Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A - 246 - 252 - 2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7387-956-2015 pagal ieškovo LR aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovei V. V. dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

CPK 321 str. 1 d. įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 str. skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu pripažįstama, kad toks nagrinėjimas būtinas, o tokį būtinumą gali lemti tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė (neišsiaiškino) tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui, ir jas būtina nustatyti. Dalyvaujančių byloje asmenų prašymai šiuo klausimu teismui nėra privalomi. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šią taisyklę (CPK 321 str. 1 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas yra nustatęs visas nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybės, kad byloje dalyvaujantys asmenys procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus. Tuo tarpu apeliantė, prašydama žodinio bylos nagrinėjimo, visiškai nemotyvuoja tokio būtinumo, nenurodo naujų, teismo netirtų faktinių aplinkybių. Teismo vertinimu, vien prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka pats savaime nelemia tokios būtinybės, todėl V. V. prašymas netenkintinas (CPK 185 str.).

Apeliantės V. V. nuomone, teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl ginčą išsprendė neteisingai, neįvertino to, kad ji nebuvo informuota, dėl ko nežinojo apie pakrantės apsaugos juostą, pats sprendimas iš esmės yra nemotyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus laiko nepagrįstais. Visų pirma, Panevėžio miesto apylinkės teismas išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė faktines ginčo aplinkybes bei įrodymus, kuriais rėmėsi priimdamas sprendimą, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas sutinka. Kaip minėta, Pasvalio rajono apylinkės teismas nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-15-500/2015 V. V. skundą atmetė ir 2015-03-30 nutarimą, kuriuo V. V. skirta 28 Eur administracinė bauda už ATPK 83¹ str. 1 d. pažeidimą, paliko nepakeistą. Ši nutartis yra įsiteisėjusi, todėl iš naujo įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusia nutartimi, nereikia (CPK 182 str. 2 p.).

Nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo byloje yra nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai ir ji yra pripažinta kalta dėl to, kad 2015-03-19 žemės sklype, kurio unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), degino sausą sugrėbtą į krūvą žolę, esančiame (duomenys neskelbtini), Mūšos upės pakrantės apsaugos juostoje, dėl ko ugnis išplito ir išdegė 48 m² žolinės dangos ploto. Tai reiškia, kad administracinę bylą nagrinėjęs teismas nustatė, jog draudžiamojoje zonoje išdeginta sausa žolė dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, ir pripažino ją kalta bei laikė, jog nutarimu paskirta administracinė nuobauda yra pagrįsta. Šioje civilinėje byloje prašoma priteisti iš atsakovės žalą, kurią ji padarė gamtai. Ieškovas privalėtų įrodyti, kad žala gamtai padaryta dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, tačiau tai jau yra padaryta – neteisėti V. V. veiksmai įrodyti ir nustatyti teismo procesiniu sprendimu administracinio teisės pažeidimo byloje. Taigi atsakovės neteisėti veiksmai ir kaltė nustatyti administracinėje byloje įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu; atsakovė joje dalyvavo; administracinėje ir šioje byloje įrodinėjimo dalykas tas pats – atsakovės veiksmų teisėtumas (neteisėtumas). Dėl to pagal CPK 182 str. 1 d. 2 p. administracinėje byloje nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai šiai bylai turi prejudicinių faktų galią ir jų šioje byloje įrodinėti iš naujo nereikia, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių prieš tai minėtą oficialų rašytinį įrodymą, t. y. neįrodė kaltės dėl žalos atsiradimo nebuvimo, todėl pagrįstai pripažino, jog šioje civilinėje byloje neteisėti atsakovės veiksmai, jos kaltė yra įrodyti.

Teismas pažymi, kad bendrosios būtinos civilinės atsakomybės sąlygos yra neteisėta veika, atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei kaltė (CK 6.246 – 6.249 str.). Tai reiškia, kad teisę į žalos atlyginimą nukentėjęs asmuo įgyja tik tuo atveju, kai žalą patiria dėl neteisėtos kito asmens veikos (veikimo ar neveikimo). Iš Konstitucijos 54 str. kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims: jie privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai. Įstatymų leidėjas turi uždrausti veiksmus, darančius žalą natūraliai gamtinei aplinkai, jos objektams, ir nustatyti teisinę atsakomybę už tokius veiksmus. Minėti draudimai bei teisinė atsakomybė už šių draudimų nepaisymą turi būti nustatyti tik įstatymu, o šių draudimų įgyvendinimo tvarka gali būti reglamentuojama ir poįstatyminiuose teisės aktuose. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, už kurių atlikimą buvo pripažinta kalta bei nubausta administracine nuobauda. Atsakovės neteisėtais veiksmais gamtai buvo padaryta žala. Taigi tarp atsakovės veiksmų ir gamtai padarytos žalos yra priežastinis ryšys, todėl, priešingai apeliantės argumentams, teismas konstatuoja, kad byloje nustatytos visos būtinosios sąlygos V. V. civilinei atsakomybei kilti, o apeliantė yra atsakinga už savo veiksmais padarytos žalos gamtai atlyginimą. Žalos padarymo faktas sukuria jai prievolę atlyginti žalą.

Pažymėtina, jog atsakovė savo veiksmais pažeidė LR aplinkos apsaugos įstatymo 9 str., Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymo 20 str. 2 d., LR aplinkos ministro 1999-09-01 įsakymo Nr. 269 „Dėl aplinkos apsaugos reikalavimų deginant sausą žolę, nendres, šiaudus bei laukininkystės ir daržininkystės atliekas patvirtinimo“ 3 p. reikalavimus. Pasvalio rajono apylinkės teismas 2015-09-09 nutartyje konstatavo, kad LR aplinkos ministro 1999-09-01 įsakymo Nr. 269 patvirtinti reikalavimai dėl aplinkos apsaugos deginant sausą žolę, nendres, šiaudus bei laukininkystės ir daržininkystės laukinės kilmės atliekas lauko sąlygomis leidžiama deginti tik sugrėbtas (surinktas) į krūvą. Tam, kad tinkamai būtų vykdomas atliekų deginimas, tuo užtikrinant aukščiau minėtų teisės aktų reikalavimus, turi būti nuolat stebimas jų deginimas, o jį baigus, smilkstančią ugniavietę privaloma užgesinti užpilant vandeniu, smėliu ar pan. Įvertinat tai, apeliantės deklaratyvūs teiginiai, neva žolė užsiliepsnojo dėl per didelio vėjo ir nesant tyčinių veiksmų, dėl ko jos kaltė negali kilti, atmestini kaip nepagrįsti.

Ta aplinkybė, kad V. V., jos teigimu, net nežinojo apie upės pakrantės apsaugos juostą, niekaip negali būti vertinama kaip pagrindu netaikyti žalos skaičiavimo koeficientą. Be to, kritiškai vertintinas toks apeliantės motyvas jau vien dėl to, kad, kaip matyti, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytos specialios šio sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo sąlygos – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos (b. l. 29-30). Žalos gamtai dydis apskaičiuotas vadovaujantis LR aplinkos apsaugos ministro 2014-03-12 įsakymu Nr. D1-269 (2015-03-17 įsakymo Nr. D1-228 pakeitimas, nuo 2015-03-19) patvirtinta žalos skaičiavimo metodika (29.1 p.), įvertinant, kad neteisėti atsakovės veiksmai buvo padaryti upės apsauginėje juostoje (7.2 p.), bei taikant Statistikos departamento nustatytą žalos atlyginimo dydžių indeksavimo koeficientą 1,858 (10 p.), kas sudaro 579 Eur (b. l. 12-13). Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti paskaičiuotos žalos dydį.

Atleidimas nuo civilinės atsakomybės apima tik atvejus, kai yra atitinkamos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau atsakovas įrodo esant vieną iš pagrindų, dėl kurių jis visiškai arba iš dalies gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Pagal CK 6.253 str. 6 d. būtinasis reikalingumas – tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos. Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Apeliantė, tvirtindama, kad pakrantės valymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos, turėjo tai atlikti dėl būtinojo reikalingumo, turėjo pareigą pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau šios pareigos neįvykdė. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad netvarkant pakrantė būtų nelygi ir išplikusi nuo užverstų meldų, šiukšlių, pilna erkių ir pan. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad tokius darbus atsakovė turi teisę atlikti, tačiau žolės deginimo neišvengiamumą turėjo įrodyti. Be to, net ir esant tokiai situacijai, numatomai iš anksto, buvo galima kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas bei gauti leidimą deginimui ar kitokioms intervencinėms priemonėms. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė nenurodė ir nepateikė įrodymų, koks realus pavojus grėsė jai ir kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams, jog savavališkai reikėjo deginti pernykštę sausą žolę (tai įrodyta aukščiau išdėstytais argumentais), nesikreipiant į atitinkamas valstybės institucijas dėl leidimo gavimo, nes vien besiformuojantis šiukšlynas, kaip kad teigiama skunde, tokios grėsmės nepatvirtina. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad V. V. neįrodė būtinojo reikalingumo, kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės, pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2009).

Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas kitus apeliacinio skundo argumentus, įskaitant apeliantės nurodomus kaip nevertintus eilę teisės aktų dėl saugomų teritorijų reglamentavimo, taip pat vardijamas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos funkcijas, ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovės V. V. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.