- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-09-26
- Bylos Nr.
- 2-1989-892/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01378-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Pluirienė
- Pareiškėjas
- T. F.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos T. F. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja pareiškime nurodė, kad jos mama L. B. 1991-12-20 Vilniaus rajono Marijampolio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją), iki nacionalizacijos valdytą tėvo P. P., kartu su prašymu buvo pateikta Vilniaus trakų apskrities Šalčininkėlių valsčiaus valdybos 1939-03-11 pažyma, kurioje nurodyta, kad P. P., gyvenantis (duomenys neskelbtini) kaime, kurio vardu evidencijos knygoje poz. (duomenys neskelbtini) figūruoja žemės sklypo plotas 9.6 ha. Apie jokį priimtą sprendimą žemės atkūrimo byloje nei pareiškėja nei jos motina informuota nebuvo. Pareiškėja yra vienintelė motinos L. B. įpėdinė. Nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2012-02-12 raštu Nr. 1SS-(9.5)-323 pareiškėjos atstovą informavo, kad su L. B. prašymu nepateikta nuosavybės teisių patvirtinančių dokumentų, jog P. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, valdė 10 ha žemės, minėtos Vilniaus Trakų apskrities Šalčininkėlių valsčiaus pažymos nuosavybės teisėms atkurti nepakanka. Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvęs žemės savininkas P. P. (1885 m. gimimo) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, nuosavybės teisėmis valdė 9,6 ha žemės, atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus (b.l. 2-4).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja pareiškimą palaikė, prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos nurodoma 1939-03-11 Vilniaus – Trakų apskrities Šalčininkėlių valsčiaus valdybos pažyma nėra pakankama patvirtinti faktą, jog P. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone nuosavybės teisėmis valdė 9,6 ha žemės, nes minėtas dokumentas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 9 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu patvirtintos minėto įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkte nėra nurodytas kaip dokumentas, patvirtinantis pareiškėjos senelio nuosavybės teises į prašomą atkurti žemės sklypą ir gali būti laikomas tik papildomu dokumentu nuosavybės teisėms įrodyti, juolab, kad pačioje pažymoje nėra aiškiai nurodyta, kad P. P. būtent nuosavybės teisėmis, o ne kitu pagrindu, valdė žemės sklypą. Teigė, jog vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, praleisto termino trukmę, prašymas dėl termino atnaujinimo negali būti tenkinamas (b.l. 35-37).
Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Nacionalinė žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, papildomai nurodė, kad remiantis Aukščiausiojo teismo praktika liudytojų parodymai nėra laikytini tinkamu įrodymu bylose dėl juridinio fakto dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis nustatymo (b.l. 74-77). Teismo posėdyje atstovas neneigė, kad pareiškėjai atsakymas buvo duotas tik dėl savininko K. B. (b.l. 99).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nustato asmenų, turinčių teisę pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Įstatymo 2 straipsnis), dokumentų, pagrindžiančių turėtas nuosavybės teises, sąrašą (Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis), valstybės institucijas, įgaliotas pateiktus prašymus nagrinėti ir priimti atitinkamus sprendimus (Įstatymo 17 straipsnis), ir kt. Įstatymo nustatyta, kad asmuo, pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises, kartu turi pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Tokiais dokumentais laikytini išrašai iš hipotekos knygų, jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai (Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Dokumentų sąrašas tikslinamas Įstatymo lydimuosiuose aktuose: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“, taip pat 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Tik tuo atveju, kai dokumentų nėra išlikę ar jų nepakanka, asmuo turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka (Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis)-(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-06-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011 taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nei Įstatymo, nei jo lydimųjų aktų nuostatose nėra įtvirtinto reikalavimo, jog asmuo, siekdamas atkurti nuosavybės teises, turi įrodyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, ir kad priešingu atveju negalės būti priimamas palankus pareiškėjui sprendimas atkurti nuosavybės teises. Pastaraisiais metais suformuotoje kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ligvistiškai ir sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 nuostatas, sprendžiant dėl nuosavybės teisės patvirtinimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek valdymo nuosavybės teise faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d, nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2009). Tai reiškia, kad, administracine tvarka sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, asmuo gali pateikti pirmiau nurodytuose teisės aktuose išvardytus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisių įgijimo pagrindą arba valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą. Minėta, kad kai asmuo negali gauti tam tikrą juridinį faktą patvirtinančių dokumentų arba jie prarasti, jis gali kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti juridinį faktą. Kai prašoma nustatyti juridinį faktą nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, asmeniui taip pat nekyla pareigos įrodyti būtent nuosavybės teisių įgijimo pagrindą, tokiu atveju asmuo gali pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo, į kurio turto pretenduojama atkurti nuosavybės teises, valdė jį nuosavybės teise nacionalizavimo momentu. Tai, kad tokiu atveju procesas vyksta ne administracine, o civilinio proceso nustatyta tvarka, lemia įrodinėjimo skirtumus. Spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, teismas visų pirma vadovaujasi CPK nustatytomis normomis, tarp jų ir reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą (CPK 176 straipsnio 2 dalis). CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šie duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse nurodytomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis; įrodinėjimo priemonėmis taip pat gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Taigi CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra daug platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjos motina L. B. pateikė dokumentus Vilniaus rajono Marijampolės apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl P. P. turėtų žemių Vilniaus apskrityje, (duomenys neskelbtini) (b.l. 38). 1998-12-07 Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius išsiuntė L. B. pranešimą informuodamas, jog 1998-12-31 baigiasi pilietybę bei nuosavybės tiesę patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas (b.l. 48). Vilniaus rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2000-04-20 posėdyje priėmė pasiūlymą, kuriame konstatavo, jog esamų dokumentų dėl buvusio K. B. nuosavybės teisėmis valdyto 9,60 ha žemės sklypo atkūrimo nepakanka (b.l. 50-51). Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos 2012-02-21 rašte pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2000-04-20 nutarė, jog esamos Vilniaus-Trakų apskrities Šalčininkėlių valsčiaus valdybos 1939-03-11 pažymos, kurioje nurodyta, kad „valsčiaus valdyba pažymi, kad šios pažymos pareiškėjas P. P., (duomenys neskelbtini) sūnus, gyvenantis (duomenys neskelbtini) kaime, kurio vardu žemių evidencijos knygoje poz. (duomenys neskelbtini) figuruoja žemės plotas 9,6 ha“ nuosavybės teisėms atkurti nepakanka (b.l. 29-30). Nors teismui pateiktame 1939-03-11 pažymos vertime yra minimas terminas „žemių evidencijos“ knygoje, pažymėtina, kad Lenkų – lietuvių kalbos žodyne žodžio „ewidencja“ reikšmė pateikiama „apskaita“ (V. V.. Lenkų - lietuvių kalbų žodynas. Vilnius, Mokslas, 1979, p. 119).
Teismo posėdyje liudytoja J. Š. nurodė, kad yra pareiškėjos kaimynė, šalia jos šeimos žemių buvo P. P. žemės. Liudytoja A. T. parodė, kad yra pareiškėjos kaimynė, P. P. pažinojo, nes jis gyveno tame pačiame kaime, jam nuosavybės teise priklausė žemė keliose vietose (b.l. 69-77). Byloje tai pat yra 1939-06-27 P. P., J. sūnaus, testamentas, kuriuo savo mirties atveju dukteriai E. K. jis užrašė apie du hektarus žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime; likusią žemę, mišką, pastatus, gyvą ir negyvą inventorių bei viską, ką savo mirties dieną turės ir į ką turės teisę, užrašė savo dukteriai L. P., įpareigodamas ją išmokėti broliui, t.y. A. P. 400 zlotų sumą (b.l. 89-90). Testamente dukrai E. K. paliekamas žemės sklypas išsamiai identifikuotas, t.y. jo ribos nurodytos tiksliai (sklypų pavadinimai, su kuo ribojasi), o L. P. paliktos žemės kiekis ir ribos nenurodyti. Tokį testamento turinį paaiškina teisme apklaustų liudytojų parodymai, jog P. P. sklypai buvo keliose vietose (b.l.75). Testamente nenurodytas visas paliekamos žemės plotas, tačiau iš bylos dokumentų matyti, kad Vilniaus-Trakų apskrities Šalčininkėlių valsčiaus valdybos 1939-03-11 pažyma išduota pristatyti notarui, o testamentas sudarytas po trijų mėnesių nuo pažymos išdavimo, todėl teismas laiko, kad būtent pateiktuose dokumentuose esančių duomenų visuma, faktų seka (pažymos, skirtos notarui, išdavimas, o vėliau testamento sudarymas) leidžia pagrįstai manyti, kad minėtoje 1939-03-11 pažymoje nurodytas 9,6 ha žemės kiekis P. P. priklausė nuosavybės teise (CPK 185 str.). Be to, P. P. valdytą žemės kiekį, be minėtos 1939-03-11 pažymos patvirtina ir netiesioginis įrodymas - t.y. 1937-09-04 pažyma apie pasiūlymą dėl neturtingųjų teisės pripažinimo teismo procese (b.l. 91-92). Pažymoje nurodyta, kad L. P. gyvena su tėvu, kuris valdo 8 dešimtines žemės, 1 gyvenamąjį namą, 1 tvartą, 1 kiaulę, 1 arklį, 2 karves, ir ji yra visiškai išlaikoma tėvo. Suinteresuoto asmens atstovo argumentas, jog neaišku, ar testamente minimos žemės P. P. iki mirties niekam neperleido, yra visiškai nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis, be to, nuo testamento sudarymo iki turto nacionalizavimo momento - 1940 m. birželio 22 d., praėjo tik vieneri metai. Bylos duomenimis P. P., J. mirė 1941 metais (b.l. 14).
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, rašytinius įrodymus, pareiškėjos, suinteresuoto asmens atstovo paaiškinimus, liudytojų parodymus, darytina išvada, jog byloje surinktų įrodymų visumos pakanka konstatuoti faktą, kad P. P. (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,6 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., todėl pareiškimas šioje dalyje tenkintinas (CPK 185 str.).
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad praleidus šiame įstatyme nustatytą terminą (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad L. B. 1991-11-20 pateikė prašymą dėl 10 ha žemės, kurios buvęs savininkas buvo P. P., tuo tarpu Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2000-04-20 pasiūlyme nutarta tik dėl buvusio savininko K. B. dokumentų pakankamumo nuosavybės teisėms atkurti (b.l.49-50). Duomenų, kad pareiškėjai būtų siūlyta ieškoti papildomų dokumentų dėl savininko P. P. nuosavybės teisėmis valdytos žemės ar kreiptis į teismą, byloje nėra. Pažymėtina ir tai, kad dar 2004-09-02 pranešimu Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius prašė pateikti dokumentų kopijas, tame tarpe ir P. P. mirties liudijimo notariškai patvirtintą kopiją, kas galėjo suklaidinti pareiškėją, jog klausimas dėl minėto asmens nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo dar neišspręstas. Be to, žemės grąžinimo procesas tęsiasi ilgai (iš byloje esančių duomenų matyti, kad pažyma dėl K. B. nuosavybės teise valdytos 4,75 ha žemės buvo išduota 2000-05-25, tačiau 2006-03-31 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į 0,56 ha žemės sklypą, nurodant, kad į likusią 4,19 ha žemės dalį, nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau), todėl įvertinus pareiškėjos paaiškinimus, jog yra baigusi 11 klasių, dirbo vaikų darželyje ūkvede, niekada netvarkė jokių dokumentų, taip pat aukščiau nustatytas aplinkybes, teismas mano, jog pareiškėja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus praleido dėl svarbių priežasčių. Dėl nurodyto, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjai atnaujintinas terminas pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis LR CPK 176, 183, 186, 259, 263-270 ir 444 str. 2 d. 5 p. teismas
nusprendė:
Pareiškimą tenkinti.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. P., gim. 1885 m., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, nuosavybės teisėmis valdė 9,6 ha žemės.
Atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje 4 dalyje numatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus rajono apylinkės teismą.