Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Zh. skundą atsakovui Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei ,,Godlena“ dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atkreipia dėmesį, kad, prieš priimdamas Sprendimą, Departamentas nesikreipė nei į pareiškėją, nei į Bendrovę, neprašė pateikti informacijos apie susidariusią situaciją, tuo pažeidė gero administravimo principą.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog pareiškėjui bus mokamas 750 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad nuo leidimo laikinai išdavimo, t. y. nuo 2023 m. balandžio 18 d. nė vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo išmokėtas sulygtas darbo užmokestis, kas, Departamento vertinimu, reiškia, kad pareiškėjas Bendrovėje dirbo ne visą darbo laiką arba iš viso nedirbo. Teigia, jog Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Vadovaujasi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir teigia, kad, atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes, Departamentas pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Pažymi, kad pareiškėjas savo skunde neneigia, kad nuo leidimo išdavimo jam nebuvo mokamas nei 750 Eur mėnesinis atlyginimas, nei 840 Eur minimali mėnesinė alga, todėl egzistuoja imperatyvūs pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Teigia, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, nėra patvirtinti jokiais įrodymais.

Nesutinkame su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Departamentas turėjo atsižvelgti į pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį, nes nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra numatyta Departamento pareiga vertinti pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį. Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes Departamentui nepranešė, dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, taigi nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių apie Lietuvoje deklaruotą jo gyvenamąją vietą.

Teigia, kad teisės aktai nenumatė Departamento pareigos prieš priimant sprendimą kreiptis į pareiškėją ir Bendrovę dėl paaiškinimų apie susidariusią situaciją. Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime nurodo sutinkanti su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu, prašo pareiškėjo skundą patenkinti ir priteisti iš atsakovo trečiojo suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pripažįsta, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 137 straipsnio 2 dalimi, teikė darbdaviui ne vieną prašymą suteikti jam nemokamas atostogas dėl asmeninių (šeimyninių) priežasčių. Nors paprastai specialistų atostogos Bendrovėje nėra pageidaujamos, tačiau šiuo atveju, nurodytu laikotarpiu apmažėjus darbų mastui, norėdami išsaugoti kvalifikuotus specialistus, kurių Lietuvoje smarkiai trūksta pagal Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2022 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. V-342 patvirtintą Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2023 metams, atliepė darbuotojo poreikius ir tenkino jo prašymus.

Pažymi, kad Bendrovė, kaip pareiškėjo darbdavys, neturi jam jokių pretenzijų dėl jo darbo kokybės ir/ar darbo drausmės laikymosi. Pareiškėjas Bendrovėje yra vertinamas kaip savo srities specialistas, kurio kvalifikacija Bendrovėje pasitikima.

Mano, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas negali būti grindžiamas tuo, kad pareiškėjas ir Bendrovė geranoriškai bendradarbiavo ir naudojosi jiems įstatymo suteiktomis teisėmis. Jeigu naudojimasis Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatytomis teisėmis galėtų būti pagrindas panaikinti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, trečiųjų šalių piliečiai būtų akivaizdžiai diskriminuojami pilietybės pagrindu. Be to, toks teisės aktų taikymas neproporcingai ribotų trečiųjų šalių piliečių teisę į darbą Lietuvoje bei galimybę naudotis darbuotojų garantijomis.

Teigia, kad Sprendimas pažeidžia bendruosius lygiateisiškumo, objektyvumo ir proporcingumo viešojo administravimo principus, sukelia pareiškėjui ir Bendrovei rimtas teisines pasekmes - pareiškėjas netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, netenka darbo, Bendrovė - kvalifikuoto specialisto, kurio trūkumas Lietuvoje eilę metų fiksuojamas Užimtumo tarnybos. Dėl priimto Sprendimo Bendrovė turės ieškoti naujo specialisto, greičiausiai iš trečiųjų šalių, kas didins tiek Bendrovės, tiek Valstybės patiriamą administracinę naštą bei lems tam tikrus padidėjusius ekonominius kaštus.

Pareiškėjas dirba Bendrovėje, jokio pažeidimo nėra padaręs, jo gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje, abi šalys suinteresuotos darbo santykių tęstinumu ir faktiniu darbo sutarties vykdymu (darbuotojas – dirbti, darbdavys – mokėti už darbą). Panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas turės išvykti į užsienį, kas grubiai pažeistų tiek jo, tiek Bendrovės interesus.

Teismas konstatuoja:

nagrinėjant bylą nustatyta, kad Bendrovė 2022 m. liepos 7 d. prašyme išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 2207-LLG-1860 (toliau – Prašymas) nurodė, kad pareiškėjas dirbs Bendrovėje betonuotoju, jam kiekvieną mėnesį bus mokamas 750 Eur darbo užmokestis. Tuo pačiu Prašyme nurodytos pragyvenimo lėšos Lietuvoje – 750 Eur per mėnesį gaunamas darbo užmokestis.

Bendrovė Departamentui pateiktame tarpininkavimo rašte Nr. 20220718-101770 nurodė, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje betonuotoju pagal neterminuotą darbo sutartį, jo profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjui kas mėnesį bus mokamas 750 Eur darbo užmokestis. Be to, šiame rašte patvirtinta, kad pareiškėjui mokamas darbo užmokestis nebus mažesnis už tokį patį darbą dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jeigu tokio darbuotojo nėra, – jo darbo užmokestis nebus mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominę veiklos rūšį bei patvirtinta, kad už pareiškėja bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

Pareiškėjui 2023 m. balandžio 18 d. įteiktas leidimas laikinai gyventi Nr. 760239228, galiojęs iki 2025 m. balandžio 11 d.

Iš byloje esančios Sodros pažymos DK 1124040 matyti, kad laikotarpyje 2023 m. balandžio 11 d. iki 2023 m. balandžio 31 d. pareiškėjui išmokėta 402,63 Eur išmoka, nuo 2023 m. gegužė 1 d. iki gegužės 31 d. – 270,45 Eur išmoka, nuo 2023 m. birželio 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d. – 347,73 Eur išmoka, nuo 2023 m. liepos 1 d. iki liepos 31 d. – 425 Eur išmoka, nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. iki nuo rugpjūčio 31 d. – 425 Eur išmoka, nuo 2023 m. spalio 1 d. iki spalio 31 d. – 270,45 Eur išmoka. Laikotarpyje nuo 2023 m. balandžio 24 d. iki 2023 m. gegužės 22 d., 2023 m. birželio 14 d. iki 2023 m. liepos 17 d., 2023 m. rugpjūčio 17 d. iki 2023 m. rugsėjo 11 d. ir nuo 2023 m. rugsėjo 12 d. iki 2023 m. spalio 20 d. pareiškėjui nebuvo mokamas nei darbo užmokestis, nei su juo susijusios įmokos į valstybės biudžetą.

Atsižvelgdamas į šią informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, skundžiamu Sprendimu Departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760239228, galiojantį iki 2025 m. balandžio 11 d., kadangi: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalį atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu: 1) duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 punktas); 2) neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (5 punktas).

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 8.3 punktą užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 punktą pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi yra 1 minimali mėnesinė alga (toliau – MMA).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1014 Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio 1 punktu nutarta patvirtinti 2023 m. taikomą minimaliąją mėnesinę algą – 840 Eur.

Taigi, iš atsakovo vertintų duomenų aiškia matyti, kad pareiškėjas nuo leidimo laikinai gyventi gavimo negavo 750 Eur kas mėnesį Prašyme bei Tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio, taip pat neturėjo 750 Eur kas mėnesį Prašyme nurodytų pragyvenimo lėšų Lietuvoje.

Nors pareiškėjas pateikė jo su Bendrove sudarytą darbo sutartį, kurioje nustatytas 750 Eur mėnesinis darbo užmokestis, 5 darbo dienų savaitė, dirbant 8 val. per dieną, tai nepaneigia atsakovo nustatytos aplinkybės, kad ši darbo užmokesčio suma pareiškėjui nebuvo mokama ginčo laikotarpiu.

Pareiškėjo pateikti prašymai suteikti nemokamas atostogas nepatvirtina jo skunde nurodytos aplinkybės, kad nemokamos atostogos pareiškėjui iš tiesų buvo suteiktos, nes nepateikti Bendrovės įsakymai dėl nemokamų atostogų suteikimo, taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad Bendrovė buvo pranešusi Sodrai apie pareiškėjo nedraudiminius laikotarpius dėl suteiktų nemokamų atostogų, kaip tai įtvirtinta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 patvirtintų Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių 4.5 ir 5 punktuose.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo Prašyme gauti leidimą laikinai gyventi pateikti duomenys, susiję su jo realiai išdavus leidimą laikinai gyventi gautu darbo užmokesčiu ir mėnesio pragyvenimo lėšomis Lietuvoje, neatitinka tikrovės, taip pat pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. 840 Eur (MMA). Todėl Departamentas pagrįstai skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760239228, galiojantį iki 2025 m. balandžio 11 d.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133-134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo I. Zh. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.