Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vladislavo Lenčiko, Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. M. paskirtas laisvės atėmimas 2 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, D. M. paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendžiu paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas suėmimo laikas nuo 2016 m. liepos 21 d. 21.00 val. iki 2016 m. rugpjūčio 2 d. 9.25 val. (dvylika parų), vieną suėmimo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, taip pat pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. baudžiamąjį įsakymą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendį atliktos bausmės.

Bausmės pradžia D. M. skaičiuojama nuo sulaikymo bausmei atlikti dienos.

D. M. paskirta kardomoji priemonė – namų areštas – pratęsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

G. Š. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista jam 153,70 eurų turtinei žalai atlyginti solidariai iš D. M. ir D. S., o D. S. neturint lėšų ir turto, kurių pakaktų žalai atlyginti – subsidiariai iš G. S..

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir D. S., jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. ir D. S. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, pasinaudodami nukentėjusiosios bejėgiška būkle, tenkino lytinę aistrą su nepilnamete prieš jos valią oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu bei pasikėsino išžaginti nepilnametę, o būtent:

jie, 2016 m. gegužės 29 d., apie 20.00 val., veikdami bendrininkų grupėje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, turėdami tikslą tenkinti savo lytinę aistrą ir lytiškai santykiauti su nepilnamete G. Š., gimusia (duomenys neskelbtini), prieš jos valią, pasinaudodami nukentėjusios bejėgiška būkle dėl jos nepilnametystės, D. M. užrakinus buto duris, o D. S. grasinant teleskopine lazda, nurengė G. Š.. Po to D. S. laikė nukentėjusiąją, o D. M. įkišo savo varpą nukentėjusiajai G. Š. į burną, taip prieš pastarosios valią oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą, po to priėjus arčiau D. S., D. M. kartu su D. S. vienu metu kišo savo varpas nukentėjusiajai į burną, taip abu bendrais veiksmais oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su nepilnamete G. Š. prieš jos valią. Po to D. M. kartu su D. S. jėga paguldė G. Š. ant lovos, D. S. laikė nukentėjusiosios kojas, o D. M. užgulė iš viršaus gulinčią ant lovos nukentėjusiąją, bandė prieš jos valią įkišti savo varpą nukentėjusiajai į makštį ir taip lytiškai su ja santykiauti, tačiau savo veiksmų nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nukentėjusioji aktyviais veiksmais priešinosi bei laikė sukryžiavusi kojas. Tokiu būdu D. M. bendrais veiksmais su D. S. pasikėsino išžaginti nepilnametę G. Š.. Po to D. M. kartu su D. S. gulinčiai ant lovos G. Š. kišo savo pirštus nukentėjusiajai į makštį, taip tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su nepilnamete nukentėjusiąja G. Š.. Tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, jie, gulėdami ant lovos, o G. Š. atsiklaupus ant kelių, paeiliui kišo savo varpas nukentėjusiajai į burną, taip toliau tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią oraliniu būdu. Tuo D. M. ir D. S. padarė nukentėjusiajai G. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimais viršutinėje lūpoje, juosmens dešinėje, abiejuose keliuose, poodinėmis kraujosruvomis smakro dešinėje, dešiniame žaste, kairėje alkūnėje, abiejuose dilbiuose, dešinėje plaštakoje, ir tenkino lytinę aistrą su nepilnamete G. Š. prieš jos valią, oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu, bei pasikėsino nepilnametę išžaginti.

Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui. Tačiau teismas nesiremia jokiais šią aplinkybę patvirtinančiais įrodymais. Byloje nėra nei eksperto išvados apie neblaivumą, nei alkotesterio parodymų. Nepaisant to, kad teisme apeliantas parodė, jog „buvo išgėrę“, šio parodymo negalima kvalifikuoti kaip jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Teismas netyrė aplinkybių kada, kur ir kiek alkoholio apeliantas buvo vartojęs ir ar toks vartojimas buvo nusikaltimo padarymo paskata. Nors nukentėjusioji minėjo, kad apeliantas vartojo alų važiuojant link Žaliųjų ežerų, tačiau alus yra silpnas alkoholinis gėrimas, o laiko tarpas nuo jo gėrimo momento iki nusikaltimo padarymo buvo pakankamai ilgas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe apsvaigimą nuo alkoholio.

Taip pat pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog apelianto atžvilgiu yra priimti keturi nuosprendžiai, tačiau du iš jų nėra įsiteisėję ir apskųsti apeliacine tvarka, todėl teismo išvados, kad po analizuojamų nusikalstamų veikų padarymo apelianto elgesys nesikeitė, yra neteisėtos. Teismas negalėjo remtis šiais nuosprendžiais kaip apeliantą neigiamai charakterizuojančia aplinkybe.

Teismo posėdyje nuteistojo D. M. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą bei civilinis ieškovas G. Š. prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

Nuteistasis D. M. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų neginčija, tačiau prašo taikyti BK 92 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nuteistojo kaltė ir nusikalstamų veikų kvalifikavimas teisėjų kolegijai abejonių nekelia, todėl baudžiamoji byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę nepilnamečiui, teismas, be bendrų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgia ir BK XI skyriuje išdėstytas teisės normas bei į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Pažymėtina, kad skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį. BK 80 straipsnyje numatyta nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis: 1) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; 2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes; 3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu; 4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.

Baudžiamajame įstatyme (BK XI skyrius) įtvirtintų nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis, be kita ko, yra riboti laisvės atėmimo bausmės taikymo šiems asmenims galimybes, padėti nepilnamečiams pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį, sulaikyti juos nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. BK 91 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, jog kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas bausmę D. M. už jam inkriminuotų nusikaltimų padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, taip pat tinkamai vadovavosi BK 90 ir 91 straipsnių nuostatomis dėl bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumų bei BK 41 straipsnio 2 dalies ir BK 80 straipsnio nuostatomis dėl bausmės paskirties.

BK 149 straipsnio 3 dalyje nustatyta tik laisvės atėmimo nuo trejų iki dešimties metų bausmė. Taip pat ir BK 150 straipsnio 3 dalyje nustatyta tik laisvės atėmimo nuo dvejų iki dešimties metų bausmė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. M. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą (padaryti du sunkūs nusikaltimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, BK 150 straipsnio 3 dalyje numatyta veika pasireiškė intensyviais veiksmais), kaltę (nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia), nusikalstamų veikų stadiją (BK 150 straipsnio 3 dalyje numatyta veika baigta, o BK 149 straipsnio 3 dalyje numatyta veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltinamojo valios). Taip pat atsižvelgė į kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes - nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su jam nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Tvirtina, jog jo girtumas nėra įrodytas bylos įrodymais. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tuo, kad byloje nėra įrodyta, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui.

Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, jei ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Apsvaigimas nuo alkoholio kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatinėjamas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kuri kita aplinkybė, nes BPK nenustato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Apsvaigimo nuo alkoholio faktas gali būti nustatytas ištyrus asmens kraują, atlikus specialų tyrimą neblaivumo (girtumo) būsenai nustatyti, asmenų parodymais, kitais duomenimis, kuriais apibūdinami klinikiniai girtumo požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-644/2005, 2K-613/2011, 2K-405/2012).

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad D. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų padarymui. Kolegija pažymi, kad ši apylinkės teismo išvada pagrįsta paties D. M. parodymais, kad parduotuvėje nusipirko 5 butelius alaus po 1 litrą talpos ir nuėjo prie ežero, kur maždaug per valandą laiko išgėrė 4 butelis, o vėliau jo nuomojamame bute išgėrė likusį alų (t. 2, b. l. 90-91). Taip pat nuteistojo D. S. parodymais, kuris patvirtino, kad parduotuvėje D. M. nupirko 5 butelius alaus po 1 litrą talpos, o važiuojant namo jie nusipirko dar 3 butelius alaus po 1 litrą talpos ir vėliau trise jį išgėrė (t. 2, b. l. 21-22, 25-27). Be to, nukentėjusioji G. Š. patvirtino, kad nuteistieji vartojo alų (t. 1, b. l. 82-87). Atsižvelgiant į tai, byloje yra pakankamai įrodymų, kad D. M. įvykio metu buvo neblaivus ir jo girtumas buvo priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui bei jį realizuoti. Vien ta aplinkybė, kad nuteistasis pats teigė prieš įvykį vartojęs alkoholį, gali būti pakankama spręsti, jog alkoholio vartojimas turėjo lemiamos įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad alkoholio vartojimo faktas padarė lemiamą įtaką nuteistojo veiksmams.

Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nusikalto būdamas nepilnametis, tačiau iki pilnametystės buvo likęs mažiau kaip mėnuo, dirba, jo teigimu, mokosi. Nors nusikalstamų veikų padarymo metu buvo neteistas, tačiau nuosprendžio priėmimo metu jo atžvilgiu jau buvo priimti trys nuosprendžiai ir vienas baudžiamasis įsakymas (du iš jų neįsiteisėję), dėl nusikalstamų veikų, padarytų po šioje byloje nagrinėjamų nusikaltimų. Tai rodo, kad po šioje byloje analizuojamų nusikalstamų veikų padarymo D. M. elgesys nesikeitė. Taip pat jis daug kartų baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės rodo nuteistojo lengvabūdišką požiūrį į visuotinai priimtas elgesio taisykles. Įvertinęs šias nuteistąjį D. M. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajam už tyčines nusikalstamas veikas turi būti paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios savo dydžiu yra žymiai mažesnės nei BK 149 straipsnio 3 dalies ir BK 150 straipsnio 3 dalies sankcijose numatyti bausmių vidurkiai.

Kaip jau minėta, D. M. savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų pripažino pilnai. Byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Todėl, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, D. M. paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendžiu paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė yra teisinga, atitinka bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo.

Nuteistasis D. M. prašo taikyti BK 92 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Pagal BK 92 straipsnio 1 dalį nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nors D. M. amžius nusikalstamų veikų padarymo metu, kaltės forma, paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 92 straipsnyje 1 dalyje numatytas sąlygas, tačiau, įvertinus nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį, jų padarymo aplinkybes ir paties nuteistojo asmenybę, jam taikyti BK 92 straipsnio 1 dalies nuostatas ir manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Kaip jau minėta, D. M. padarė du sunkius nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, BK 150 straipsnio 3 dalyje numatyta veika pasireiškė intensyviais veiksmais, nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, BK 150 straipsnio 3 dalyje numatyta veika baigta, o BK 149 straipsnio 3 dalyje numatyta veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Pažymėtina, kad D. M. po šių nusikaltimų padarymo ir toliau darė nusikalstamas veikas. Dėl to jis pripažintas kaltu ir nuteistas: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį; Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, šiuo metu visi nuosprendžiai yra įsiteisėję. Tai rodo, kad nusikalstamų veikų darymas tampa jo gyvenimo būdu, kuris, manytina, nuteistojo neizoliuojant nuo visuomenės nebus keičiamas. Be to, jis po šioje byloje nagrinėtų nusikalstamų veikų padarymo iki nuosprendžio priėmimo padarė 21 administracinį nusižengimą, tame tarpe ir už chuliganizmą bei transporto priemonės vairavimą neturint teisės vairuoti. Taigi, nuteistojo D. M. asmenybė teismui nekelia pasitikėjimo, nes jis nesilaiko įstatymuose numatytų reikalavimų, elgiasi pagal jam vienam priimtinas taisykles, ignoruodamas aplinkinių žmonių teises ir teisėtus interesus. D. M. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu, nuteistojo nuomone, turėtų būti jam skiriama švelnesnė bausmė, nelaikytinos nei išimtinėmis, nei rodančiomis mažesnį jo pavojingumą. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 ir 80 straipsniuose, gali būti pasiekti D. M. paskyrus tik realią laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad D. M. jau yra nuteistas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendžiu už labai sunkaus nusikaltimo padarymą realia laisvės atėmimo bausme, kuri subendrinta su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.