- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-14
- Bylos Nr.
- 2A-145-280/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pran.), Zina Mickevičiūtė, Birutė Jonaitienė
- Atsakovas
- M. Ž., M. Š., Panevėžio apskrities viršininko administracijai
- Ieškovas
- O. A. V.
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio rajono I-ojo notarų biuro
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Jonaitienės, Zinos Mickevičiūtės, Laimutės Sankauskaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-215-126/2009 pagal ieškovės O. A. V. ieškinį atsakovams M. Ž., M. Š., Panevėžio apskrities viršininko administracijai, tretieji asmenys: Panevėžio rajono I-ojo notarų biuro notarė Aldona Šarmavičienė, VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas, dėl sprendimo dalies panaikinimo, pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė ieškiniu prašė:
1. atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą apskųsti Panevėžio apskrities valdytojo 1996-10-29 sprendimą Nr. 21-9245,
2. panaikinti 1996-10-29 Panevėžio apskrities sprendimo Nr. 21-9245 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra į 0,35 ha žemės sklypą Nr. 12A (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone,
3. pripažinti negaliojančia 1999-04-15 pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų M. Ž. ir M. Š. dėl 0,35 ha žemės sklypo Nr. 12A, esančio (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, pardavimo ir įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją prie ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančių pastatų: gyvenamojo namo ir jo priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, suformuoti žemės sklypo ribas pagal 1999-04-27 žemės sklypo planą ir faktiškai naudojamas žemės sklypų ribas bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad atsakovas M. Š. ir A. P. V. (ieškovės sutuoktinis) 1992-09-30 pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu privatizavo butus Nr. 1 ir Nr. 2 su priklausiniais dvibučiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone.
Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 21-9245 atsakovui M. Š. atkurtos nuosavybės teisės į 2,94 ha asmeninio naudojimo žemę 4 žemės sklypuose. Panevėžio apskrities viršininko administracija (toliau – Panevėžio AVA) 2006-07-14 raštu Nr. 20-1677-(1.38.)-60 atsakovei M. Ž. pranešė, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui M. Š. ir A. P. V., valstybės įmonės Valstybinio žemėtvarkos instituto Panevėžio filialas, nepatikrinęs vietoje, 1999 m. parengė žemės sklypų planus, iš jų – ir dėl 0,35 ha žemės sklypo Nr. l2A, pagal anksčiau parengtą klaidingą dokumentaciją. Paaiškėjo, kad M. Ž. įsigytame 0,35 ha žemės sklype yra 2 butų gyvenamasis namas ir kiti ūkiniai pastatai, vieną butą valdo M. Ž., kitą — O. A. V. bei dalį žemės faktiškai naudoja ieškovė O. A. V. Atsakovei M. Ž. buvo pasiūlyta duoti sutikimą Panevėžio AVA patikslinti sklypo ribas, tačiau atsakovė M. Ž. atsisakė gera valia tai padaryti.
Kadangi atsakovė elgėsi nesąžiningai, sutikimo patikslinti sklypo ribas nedavė ir tuo yra pažeidžiamos jos teisės, yra pagrindas panaikinti Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 21-9245 dalį, kuria atsakovui M. Š. atkurtos nuosavybės teisės į 2,94 ha asmeninio naudojimo žemę 4 žemės sklypuose, t. y. sprendimo dalį dėl 0,35 ha žemės sklypo Nr. 12A (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio r. Panaikinus nurodyto sprendimo dalį išnyksta pagrindai 0,35 ha žemės sklypo Nr. 12A 1999-04-15 pirkimo–pardavimo sutarčiai tarp atsakovų M. Ž. ir M. Š. sudaryti, o tokia žemės pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja įstatymų reikalavimams, yra niekinė ir negaliojanti (CK 1.78 str.), prieštaraujanti viešajai tvarkai ir dėl šalies atsakovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi (CK 1.80., 1.81., 1.91 str.). Apie ginčijamus sprendimo dalį bei pirkimo–pardavimo sutartį, kurie pažeidžia ieškovės teises, ieškovė sužinojo iš dukters, Z. S., 2007 m. sausio mėnesio pabaigoje. Tuomet ginčas buvo bandomas spręsti taikiai, tačiau nepavykus, sutrumpintas trijų mėnesių apskundimo terminas (CK 1.125 str. 4 d.) ginčijamai sprendimo daliai praleistas dėl svarbių priežasčių.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008-12-31 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, atnaujino ieškovei praleistą senaties terminą dėl 1993-10-29 Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996-10-29 sprendimo Nr. 21-9245 dalies apskundimo. Teismas panaikino 1993-10-29 Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996-10-29 sprendimą Nr. 21-9245 dalyje dėl nuosavybės teisės atstatymo M. Š. į 613 kv. m ploto žemės sklypo dalį, kuria pagal 2008-09-12 VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Panevėžio filialo schemą (b. l. 207) M. Š. Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) k. v. grąžintas ekvivalentine natūra 0,35 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), persidengia su A. P. V. pagal 1996-12-31 Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 21-9770 ekvivalentine natūra grąžinto ir 2005-02-04 Panevėžio apskrities viršininko įsakymu Nr. Ž-460 pagal 1999-04-27 VĮ Panevėžio žemėtvarkos instituto Panevėžio filialo parengtą žemės sklypo planą, patvirtinto 0,1788 ha žemės sklypo dalimi. Teismas pripažino negaliojančia ir 1999-04-14 privačios žemės sklypo su pastatais pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 2809, sudarytą tarp M. Š. ir M. Ž., dalyje dėl 613 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) k. v., žemės sklypo un. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo.
Teismas sprendimu taikė restituciją ir priteisė iš M. Š. M. Ž., 87,5 Lt, valstybei perduodant 613 kv. m ploto žemės sklypo dalį, kuria pagal 2008-09-12 VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Panevėžio filialo schemą (b. l. 207) M. Š. Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) k. v. grąžintas ekvivalentine natūra ir M. Ž. parduotas 0,35 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), persidengė su A. P. V. pagal 1996-12-31 Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 21-9770 ekvivalentine natūra grąžinto ir 2005-02-04 Panevėžio apskrities viršininko įsakymu Nr. Ž-460 pagal 1999-04-27 VĮ Panevėžio žemėtvarkos instituto Panevėžio filialo parengtą žemės sklypo planą, patvirtinto 0,1788 ha žemės sklypo dalimi. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Ieškovei O. A. V. nusprendė grąžinti 132 Lt sumokėto žyminio mokesčio dalį. Priteisė iš atsakovų M. Ž., M. Š. ir Panevėžio apskrities viršininko administracijos lygiomis dalimis po 10,08 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą O. A. V. bei 32 Lt išlaidų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą..
Teismas priteisė iš O. A. V. 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti M. Ž. ir 32 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismas nustatė, kad ieškovė senaties terminą, kuris nustatytas LR įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ praleido dėl svarbių priežasčių, ir atnaujino ieškinio senaties terminą skųsti 1996-10-29 Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimą, nors atsakovė M. Ž. prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Teismas nurodė, kad atsakovas M. Š. ir A. P. V. (ieškovės sutuoktinis) 1992-09-30 pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu privatizavo butus Nr. 1 ir Nr. 2 su priklausiniais dvibučiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio r., Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 21-9770 A. P. V. atkurtos nuosavybės teisės į 2,22 ha asmeninio naudojimo žemę. A. P. V. mirė (duomenys neskelbtini). Po jo mirties visą turtą paveldėjo ieškovė 2000-04-05 paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą. Paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas tik į A. P. V. turėtą turtą – pajų, butą su priklausiniais, o į 2,22 ha žemės sklypą neišduotas. Pateikus notarui dokumentus dėl paveldėjimo paaiškėjo, jog į A. P. V. atkurtos nuosavybės teisės į 2,22 ha asmeninio naudojimo žemės dalį, tai yra 0,35 ha žemės sklypo dalį, jau anksčiau atkurtos nuosavybės teisės atsakovui M. Š. Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 21-9245 (iš viso į 2,94 ha asmeninio naudojimo žemę 4 žemės sklypuose). Nuosavybės teisės atsakovui M. Š. buvo atkurtos dėl klaidingai parengtos žemės sklypų dokumentacijos privatizavimui. 1999-03-22 šis žemės sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Vieną iš šių sklypų – 0,35 ha, Nr. 12A (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio r., 1999-04-15 pirkimo–pardavimo sutartimi iš atsakovo M. Š. nusipirko atsakovė M. Ž. Panevėžio rajono 1996-12-31 Panevėžio apskrities valdytojo sprendimu Nr. 21-9770 A. P. V. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant ekvivalentine natūra A. P. V. naudotą 2,22 ha asmeninio ūkio žemę Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) kaime pagal parengtus abrisus, išsidėstė 7 sklypuose. Žemės sklypai nekilnojamojo turto registre įregistruoti nebuvo. 2005 metais buvo patvirtinti A. P. V. suformuoti žemės sklypai. 1999-04-27 VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Panevėžio filialo parengto žemės sklypo plano pagrindu 2005-02-04 Panevėžio apskrities viršininko įsakymu Nr. Ž-460 patvirtintas 0,1788 ha kitos paskirties – individualiems namas statyti ir eksploatuoti žemės sklypas Nr. 129-1/1 (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio r., o 2005-01-12 Panevėžio apskrities viršininko įsakymu Nr. Ž-200 patvirtinti (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio r., esantys sklypai: 0,11 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 129-2/1, 0,46 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 129-3/1. 0,85 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 129-4/1 ir 0,62 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 129-5/1. Visų suformuotų sklypų, išskyrus sklypo Nr. 129-1/1, ribos pažymėtos kadastro žemėlapyje (nuosavybės teisės atkūrimo A. P. V. (bylos lapai 96, 98,100, 104, 109). Iš VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Panevėžio filialo 2008-09-12 Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) kaime M. Š. sklypo Nr. 129 žemės sklypo ribų skaitmeninėje žemėlapio formoje, schemos ortofoto žemėlapyje M:l:1000 (207 b. l.), nustatyta, kad 0,35 ha M. Š. grąžinto ir šiuo metu M. Ž. vardu įregistruoto žemės sklypo bei A. P. V. suformuoto 0,1788 ha namų valdos žemės sklypo Nr. 129-1 plotas persidengia su M. Ž. žemės sklypo plotu 613 kv. m dydžio ploto dalimi.
Žemės reformos įstatyme nustatyta, kad žemės nuosavybės teisės atstatymo miestuose ir kaimo vietovėse tvarką, žemės ir miško sklypų dydžius ir grąžinimo sąlygas nustato LR įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Pagal šio įstatymo 12 str. (1995-05-30 įstatymo redakcija) žemės sklypai, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos), žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui iš asmenų, turinčių teisę į ją atstatyti nuosavybės teises, yra išperkama. Žemės reformos įstatymo 9 str. 4 d. nustatė, kad atskirai sodybai (namų valdai) parduodama žemė, užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamos žemės sklypas (faktiškai sodybos užimta), o atkuriant nuosavybės teises natūra ar ekvivalentine natūra, sodybai turi būti paliktas tas žemės plotas, kurį ji faktiškai užima. Žemės reformos įstatymo 8 str. 6 d nustatė, kad ne žemės ūkio veiklai kaimo vietovėje žemė parduodama LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Ginčijamo sprendimo dėl nuosavybės teisės į žemę M. Š. priėmimo metu galiojusiu 1995-07-17 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 987 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka nustatė, kad individualaus gyvenamojo namo, kurio dalys parduotos, kiekvienos dalies savininkas (bendrasavininkis) gali pirkti šiai namų valdas priklausančią žemės sklypo dalį (tvarkos 1.1.l p; 7.1.1.1 p.). M. Š. ekvivalentine natūra perdavus 0,35 ha žemės sklypą, į kurį pateko dalis A. P. V. naudojamo namų valdos žemės sklypo, buvo pažeistos jo įstatymais ginamos teisės į namų valdos žemės sklypą. Todėl 1996-10-29 Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimas, toje dalyje, kuria buvo pažeistos A. P. V. teisės į jo naudojamą namų valos žemės sklypą, pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo naikinti sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių į visą 0,35 ha žemės sklypą atstatymo, nes šiame sklype yra ir M. Š. naudotos namų valdos žemės sklypas bei jo faktiškai naudota asmeninio ūkio žemės dalis. Teismas nurodė, kad A. P. V., o po jo mirties jo sutuoktinė O. A. V., visą laiką, tai yra tiek iki žemės nuosavybės atstatymo M. Š., tiek ir po žemės sklypo pardavimo M. Ž., faktiškai naudojosi savo namų valdos žemės sklypo dalimi. Šios naudotos ir naudojamos žemės dalis, jos ribos, plotas nustatytos 1999-04-27 žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Panevėžio r., planu, kurį pasirašė tuometiniai gyvenamojo namo bendraturčiai (butų savininkai) P. V. ir M. Ž. Pagal šį planą A. P. V. namų valdos žemės sklypo dalis sudaro 0,788 kv. m plotą. Būtent tokį kitos paskirties – individualiems namas statyti ir eksploatuoti žemės sklypo Nr. 129-1/1 (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio r., plotą pagal šį planą 2005-02-04 įsakymu patvirtino ir Panevėžio apskrities viršininkas. Kadangi M. Ž. 0,35 ha žemės sklypas užima 613 kv. m A. P. V. namų valdos žemės sklypo dalį, todėl yra pagrindas 1996-10-29 Panevėžio apskrities valdytojo sprendimą naikinti šioje dalyje. Nors iš bylos duomenų nustatyta, kad 2005-01-12 Panevėžio apskrities viršininko įsakymu Nr. Ž-200 patvirtintas A. P. V. 0,11 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr.129-2/1 (duomenys neskelbtini) kaime suformuotas taip, kad taip pat įsiterpia į pirmiau suformuotą ir įregistruotą M. Ž. nupirktą 0,35 ha žemės sklypą 531 kv. m plotu, šio sklypo ribos pažymėtos kadastro žemėlapyje.
Ieškinio pagrindu buvo nurodytos aplinkybės, susijusios su teisės į namų valdos žemės sklypą pažeidimu, todėl kitoje dalyje naikinti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo M. Š. teismas nenustatė pagrindo. Nurodė, kad panaikinus 1996-10-29 Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimo dalį dėl žemės nuosavybės teisės atstatymo M. Š. ekvivalentine natūra į 613 kv. m ploto žemės sklypą, pripažintina negaliojančia 1999-04-14 sudaryta privačios žemės sklypo su pastatais pirkimo–pardavimo sutartis dėl šios žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo tarp M. Š. ir M. Ž., kaip šioje dalyje prieštaraujanti įstatymo reikalavimams (1964 m. CK 47 str., 60 str. ir CK 1.96 str., 181 str. l d.). Teismas nurodė, kad ieškiniui dėl šios sutarties dalies panaikinimo ieškinio senaties terminas ieškinio padavimo dieną nebuvo pasibaigęs (1964 m. CK 84 str. l d., LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo l0 str., CK 1.125 str. l d.).
Nurodė, kad nors ieškinyje nėra suformuluotas reikalavimas dėl restitucijos taikymo, tačiau teismas ją taiko savo iniciatyva. Panaikinus administracinį teisės aktą ir pripažinus sandorį negaliojančiu, teismas toje pačioje byloje privalo išspręsti restitucijos klausimą (CK 6.145 str.). LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 d. nustato, kad CK nustatytos taisyklės dėl sandorio negaliojimo pasekmių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti. CK 1.80 str. 4 d. nustato, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 str. 1, 2, 3 dalyse numatytus atvejus. Pagal LAT formuojamą vienodą teismų praktiką sąžiningu įgijėju yra laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Neturėjimas teisės perleisti daiktą yra įgijėjo teisių atsiradimo kliūtis. Jei asmuo žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Nurodė, kad byloje yra pakankamai duomenų, paneigiančių atsakovės M. Ž. sąžiningumo prezumpciją. Iš pačios M. Ž., jo atstovės E. L. paaiškinimų nustatė, kad dar iki sudarant sandorį M. Ž. kilo abejonių, ar M. Š. turi teisę perleisti žemės sklypą, kuriame yra A. P. V. priklausanti namų valdos dalis. Be to, nustatė ir aplinkybę, jog M. Ž. iki pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo matė ir žinojo, jog į perkamo žemės sklypo plotą patenka ir A. P. V. naudojama žemės sklypo dalis, kuri yra atitverta tvora, todėl turėjo suprasti, kad šia jos perkama žemės sklypo dalimi naudojasi kitas namų valdos bendraturtis (tai patvirtina ir liudytojo T. A. G. parodymai). Tačiau atsakovė M. Ž., priešingai nei šioje situacijoje būtų elgęsis atidus ir rūpestingas bei atsargus žmogus tokiomis aplinkybėmis, sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Dėl šių aplinkybių M. Ž. negali būti pripažinta sąžininga įgijėja ir teismas nutarė taikyti restituciją. Nurodė, kad M. Ž. iš M. Š. priteistina pinigų suma, atitinkanti sandorio sudarymo metu už 613 kv. m ploto žemės sklypą dalį sumokėtą kainą – 87,5 Lt (CK 6.145 str. l d., 6.146 str.), o 613 kv. m ploto žemės sklypo dalis išreikalautina iš M. Ž., bet M. Š. negrąžintina, nes jau yra pripažinta, kad administracinis teisės aktas dėl šios sklypo dalies jam grąžinimo yra neteisėtas. Kadangi pagal nuosavybės teisių atstatymo A. P. V. sprendimą ir žemės sklypo formavimo dokumentus 613 kv. m ploto žemės sklypo dalis patenka į A. P. V. pagal 1999-04-27 žemės sklypo planą suformuoto namų valdos 0,1788 kv. m ploto žemės sklypo ribas (nuosavybės teisės atkūrimo A. P. V. bylos 27, 94, 109 lapai bei 207 b. l.), todėl ši žemės sklypo dalis perduotina valstybei, kad galutinai būtų užbaigtas A. P. V. grąžintos žemės sklypo formavimas ir įteisinimas (LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str., CK 1.5 str., 6.145 str., 6.146 str., 6.147 str. l d.). Dėl šių aplinkybių nurodė, kad atmestinas ieškovės reikalavimas dalyje dėl žemės sklypo suformavimo ieškovei, nes žemės nuosavybės teisė yra atstatyta ne ieškovei, o A. P. V., todėl žemės sklypas nebegali būti formuojamas ir ieškovei, kuri yra A. P. V. teisių ir pareigų perėmėja ir tik paveldėjimo būdu gali įgyti teisę į A. P. V. ekvivalentine natūra grąžintą žemę.
Proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams atitinkamai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš šalių (CPK 88 str., 92 str., 93 str.). Ieškovei grąžino permokėto žyminio mokesčio dalį (CPK 87 str. l d. l p.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė M. Ž. prašo panaikinti Panevėžio m. apylinkės teismo 2008-12-31 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir tai yra pagrindas naikinti sprendimą apeliacine tvarka. Bet kurios civilinės bylos nagrinėjimo pradžia – teisingas ginčo teisinio santykio nustatymas, t. y. išsiaiškinimas, dėl ko šalys ginčijasi ir apsisprendimas, kokie įstatymai ir (ar) kiti teisės aktai taikytini sprendžiant šį ginčą. Ieškovė prašė panaikinti Panevėžio apskrities valdytojo 1996-10-29 sprendimo Nr. 21-9245 dalį, kuriuo atsakovui M. Š. ekvivalentine natūra atkurtos nuosavybės teisės į 0,35 ha ginčo žemės sklypą Nr. 12A, o teismas, iš dalies naikindamas šį administracinį aktą, net netyrė jo turinio ir nepasisakė, kuo šis aktas pažeidė, galėjo pažeisti ieškovės teises. Iš sprendimo Nr. 21-9245 turinio matyti, kad šiuo aktu M. Š. Panevėžio apskrities valdytojas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ patenkino jo prašymą ir atstatė jam nuosavybės teisę į jo turėtą 2,94 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Panevėžio rajone. Nuosavybės atstatymo būdas – 2,94 ha žemės jam grąžinta ekvivalentine natūra. Ieškovė nekėlė klausimo, kad M. Š. neturėjo teisės į 2,94 ha žemės sklypo ekvivalentine natūra gražinimą, kad jam turėjo būti grąžintas kitokio dydžio (mažesnio ar didesnio) ploto žemės sklypas, ieškovė apskritai nepateikė jokių įrodymų, būtinų daliniam sprendimo panaikinimui. Ieškinio pagrinde akcentuojama, kad tariamas ieškovės teises pažeidė ne sprendimas, o šio sprendimo pagrindu netinkamai suformuotas 0,35 ha dydžio žemės sklypas Nr. 12A. Todėl turėjo būti naikinamas lydimasis sprendimo dokumentas – žemės sklypo planas, o ne pats sprendimas. Teismas neturėjo teisės naikinti žemės sklypo plano, kadangi tokio reikalavimo ieškovė nereiškė. Pasielgdamas priešingai, teismas išėjo už ieškinio dalyko ribų. Kartu teismas šioje byloje neįsigilino, kas tai yra nuosavybės teisių atstatymas natūra ir kas tai yra nuosavybės teisių atstatymas ekvivalentu. A. P. V. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises ekvivalentu, o tai reiškia, jam galėjo būti suteikta tik laisva niekam nepaskirta žemė. Jokios nuorodos, kad ekvivalentą turi atgauti asmeninio naudojimo žeme sprendime nėra. Teismas netyrė ir nenustatė pagrindinio dalyko – išreiškė ar ne A. P. V. prašymą gauti nuosavybėn žemės sklypą tokiose ribose, kokį nori gauti jo turto paveldėtoja ieškovė. Iš rašytinių įrodymų, kurių teismas netyrė ir nepasisakė, akivaizdu, kad A. P. V. nepageidavo tokio žemės sklypo, kokį dabar pageidauja gauti ieškovė. Ir priešingai, iš byloje esančių įrodymų – žemės sklypo plano, kuriuo remiantis ginčo žemės sklypas įregistruotas VĮ Registrų centre ir jam suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) matyti, kad A. P. V. visiškai sutiko su suformuoto M. Š. sklypo ribomis, t. y. tarp A. P. V. ir M. Š. dėl sklypo ribų jokio ginčo nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neįvertino, kad teisė gauti asmeninio ūkio žemės nereiškia pareigos ją imti. A. P. V. aiškiai išreiškė valią, kad M. Š. būtų suteiktas būtent toks žemės sklypas, koks ir įregistruotas viešame registre, todėl ieškovei, A. P. V. teisių perėmėjai, toks turto palikėjo apsisprendimas yra privalomas.
Teismas neatkreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad nors ieškovė ir buvo A. P. V. sutuoktinė, tačiau iš paveldėjimo teisės liudijimo matyti, kad ieškovė paveldėjo visą namą su priklausiniais, o ne dalį, kaip būtų buvę, jei namas priklausytų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. 1996-12-31 sprendimu Nr. 21-9770 nuosavybės teisės į žemę (asmeninėn nuosavybėn) atkurtos A. P. V. Todėl A. P. V. veiksmai, tarp jų sutikimas, kad M. Š. būtų suformuotas 0,35 ha žemės sklypas, kuris ir buvo įregistruotas viešame registre yra teisėti, ieškovės nustatyta tvarka ir terminais nenuginčyti. A. P. V. teise nustatytais terminais ir tvarka nuginčyti sklypo planą ir sprendimą, kuriuos dabar ginčija ieškovė, nepasinaudojo, terminus praleido, todėl ši teisė jam išnyko. Ieškovė savo teisę nuginčyti (tik sprendimą) kildina iš paveldėjimo teisinių santykių. Tačiau ji tokios teisės paveldėti negali, nes ji išnykusi dar A. P. V. esant gyvam. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad „jei asmuo iki teisių perleidimo kitam asmeniui jau yra praradęs tam tikrą teisę, jis negali jos perleisti kitam asmeniui, o pastarasis asmuo šios teisės negali įgyti, t. y. negalima įgyti daugiau teisių, nei jų turi perleidėjas. Nustačius, kad dar iki nuosavybės teisių į statinius, iš kurių kyla teisė ir teisinis suinteresuotumas ginčyti nagrinėjamus administracinius aktus, perleidimo, buvo praleistas terminas skundui dėl jų paduoti, naujas šių statinių bei su jais susijusių teisių ir interesų įgijėjas, vadovaujantis principu, kad negalima įgyti daugiau teisių, nei jų turi perleidėjas, taip pat turėtų būti laikomas praleidusiu šį terminą. Be to, taip pat šis klausimas sprendžiamas LAT suformuotoje praktikoje – įpėdiniui negali pereiti daugiau teisių, negu jų turėjo palikėjas (LAT CBS teisėjų kolegijos 2004-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2004). Esant atsakovės prašymui taikyti ieškinio senatį ir nesant ieškovės prašymo atnaujinti terminą žemės sklypo planui panaikinti, teismas negalėjo savo iniciatyva revizuoti plano. Teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje konstatuodamas, kad naikina sprendimą, neįsigilino, kad naikina ne sprendimą, o žemės sklypo planą, kurio naikinti ieškovė neprašė. Teismas neatkreipė dėmesio, kad ginčams dėl netinkamai suformuotos žemėnaudos privaloma išankstinė bylos sprendimo ne teisme tvarka (Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 18 str. 2 dalis) ir šia tvarka jau negalima pasinaudoti, todėl bylą privalėjo nutraukti (CPK 293 str. l dalis 2 p.). Teismas neatkreipė dėmesio, kad ieškovė negali remtis nežinojimu, jei sklypas viešame registre įregistruotas dar 1999 metais. Darydamas priešingą išvadą, teismas pažeidė LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalį, nustatančia, kad „kai kyla asmenų ginčas dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto ir teisių į jį, nė viena iš ginčo šalių negali teisintis nežinojusi nekilnojamojo turto registro duomenų“.
Nurodo, kad sprendimas visiškai be motyvų, todėl turi absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). CPK 329 straipsnio 3 dalies 4 punktas taikomas, jeigu teismo nutartis yra be motyvų.
Pirma, teismas netyrė ir nepasisakė dėl atsakovo Panevėžio apskrities viršininko administracijos argumento, kad šioje byloje naikintinas ne sprendimas, o žemės sklypo planas, kurio pagrindu įregistruota asmeninė M. Š. nuosavybė į 0,35 ha žemės sklypą.
Antra, teismas netyrė ir nepasisakė dėl trečiojo asmens – VĮ Žemėtvarkos instituto argumento, kad visi reikalingi planai buvo suderinti su A. P. V., tiek M. Š. rengtose asmeninio ūkio privatizacijos (žemės tvarkymo) bylose, visi suderinimai su atitinkamomis institucijomis bei pačiais pretendentais yra be pastabų. Netgi 1999-04-27 parengtas kadastrinis-geodezinis namų valdos žemės sklypo planas, atitinkantis faktišką sklypo naudojimą, yra visų institucijų suderintas ir savininkų pasirašytas (VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Panevėžio filialo 2007-05-16 raštas Nr. 15/01-118).
Trečia, visiškai netirti pagrindiniai atsakovės argumentai, kad:
Ieškovės atstovė Z. S., neturėdama teisės savarankiškai atstovauti O. A. V., neturimą teisę perkelia advokatui. Esant jos, atsakovės, prašymui įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais teismas turėjo priimti sprendimą už akių arba motyvuota nutartimi šį prašymą atmesti, bet šiuo klausimu niekas nebuvo padaryta.
Netirtas argumentas, kad ieškovė, prašydama tik iš atsakovės M. Ž. atimti sklypo dalį, bet jo neprašydama priteisti jai (prašo tik suformuoti naują sklypą) tariamai pažeistų savo teisių pagal CK 1.138 straipsnį negina, o toks ieškinio dalykas ydingas ir šalintinas kaip ieškinio trūkumas (LAT CBS teisėjų kolegijos 2008-10-13 nutartini civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008).
Netirtas argumentas, kad ne ieškovė, o jos sutuoktinis praleido terminus apskųsti sprendimą.
Netirtas argumentas, kad velionis A. P. V. nelaikė sklypo suformavimą M. Š. jo teisių pažeidimu, todėl ieškovė ginčyti šį planą teisių neperėmė.
Netirtas argumentas, kad ieškovė sako netiesą teigdama, jog apie pirkimo– pardavimo sutartį sužinojo tik 2007 metų sausio mėnesį, kadangi patikslinto ieškinio pirmame puslapyje teigia, kad apie tai sužinojo dar 2000 metais, negalėdama išsiimti paveldėjimo teisės liudijimo žemei.
Netirtas argumentas, kad ieškinyje ieškovė nenurodė nei vienos svarbios priežasties ieškinio senaties terminui atnaujinti.
Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismo išvados yra be motyvų. Nemotyvuojama, kodėl A. P. V. nežinojo apie žemės sklypo suformavimą M. Š., jeigu pats A. P. V. sutiko su žemės sklypo ribomis ir plane pasirašė.
Šalies argumentai
Nemotyvuojama, kodėl daroma išvada, kad ieškovė apie sklypų formavimo problemas sužinojo 2006 metais, jeigu pati ieškovė ieškinyje nurodo, kad apie tai sužinojo 2000 metais negalėdama gauti paveldėjimo teisės liudijimo žemei.
Nemotyvuojama, kodėl remiamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987, Žemės reformos įstatymo 9 str. 4 d. ir t. t., jeigu juose kalbama apie žemės pardavimą ir nuomą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, konstatuodamas, kad atsakovė yra nesąžininga sklypo įgijėja, nesirėmė nei įstatymu, nei teismų praktika, nei bylos medžiaga. Ieškovė jokių daiktinių teisių į jos nusipirktą sklypą, nei į nesuformuotą sklypą neturi.
Apie nesąžiningumą ieškovei po 11 metų nebuvo reikalo kalbėti, kuri, kai ji, atsakovė, apžiūrėjo būsimą pirkinį, būtų išėjusi į kiemą ir pasakiusi, kad nepirkite šio turto, nes yra ginčas dėl sklypų ribų, bet ši aplinkybė teismo netirta.
Žemesnės instancijos teismas
Ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (LAT CBS 2008-06-19 Nr. 3K-3-318/2008). Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Panevėžio apskrities viršininko administracija prašo atsakovės M. Ž. apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-12-31 sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo civilinę bylą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Priimdamas sprendimą teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovė sprendimo priėmimo metu specialiu įstatymu – Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nustatytą ieškinio senaties terminą apskųsti Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 21-9245 dalį praleido dėl svarbių priežasčių, todėl šį terminą pagrįstai atnaujino (CK 1.131 str. 2 d. (LAT 2007 m. gegužės 15 d. civ. bylos Nr. 3K-3-205/2007 nutartis). Apylinkės teismas byloje pagrįstai nustatė, kad Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 21-9245 dalis neteisėta dėl nuosavybės teisės atstatymo M. Š. į 613 kv. m ploto žemės sklypo dalį yra neteisėta ir ją panaikino.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-12-31 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės (apeliantės) bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad teismas, vadovaudamasis CPK 268, 270 straipsniais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ nuostatomis savo sprendime nurodė materialinės ir procesinės teisės normas, kuriomis vadovavosi išspręsdamas bylą, jo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, neišėjo už pareikštų ieškinio reikalavimų ribų, išdėstė padarytų išvadų motyvus, sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta, kiekvieno pareikšto reikalavimo faktinį ir teisinį įvertinimą, dėl to teismo sprendimas teisingas. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo formalius argumentus, kurie nėra pagrįsti faktais, klaidina teismą.
1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos faktines aplinkybes, konstatavo tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius, juos teisiškai kvalifikavo ir išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, remdamasis teisės aktais bei teismų praktika (motyvuojamojoje sprendimo dalyje teismas išsamiai pasisakė dėl byloje pateiktų įrodymų, juos visus ištyrė, įvertino). Sprendime yra atskleista bylos esmė, nepalikta neišspręstų klausimų, todėl apeliantei neturėtų kilti jokių abejonių teisėtu ir teisingu teismo sprendimu.
Žemesnės instancijos teismas
2. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad teismas visiškai netyrė Panevėžio apskrities valdytojo 1996-10-29 sprendimo Nr. 21-9245 turinio ir nepasisakė, kuo šis aktas pažeidė jos, ieškovės, teises. Teismas konstatavo, kad Panevėžio apskrities valdytojo 1996-10-29 sprendimu Nr. 21-9245 M. Š. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant ekvivalentine natūra 2,94 ha ploto asmeninio ūkio žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone. Žemės nuosavybės atkūrimo metu asmeninio ūkio žemės sklypų planai parengti nebuvo. Panevėžio apskrities valdytojo 1996-12-31 sprendimu Nr. 21-9700 A. P. V. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant ekvivalentine natūra ja naudotą 2,22 ha asmeninio ūkio žemę Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) kaime. Pagal parengtus abrisus A. P. V. grąžinta žemė išsidėstė septyniuose žemės sklypuose. Tiek jos velioniui vyrui grąžinta žemė, tiek M. Š. grąžinta žemė persidengia keliuose žemės sklypuose. Š. grąžinto (šiuo metu M. Ž. vardu įregistruoto) žemės sklypo bei A. P. V. suformuoto namų valdos žemės sklypo 1144 kv. m plotas persidengia su M. Ž. žemės sklypo plotu. Visos šios nustatytos aplinkybės tik patvirtinta, kad teismas gilinosi į visus svarbius šiai civilinei bylai administracinius aktus, tyrė ir vertino juos tiek atskirai kiekvieną, tiek visus susietai, todėl ir buvo nustatytas sklypų persidengimas, kurio, beje, pirmosios instancijos teisme neginčijo nei vienas atsakovas. Teismas konstatavo, kad sklypų persidengimo priežastis yra ta, kad asmeniui gražinant ir formuojant ekvivalentine natūra žemės sklypus, nebuvo atsižvelgta į kitiems asmenims priklausančias žemės valdas. Šias aplinkybes patvirtino ir atsakovas – Panevėžio apskrities viršininko administracija, kuri pripažino 1996 m. padarytą klaidą asmenims grąžinant ir formuojant žemės sklypus, kuomet neatsižvelgta į kitiems asmenims priklausančias valdas. Teismas nustatė, jog dėl tokios klaidos buvo pažeista A. P. V. teisė į namų valdos žemę. Kadangi buvo priimti neteisėti Panevėžio apskrities valdytojo sprendimai, kurių pagrindu buvo pažeista jos velionio vyro teisė į namų valdos žemę, tai remiantis tokiais klaidingais sprendimais ir tolimesni institucijų priimti aktai yra nepagrįsti, neteisėti, kurie varžo jos teisę ne tik įregistruoti žemės sklypą, bet ir teisėtai paveldėti mirusio vyro turtą, riboja teises į nuosavybę.
Šalies argumentai
3. Apeliantė klaidingai nurodo, jog teismas sprendime konstatavo, kad ieškovės teises pažeidė ne minėtas Panevėžio apskrities valdytojo sprendimas, o jo lydimasis aktas – žemės sklypo planas, todėl turėjo būti panaikintas planas, o ne pats sprendimas. Tokie apeliantės teiginiai nepagrįsti ir tik klaidina teismą. Teismo sprendime apskritai nekalbama apie jokį sprendimo lydintįjį aktą – žemės planus, kadangi, kaip teismas ir konstatavo, remiantis 1996 m. priimtais Panevėžio apskrities valdytojo sprendimais žemės planai sudaryti nebuvo. Žemės sklypai buvo suformuoti neteisėtu pripažinto sprendimo pagrindu, todėl logiška, kad teismas naikino neteisėtą administracinį aktą ir taip apgina pažeistas teises. Teismas neperžengė ieškinio dalyko ribų, sprendimo rezoliucinėje dalyje taip nėra nuspręsta. Teismas panaikino Panevėžio apskrities valdytojo 1996-10-29 sprendimo dalį, o ne planą.
Žemesnės instancijos teismas
4–5. Apeliantė klaidingai interpretuoja žemės grąžinimo ekvivalentine natūra sąvoką ir ją klaidingai sieja su tuo, kad ekvivalentine natūra grąžinta žemė turi būti niekam nepaskirta. Pirmosios instancijos teismas sprendime šias sąvokas išaiškino ir susiejo tinkamai ir teisingai, vadovaudamasis įstatymų nuostatomis. Nepagrįsti apeliantės teiginiai dėl A. P. V. valios ir jos, kaip ieškovės, valios turėti tam tikro ploto žemės sklypą neatitikties. Jei A. P. V. nebūtų išreiškęs valios turėti tokio dydžio žemės sklypo kaip, kad ji reikalauja dabar, jis nebūtų aptvėręs savo valdomo žemės sklypo tvora ir naudojęs bei valdęs jį, kaip savą. Dar prieš kreipiantis M. Š. dėl žemės grąžinimo ekvivalentine natūra, A. P. V. jau tada faktiškai valdė žemės sklypą tokio ploto, kokio ji reikalauja šioje civilinėje byloje. Tai yra pakankamas įrodymas dėl A. P. V. išreikštos konkrečios valios.
6. SŠK 21 str. 1 d. įtvirtinta prezumpcija, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl apeliantės teiginiai, kad žemės sklypas priklausė tik jos vyrui asmeninės nuosavybės teise yra visiškai nepagrįsti. Apeliantė visiškai nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir taip painioja dvi tarpusavyje nesusijusias civilinę ir administracinę teisenas.
Šalies argumentai
7. Apeliantė klaidingai nurodo, jog teismas nepagrįstai ieškovei atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių atnaujino (jai net neprašant) ir jo nepagrįstai netaikė apeliantės prašymu. Ieškinyje senaties termino atnaujinimo prašymas buvo suformuluotas, kaip atskiras prašymas, kurį teismas išsprendė ir pagrįstai bei motyvuotai priėjo prie išvados netaikyti ieškinio senaties. Teismas sprendime pagrįstai nurodo, kad A. P. V. nebuvo jokio pagrindo manyti esant jo teisių pažeidimui, kadangi M. Š. formuojant žemės sklypą nebuvo jokie klausimai derinami su A. P. V., todėl ji objektyviai negalėjo žinoti, kad atstačius M. Š. nuosavybės teises į 0,35 ha žemės sklypą, buvo pažeistos jo teisės. 1999 m. įrašas registruose buvo žinomas tik M. Ž., kuri ir įregistravo savo nuosavybės teisę į žemės sklypą pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Nei A. P. V., nei ieškovė nebuvo nei sutarties šalys, nei kiti suinteresuoti M. Ž. ir M. Š. santykiuose asmenys, todėl ir apie padarytą įrašą registruose jiems negalėjo būti žinoma.
8–9. Apeliantė skunde kalba apie išankstinę ginčo sprendimo ne teisme tvarką, tačiau nenurodo tokių aplinkybių, todėl tokie apeliantės teiginiai visiškai nepagrįsti. Apeliantė taip pat klaidina teismą, nurodydama, kad ieškovė, turėjusi prieš jai perkant sklypą perspėti pirkėją apie ginčą dėl žemės ir ji nebūtų sklypo pirkusi. Įstatyme nustatyta pareiga atskleisti visas su sutarties dalyku susijusias aplinkybes pardavėjui, o ne pašaliniam asmeniui. Tuo metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie būsimą ginčą, todėl tokios pareigos, kaip įspėti būsimą pirkėją, taip pat neturėjo.
10–11. Apeliantės teiginiai, kad teismas netinkamai išaiškino jos, kaip nesąžiningos įgijėjos, statusą yra tik deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, todėl šie apeliantės teiginiai turi būti atmesti. Teismo sprendime išsamiai yra aptarti visi byloje surinkti įrodymai, konstatuotos nustatytos faktinės aplinkybės ir jos teisiškai teisingai kvalifikuotos, kiekviena teismo išvada paremta motyvais, todėl apeliantės teiginiai dėl motyvų nebuvimo yra nepagrįsti.
12–17. Pagal CPK 176 str. nustatytas įrodinėjimo taisykles įrodymus byloje įvertina tik teismas pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą bylos aplinkybių išnagrinėjimu vadovaujantis įstatymais. Priimdamas sprendimą, teismas šiomis civilinio proceso taisyklėmis ir vadovavosi, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, išsprendė visus reikalavimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, o taip pat procesinės teisės normas (CPK 179 str., 176, 178, 185 str.). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė tarp šalių susidarius faktinius ir teisinius santykius dėl ginčo dalyko, sprendime išdėstė ir nurodė, kuriuos šalių pateiktus įrodymus ir aplinkybes įvertina kritiškai, juos iš dalies atmeta, kaip nepagrįstus, nurodydamas tokioms savo išvadoms pagrįsti atitinkamas įstatymų normas, motyvuotus argumentus, su kuo kolegija sutinka.
Pirmosios instancijos teismas iš bylos šalių, kitų byloje esančių įrodymų, duomenų pagrįstai nustatė, kad ieškovė senaties terminą, kuris nustatytas specialiu įstatymu — LR įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, apskųsti 1996-10-29 Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimo dalį, praleido dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujino, sprendime nurodydamas tokiai išvadai pagrįsti motyvuotus argumentus.
Faktinės aplinkybės
Byloje nustatyta, kad atsakovas M. Š. ir A. P. V. (ieškovės sutuoktinis) 1992-09-30 pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu atitinkamai įgijo butus Nr. 1 ir Nr. 2 su priklausiniais dvibučiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone. Prie šio namo buvo suformuotas namų valdos žemės sklypas, kuriuo bendraturčiai naudojosi proporcingai tenkančiai gyvenamojo namo su priklausiniais prie jo daliai. Tai patvirtina šalių pasirašytas ir Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. patvirtintas žemės sklypo, kurio plotas 3000 kv. m planas. To šalys šioje byloje neginčija.
1996-10-29 Panevėžio apskrities valdytojo sprendimu Nr. 21-9245 atsakovui M. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės pagal parengtus abrisus, grąžinant ekvivalentine natūra 2,94 ha ploto asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) kaime Panevėžio rajone. Tuo metu asmeninio ūkio žemės sklypų planai nustatyta tvarka parengti nebuvo. Grąžinta žemė išsidėstė keturiuose sklypuose. Vienam jų – 0,35 ha ploto Nr. 12A Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastrinė vietovė, kuriame buvo ir yra gyvenamasis namas su priklausiniais prie jo. M. Š. prašymu VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Panevėžio filialas 1999-02-19 parengė šio, 0,35 ha ploto žemės sklypo planą. 1999-03-22 šis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atsakovo M. Š. vardu. 1999-04-14 pirkimo–pardavimo sutartimi M. Š. atsakovei M. Ž. pardavė 0,35 ha žemės sklypą su savo namų valdos dalimi (duomenys neskelbtini) kaime.
1996-12-31 Panevėžio apskrities valdytojo sprendimu Nr. 21-9770 A. P. V. atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant ekvivalentine natūra A. P. V. naudotą 2,22 ha asmeninio ūkio žemę Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) kaime, kuri pagal parengtus abrisus išsidėstė 7 sklypuose. Šie žemės sklypai nekilnojamojo turto registre įregistruoti nebuvo, nes buvo sustabdytas nuosavybės teisių atkūrimas. 1999-09-27 A. P. V. mirus, pagal įstatymą jo turtą ir teises paveldėjo jo sutuoktinė — ieškovė O. A. V. pagal 2000-04-05 išduotą jai paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą (registro Nr. 3254). Paveldėjimo teisės liudijimas išduotas tik į A. P. V. turėtą turtą – pajų, butą su priklausiniais, o į 2,22 ha žemės sklypą paveldėjimo liudijimas nebuvo neišduotas. Paaiškėjo, jog į A. P. V. atkurtos nuosavybės teisės 2,22 ha asmeninio naudojimo žemės ir į dalį 0,35 ha žemės sklypo, į kurią jau anksčiau atkurtos nuosavybės teisės kitam asmeniui, tai yra atsakovui M. Š. Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 21-9245 (iš viso į 2,94 ha asmeninio naudojimo žemę 4 žemės sklypuose).
Teisiniai argumentai
Sklypų persidengimo priežastis yra ta, jog formuojant ir grąžinant ekvivalentine natūra M. Š. 0,35 ha ploto žemės sklypą Nr. 12A Panevėžio r. (duomenys neskelbtini) k., buvo visiškai neatsižvelgta, kad dalį šio sklypo užima A. P. V. priklausanti namų valda, kuo buvo pažeista A. P. V. teisė į namų valdos žemę, kuria jis tuo metu faktiškai jau naudojosi. LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. 12 str. (1995-05-30 įstatymo redakcija) imperatyviai nustatė, kad žemės sklypai, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos), žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui iš asmenų, turinčių teisę į ją atstatyti nuosavybės teises, yra išperkama. Žemės reformos įstatymo 9 str. 4 d. nustatė, kad atskirai sodybai (namų valdai) yra parduodama žemė, kuri užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamos žemės sklypas. Asmuo, turintis namų valdą, turi teisę įsigyti žemę, kuri yra faktiškai sodybos užimta, o atkuriant nuosavybės teises natūra ar ekvivalentine natūra, sodybai turi būti paliktas tas žemės plotas, kurį ji faktiškai užima. Žemės reformos įstatymo 8 str.6 d. nustatė, kad ne žemės ūkio veiklai kaimo vietovėje žemė parduodama LR Vyriausybės nustatyta tvarka.
Ieškovės ginčijamo sprendimo dėl nuosavybės teisės į žemę M. Š. priėmimo metu galiojusiu 1995-07-17 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 987 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka nustatė, kad individualaus gyvenamojo namo, kurio dalys parduotos, kiekvienos dalies savininkas (bendrasavininkis) gali pirkti šiai namų valdai priklausančią žemės sklypo dalį (tvarkos 1.1.l p; 7.1.1.1 p.). Nenustatyta, kad namų valdos savininkas A. P. V. nepageidavo įsigyti nuosavybės teisėmis vienu ar kitu būdu naudojamos namų valdos žemės, kaip tvirtina apeliantė. M. Š. ekvivalentine natūra perdavus 0,35 ha žemės sklypą, į kurį pateko dalis A. P. V. naudojamos namų valdos žemės sklypo, buvo pažeistos A. P. V. įstatymais ginamos teisės į namų valdos žemės sklypą, dėl ko 1996-10-29 Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimas toje dalyje, kaip pažeidžiantis imperatyvių teisės normų reikalavimus, pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises M. Š. ekvivalentine natūra perduodant jam jo naudotą asmeninio ūkio žemę, jam negalėjo būti perduota A. P. V. naudojama namų valdo žemės sklypo dalis, kadangi M. Š. ši žemės sklypo dalis, kaip asmeninio ūkio žemė, nebuvo suteikta ir jo nebuvo naudojama. Pirmosios instancijos teismas sprendime motyvuotai nurodė, kad nėra pagrindo naikinti sprendimo dalį dėl nuosavybės teisės į visą 0,35 ha žemės sklypą atstatymo, nes šiame sklype yra ir M. Š. naudotas namų valdos žemės sklypas bei jo faktiškai naudota asmeninio ūkio žemės dalis.
Teismas nustatė, kad A. P. V., o po jo mirties O. A. V., visą laiką, tai yra tiek iki nuosavybės atstatymo į žemę M. Š., tiek ir po žemės sklypo pardavimo M. Ž., naudojosi atitinkama savo namų valdos žemės sklypo dalimi. Šios naudotos ir naudojamos žemės dalis, jos ribos, plotas yra nustatytos 1999-04-27 žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone, planu, kurį pasirašė tuometiniai gyvenamojo namo bendraturčiai (butų savininkai) P. V. ir M. Ž.. Pagal šį planą A. P. V. namų valdos žemės sklypo dalis sudaro 1788 kv. m plotą, o atsakovės M. Ž. – 1212 kv. m. Tokį kitos paskirties – individualiems namas statyti ir eksploatuoti žemės sklypo Nr. 129-1/1 (duomenys neskelbtini) kaime Panevėžio r. plotą pagal šį planą 2005-02-04 įsakymu patvirtino ir Panevėžio apskrities viršininkas. Tačiau šį planą įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą, nes jis kerta jau įregistruoto M. Ž. vardu sklypo ribas ir nesutampa plano duomenys su kadastro duomenimis, VĮ Registrų centras Panevėžio filialas atsisakė. Šios nustatytos aplinkybės paneigia apeliantės argumentus, kad ieškovė praleido senaties terminus sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui M. Š. ginčyti, nes pati atsakovė M. Ž. savo faktiniais veiksmais pripažino teisę į namų valdos žemės dalį, netrukdė ieškovei ir ankstesniam namų valdos savininkui A. P. V. ja naudotis, nors jau buvo jai įregistruotos teisės. Galima įtarti, kad tokiu būdu ji net galėjo slėpti faktą, kad yra jai įteisintos nuosavybės teisės į visą namų valdos sklypą. Neatmesta ir tai, kad pati atsakovė M. Ž. nesuprato, kad ji turi formaliai daugiau teisių, nei jomis naudojasi, tai sužinojusi, tų teisių nebeatsisako gera valia.
Nustatęs, kad atsakovės M. Ž. 0,35 ha žemės sklypas užima 613 kv. m A. P. V. namų valdos žemės sklypo dalį, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas 1996-10-29 Panevėžio apskrities valdytojo sprendimą naikinti šioje dalyje – tai yra dalyje dėl nuosavybės teisės atstatymo M. Š. į 613 kv. m ploto žemės sklypą, nes šia sprendimo dalimi buvo pažeisti aukščiau nurodyti įstatymai, įtvirtinantys asmens teisę į namų valdos žemės sklypą.
Formuojant ir perduodant nuosavybės teisėmis žemės sklypą M. Š., A. P. V., turėjo būti atsižvelgiama į jau esamą situaciją ir derinama su gretimai esančio sklypo ribomis. Panevėžio apskrities viršininko administracija, būdama atsakinga už tinkamą žemės reformos darbų vykdymą (LR Žemės reformos įstatymo 2 str., 4 str. l d., 16 str. l d., LR apskrities valdymo įstatymas), spęsdama dėl šio M. Š. žemės sklypo formavimo, privalėjo įsitikinti, kad perduodamas daiktas, taip, kaip jis suformuotas, nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Viešojo administravimo subjektas, nesilaikęs teisės akte nustatyto reikalavimo jo kompetencijai priskirtą klausimą spręsti tam tikru būdu, veikia neteisėtai, o teisėtumo viešojo administravimo srityje užtikrinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis, todėl pirmosios instancijos teismas nebuvo saistomas tik ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių, ėmėsi visų priemonių esminių kilusiame ginče aplinkybių nustatymui, siekdamas, kad neliktų pagrindo ginčams ateityje. Nenustatyta, kad išeita už ieškinio reikalavimų, kaip tvirtina apeliantė.
Sprendime yra atskleista bylos esmė, nepalikta neišspręstų klausimų. Būtent nustatytos faktinės aplinkybės pagal oficialius dokumentus ir faktinę padėtį, paneigia atsakovės M. Ž. išdėstytus argumentus apie tai, kad ieškovė neturi teisės ginti savo pažeistų teisių, kurių neva nepaveldėjo, kurioms ginti praleisti terminai. Faktinis namų valdos žemės sklypo naudojimas įrodo, kad teises ieškovė turi, jomis naudojasi, tik yra kliūtis jas įregistruoti. Su A. P. V. M. Š. nuosavybės teisėmis suteikiamų sklypų ribos nebuvo derinamos „pamiršta“, kad namų valdos žemė yra skirta dviems bendraturčiams, tarp jų yra nusistovėjusi naudojimosi namų valdos žemės sklypu tvarka, kurios jie neginčija ir atitinka turimas idealias dalis.
Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad teismas visiškai netyrė Panevėžio apskrities valdytojo 1996-10-29 sprendimo Nr. 21-9245 turinio ir nepasisakė, kuo šis aktas pažeidė jos, ieškovės, teises. Teismas konstatavo, kad Panevėžio apskrities valdytojo 1996-10-29 sprendimu Nr. 21-9245 M. Š. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant ekvivalentine natūra 2,94 ha ploto asmeninio ūkio žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone. Sprendimo sudedamoji dalis yra žemės sklypų planai. Tik tinkamai paruošus planą, jį įregistravus, galima išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Sklypų ribų nustatymas ir kiti su planu susiję ginčai neteismine tvarka gali būti sprendžiami tik iki nuosavybės teisių įregistravimo. Šioje byloje iš esmės ieškovė ginčijo atsakovų M. Š. ir jo teisių įgijėjos M. Ž. nuosavybės teises į jai tenkančios namų valdos žemės sklypo dalį, visiškai neginčydama atsakovo M. Š. teisių į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau jos atkurtos pažeidžiant ieškovės ir jos velionio sutuoktinio teises. Kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį.
Tuo yra paneigti apeliacinio skundo argumentai dėl sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Sprendimas apeliantės skundo argumentais negali būti naikinamas. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės sprendžiant sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl atskirai nebeanalizuojami. Iš apeliantės, kaip pralaimėjusios šalies, priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88, 92, 93) valstybei. Ieškovė, prašydama priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas, jas patvirtinančių įrodymų nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš M. Ž. 10 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinėje instancijoje išlaidų į valstybės biudžetą.