Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Donato Vansevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. (A. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. (15/4-2) 3I-00412 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui A. H.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Bylos medžiagoje nustatyta, kad pareiškėjas, atstovaujamas advokato Aivaro Raišučio, tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kaip UAB „Aontas“ dalyvis (akcininkas) (2 t., b. l. 30–31), 2018 m. vasario 13 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau - leidimas laikinai gyventi) ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (2 t., b. l. 9–19).

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 13 ir 14 punktais, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2018 m. birželio 18 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi keitimo sąlygas, o jis pats teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie bendrovės veiklą (Migracijos departamentui nebuvo pateikta įtikinamų dokumentų, kurie patvirtintų, jog bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki minėto užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą iš tikrųjų būtų vykdžiusi realią veiklą Lietuvos Respublikoje), bendrovės darbuotojus (2018 m. gegužės mėn. bendrovės darbuotojai nedirbo, taip pat nėra duomenų, kas realiai teikė bendrovės deklaruojamas paslaugas, kadangi Migracijos departamentui nebuvo pateiktas išsamus kiekvieno bendrovės darbuotojo atliktų darbų aprašymas) ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (minėto užsieniečio tikslas - ne vykdyti teisėtą veiklą ir gyventi Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi ir nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes). Taip pat pareiškėjas per nustatytą terminą nepateikė prašymą išduoti leidimą gyventi pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų sprendimui dėl leidimo gyventi išdavimo priimti. Tai rodo pareiškėjo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (1 t., b. l. 8–14).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra sąlygos, nustatytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, kurios, be kitų, yra: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas); per šio Įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju nustatytą terminą nepateikti prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindžiantys duomenys ir (ar) dokumentai sprendimui dėl leidimo gyventi išdavimo ar pakeitimo priimti (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 13 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pagrįsta atsakovo išvada, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad Bendrovė įregistruota 2014 m. vasario 24 d., nuo 2018 m. sausio 23 d. Bendrovės registracijos adresas yra Vilnius, Konstitucijos pr. 21 A. Nuo 2014 m. vasario 24 d. Bendrovės direktoriumi ir vienas iš trijų Bendrovės akcininkų yra O. A.. Bendrovės įstatinis kapitalas yra lygus 45 000,17 Eur, kuris yra padalintas į 155 173 paprastąsias vardines 0,29 Eur nominalios vertės akcijas (toliau - bendrovės akcijos). Pareiškėjui priklauso 51 724 bendrovės akcijų (2 t., b. l. 25–32, 283–289). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Aontas“ akcininku tapo tik 2018 m. sausio 12 d., t. y. prieš 1 mėnesį iki kreipimosi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo (2 t., b. l. 288–289). Atsakovo teigimu, 2016 m. birželio 22 d., vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi Įstatymo redakcija), pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (tuo pagrindu, kad jis yra UAB „Megapolis development group“ dalyvis), kuris 2017 m. rugpjūčio 14 d. buvo panaikintas, nustačius, kad UAB „Megapolis Development Group“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (bendrovėje daugiau nei 5 mėnesius nebuvo trijų visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius Bendrovės vykdomai veiklai pagrįsti pateikė 2018 m. Bendrovės verslo planą, kuriame nurodyta, kad pagrindinė Bendrovės veikla - jūrininkų įdarbinimo tarpininkavimo veikla (2 t., b. l. 33–54). Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė šioje srityje buvo atestuota nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. (2 t., b. l. 188), darytina išvada, kad Bendrovė šioje srityje galėjo pradėti vykdyti na anksčiau kaip nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. Be to, atsižvelgiant į Bendrovės verslo plane pateikiamą informaciją apie bendrovės registracijos adresą paketimą (2018 m. sausio 23 d.), Bendrovės dalyvius (pareiškėjas bendrovės akcininku tapo 2018 m. sausio 12 d., o A. D., atsakovo teigimu, – 2018 m. sausio 31 d. ) ir Bendrovės finansinius 2018 m. sausio 29 d. rodiklius, darytina išvada, kad Bendrovės verslo planas parengtas ne anksčiau kaip 2018 m. sausio mėn. 30 d. Minėtas užsienietis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreipėsi 2018 m. vasario 13 d. Vadionasi, atsakovas pagrįstai nustatė, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvos Respublikoje. Kartu tai reiškia, bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, o pareiškėjas - Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Bendrovėje iki 2018 m. sausio 15 d. buvo įdarbintas tik vienas asmuo - Bendrovės direktorius O. A., kurio draudžiamos pajamos nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. sudarė (duomenys neskelbtini) Eur, nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. – po (duomenys neskelbtini) Eur per mėnesį (2 t., b. l. 271, 291). Vadinasi, Bendrovėje faktiškai nebuvo darbuotojų, kurie būtų galėję teikti bendrovės verslo plane deklaruojamas paslaugas.

Be to, pareiškėjas, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius Bendrovės vykdomai veiklai pagrįsti pateikė 2016 m. sausio 1 d. su Kipro Respublikoje registruota įmone Sea Sovereignty Shipmanagement Ltd. sudarytą ir ne ilgiau kaip vienerius metus galiojančią Įgulos agentūros sutartį (Užsienio prekybinės veiklos kontraktą), 2016 m. sausio 1 d. su Jungtinėje Karalystėje registruota įmone Lomar Shipping Limited sudarytą ir ne ilgiau kaip vienerius metus galiojančią Įgulos agentūros sutartį (Užsienio prekybinės veiklos kontraktą) ir 2017 m. sausio 1 d. su Libano Respublikoje registruota įmone Maritime Management Services S.A.L. sudarytą ir ne ilgiau kaip vienerius metus galiojančią Įgulos agentūros sutartį (Užsienio prekybinės veiklos kontraktą), pagal kurias Bendrovė įsipareigojo teikti darbo jėgos paslaugas (aprūpinti laivą darbo jėga - jūreiviais) (2 t., b. l. 59–100, 167–187). Tačiau nei Migracijos departamentui, nei teismui nebuvo pateikta jokių šios sutarties realų vykdymą Lietuvos Respublikoje įrodančių dokumentų. Tai reiškia, kad šios sutarties pateikimas nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad užsienio įmonėms (Lomar Shipping Ltd., Herald Maritime Services Ltd., Sallaum Lines DMCC, Sea Sovereignty Shipmanagement Ltd., TMS Dry Ltd., Eurotankers Ine.) buvo išrašytos sąskaitos (2 t., 190–267), tačiau šių sąskaitų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, taip pat dokumentai, pagrindžiantys, jog Bendrovė būtų teikusi Lietuvos Respublikoje šiose sąskaitose nurodytas paslaugas nepateikti.

Atsižvelginat į tai, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad įrodymai apie veiklos vykdymą pagal Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. Vl-39, pagal kurį bendrovė buvo atestuota ir nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. įrašyta į atestuotų įmonių sąrašą, suteikiant jai teisę vykdyti jūrininkų įdarbinimo tarpininkavimo veiklą, nebuvo pateikta, nors to buvo papildomai prašoma (2 t., b. l. 268 – pateikti patvirtinančius dokumentus ir (ar) paaiškinimą apie tai, kiek jūrininkų bendrovė surado ir įdarbino, kaip ir kur buvo vykdoma jūrininkų paieška bei atranka).

Iš Bendrovės banko sąskaitos išrašo (2 t., b. l. 101–121) už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 25 d. nustatyta, visos Bendrovės pajamos yra gautos išskirtinai tik iš užsienio valstybių subjektų. Tai sudaro rimtą pagrindą daryti išvadą, kad Bendrovė paslaugų Lietuvos Respublikoje neteikia. Be to, iš sąskaitų išrašų nustatyta, kad didžiąją į Bendrovės banko sąskaitą gautų pinigų sumą pervedė T. N., o tai sudaro pagrindo daryti išvadą, kad pinigų judėjimu Bendrovė tik bandė sudaryti įspūdį, jog neva vykdo aktyvią veiklą. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė įrodymų ir paaiškinimų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, t. y. nepateikti jokie paaiškinimai, kokias paslaugas bendrovei teikė T. N. ir kiti išvardinti subjektai, kuriems Bendrovė pervedė pinigus.

Atsakovo teigimu, Bendrovės verslo partnerės - UAB „Adantis Plūs“, UAB „Gorinta“ ir UAB „Paprastos apskaitos grupė“ - yra siejamos su Baltarusijos Respublikos piliečiu V. G., kuris Migracijos departamentui gerai žinomas kaip asmuo, užsiimantis įmonių steigimu, tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams kreipiantis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. V. G. steigia ir (ar) įsigyja, o vėliau parduoda trečiųjų šalių piliečiams įmones, kurios imituoja savo veiklą tik tam, kad užsieniečiai, tapę tų įmonių dalyviais, galėtų gauti leidimus laikinai gyventi ir nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes. Šiuos teiginius pagrindžia byloje esantys rašytinia įrodymai (2 t., b. l. 295–300), t. y. UAB „Adantis plūs“ nuo 2014 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. registracijos adresas buvo Vilnius, Rodūnios kel. 28-226, nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2018 m. sausio 3 d. – Vilnius, Švitrigailos g. 11K-109, nuo 2018 m. sausio 3 d. – Vilnius, Laisvės pr. 60-1107, o kontaktinis elektrinio pašto adresas iki 2015 m. liepos 31 d. buvo v.g.@gmail.com, nuo 2015 m. liepos 31 d. – t.@karmila.ru (2 t. b. l. 295–299). V. G. buvo UAB „Karmila“ vieninteliu akcininku iki 2016 m. rugpjūčio 16 d. ir direktoriumi iki 2017 m. sausio 13 d. Nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. UAB „Karmila“ akcininke buvo UAB „Gorinta“, o nuo 2018 m. gegužės 23 d. yra Bendrovės teisininkė R. D. (2 t. b. l. 137–139, 300–304). Be to, UAB „Adantis plūs“ akcininku nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2018 m. vasario 1 d. buvo Bendrovės direktorius O. A. (2 t., b.l. 298–299). UAB „Gorinta“ registracijos adresas nuo 2017 m. sausio 31 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. buvo Vilnius, J. S. g. 4, nuo 2017 m. gruodžio 5 d. sutampa su bendrovės registracijos adresu (Vilnius, Konstitucijos pr. 21 A), kontaktinis elektrinio pašto adresas nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. buvo t.@karmila.ru, nuo 2018 m. gegužės 18 d. – s.@paprasta- apskaita.lt (2 t., b. l. 306–309). Pažymėtina, kad UAB „Gorinta“ nuo 2016 m. sausio 13 d. iki 2017 m. birželio 2 d. (su pertraukomis) dirbo Bendrovės teisininkė R. D. (2 t., b. l. 137–139, 272–275, 310). Atsakovo teigimu, Migracijos departamento Imigracijos skyrius priėmė sprendimus atsisakyti pakeisti šios uždarosios bendrovės akcininkams - N. L. (2018-02-02), M. S. (2018-02-08) ir A. M. (2018-02-08) – leidimus laikinai gyventi (be kita ko, buvo nustatyta, kad UAB „Gorinta“ yra fiktyvi) (2 t., b. l. 311–312). UAB „Paprastos apskaitos grupė“ registracijos adresas nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. buvo Vilnius, J. S. g. 4, o direktore nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2017 m. kovo 7 d. ir nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. liepos 26 d. buvo Bendrovės teisininkė R. D. (2 t., b. l. 313–317).

Pažymėtina, kad bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas - tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Asmeniui įsteigus ar įsigijus privatų juridinį asmenį, tai savaime neįrodo, jog šio įsigijimo tikslas yra būtent plėtoti tam tikrą su šiuo juridiniu asmeniu susijusią veiklą ir taip siekti pelno. Ginčo atveju pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikti dokumentai iš esmės nepatvirtina realios Bendrovės veiklos pagal verslo planą vykdymo Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Nustačius, kad bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvos Respublikoje, vadinasi Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, o pareiškėjas - Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti. Iš teismui pateiktų duomenų darytina išvada, kad Bendrovės veiklą patvirtinantys dokumentai neatitinka tikrovės ir jais tik siekiama imituoti Bendrovės vykdomą veiklą ir pajamų gavimą.

Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329,17.5 ir 24.21 papunkčių nuostatas būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą, taigi ir dokumentus, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, t. y. pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje bylpje Nr. eA-4312-556/2018).

Bylos medžiaga patvirtina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2018 m. birželio 18 d. duomenimis, Bendrovė už 2018 m. gegužės mėn. visiems trims bendrovėje įdarbintiems asmenims priskaitė po 0 Eur (2 t., b. l. 291–294). Tai reiškia, kad Bendrovė neatitinka dar vieno Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Kartu tai reiškia, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą teisės aktų kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi keitimo sąlygas, o jis pats teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą (Migracijos departamentui nebuvo pateikti dokumentai, kurie patvirtintų, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki minėto užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą iš tikrųjų būtų vykdžiusi realią veiklą Lietuvos Respublikoje), bendrovės darbuotojus (2018 m. gegužės mėn. Bendrovės darbuotojai nedirbo, taip pat nėra duomenų, kas realiai teikė bendrovės deklaruojamas paslaugas, kadangi Migracijos departamentui nebuvo pateiktas išsamus kiekvieno Bendrovės darbuotojo atliktų darbų aprašymas). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Pažymėtina, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 ,,Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, kai pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kyla pagrįstų abejonių dėl jo tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio dirbti Bendrovėje ir vystyti verslą Lietuvoje. Iš bylos medžiagos nenustatyta, kad pareiškėjas turi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Šių aplinkybių neginčija ir patys pareiškėjas. Teismo nuomone, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nes atsakovui pateikė dokumentus, formaliai atitinkančius Įstatymo reikalavimus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsižvelginat į tai, dartytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Migracijos departamentas kreipėsi į pareiškėją 2018 m. kovo 5 d. pranešimu Nr. (15/4-11) 10K-7696 (išsiųstas 2018 m. kovo 5 d. (2 t. b. l. 328) pareiškėjo prašyme dėl leidimo išdavimo nurodytu elektroniniu paštu hartmannunited@gmail.com (2 t., b. l. 15) ir nustatė terminą (iki 2018 m. balandžio 13 d.) reikiamiems duomenims ir (ar) dokumentams pateikti (pranešime buvo nurodyti konkretūs prašomi dokumentai) (2 t., b. l. 268). Per nustatytą terminą pareiškėjas nepateikė dokumentų, todėl prašymo nagrinėjimas atnaujintas ir priimtas ginčijamas sprendimas. Teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad nei jis, nei Bendrovės direktorius tokio pranešimo negavo, nes pranešimas buvo išsiųstas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą gyventi nurodytu elektroniniu pašto adresu h.united@gmail.com, kurį pareiškėjas pats nurodė prašyme išduoti leidimą gyventi kaip adresą, kuriuo pageidauja gauti pranešimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovas pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindą spręsti, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio plėtoti verslą, realios ūkinės veiklos vykdymo. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kai užsienietis tik formaliai atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas leidimui gauti, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Leidimo laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas - ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla. Byloje nustatytų duomenų visuma pagrindžia išvadą, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios bendrovės veiklos, t. y. darytina išvada, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas - ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik gauti leidimą laikinai gyventi, taip įteisinant savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

Vasovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, ir įvertinus visas faktines aplinkybes, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); Bendrovė yra susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant leidimus laikinai gyventi steigdami fiktyvias įmones (6.4 papunktis); surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas - ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse (7 punktas), todėl darytina išvada, kad nustatyti kriterijai, sudarantys pagrindą daryti išvadą, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

Kadangi Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, atsakovas pagrįstai atsisakė jam pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją, LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Pažymėtina, kad sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, būti bendrovės akcininku ir dalyvauti bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu). Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Be to, pareiškėjas spręsti su bendrove susijusių klausimų į Lietuvos Respubliką galėtų atvykti su galiojančia viza.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. birželio 18 d. sprendimas Nr. (15/4-2) 3I-00412 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui A. H.“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat teismo prašo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti/pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pažymėtina, kad toks reikalavimas laikytinas išvestiniu reikalavimu iš skundžiamo Sprendimo. Teismui konstatavus sprendimo teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendė:

Pareiškėjo A. H. (A. H.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.