Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarimo, kuriuo M. R. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalį administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos M. R. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas M. R. individualios įmonės, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), savininku, t. y. darbdavį atstovaujančiu asmeniu, 2016 m. spalio 17 d. nuo 7.20 val. iki 18.31 val. leido dirbti šioje įmonėje A. L. ir R. L., t. y. žvejojant žuvį (duomenys neskelbtini) laivu „(duomenys neskelbtini)“ ir, apie 19.10 val. iškraunant dėžes su žuvimi (duomenys neskelbtini) krantinėje, šalia namo, (duomenys neskelbtini), nesudarius su jais rašytinių darbo sutarčių ir apie jų priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjas V. R. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą, M. R. pripažinti padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti šio straipsnio sankcijos ribose numatytą nuobaudą, motyvuodamas tuo, kad 2016 m. spalio 17 d., apie 19.10 val., Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus inspektoriams atliekant M. R. individualios įmonės patikrinimą buvo užfiksuotas A. L. ir R. L. realus darbas – (duomenys neskelbtini) krantinėje, šalia namo (duomenys neskelbtini), jie nešė ant krantinės buvusias iš laivo „(duomenys neskelbtini)“ iškrautas dėžes su žuvimi. Jie vykdė analogiškas darbo funkcijas, kaip ir V. L. ir M. L., kurie M. R. individualioje įmonėje dirbo pagal darbo sutartis. Visų keturių asmenų darbas vyko pagal nustatytą tvarką, buvo suderintas. V. L. ir M. L. krovė dėžes su žuvimi iš laivo triumo ant krantinės, o A. L. su R. L. šias dėžes nešė ir krovė toliau nuo krantinės krašto. Iš laivo iškrovus visas dėžes su žuvimi ant krantinės, jos buvo sukrautos į mikroautobusą, prieš tai iš jo iškrovus tuščias dėžes. Šį darbą taip pat atliko A. L., R. L., V. L., M. L.. Darbuotojai šiuos darbus vykdė suderintai, žinojo darbų atlikimo tvarką, eigą. Darbų vykdymo metu M. R. visą laiką stovėjo ant krantinės, todėl akivaizdu, kad jis matė šiuos iškrovimo darbus, juos kontroliavo, jiems vadovavo. Visa tai atitinka vieną iš darbo santykių ypatumų – paklusimą darbdavio nurodymams, darbo funkcijų atlikimą, darbo tvarkos laikymąsi.

Apeliantas pažymi, kad iš laivo reikėjo iškrauti ant krantinės ir sukrauti į mikroautobusą apie 1500 kilogramų skrostos menkės, tai yra apie 60 dėžių po 25 kilogramus žuvies. Tai yra sunkus fizinis darbas, atliekamas M. R. individualios įmonės naudai, už kurį turėtų būti mokamas atlyginimas, todėl M. R., A. L. ir R. L. teiginiai, kad tai buvo savanoriška pagalba, yra neįtikinami. Šis darbas, jį atliekant tik dviem darbuotojams, užtruktų gerokai ilgesnį laiko tarpą. Be to, A. L. patikrinimo metu raštu paaiškino, kad jis išplaukė į jūrą pažiūrėti, kaip dirbama, nes norėjo pats įsidarbinti, būdamas jūroje, su meškere nežvejojo. Remdamasis teismų praktika, apeliantas nurodo, kad jeigu asmuo bendrovėje atlieka darbo funkciją, net ir nesant jo susitarimo su darbdaviu dėl atlyginimo, tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti VSDFV teritoriniam skyriui apie asmens darbo pradžią, be to, faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-87-895/2015).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliaciniame skunde Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjas V. R. ginčija apylinkės teismo nustatytas faktines aplinkybes, tvirtina, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, jog A. L. ir R. L. M. R. individualioje įmonėje dirbo nelegaliai, todėl M. R., kaip M. R. individualios įmonės savininkas, neįdarbinęs jų teisės aktų nustatyta tvarka, padarė administracinį nusižengimą, numatytą ATPK 95 straipsnio 1 dalyje.

Pažymėtina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas, kuris pakeitė iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869) 5 straipsnio 4 dalimi, apelianto skundas nagrinėjamas pagal ATPK nuostatas.

Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusių ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatose buvo numatyta, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, iki galo ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusiame ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis).

Nelegalus darbas – darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra šio Kodekso 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; 3) darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; 4) darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant šio Kodekso 98¹ straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose nustatytų reikalavimų (DK 98 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

DK 99 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų (Kodekso 95 straipsnis). Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu. Rašytinė darbo sutartis sudaroma dviem egzemplioriais. Darbo sutartį pasirašo darbdavys arba jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas. Vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui. Darbo sutarties pavyzdinę formą nustato Vyriausybė. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad darbdavys užtikrina, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį ir įteikus jam antrą sutarties egzempliorių. Už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad darbuotojas privalo pradėti dirbti kitą po darbo sutarties sudarymo dieną, jeigu vėlesnė darbo pradžia nenustatyta šalių susitarimu.

Iš nelegalaus darbo tyrimo akto nustatyta, kad Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriuje gautas anoniminis pranešimas apie tai, kad M. R. įmonėje dirba, t. y. jūroje žvejoja žuvį penki asmenys, iš jų oficialiai įdarbinti tik du asmenys. 2016 m. spalio 17 d. Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus vedėjas V. R., vyriausieji darbo inspektoriai T. L., E. G. ir Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos ŽŪM Žvejybos Baltijos jūroje kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas V. Ž. atliko M. R. individualios įmonės patikrinimą. Šios įmonės savininkas M. R., apie 19.10 val., su žvejybos laivu „(duomenys neskelbtini)“, atplaukė (duomenys neskelbtini) prie krantinės, šalia namo (duomenys neskelbtini). Patikrinimo metu laive, be M. R., buvo V. L., M. L., A. L. ir R. L., jie iš laivo ant krantinės krovė dėžes su skrosta žuvimi (1649 kg skrostos menkės ir 30 kg plekšnės). VSDFV duomenimis, M. R. individualioje įmonėje yra įdarbinti M. R., V. L. ir M. L.. M. R., būdamas M. R. individualios įmonės savininku, t. y. darbdavį atstovaujančiu asmeniu, 2016 m. spalio 17 d. nuo 7.20 val. iki 18.31 val. leido dirbti A. L. ir R. L., žvejojant žuvį (duomenys neskelbtini) laivu „(duomenys neskelbtini)“, ir apie 19.10 val. – iškraunant dėžes su žuvimi (duomenys neskelbtini) krantinėje, šalia (duomenys neskelbtini), nesudarius su jais rašytinių darbo sutarčių ir apie jų priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui (b. l. 4).

Teismo posėdyje nubaustasis M. R. neigė nelegaliai leidęs dirbti A. L. ir R. L.. Tvirtino, jog minėti asmenys plaukė laivu į jūrą pažvejoti meškerėmis. Tą dieną jie meškerėmis žuvies nepagavo. Meškerės yra labai brangios, jas buvo pasiskolinęs iš draugo ir iš karto grįžęs į krantą, jas grąžino, todėl Darbo inspekcijos pareigūnai meškerių nematė. Jūroje žuvų iš tinklų traukti nereikia, nes laive viskas yra mechanizuota, žvejai padeda tik šiek tiek. M. R. neneigė, kad vaikinai padėjo iš laivo iškrauti dėžes su žuvimi, tačiau dėl to jis nematė nieko blogo. Dėžes krovė ir jis pats. Jokio susitarimo dėl šių asmenų įdarbinimo nebuvo, darbui atlikti užteko dirbančių darbuotojų, vėliau juos įdarbino, nes jiems reikėjo darbo (b. l. 43–44).

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas R. L. taip pat teigė, kad jis buvo išplaukęs į jūrą pažvejoti meškere, ją davė M. R.. Meškerės buvo labai brangios. A. L. jūroje meškeriojo taip pat. Nors tuo metu niekur nedirbo, bet pas M. R. įsidarbinti neplanavo. Grįžęs į krantą padėjo iš laivo iškrauti dėžes su žuvimi ne M. R., bet pas jį dirbusiems broliui ir dėdei, už tai jokio atlygio negavo (b. l. 45).

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas A. L. analogiškai tvirtino, kad jis plaukė į jūrą pažvejoti su meškere. Meškeres davė M. R., jos buvo brangios jūrinės meškerės. Meškeres, dar būnant jūroje, grąžino M. R.. Grįžus į krantą, brolis paprašė padėti iškrauti dėžes su žuvimi ant krantinės. Pas M. R. įsidarbinti neplanavo. A. L. parodė, kad šiuo metu dirba, plaukia į jūrą (b. l. 45).

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas A. S. tvirtino, kad jis paskolino dvi rites M. R., jų tiek ir turėjo. Ritės nėra labai brangios, bet jas saugojo, jas pasiėmė grįžus laivui iš jūros. M. R. nesakė, kas naudosis jo ritėmis, dažnai jų neskolindavo (b. l. 52).

Iš aptartų nubaustojo M. R., liudytojų R. L. ir A. L. parodymų nustatyta, kad jie pripažįsta faktą, jog A. L. ir R. L. iš laivo krovė dėžes su žuvimi, tačiau, jų teigimu, tai nebuvo darbas, o išplaukę į jūrą – jie tik meškeriojo meškerėmis, kurias parūpino M. R.. Liudytojas A. S. patvirtino, kad jis paskolino M. R. dvi rites. Tačiau aplinkybę, kad A. L. ir R. L. ne tik iš laivo krovė dėžes su žuvimi, bet ir dirbo darbą jūroje, visiškai nepaneigia teismo posėdyje duoti Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus darbuotojų V. R., E. G. parodymai, V. L. paaiškinimai bei vaizdo kameromis užfiksuoti vaizdai.

Iš teismo posėdyje apklausto kaip liudytojo Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjas V. R. parodymų nustatyta, kad jie patikrinimo vietoje buvo jau prieš atplaukiant laivui. Laivas atplaukė po pusvalandžio. Pradėjo filmavimą, kai laivas priplaukė. Laive buvo M. R. ir keturi žvejai. Pagal asmenų aprangą buvo matyti, kad jie buvo išvykę ne pailsėti, o pagal tai, kaip atliko darbą, buvo aišku, kad tą darbą jie atliko ne pirmą kartą. Darbas vyko sinchroniškai, kiekvienas asmuo žinojo, ką jam dirbti. Vieni iš triumo kėlė žuvį, kiti jau laukė. Neįdarbinti asmenys iš laivo krovė dėžes su žuvimi. Iš žurnalo buvo matyti, kad kapitonas niekada nebuvo išplaukęs į jūrą su dviem žvejais. Kai laivas atplaukė prie krantinės, 1,5 tonos žuvies jau buvo paruošta. Matant jų darbą, nekilo abejonių, kad neįdarbinti žmonės dirbo taip pat. Primygtinai, kokius penkis kartus, paprašius parodyti meškeres, buvo atneštas kažkoks meškerės kotas ir valas, su kuriuo, nepanašu, kad būtų žvejota. Laivo išvykimas užfiksuotas nebuvo, tačiau nustatytų aplinkybių visuma nepaneigė, kad neįdarbinti asmenys dirbo ne tik krante, bet ir jūroje, nes buvo paruošta jau 1,5 tonos žuvies, M. R. niekada nebuvo išplaukęs su dviem žvejais. Jokios ritės niekam perduotos nebuvo. Vėliau atvyko tik autobusiukas, jo vairuotojas norėjo paimti žuvį (b. l. 52–53).

Iš teismo posėdyje apklausto kaip liudytojo Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiojo darbo inspektoriaus E. G. parodymų nustatytos analogiškos aplinkybės. Liudytojas patvirtino, kad laivo laukė 40 minučių, tada pradėjo filmuoti. Laive buvo kapitonas ir keturi įgulos nariai, jie iš karto pradėjo iškrauti žuvį. Krovos darbai vyko 1–2 val., nes buvo apie 70 dėžių žuvies. Žuvį reikėjo ištraukti iš triumo, iškelti iš laivo, pasverti, sandėliuoti ant kranto ir pakrauti pirkėjui į automobilį. Tai buvo sunkus fizinis darbas, jį atliko keturi įgulos nariai. Iš laivo dėžes ant krato krovė du įgulos nariai. Visi buvo apsirengę ne kaip žvejai mėgėjai. Paklausus, kur jų meškerės, jų ieškojo 30–40 minučių ir ištraukė kažkokį meškerės kotą, kuris nebuvo paruoštas žvejoti. Paklausus, kur visas meškerės komplektas, jie ieškojo ir ritės, tačiau ištraukė žvejybai reikalingą sistemėlę, kuri buvo supinta ir nenaudota. Tik neradęs ritės, jau patikrinimo pabaigoje, kapitonas sugalvojo, kad ritę kažkam atidavė. Tačiau jokių pašalinių asmenų ten nebuvo ir jokios galimybės kažkam kažką perduodi nebuvo taip pat (b. l. 53–54).

Teismo posėdyje tokias pat aplinkybes patvirtino ir Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinį skyrių teisme atstovavęs ir įvykio vietoje buvęs vyriausiasis darbo inspektorius V. L. (b. l. 44, 45).

Pažymėtina, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada teisės pažeidimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti sprendimą netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus.

Kaip jau buvo aptarta, liudytojai A. L. ir R. L. teigė, kad jie buvo išplaukę į jūrą pameškerioti, tačiau tokie jų parodymai prieštarauja ne tik aptartų liudytojų V. R., E. G. parodymams ir V. L. paaiškinimams, iš kurių matyti, kad A. L., R. L., taip pat ir M. R. net negalėjo pateikti jiems meškerių, tačiau iš jų elgsenos ir aprangos buvo aiškiai matyti, kad jie laive dirbo kaip ir kiti įdarbinti asmenys, laive buvo paruošta jau 1,5 tonos žuvies, o M. R. į jūrą niekada ir nebuvo išplaukęs su dviem žvejais, bet ir jų pačių pirminiams paaiškinimams.

Akcentuotina, kad liudytojas A. L. teismo posėdyje teigė, kad jis plaukė į jūrą meškerioti, liudytojas R. L. patvirtino, kad A. L. jūroje tikrai meškeriojo, tačiau iš A. L. paaiškinimo nustatyta, kad jis pats net neužsiminė apie meškeriojimą, aiškiai parodė, kad jis jūroje su meškere nežvejojo, o į jūrą išplaukė neva tam, kad pažiūrėtų kaip dirbama, nes norėjo įsidarbinti pats. Jis kartu su R. L. laive žiūrėjo, kaip buvo dirbama, kaip skrodžiama pagauta žuvis (b. l. 7). Tokie A. L. paaiškinimai paneigia ir R. L. teismo posėdyje duotus parodymus dėl to, kad jis neva taip pat meškeriojo. Pažymėtina, kad iš paties R. L. paaiškinimo matyti, jog jo brolis M. dirbo įdarbintas, o jis dirbo neįdarbintas, t. y. krovė dėžes (b. l. 8). Tokios iš liudytojų R. L. ir A. L. parodymų ir pirminių paaiškinimų nustatytos aplinkybės aiškiai parodo, kodėl, nei nubaustasis M. R., nei A. L. ir R. L. Darbo inspekcijos darbuotojams negalėjo pateikti jūroje meškerioti skirtų meškerių. Akcentuotina, kad tiek nubaustasis M. R., tiek ir liudytojai R. L. bei A. L. tvirtino, kad iš A. S. pasiskolino labai brangias meškeres, tačiau pats A. S. parodė, kad jis neva paskolino ne meškeres, bet tik rites. Be to, M. R. logiškai nepaaiškino aplinkybės, kodėl jis turėjo skolintis, jo teigimu, meškeres, iš pažįstamo asmens ir stengtis dėl savo darbuotojų giminaičių R. L. bei A. L. gerovės, kad šie galėtų pažvejoti. Tai, jog M. R., A. L. ir R. L. patys painiojasi dėl to, ką M. R. neva buvo pasiskolinęs iš A. S. – meškeres ar rites – aiškiai nepaneigia fakto, kad jokių meškerių jie išplaukę į jūrą ir neturėjo. Be to, jeigu grįžus į krantą, ritės buvo grąžintos A. S., Darbo inspekcijos darbuotojams pateikus neva meškeres, nei vienam iš jų ričių ieškoti nebuvo reikalo. Darbo inspekcijos darbuotojams galėjo iš karto tiesiog paaiškinti visas aplinkybes, kokias nurodė teisme, t. y. kad ritės buvo paskolintos ir yra grąžintos A. S., tačiau kaip matyti iš liudytojų V. R. ir E. G. išsamių ir vienodų parodymų, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo, ilgai laukus ir primygtinai reikalavus, jiems buvo atnešti tik kažkokie kotai, be to, nors ritės neva buvo grąžintos, tačiau po ilgų ieškojimų buvo atnešti ir valai.

Logiška, kad jeigu A. L. ir R. L. plaukė laivu į jūrą tiesiog meškerioti, akivaizdu, jog jų nurodytos aplinkybės turėjo sutapti visiškai, ir jokių pasiteisinimų, ką jie veikė jūroje ir nereikėjo. Tačiau tai, jog tarp M. R., A. L. ir R. L. buvusius darbinius santykius jie bandė nuslėpti prisidengdami tuo, kad neva laivu išplaukus į jūrą, A. L. ir R. L. meškeriojo, o ne dirbo, aiškiai suprantama ir iš vaizdo įraše užfiksuotų pokalbių ir vaizdų.

Iš vaizdo įraše užfiksuotų vaizdų ir pokalbių nustatyta, kad Darbo inspekcijos darbuotojai iš pradžių filmavo, kaip buvo kraunamos dėžės su žuvimi iš laivo. Buvo nustatyta, kad dėžes su žuvimi iš laivo ant krantinės krovė būtent A. L. ir R. L., jie teigė, jog tik padėjo, tačiau aiškiai girdima, kaip vienas iš jų, pirkėjui paklausus, jau eidamas nuo jo, atsisukęs sušaukė, kad „mes paskaičiuosim“. Akivaizdu, kad padedančiam asmeniui jokie paskaičiavimai nerūpėtų, tačiau ši nustatyta aplinkybė aiškiai parodo, kad A. L. ir R. L. nebuvo tik atsitiktiniai padėjėjai. Aplinkybės, kad A. L. ir R. L. dirbo M. R., nepaneigia ir paties M. R. pokalbio turinys su Darbo inspekcijos darbuotojais. Darbo inspekcijos darbuotojams prisistačius ir paklausus apie dirbančius asmenis, M. R. nenoriai pasakė, kad A. L. ir R. L. padeda, kad jie yra tik žvejai mėgėjai, kartu grįžę iš mėgėjiškos žūklės, net neužsiminė. Darbo inspekcijos atstovams paklausus, ar minėti asmenys plaukė į jūrą kartu, M. R. patvirtino, tačiau, kad jie plaukė į jūrą pameškerioti nenurodė taip pat. Be to, aiškiai matyti, kad M. R. buvo sutrikęs. Darbo inspekcijos darbuotojams paklausus A. L. ir R. L. asmens duomenų, šie juos pasakė ir krovė dėžes toliau. Apie tai, kad jie tik padeda, nes kartu grįžo iš jūros, kur tiesiog tik meškeriojo, net neužsiminė taip pat. Vaizdo įraše užfiksuotas pats dėžių su žuvimi krovimo momentas aiškiai patvirtina liudytojų V. R. ir E. G. parodymus apie tai, kad kraunant dėžes su žuvimi, darbas vyko sinchroniškai, kiekvienas asmuo žinojo, ką jam dirbti, darbas buvo fiziškai sunkus, o pats M. R. dėžių su žuvimi net nekrovė. Vieni iš triumo kėlė žuvį, kiti jau laukė, dėjo dėžes vieną ant kitos ir nešė iš laivo. Pažymėtina, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog dėžes su žuvimi buvo sunkios, pačiame laive jas kėlė iš triumo ir po vieną dėžę priėmė du asmenys, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad tik dviem įdarbintiems darbuotojams net išnešti iš laivo ant kranto tokį kiekį žuvies, būtų fiziškai labai sunku, o toks darbas objektyviai užimtų net kelis kartus daugiau laiko. Ta pati aplinkybė saisto ir darbą laive, nes sutvarkyti tokį kiekį žuvies tik dviem, netgi trims asmenims, įskaitant M. R., per laiką, kurį jie buvo išplaukę į jūrą, be to, atėmus laiką, kurį užtruko nuplaukti į žvejojimo vietą ir atgal, objektyviai neįmanoma. Todėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pakrančių apsaugos rinktinės pateikta informacija ir parodo, kad M. R. kiekvieną dieną laivu į jūrą išplaukia su keturių netgi penkių asmenų grupe. Pažymėtina, kad išreikalautų bei pateiktų duomenų laikotarpiu, t. y. šiuo atveju per pusantro mėnesio, M. R. kiekvieną dieną plaukdamas laivu į jūrą, tik šešis kartus išplaukė su trimis keleiviais ir nė karto su dviem (b. l. 20–22). Tai, jog darbui laive reikėjo daugiau, nei dviejų darbuotojų, matyti ir iš teismo posėdyje duotų paties M. R. parodymų, kur jis iš pradžių teigė, kad jam darbuotojų užtenka ir dviejų, daugiau jų nereikia, tačiau pats sau prieštaraudamas, parodė, jog visgi A. L. ir R. L. įdarbino. Ir tai aiškiai parodo, kad M. R., ne tik iškraunant žuvį iš laivo, bet ir žvejojant žuvį jūroje, reikėjo daugiau darbuotojų, būtent ne mažiau kaip dar dviejų, todėl jį patikrinus Darbo inspekcijos darbuotojams, buvo priverstas priimti į darbą legaliai dar du asmenis. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti tuo, kad jeigu M. R. nebūtų reikėję daugiau darbuotojų, jis vien dėl to, kad A. L. ir R. L. reikėjo darbo, jų į darbą nebūtų priėmęs, nes tai jam papildomos išlaidos.

Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apygardos teismas neturi jokio pagrindo abejoti tuo, kad M. R., būdamas M. R. individualios įmonės, savininku, t. y. darbdavį atstovaujančiu asmeniu, 2016 m. spalio 17 d. nuo 7.20 val. iki 18.31 val. leido dirbti šioje įmonėje A. L. ir R. L., t. y. žvejojant žuvį (duomenys neskelbtini) laivu „(duomenys neskelbtini)“ ir, apie 19.10 val. iškraunant dėžes su žuvimi (duomenys neskelbtini) krantinėje, šalia namo, (duomenys neskelbtini), nesudarius su jais rašytinių darbo sutarčių ir apie jų priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui.

Pažymėtina, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta, koks buvo sutartas atlygis už atliekamą darbą, tačiau akcentuotina, jog neįrodytas susitarimas dėl darbo užmokesčio nepanaikina atlygintinumo fakto, nes faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-87-895/2015).

Esant aptartoms aplinkybėms, apygardos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su skundžiamame nutarime apylinkės teismo padaryta išvada, kad M. R. nepadarė administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarimas naikintinas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos M. R. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Administracinių nusižengimų kodekso, pakeitusio iki tol galiojusio ATPK nuostatas, patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869) 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teisės pažeidimas, padarytas iki 2017 m. sausio 1 d., kuris atitinka ANK numatyto administracinio nusižengimo požymius, turi būti perkvalifikuotas pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. Švelnesnė administracinė atsakomybė, be kita ko, yra ir tada, kai už padarytą veiką ANK nustatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkis yra daugiau negu dešimt eurų mažesnis, specialiosios teisės atėmimo trukmės vidurkis yra mažesnis negu ATPK ir kt. (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869) 3 straipsnio 2 dalis).

Pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį nelegalus darbas – užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų.

Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų.

Kaip matyti, ATPK 41³ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta skirti baudą už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį, o ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje, nors baudos vidurkis ir didesnis, tačiau nenumatyta skirti baudą už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį, todėl šiuo atveju švelnesnė administracinė atsakomybė M. R. būtų skiriant nuobaudą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje, dėl to, jo padarytas pažeidimas iš ATPK 41³ straipsnio 1 dalies perkvalifikuojamas į ANK 95 straipsnio 1 dalį ir nuobauda skiriama, numatyta šio straipsnio 1 dalies sankcijoje.

Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgia į bendruosius administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindus, baudos dydžio nustatymo taisykles (ANK 32, 34 straipsniai), į M. R. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą (ANK 35, 36 straipsniai), į tai, kad nelegaliai dirbo du asmenys, tačiau M. R. charakterizuojamas teigiamai (b. l. 41), todėl yra pagrindo manyti, kad jis yra linkęs pasitaisyti ir daugiau nenusižengti, ir daro išvadą, kad administracinės nuobaudos tikslai (ANK 22 straipsnis) bus pasiekti paskyrus M. R. ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos nuobaudos – baudos – vidurkį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869) 3 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarimą panaikinti.

M. R. pripažinti padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 3000 Eur dydžio baudą.

CD su vaizdo medžiaga palikti saugoti byloje.

Nutarimas neskundžiamas.