Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalytės Zlatkuvienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Metaprofilis“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui, dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Metaprofilis“ (toliau – pareiškėja, ir UAB „Metaprofilis“, ir Bendrovė) skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir atsakovas, ir Užimtumo tarnybos Panevėžio departamentas) direktoriaus 2020 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. V1(19.4)-3076 (toliau – ir 2020 m. spalio 21 d. įsakymas).

Pareiškėja skunde nurodė, kad Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktorius priėmė 2020 m. spalio 21 d. įsakymą, kuriuo panaikino 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2145 (toliau – ir 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas) 3 priedo eilutes, kuriomis buvo paskirta subsidija už UAB „Metaprofilis“ darbuotojus A. J., A. Ž., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S., V. P.. Skundžiamame įsakyme nurodyta, kad subsidija darbo užmokesčiui paskirta ir išmokėta nepagrįstai ir pavesta inicijuoti subsidijos susigrąžinimo procesą. Šio įsakymo pagrindu pareiškėja iš atsakovo gavo 2020 m. spalio 30 d. pretenziją (toliau – ir Pretenzija), kurioje nurodyta, kad Užimtumo tarnyba, pasitikėdama Bendrovės pateikta informacija, nes duomenų teisingumą ši patvirtino savo parašu, už minėtus darbuotojus paskyrė ir išmokėjo 16 233,53 Eur subsidiją darbo užmokesčiui, nors, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 44 straipsnio 9 dalimi, subsidija negalėjo būti išmokėta. Pretenzijoje pareikštas reikalavimas grąžinti išmokėtą sumą. Pareiškėja skunde nesutiko su 2020 m. spalio 21 d. įsakymu ir jo pagrindu pareikštu reikalavimu dėl išmokėtos subsidijos grąžinimo, teigdama, kad įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Paaiškino, kad 2019 m. pareiškėja dalyvavo vietinių užimtumo iniciatyvos projekto įgyvendinime ir pagal su Užimtumo tarnyba sudarytą Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. URS(19.4)-1594 (toliau – ir Sutartis) įsteigė 11 naujų darbo vietų, iš kurių 10 buvo įsteigtos dėl naujos įrangos – metalo apdirbimo staklių įsigijimo. Šiam projektui Bendrovė skyrė 101 186,16 Eur nuosavų lėšų, valstybės parama projekto įgyvendinimui sudarė 179 890 Eur. Projektas įgyvendintas 2019 m. pabaigoje. Bendrovė yra įtraukta į nukentėjusiųjų dėl COVID-19 sąrašą. Kovo mėn. paskelbus karantiną, Bendrovė savo 8 darbuotojams iš 16 paskelbė prastovas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 47 straipsnio 1 dalies 2 punktą, neatleido nė vieno darbuotojo, ir dar su 4 asmenimis sudarė darbo sutartis. Kadangi Bendrovė karantino laikotarpiu išsaugojo darbo vietas, pati buvo įtraukta į nukentėjusiųjų nuo COVID-19 sąrašą, manydama, kad turi teisinį pagrindą subsidijai dėl išsaugotų darbo vietų, 2020 m. liepos 15 d. ji Užimtumo tarnybai pateikė pasiūlymą ir visus reikiamus dokumentus, informaciją apie darbuotojus, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui. 2020 m. rugpjūčio 5 d. Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu buvo patvirtintas Darbdavių, kuriems skiriama subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatyta tvarka, sąrašas, į kurį įtraukta ir pareiškėja. Pagal 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą pareiškėjai iki 2020 m. spalio mėn. buvo išmokėta 16 233,53 Eur (už 2020 m. 06–08 mėn.). Teigė, kad 2019 m. Bendrovei nebuvo pritaikytas naujų darbo vietų steigimo subsidijavimas, jai buvo skirtos lėšos vietinių užimtumo iniciatyvų projektui įgyvendinti. Šios priemonės nėra tapačios, nes jas atskiria ir pats Užimtumo įstatymas: 45 straipsnis reglamentuoja darbo vietų steigimo subsidijavimą, o 46 straipsnis – vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimą. Projektas pagal Sutartį įgyvendintas 2019 m. pabaigoje. Už valstybės paramą dėl naujų darbo vietų steigimo ji įsigijo metalo apdirbimo stakles. Tuo tarpu subsidijos darbo užmokesčiui išsaugotoms darbo vietoms buvo skirtos 2020 m. II ketvirtyje. Tad nėra pagrindo išvadai, kad tuo pačiu metu buvo pasinaudota dviem paramos teikimo būdais. Be to, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad į už subsidijas įsteigtas darbo vietas darbdavys įdarbino asmenis pagal remiamojo įdarbinimo priemones. 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu nebuvo pritaikyta nė viena iš Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatytų remiamojo įdarbinimo priemonių. Subsidijos buvo skirtos ir išmokėtos dėl to, kad darbdavys, pripažintas nukentėjusiu nuo COVID-19, paskelbtos ekstremalios situacijos metu išsaugojo darbo vietas ir savo lėšomis įsteigė dar 4 naujas, neatleisdamas nė vieno darbuotojo. Pareiškėja nurodė, kad ji Užimtumo tarnybai su 2020 m. liepos 15 d. pasiūlymu pateikė visą reikiamą informaciją, teisingus duomenis. Nebuvo pateikta jokia melaginga ar neteisinga informacija ar nuslėpta 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymui priimti reikšminga informacija. Užimtumo tarnybai buvo prieinama ir žinoma visa informacija. Pareiškėja turėjo pagrindo tikėti, kad Užimtumo tarnyba, priimdama 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą, viską įvertino ir padarė išvadą, kad pareiškėja atitinka visus Užimtumo įstatymo reikalavimus ir turi pagrindą gauti subsidiją pagal įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį. Priimdama 2020 m. spalio 21 d. įsakymą, Užimtumo tarnyba iš esmės pripažino, kad padarė klaidą dėl subsidijos skyrimo, kad neva tai pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 4 dalį Bendrovė neturėjo pagrindo gauti subsidijos. Pareiškėja teigė, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad ji neturėjo teisės gauti subsidijos pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį, Užimtumo tarnyba neturėjo pagrindo naikinti 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo dalį nuo jo priėmimo dienos ir inicijuoti išmokėtos subsidijos grąžinimą, kadangi jei subsidija buvo paskirta ir išmokėta nepagrįstai, tai nėra jokios Bendrovės kaltės. Priešingai, Bendrovei 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu dėl subsidijos skyrimo buvo sukurtas teisėtas ir pagrįstas lūkestis, kuris priėmus 2020 m. spalio 21 d. įsakymą ir pareikalavus grąžinti išmokėtą sumą yra iš esmės pažeistas dėl viešojo administravimo subjekto kaltės bei klaidų. Skundžiamas įsakymas priimtas iš esmės pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnyje įtvirtintus esminius viešojo administravimo principus – atsakomybės už priimtus sprendimus, įstatymo viršenybės, proporcingumo. Šis įsakymas neatitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio reikalavimų. Jame nėra nurodyta tiksliai, nuo kurio momento naikinama 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo dalis. Taigi, taikytina bendra taisyklė (Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis), kad nuo 2020 m. spalio 21 d. įsakymo įsigaliojimo dienos. Tad visos iki tol išmokėtos sumos negali būti reikalaujamos grąžinti, nes laikytina, kad iki 2020 m. spalio 21 d. dienos 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas buvo teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas, nenurodęs, kad 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas dalyje dėl subsidijos skyrimo pareiškėjai naikintinas nuo jo priėmimo dienos, neturėjo jokio pagrindo ir teisės inicijuoti išmokėtos subsidijos grąžinimo procedūras. Be to, jis turėjo išsamiai motyvuoti savo sprendimą naikinti 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo dalį nuo jo priėmimo dienos, tačiau to nepadarė. Pareiškėja teigė, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad nėra pagrįsti pareiškėjos motyvai, susiję su 2020 m. spalio 21 d. įsakymo teisėtumu ir pagrįstumu, dėl Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies netinkamo taikymo ir aiškinimo, jos nuomone, atsižvelgiant į padarytus Viešojo administravimo įstatymo pažeidimus, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principų svarbą, yra pagrindas panaikinti 2020 m. spalio 21 d. įsakymo 3 dalį, kuria buvo nepagrįstai inicijuotas iki 2020 m. spalio 21 d., t. y. iki skundžiamo įsakymo priėmimo, išmokėtos subsidijos grąžinimas.

Atsakovas Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas atsiliepime į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad Užimtumo tarnybos Zarasų skyrius ir UAB „Metaprofilis“ 2019 m. birželio 17 d. sudarė Sutartį dėl 11 naujų darbo vietų steigimo. Šiose įsteigtose darbo vietose dirba darbuotojai A. J., A. Ž., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S. ir V. P.. 2020 m. liepos 15 d. pareiškėja Užimtumo tarnybai pateikė Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo (toliau – ir Pasiūlymas) (Lietuvos darbo biržos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo (toliau – ir ADRPP aprašas) 9¹ priedas) ir Darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašą (9¹ priedo priedas) (toliau – Sąrašas). Į Sąrašą įtraukė ir pirmiau nurodytus darbuotojus, kurių darbo vietoms įsteigti pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą (vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas) buvo skirta valstybės parama. Tokiu būdu, už šiuos darbuotojus Užimtumo tarnyba paskyrė ir išmokėjo pareiškėjai 16 233,53 Eur subsidiją. Ši subsidija buvo išmokėta nepagrįstai, pažeidžiant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, priimtas 2020 m. spalio 21 d. įsakymas, kuriuo panaikintas sprendimas skirti pareiškėjai subsidiją darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį už pirmiau nurodytus darbuotojus. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentu, jog Bendrovė už valstybės paramą naujų darbo vietų steigimui įsigijo metalo apdirbimo stakles, o subsidijas darbo užmokesčiui gavo 2020 metais, ir ji nemano, kad tuo pačiu metu pasinaudojo dviem paramos būdais. Atsakovas teigė, kad Sutartis sudaryta 2019 m. birželio 17 d. ir galioja 3 metus, pareiškėja ir toliau naudojasi valstybės parama darbo vietoms steigti, Sutarties galiojimo laikotarpis nėra pasibaigęs, todėl pareiškėjos sutartinių įsipareigojimų vykdymas nelaikytinas įvykdytu ir/ar pasibaigusiu. Teigė, kad sistemiškai vertinant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies, 41 straipsnio, 41 straipsnio 1 dalies, 2⁴ dalies, 42 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuostatas, akivaizdu, jog darbdaviai, kurie gauna Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nurodytą subsidiją darbo užmokesčiui – dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje, o tiksliau – įdarbinime subsidijuojant. Todėl skundo argumentas, jog Bendrovei nebuvo pritaikytas naujų darbo vietų subsidijavimas, neturi teisinio pagrindo. Pats pareiškėjos pateikto Pasiūlymo pavadinimas („Pasiūlymas įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo“) byloja, kad darbdavys siekia pasinaudoti remiamojo įdarbinimo priemone ir ja pasinaudojo, gavęs subsidiją. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėja, teikdama Pasiūlymą, siekė pasinaudoti būtent Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje numatyta galimybe gauti subsidiją darbo užmokesčiui. Pareiškėja neteisingai nurodė, jog Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis įtvirtina remiamojo įdarbinimo priemones. Minėtas straipsnis reglamentuoja paramos darbo vietoms steigimo rūšis. Remiamojo įdarbinimo priemones, įskaitant ir subsidijų darbdaviui skyrimą dėl COVID-19 sukeltų padarinių, reglamentuoja 41 straipsnis. Įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias subsidijų darbdaviams skyrimo bei mokėjimo tvarką prastovų ir po prastovų laikotarpiu dėl COVID-19 pandemijos sukeltų neigiamų pasekmių, priskyrė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio, reglamentuojančio remiamojo įdarbinimo priemones, reguliavimo sričiai. Vadinasi, 41 straipsnio 2⁴ dalies prasme, darbdaviai, gaunantys subsidijas darbo užmokesčiui po prastovų laikomi dalyvaujančiais remiamoje įdarbinimo priemonėje, todėl nebegali gauti subsidijos į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įdarbintus asmenis. Teismų praktikoje pripažįstama, jog niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo; kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis kreditoriaus sąskaita gavo; pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja turtą įgijusio asmens sąžiningumas ar atliktų veiksmų pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018). Atsakovas teigė, kad pareiškėja nepagrįstai taikė Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas. 16 straipsnis, kaip ir nauja šio įstatymo redakcija, įsigaliojo 2020 m. lapkričio 1 d., o skundžiamas įsakymas priimtas 2020 m. spalio 21 d., todėl jo nuostatos negali būti taikomos atbuline diena. Iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusioje įstatymo redakcijoje tokios nuostatos nebuvo, todėl 16 straipsnio reikalavimai galėtų būti taikomi tik po minėtos datos priimtiems administraciniams sprendimams. Skundžiamo įsakymo preambulėje nurodytos faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas, jo nuorašą atsakovė išsiuntė kartu su Pretenzija, kurioje aiškiai išdėstytos įsakymo priėmimo faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas. Tad buvo įvykdyti visi individualiam administraciniam aktui keliami reikalavimai. 2020 m. spalio 21 d. įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Skundas tenkinamas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Užimtumo tarnyba, atstovaujama Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Zarasų skyriaus vedėjos, ir UAB „Metaprofilis“, atstovaujama direktoriaus (subsidijos gavėja) vadovaudamiesi Užimtumo įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348 patvirtinto Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – URP aprašas), ADRPP aprašo nuostatomis, 2019 m. birželio 17 d. sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. URS(19.4)-1594. Sutarties dalykas – vietinių užimtumo iniciatyvų projekto, kurio pavadinimas – „Naujų darbo vietų steigimas UAB „Metaprofilis“ (toliau – Projektas), įgyvendinimas (Sutarties 1 punktas). Pagal Sutartį pareiškėja įsipareigojo iki 2019 m. gruodžio 10 d. įsteigti 11 darbo vietų, skirti 101 186,16 Eur nuosavų lėšų Projektui įgyvendinti, įdarbinti į įsteigtas darbo vietas Užimtumo tarnybos rekomenduojamus asmenis, sudarant su jais neterminuotas darbo sutartis (sutarties 2.1–2.3 papunkčiai, susitarimo dėl jos pakeitimo 1 punktas). Užimtumo tarnyba įsipareigojo skirti pareiškėjai 179 890 Eur Projektui vykdyti (sutarties 3.2 papunktis).

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėja gavo iš Užimtumo tarnybos 179 890 Eur Projektui vykdyti pagal Sutartį. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji pagal Sutartį įsteigė 11 naujų darbo vietų, o atsakovė atsiliepime išvardino darbuotojus, kurie dirba jose: A. J., A. Ž., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S., V. P..

Atsižvelgiant į nepalankią epideminę COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situaciją, Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas, nustatant, kad karantino režimo trukmė – nuo 2020 m. kovo 16 d. 00 val. iki kovo 30 d. 24 val., ir įvedant apribojimus privataus sektoriaus veiklai. Vėliau priimtais Vyriausybės nutarimais karantino režimo trukmė buvo pakeičiama, ją pratęsiant, taip pat nustatomi ar keičiami apribojimai privataus sektoriaus veiklai. Karantino režimo trukmė truko iki 2020 m. birželio 16 d. (atšaukta Vyriausybės 2020 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 579).

Pareiškėja UAB „Metaprofilis“ pateikė Užimtumo tarnybai 2020 m. liepos 15 d. Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo (užpildytą Pasiūlymo formą, ADRPP aprašo 9¹ priedas), kuriame pažymėjo, kad „Pasiūlymą pateikęs darbdavys yra įtrauktas į Nukentėjusių dėl COVID-19 sąrašą“, ir pateikė Darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašą (užpildytą Sąrašo formą, ADRPP aprašo 9¹ priedo priedas), į kurį įtraukė ir A. J., A. Ž., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S. ir V. P., t. y. tuos pačius asmenis, kurie buvo įdarbinti į darbo vietas, kurioms steigti pareiškėja pagal Sutartį iš Užimtumo tarnybos buvo gavusi 179 890 Eur. Iš Sąrašo matyti, kad prastova pagal DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punktą R. P. truko nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 30 d., J. C., V. D., A. R., S. S., V. S., A. J., V. P. – nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 16 d., A. Ž., A. Ž., P. S. ji nebuvo paskelbta, jie buvo priimti per karantiną. Iš Sąrašo matyti, kad pareiškėjai buvo mokama subsidija darbuotojų darbo užmokesčiui kompensuoti prastovų laikotarpiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalį.

Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. VI(19.4)-2145 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ pareiškėjai buvo skirta subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį už A. J., A. Ž., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S., V. P. (įsakymo 3 priedo 58–64, 66, 68–70 eilutės), ir Užimtumo tarnyba pareiškėjai už šiuos darbuotojus paskyrė ir 2020 m. išmokėjo 16 233,53 Eur dydžio subsidiją darbo užmokesčiui (už 2020 m. 06–08 mėn.).

Atsakovas, spręsdamas, kad Bendrovei Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu už darbuotojus, kurie įdarbinti į už valstybės paramos lėšas įsteigtas darbo vietas pagal Sutartį subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalies pagrindu paskirta ir išmokėta nepagrįstai, priėmė 2020 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. V1(19.4)-3076, kuriuo panaikino 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo 3 priedo 58–64, 66, 68–70 eilutes ir pavedė Užimtumo tarnybos Zarasų skyriui inicijuoti nepagrįstai išmokėtos subsidijos susigrąžinimo procesą, išsiunčiant Bendrovei pretenziją.

Pareiškėja, nesutikdama su Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktoriaus 2020 m. spalio 21 d. įsakymu ir jo pagrindu pareikštu reikalavimu dėl išmokėtos subsidijos grąžinimo, kreipėsi su skundu į teismą. Kaip vieną iš skundo pagrindų nurodė Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio „Administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios“ pažeidimą, teigdama, kad skundžiamame įsakyme nėra nurodyta tiksliai, nuo kurio momento naikinama 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo dalis, tad taikytina bendra taisyklė (Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis), kad nuo 2020 m. spalio 21 d. įsakymo įsigaliojimo dienos. Teigia, kad dėl to visos iki tol išmokėtos sumos negali būti reikalaujamos grąžinti, kadangi laikytina, kad iki 2020 m. spalio 21 d. dienos 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas buvo teisėtas ir pagrįstas. Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d. (toliau- ir nauja redakcija) „Administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios“ 1 dalis nustato: viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą 1) neteisėtą administracinį sprendimą; 2) teisėtą administracinį sprendimą, jeigu administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios yra leidžiamas pagal kitus įstatymus arba jeigu administracinis sprendimas yra sąlyginis ir per nustatytą laikotarpį asmuo nustatytų sąlygų neįvykdo. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad neteisėtas administracinis sprendimas netenka galios nuo viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo pripažinti šį administracinį sprendimą netekusiu galios įsigaliojimo momento, išskyrus atvejus, kai šis sprendimas viešojo administravimo subjekto motyvuotu sprendimu netekusiu galios pripažįstamas nuo neteisėto administracinio sprendimo priėmimo momento (ab initio); nuo priėmimo momento visais atvejais netekusiais galios pripažįstami administraciniai sprendimai, priimti dėl asmens daromo neteisėto poveikio ar apgaulės panaudojimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnis, kaip ir visa šio įstatymo nauja redakcija, įsigaliojo tik nuo 2020 m. lapkričio 1 d., kai skundžiamas įsakymas buvo priimtas 2020 m. spalio 21 d., todėl šia teisės norma nagrinėjamojoje byloje remtis nėra pagrindo. Viešojo administravimo įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2020 m. lapkričio 1 d., nebuvo reglamentuota tvarka ir pagrindai, kuriais viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo priimtą neteisėtą administracinį sprendimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad institucija, vykdanti viešąjį administravimą, gali teisėtai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį sprendimą, kuris suteikia teises tam tikriems subjektams, tačiau buvo priimtas pažeidžiant taikytinas teisės normas arba joms prieštarauja pagal savo turinį (neteisėtas administracinis aktas), tik jeigu tokia galimybė yra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose <...>. Taigi teisės pakeisti (panaikinti) savo priimtą sprendimą, nustačiusį asmenims teises (jų apimtį, ribas), suteikimas viešojo administravimo institucijai reikalauja įstatyminio reguliavimo. Įstatymų leidėjas tiesioginio draudimo institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį aktą, suteikiantį asmeniui tam tikras teises, nenumato. Tačiau pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalies (redakcija, galiojusi iki 2020-11-01) nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą administracinėje byloje eA-290-602/2017, 202 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-869-492/2020 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų sprendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose, viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius asmeniui negali būti nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu (žr. pvz., 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-552/2020).

Subsidijų darbo užmokesčiui skyrimą reglamentuoja Užimtumo įstatymas. Šiame įstatyme ir konkrečiai 41 straipsnyje, reglamentuojančiame remiamojo įdarbinimo priemones, nėra nustatyta galimybė Užimtumo tarnybai panaikinti savo priimtą sprendimą dėl subsidijos skyrimo. Išmokėtų subsidijų susigrąžinimo galimybė numatyta tik Užimtumo įstatymo 44 straipsnyje, reglamentuojančiame paramą darbo vietoms steigti (pagal kurį pareiškėjai 2019 m. buvo skirta valstybės parama darbo vietoms steigti pagal Sutartį), tačiau ir šiuo atveju pagal minėtame straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą grąžinimo klausimas turi būti sprendžiamas ne panaikinant savo anksčiau priimtą administracinį aktą tokią subsidiją skirti, bet priimant sprendimą dėl subsidijų grąžinimo (straipsnio 11 dalis). Kadangi teisė Užimtumo tarnybai panaikinti savo priimtą sprendimą dėl subsidijos darbo užmokesčiui skyrimo nei Užimtumo įstatyme, nei kituose įstatymuose nėra numatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Užimtumo tarnyba nagrinėjamu atveju neturėjo teisės panaikinti savo pačios priimtą administracinį aktą, net ir nustačiusi, jog tokia subsidija buvo paskirta be teisėto pagrindo.

Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, laikytini neteisėtais (šiais aspektais žr. 2014 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A624-1563/2014; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014; 2012 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-227/2012; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-151/2012; 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2104/2012). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Užimtumo tarnybos 2020 m. spalio 21 d. įsakymas yra neteisėtas, todėl naikinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą patenkinti.

Panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. V1(19.4)-3076 „Dėl Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2145 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.