudymo ir jos dokumentų pagrobimo) organizatoriumi ir nuosprendyje nurodė konkrečius jo, kaip organizatoriaus, veiksmus. Teismas, remdamasis nuosprendyje aptartais įrodymais, nustatė, kad R. M. užverbavo F. A. R. nužudyti A. P. ir pagrobti jos daiktus bei dokumentus, nurodė A. P. gyvenamąją vietą, nurodė įgyti jos pasitikėjimą apsimetant tremtiniu. Teismas taip pat pripažino įrodytu faktą, jog R. M. skambino A. P. ir prisistatęs neva esantis iš tremtinių sąjungos pasakė, kad su ja nori susitikti vyras, kuris neva buvo tremtyje su jos vyru, ir pasikalbėti bei pažiūrėti nuotraukų. Be kita ko, R. M. davė F. A. R. lapelį su spausdintu tekstu, kur buvo surašyta informacija, apie ką jis turės kalbėtis su A. P. Taigi R. M. tokiais savo aktyviais veiksmais parengė nusikalstamą veiką ir, duodamas konkrečius nurodymus R. M., jai vadovavo. Šie R. M. veiksmai visiškai atitinka organizatoriaus sampratą.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina ir tai, kad R. M. suprato, kad bendrai su F. A. R. dalyvauja nužudant A. P. ir pagrobiant jos dokumentus. Kartu jo tyčia buvo susitarimo, pasireiškusio žodiniu veiksmų suderinimu ir sudaryto dar iki nusikalstamų veiksmų atlikimo, pasekmė. Tiek bendrininkavimo tarp nuteistųjų požymiai, tiek ir R. M., kaip organizatoriaus, vaidmuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytas išdėstyta įrodymų visuma, kur F. A. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, turėjo esminę reikšmę darant atitinkamas teisines išvadas. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pateikė tinkamas išvadas dėl BK 24 straipsnio 1 ir 4 dalių taikymo, taip pat nuosprendyje nurodyti ir veikų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 302 straipsnio 1 dalį motyvai. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus argumentus tuo aspektu, kuriuo ginčijamas veikos kvalifikavimas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalie 9 punktą, 302 straipsnio 1 dalį, baudžiamasis įstatymas R. M. veikoms pritaikytas tinkamai. Skiriant bausmes ir galutinę subendrintą bausmę F. A. R., bausmės skyrimą, jos individualizavimą, bausmių bendrinimą reglamentuojančios baudžiamojo įstatymo nuostatos taip pat nepažeistos.

Motyvuojamoji dalis

Dėl R. M. kaltinančių įrodymų tinkamumo ir jų vertinimo teisėtumo

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymų vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamiesi įstatymu. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina ne atskirai vienas nuo kito, o – kaip visumą, nustatydami, kiek jie tarpusavyje sutampa ir atitinka faktines bylos aplinkybes.

Kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl A. P. nužudymo, jos dokumentų pagrobimo, todėl nepagrįstai išteisino R. M. dėl šių veikų padarymo.

Kolegijos nuomone, nuteistojo R. M. gynėjas nepagrįstai tvirtina, kad F. A. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai F. A. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, vertino kaip patikimus. Pagrindą tokiai išvadai davė tai, kad F. A. R. parodymai visiškai atitiko nukentėjusiojo V. P. parodytas aplinkybes, kurias jis sužinojo iš motinos A. P. žodžių, bei kitus šio liudytojo pateiktus faktus apie R. M. santykius su J. P. F. A. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino ir liudytoja V. Š. 2003 m. spalio 28 d. kratos metu paimtas raštelis buvo ištirtas specialistų, o F. A. R. parodymai visiškai atitiko šio raštelio turinį ir atsiradimo aplinkybes. Nustatant R. M. kaltę, teismas atsižvelgė ir į R. M. parodymų nenuoseklumą.

Skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje remiasi įrodymais (liudytojų R. G., B. V. parodymais), kurie neturi sąsajos su R. M. Tačiau, kolegijos nuomone, vertinat byloje esančius įrodymus kaip visumą, šie įrodymai taip pat yra svarbūs. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad įvertinęs šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog šie įrodymai dar kartą patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti F. A. R. parodymai yra teisingi ir nėra pagrindo jais abejoti sprendžiant tiek R. M., tiek ir F. A. R. baudžiamosios atsakomybės klausimą.

Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas įrodymus analizavo, vertino juos kaip visumą ir nustatė, kad jie tarpusavyje sutampa ir patvirtina R. M. kaltę organizavus A. P. nužudymą iš savanaudiškų paskatų ir jos dokumentų pagrobimą. Kasacinė teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, neturi pagrindo paneigti tokias apeliacinio teismo išvadas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimas apeliacinės instancijos teisme neapsiribojo, kaip nurodoma nuteistojo R. M. gynėjo skunde, vien tik bendro pobūdžio samprotavimu, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito. Ši bendro pobūdžio teismo išvada pagrįsta įrodymų analize, jų lyginimu ir visų ištirtų įrodymų vertinimu. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs naujų, papildomų įrodymų, kaltinančių R. M., padarė kitokias išvadas dėl įrodymų vertinimo nei pirmosios instancijos teismas, nereiškia, kad buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata.

Dėl R. M. , F. A. R. kasaciniuose skunduose nurodomų BPK pažeidimų

Kolegija nustatė, kad baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme atliktas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi atlikti tais atvejais, kai reikia ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės teismo išvadoms, arba pakartotinai ištirti įrodymus, kurie yra prieštaringi ir esami prieštaravimai nėra pašalinti.

R. M. nepagrįstai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas atliko neišsamų įrodymų tyrimą. BPK 324 straipsnio 6 dalis nebuvo pažeista. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas nusprendė atlikti įrodymų tyrimą. Teismas patenkino F. A. R. prašymą ir nutarė apklausti liudytojus V. B., J. V. ir S. L., siekdamas ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, nes minėti liudytojai pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai netenkino F. A. R. prašymo apklausti A. Ž., R. K., nes jie buvo apklausti pirmosios instancijos teisme ir naujų aplinkybių parodyti nebegalėjo, prieštaravimų jų parodymuose nebuvo. Teismas taip pat išnaudojo visas procesines galimybes pristatyti į teismo posėdį ir apklausti liudytoją S. L., nes to padaryti nepavyko dėl objektyvių aplinkybių. Be to, teismas, be minėtų liudytojų V. B., J. V., apklausė nuteistąjį F. A. R., nukentėjusiuosius V. P., K. A., nuteistąjį R. M., perskaitė išreikalautą raštelį apie P. šeimą. Kitų prašymų dėl įrodymų tyrimo (tarp jų ir dėl kitų liudytojų apklausos) proceso dalyviai nepareiškė, taigi juos tenkino pirmosios instancijos teismo atliktas bylos aplinkybių tyrimo išsamumas. Atsižvelgdama į tai, kasacinė teisėjų kolegija laiko, kad įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme buvo išsamus. Kartu pažymėtina, kad R. M. apskritai nepageidavo atlikti įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme. Be to, kasatorius visiškai nepagrįstai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas galėjo remtis tik Apeliacinio teismo posėdžių metu ištirta medžiaga. Teismų praktikoje tokia taisyklė nėra suformuluota. Apeliacinės instancijos teismas gali remtis visais įrodymais, ištirtais teisiamojo posėdžio metu. Tai gali būti tiek ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme patikrinti duomenys, tiek pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, nes BPK 301 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad teismas pagrįstų nuosprendį tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Ši įstatymo nuostata apibrėžia apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, nustato apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus ir pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.

R. M. nebuvo pateikęs apeliacinio skundo, apeliacinio proceso metu nepareiškė jokių prašymų, papildymų, neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo pasisakyti dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, neva padarytų ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos R. M. nurodė pirmosios instancijos teismo proceso metu pateiktuose dokumentuose.

Antra vertus, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Teismai aiškinosi, ar F. A. R. parodymai yra tinkamas, patikimas įrodymų šaltinis, t. y. ar F. A. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra gauti teisėtais būdais, ir nustatė, kad F. A. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė F. A. R. paaiškinimus, kad jis buvo verčiamas duoti jį kaltinančius įrodymus, svaiginant jį alkoholiu, naudojant fizinį ir psichinį smurtą, duodant ar pažadant duoti jam reikalingus daiktus, nurodydamas, kad tokie nuteistojo paaiškinimai yra prieštaringi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų jo kaltę patvirtinančių įrodymų, be to, jo nurodytų aplinkybių nei liudytojas R. K., nei liudytojai V. Š., A. Ž. nepatvirtino. Apeliacinės instancijos teismas taip pat aiškinosi F. A. R. iškeltas prielaidas dėl jo parodymų gavimo neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, tačiau, apklausus naujus liudytojus J. V., V. B., šios prielaidos nepasitvirtino, o remtis S. L. paaiškinimais nebuvo pagrindo, nes jo apklausti teisme dėl pateisinamų priežasčių nebuvo galimybės. Kartu pažymėtina, kad, atliekant tyrimo veiksmus su F. A. R., dalyvavo jo gynėjas, kuris jokių pastabų dėl jų atlikimo tvarkos nepareiškė.

Kasatorius R. M. nepagrįstai nurodo, kad teismas neįvertino specialisto išvados, padarytos ištyrus kasatoriaus spausdintuvą, nes tai buvo padaryta. Atkreiptas teismo dėmesys ir į R. M. užrašus apie A. P., esančius jo užrašų knygutėje, pateikiant dėl to atitinkamas išvadas. Tai, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų, tarp jų ir kasatoriaus parodymų, raštelio su A. P. šeimos duomenimis turinio, įvertinimo, nėra pagrindas įrodymus vertinti kitaip. Visi reikšmingi bylos duomenys buvo įvertinti ir šių duomenų pakanka R. M. kaltei pagrįsti. Kai kurie kasaciniame skunde nurodomi duomenys (išvada dėl autorystės nustatymo, kompiuterio tyrimo išvados, popieriaus, ant kurio buvo atspausdintas raštelis, tyrimo išvados ir kt.), kurie, pasak kasatorių, nebuvo įvertinti, nei patvirtina R. M. kaltę, nei ją paneigia, todėl teismas neprivalėjo dėl jų pasisakyti. Baudžiamajame procese galiojantis įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad įrodinėjimas negali tęstis iki begalybės.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo teisinis pagrindas nurodytas teisingai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria R. M. išteisintas panaikinta, o kita nuosprendžio dalis, liečianti F. A. R., dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo – pakeista. Teismas pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimo ir panaikinimo pagrindus.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistųjų F. A. R., R. M. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Dubausko kasacinius skundus.