Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo M. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-7529-752/2015 pagal ieškovės J. M. patikslintą ieškinį atsakovui M. J., byloje dalyvaujanti institucija išvadai teikti Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Be kitų reikalavimų, ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti iš atsakovo M. J., nepilnamečiams vaikams po 434 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis piniginėmis išmokomis, nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško bylos išsprendimo, skiriant lėšų tvarkytoja J. M. uzufrukto teise.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Nuo to momento, kai ieškovė su vaikais išsikraustė iš bendros apelianto ir ieškovės gyvenamosios vietos (nuo 2014 m liepos mėnesio), apeliantas ir ieškovė susirašinėdami elektroniniu paštu siekė išspręsti klausimus dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir jų išlaikymo derindami taikos sutarties projektą, tačiau apeliantui ir ieškovei geranoriškai susitarti nepavyko.Pažymėtina, kad apelianto ir ieškovės vaikai 2014 m. rugpjūčio mėnesį gyveno kartu su apeliantu iki tos dienos, kai vaikai su ieškove išvyko gyventi į Daniją, todėl akivaizdu, kad tuo metu apeliantas išlaikė savo vaikus.Pabrėžtina, jog apeliantas 2014 m. spalio mėnesį pervedė vaikų išlaikymo išlaidas į ieškovės banko sąskaitą, tačiau ieškovė sekančią dieną šias lėšas pervedė atgal apeliantui. Apeliantas siekdamas tinkamai įgyvendinti savo, kai tėvo, pareigas vaikų išlaikymo išlaidas pervedinėjo ir visus kitus mėnesius, t. y. 2014 m. lapkritį, gruodį, 2015 m. sausį, vasarį, kovą. Be to, apeliantas apmoka dukros M. J. sportinio čiuožimo treniruotes sporto mokykloje nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio.Pabrėžtina, kad apeliantas gyvena tik iš mažojoje bendrijoje „Ekobioenergija“ gaunamų pajamų, kurios 2015 metais sudarė 613,32 Eur. Akcentuotina, jog ieškovės nurodyta apeliantui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vertė neatitinka tikrovės, t. y. namo palėpė, esanti adresu S. Daukanto g. 14, Kaunas, kurios reali rinkos vertė gali būti apie 40000 Eur, o ne 579000 Eur, kaip nurodo ieškovė klaidindama teismą.Skundžiama nutartimi iš apelianto priteisus nepilnamečių vaikų išlaikymui mokėti po 250 Eur, kas sudaro 500 Eur per mėnesį, apeliantas neturėtų realių galimybių vykdyti ginčo nutartį, be to, tokiu būdu būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai. Akcentuotina, kad apeliantas neturi lėšų bankuose ir kitose kredito įstaigose. Sutinkamai su tuo, kas išdėstyta, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo priimta ginčo nutartimi buvo iš esmės pažeistos apelianto, kaip vieno iš tėvų, turtinės teisės ir teisėti interesai, todėl yra pagrindas šią nutartį naikinti apeliacine tvarka.Pažymėtina, kad ieškovė elgdamasi nesąžiningai ir piktybiškai, savo ieškinyje bandydama pagrįsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apelianto atžvilgiu, pateikė neteisingus tikrovės neatitinkančius faktinius duomenis apie apeliantą, kaip tėvą, taip suklaidindama pirmosios instancijos teismą, dėl ko, teismas priėmė ginčo nutartį, kuri yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta, kadangi apeliantas, kaip minėta, iš esmės pagal galimybes vykdo savo pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, reguliariai kiekvieną mėnesį pervesdamas pinigus, skirtus vaikų išlaikymui, į ieškovės banko sąskaitą (2014 m. - po 400 Lt vienam vaikui; 2015 m. - po 116 Eur vienam vaikui).Atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį pažeidė apelianto teises ir teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius, kadangi klausimą priėmė remdamasis tik vienos iš ginčo šalių pateiktomis aplinkybėmis ir teisine pozicija, kuri yra nesąžininga ir nepagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (CPK 144 straipsnis), ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės (CPK 145 straipsnis) parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis) be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-216/2011). Taigi CK 3.65 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių, galimų nagrinėjant šeimos santykių bylas, sąrašas. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato teismui galimybę priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė patikslintu ieškiniu prašo nustatyti nepilnamečių vaikų M. J. ir M. J. gyvenamąją vietą su jų motina J. M. ir priteisti iš atsakovo M. J. nepilnamečiams vaikams išlaikymą periodinėmis išmokomis kas mėnesį M. J. po 782 eurus ir M. J. 579 eurus iki jų pilnametystės indeksuojant vaikų išlaikymui skirtą sumą Lietuvos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją bei skiriant lėšų tvarkytoja J. M.. Šiems ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti iš atsakovo M. J., nepilnamečiams vaikams po 434 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis piniginėmis išmokomis, nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško bylos išsprendimo, skiriant lėšų tvarkytoja J. M. uzufrukto teise, kadangi atsakovas gera valia išlaikymo vaikams neteikia ir tai gali apsunkinti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Skundžiama nutartimi teismas iš atsakovo dviejų nepilnamečių vaikų laikinam išlaikymui priteisė po 250 Eur nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo.

Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Tačiau asmuo, prašantis pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti būtinybę taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Tačiau tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo iš esmės nesprendžiamas. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos išnagrinėjus bylą.

Apeliantas nurodo, kad nėra būtinybės šiuo metu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jis gera valia kas mėnesį vaikų išlaikymui ieškovei perveda pastovias pinigų sumas. Iš kartu su atskiruoju skundu pateiktų dokumentų matyti, kad apeliantas 2014 m. lapkričio 12 d. ieškovei vaikų išlaikymui mokėjimo nurodymu išsiuntė 800,00 Lt, 2014 m. gruodžio 15 d. – 800,00 Lt, 2015 m. sausio 15 d. 232,00 Eur (kas atitinka 800,00 Lt), 2015 m. vasario 20 d. – 232,00 Eur, 2015 m. kovo 10 d. 232,00 Eur. Taigi šie įrodymai patvirtina apelianto argumentus, jog jis savo noru gera valia pagal savo finansines galimybes teikia išlaikymą kartu su ieškove gyvenantiems vaikams. Tuo tarpu ieškovė teismui atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė ir neįrodinėja, kad atsakovo mokama 232 EUR suma mėnesiui vaikų išlaikymui yra nepakankama, preliminariai nepagrindė, jog šiuo metu šalių nepilnamečiams vaikams yra būtinas didesnis, nei apeliantas teikia, laikinas išlaikymo dydis. Taip pat pažymėtina, kad abu tėvai privalo teikti vaikams išlaikymą.

Taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra vertinamas ne ieškinio reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, kaip antai grėsmė, kad galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas arba iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams, taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad šia specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Kaip jau buvo nustatyta prieš tai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad vaikų teisė gauti laikiną išlaikymą šiuo metu yra užtikrinta, nes apeliantas siunčia pinigines lėšas vaikų išlaikymui reguliariai, o tai reiškia, kad šiuo atveju nėra grėsmės, jog ieškovei galimai palankus teismo sprendimas nebus vykdomas. Taip pat byloje nėra duomenų, kad šalių vaikų interesai nebus apsaugoti ateityje, ar kad atsakovas neteiks ateityje išlaikymo, kadangi atsakovas dirba ir gauna pastovias pajamas. Taigi, pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priteisiant iš apelianto laikiną išlaikymą jo nepilnamečiams vaikams, nagrinėjamu atveju nėra.

Pažymėtina, kad visos aplinkybės apie atsakovo iki šiol teiktą ir teikiamą išlaikymą vaikams bus vertinamos bylą nagrinėjant iš esmės ir galutinė išlaikymo suma bus nustatyta teismo sprendimu. Išaiškintina, kad ieškovei pateikus papildomus įrodymus, jog nepilnamečiams vaikams yra būtinas didesnis išlaikymo dydis, nei šiuo metu teikia atsakovas, arba apeliantui gera valia nebeteikiant išlaikymo vaikams, ieškovė turės teisę pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisė normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kurią dėl išdėstytų argumentų yra pagrindas naikinti, klausimą išspręsti iš esmės ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės J. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.