Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Saulėno, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Alonos Romanovienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo S. L. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2012-10-03 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovui S. L. dėl santuokos nutraukimo esant vieno sutuoktinio kaltei, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, institucija, teikianti išvadą – Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, kad teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą jam nedalyvaujant ir priėmė sprendimą už akių, nors atsiliepime į ieškinį buvo nurodęs, kad sprendimas už akių negali būti priimtas. Šeimos bylos, nagrinėtinos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles su išimtimis, nustatytomis CPK XIX skyriuje. CPK 378 straipsnyje įtvirtintas draudimas teismui priimti sprendimą už akių visose šeimos bylose nepriklausomai nuo to, ar tokios bylos nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles su išimtimis, nustatytomis CPK XIX skyriuje, ar ypatingosios teisenos tvarka (CPK 375 straipsnio 1 dalis, 378 straipsnis, 443 straipsnio 9 dalis). Nagrinėjamu atveju, atsakovas apie jam pareikštą ieškinį žinojo, atsiliepimą į jį pateikė, atsakovas nedalyvavo teismo posėdyje, nes šiuo metu atlieka bausmę pataisos namuose, prašymo teismui, kad jis nori dalyvauti teismo posėdyje nepareiškė, teismas nebuvo pripažinęs atsakovo dalyvavimo teismo posėdyje būtinu (CPK 384 straipsnio 2 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, atsižvelgdamas į išimtis taikomas visoms šeimos byloms ir priėmė sprendimą (CPK 270, 375, 385 straipsniai).

Pripažintinas teisiškai nepagrįstu apeliacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo skirti terminą sutuoktiniams susitaikyti. Teismas spręsdamas santuokos nutraukimo bylą turi būti aktyvus ir imtis visų įmanomų priemonių šalims sutaikyti, viena iš kurių termino sutuoktiniams susitaikyti skyrimas (CK 3.54 straipsnis, CPK 376 straipsnio 2 dalis, 384 straipsnio 3 dalis). Tačiau pažymėtina tai, kad teismas ne visuomet privalo skirti terminą šalims susitaikyti. Sprendžiant klausimą dėl termino šalims susitaikyti skyrimo būtina atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, sutuoktinių susitaikymo galimybes, santuokos nutraukimo priežastis bei į tai, kad pagal CK 3.54 straipsnio 4 dalį terminas susitaikyti nėra nustatomas, jeigu sutuoktiniai kartu nebegyvena daugiau kaip vienerius metus. Pagal CK 3.53 straipsnio 1 dalį teismas priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu įsitikina, kad santuoka faktiškai iširo. Santuoka laikoma iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu bendrai nebegyvena ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalys kartu negyvena, nes atsakovas nuteistas už nusikaltimą, šiuo metu atlieka bausmę pataisos namuose, šalys santykių nebepalaiko, bendro ūkio neveda, ieškovė nesutiko, kad būtų nustatytas terminas susitaikyti ir santuokai išsaugoti. Įvertinus nurodytas aplinkybes, ieškovės nenorą išsaugoti santuoką, santuokos nutraukimo priežastis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesiėmė sutuoktinių taikinimo priemonės ir nenustatė termino šalims susitaikyti (CK 3.54, 3.64 straipsniai).

Įstatymo leidėjas CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Tokie atvejai – tai sutuoktinio nuteisimas už tyčinį nusikaltimą, jo neištikimybė, žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, palikimas šeimos ir nesirūpinimas ja daugiau kaip vienerius metus. Teismas, spręsdamas dėl kurio sutuoktinio kaltės iširo santuoka, turi atsižvelgti į nurodytas teisės normose sąlygas bei į tai, kuris iš sutuoktinių įrodė kito kaltę. Šiuo atveju šaliai pakanka įrodyti tik faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. Įrodžius tokį faktą, pripažįstama, kad sutuoktinis yra kaltas dėl santuokos iširimo. Tačiau ši prezumpcija yra nuginčijama, todėl kiti šalis turi teisę įrodinėti, kad sutuoktinio nurodytų faktų iš tikrųjų nebuvo arba, nors ir buvo, yra kitokių aplinkybių, kurios jo kaltę arba apskritai paneigia, arba rodo esant ir kito sutuoktinio kaltę (CK 3.61 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis, šalys susituokė 2009-07-24, faktiškai kartu nebegyveno nuo 2010-01-22, kai atsakovas buvo sulaikytas ir nuteistas už nusikaltimo padarymą. Byloje nėra nei duomenų, kurie paneigtų atsakovo kaltės dėl santuokos nutrūkimo prezumpciją, įtvirtintą CK 3.60 straipsnio 3 dalyje, nei įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė netinkamai vykdė CK 3.27 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutuoktinių pareigą būti lojaliems vienas kitam, gerbti, moraliai remti ir rūpintis vienas kitu, todėl, atsakovui neįvykdžius jam tenkančios įrodinėjimo pareigos (CPK 178 straipsnis), pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo pripažinta, jog šalių santuoka nutrūko dėl atsakovo kaltės, pagrįsta ir paliktina nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė vaiko išlaikymo dydžio klausimą. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus nustatyta CK 3.192 straipsnio 1 dalyje. Šios abiejų tėvų (tiek gyvenančio kartu su vaiku, tiek ir atskirai nuo jo) pareigos vykdymo tvarka detalizuota CK trečiosios knygos antrajame skirsnyje. Pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 straipsnio 1 dalis, 3.156 straipsnis). Tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra asmeninė turtinė, todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdyti. Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu ar kitokiomis priežastimis. Tais atvejais, kai tėvai gyvena skyrium, vieno iš tėvų, kuris gyvena atskirai nuo vaiko, pareigų prižiūrėti vaiką ir įgyvendinti tėvų valdžią (inter alia materialiai išlaikyti vaikus) turinys nesikeičia, kinta jų vykdymo sąlygos. Tėvai, siekdami garantuoti, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tenkinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus, privalo šias pareigas vykdyti tinkamai. Pagrindiniai priteistino vaiko išlaikymo dydį lemiantys kriterijai, įtvirtinti CK, yra vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis (CK 3.192 straipsnio 1-2 dalys). Šių kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinis vaiko teisių ir interesų apsaugos principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaiku susijusius klausimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą praktiką šios kategorijos bylose, yra ne kartą konstatavęs, kad orientaciniu kriterijumi, nustatant nepilnamečiams vaikams priteistino išlaikymo dydį, gali būti CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004). Tėvo (motinos), privalančio teikti išlaikymą, sunki turtinė padėtis negali būti pagrindinis kriterijus sprendžiant išlaikymo dydžio klausimą, nes, pripažįstant šį argumentą pagrįstu, būtų paneigtas įstatyme įtvirtintas imperatyvas - tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir vienas iš pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų, numatytų tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje - prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas (LR Konstitucijos 38, 39 straipsniai, Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Šis principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą. Tėvams į sunkią turtinę padėtį patekus dėl savo nerūpestingų veiksmų, gerai moralei bei teisės normoms prieštaraujančio elgesio (nagrinėjamos bylos atveju - nusikaltimo, už kurį atsakovui skirta reali laisvės atėmimo bausmė), jie negali remtis susidariusia sunkia turtine padėtimi prašydami mažesnio išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams dydžio nustatymo. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad mažinti pirmosios instancijos teismo iš atsakovo priteisto išlaikymo nepilnamečiui sūnui dydžio, kaip to prašoma atsakovo pateiktame apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į byloje surinktus rašytinius įrodymus. Byloje esančios (duomenys neskelbtini) pataisų namų pažymos matyti, kad atsakovas dirbo bei gavo su darbo santykiais susijusių pajamų 432,36 Lt, taip pat kitų pajamų 70 Lt ir piniginių išmokų - 15 Lt, kuriuos panaudojo asmeninėms reikmėms. 2012-11-02 atsakovas turi asmeninėje sąskaitoje 174 Lt, o neliečiamoje sąskaitoje 128,13 Lt. Šie duomenys patvirtina, kad atsakovas yra darbingas, sveikas ir finansiškai pajėgus teikti pirmosios instancijos teismo priteistą išlaikymą savo sūnui, kuris įvertinus augančius sūnaus poreikius yra nedidelis ir pakankamas tik būtiniausių vaiko poreikių tenkinimui užtikrinti, dėl to jo mažinti dar labiau nėra pagrindo ir tai pažeistų vaiko interesus.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, kad teismas nepagrįstai vaiko išlaikymą priteisė nuo 2012-06-01, o turėjo priteisti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. CK 3.200 straipsnis nustato, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus. Teisė į išlaikymą atsiradimo ir bylos iškėlimo momentas paprastai nesutampa. Ieškovė prašė priteisti išlaikymą nuo 2012-06-01. Byloje neįrodyta, kad atsakovas išlaikymą vaikui tinkamai teikė nuo 2012-06-01 iki teismo sprendimo priėmimo, todėl išlaikymo priteisimas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos pažeistų nepilnamečio vaiko teisę gauti išlaikymą už laikotarpį nuo 2012-06-01 iki teismo sprendimo priėmimo ir jo įsitiesėjimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė išlaikymo priteisimo momentą ir pagrįstai priteisė vaikui išlaikymą nuo tos dienos, kai atsakovas nebevykdė savo pareigos teikti išlaikymą.

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria priteisto šalių sūnaus išlaikymo administratore uzufrukto teise paskirta ieškovė, kadangi ji girtauja ir vaikui skirtą išlaikymą gali panaudoti savo poreikių tenkinimui. CK 3.185 straipsnyje įtvirtintas bendras principas, kad vaikų ir tėvų turtas yra atskirtas – vaikai neturi teisės į savo tėvų turtą, o tėvai neturi nuosavybės teisės į savo vaikų turtą. Vaikų turtas – tai pirmiausia išlaikymui iš tėvų gaunamos lėšos. Ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas (CK 3.190 straipsnio 1 dalis). Išlaikymas yra priteisiamas vaikui, todėl yra jo nuosavybė ir turi būti naudojamas tik vaiko interesais (3.203 straipsnis, 3.186 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina (uzufruktorius), su kuriuo nustatoma gyvenamoji vaiko vieta, negali vaiko turto naudoti savo asmeniniams poreikiams tenkinti, be teisinio pagrindo mažinti vaikų turto (CK 3.190 straipsnis). Atsakovas neįrodė, kad ieškovė negali būti paskirta uzufrukto teise tvarkyti, šalių sūnaus turtą – išlaikymui skirtas pinigines lėšas (CPK 178 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, pagrįstai priteistą išlaikymą, kaip vaiko turtą, uzufrukto teise paskyrė tvarkyti ieškovę. Pažymėtina, kad išlaikymą teikiantis tėvas turi teisę kontroliuoti išlaikymo panaudojimą. Be to, CK 3.185 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė valstybės vaiko teisių apsaugos institucijoms, prokurorui ar vienam iš tėvų kreiptis į teismą panaikinti motinos (tėvo), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, uzufrukto teisę, jei nustatomas faktas, kad motina (tėvas) netinkamai tvarko vaiko turtą ir šitaip daro žalą turtiniams vaiko interesams.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir apeliacinio skundo motyvais jį keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau pirmosios instancijos teismas spręsdamas atsakovo apeliacinio skundo priėmimo klausimą pažeidė procesines teisės normas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas mano, kad tai nėra esminis procesinis teisės normų pažeidimas, dėl kurioje galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl šis procesinis pražeidimas ištaisytinas nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas atsakovo apeliacinio skundo priėmimo klausimą 2012-10-19 nutartimi nustatė, apeliacinio skundo trūkumus ir įpareigojo atsakovą už apeliacinį skundą sumokėti 178 Lt žyminį mokestį. Tačiau atsakovas už paduodamą apeliacinį skundą nesumokėjo nė lito. Teismas įvertinęs atsakovo turtinę padėtį 2012-11-26 nutartimi atleido atsakovą nuo viso žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo 2012-11-26 nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Išaiškintina, kad nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą, įstatymų leidėjas, siekdamas, kad teisė į teisminę gynybą būtų prieinama visiems asmenims neatsižvelgiant į jų turtinę padėtį ar teisinių santykių subjektų specifiką, taip pat numatė atvejus, kai asmenys, besikreipiantys į teismą, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 3 dalimi, asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Šia nuostata siekiama užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kuomet dėl sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio. Kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo argumentus bei pateiktus įrodymus, teismas, įvertinęs įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan., bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį) sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį, o jei negali sumokėti viso žyminio mokesčio, tai nuo kokios šio mokesčio dalies asmuo gali būti atleistas. Įstatymas nenurodo, nuo kokios žyminio mokesčio dalies teismas gali atleisti asmenį, tačiau žyminis mokestis turėtų būti mažintinas tiek, kad neribotų, bet suteiktų asmeniui galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo interesus, tačiau kartu žyminis mokestis turi būti toks, kad saugotų kitą proceso šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis. Taigi įstatymų leidėjas teismui suteikė teisę atleisti asmenį tik nuo dalies, o ne nuo viso žyminio mokesčio mokėjimo, todėl pirmosios instancijos teismas atleisdamas atsakovą nuo viso žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą pažeidė CPK 83 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus apie atsakovo turtinę padėtį, sprendžia, kad atsakovas nors ir atlikdamas bausmę pataisos namuose dirba ir gauna pajamų, todėl jis turi galimybę sumokėti bent dalį žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovas atleistinas nuo 78 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo. Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo priteistina 100 Lt žyminio mokesčio dalis už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2012-10-03 sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo S. L. valstybei priteisti 100 Lt žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą.