Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Gavelytės-Kalytienės, Jurgitos Mačionytės ir Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2021 m. balandžio 2 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmes iš dalies sudedant, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridedant dalį neatliktos bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 1 (vienam) mėnesiui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuspręsta atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir užduoti papildomus klausimus nukentėjusiajai R. B., kuri parodė, kad neatsakinės į klausimus, nes nieko naujo negali pasakyti.

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų, turėjusių neigiamos įtakos asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla ar dėl kurio skundas yra nepaduotas.

8. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu, iš esmės motyvuojant tuo, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

9. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas, kaip ir tikrinimas, iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

11. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1‑4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-628/2018).

12. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad N. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma: nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, įvykio vietos, objektų apžiūros protokolais, kitais bylos duomenimis. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir motyvuotai pasisakyta, kodėl nuteistojo parodymus teismas vertino kaip nepatikimus ir juos atmetė, kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo iš esmės kitaip vertinti byloje esančių įrodymų visumos ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas.

13. Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teisingai įvertino visus surinktus įrodymus, pagrindžiančius jo kaltę.

14. BPC garso įrašu nustatyta, kad 2021-06-16 18:14 val. nukentėjusioji R. B. telefonu bandė iškviesti policiją (t. 1, b. l. 28).

15. 2021-06-17 įtariamuoju apklaustas E. B. parodė, kad 2021-06-16 apie 19.00 val. jis grįžo namo, užėjo į jo ir žmonos kambarį ir pamatė, kad ant lovos sėdi jo žmona, jos rankos buvo truputį išteptos krauju. Kraujo buvo prilašėjus taip pat ir ant grindų. Ant jos veido, tai yra nosies, matėsi kraujas. Kambaryje taip pat buvo jų sūnus N. B. Kiek matė, ant jo rankų taip pat buvo kraujo. Jo žmona pasakė, kad jis iškviestų policiją, taip pat ji pasakė, kad N. ją mušė. Jis paskambino bendruoju pagalbos numeriu 112 ir iškvietė policiją. Kai atvažiavo policija, jo žmona policijai pasakė, kad jis ją mušė, nors jo, kai tarp jos ir sūnaus įvyko konfliktas, net nebuvo namie. Tą dieną jo žmona buvo neblaivi, todėl mano, kad ji, būdama neblaivi, klaidingai paaiškino pareigūnams apie įvykusią situaciją (t. 1, b. l. 74).

16. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2021-06-16 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje, be kitų aplinkybių, nustatyta, kad 2021-06-16 apie 19.08 val. iš Vilniaus apsk. VPK OVS buvo gautas pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje adresu (duomenys neskelbtini). Nuvykus minėtu adresu namuose buvo N. B., E. B. ir R. B., ant kurios veido matėsi mėlynės, kraujosruvos, kruvinos rankos. Ant N. B. rankų matėsi rausvos spalvos žymės, panašios į kraują (t. 1., b. l. 4).

17. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2021-06-16 įvykio vietos apžiūros protokole, be kita ko, nustatyta, kad įvykio vietos kambaryje ant lovos patalynės matosi rausvos dėmės, panašios į kraują. Kambaryje ant lovos sėdi moteris su maikute, ant kurios matosi rausvos dėmės, panašios į kraują, taip pat ant jos rankų matosi rausvos dėmės, panašios į kraują, visas veidas padengtas mėlynėmis (t. 1, b. l. 17).

18. Liudytoja apklausta R. B. 2021-06-17 parodė, kad 2021-06-16 dienos metu N. buvo užėjęs kelis kartus, buvo neblaivus. Vakare, maždaug apie 18.00-19.00 val. jis vėl grįžo, su savimi atsinešė degtinės ir alaus. Maždaug apie 19.00-20.00 N. būdamas labai girtas pradėjo konfliktuoti ir agresyviai elgtis, kabinėtis žodžiais prie jos ir vyro. Ji sėdėjo prie stalo ant lovos, sūnus N. apėjo stalą, priėjo prie jos ir rankos kumščiu trenkė jai į nosį. Jai pradėjo stipriai bėgti kraujas iš nosies, patyrė skausmą nuo smūgio, yra likusios kraujosruvos veide. Jos vyras E. prieš ją nesmurtavo. Dėl neblaivumo ir susijaudinimo galimai netiksliai nurodė policijos pareigūnams informaciją dėl jos sumušimo, ją mušė tik jos sūnus N. Įvykio metu, kai buvo suduotas smūgis į nosį, kraujas bėgo ant grindų. Norėtų, kad sūnus būtų įpareigotas nesilankyti jų namuose ir nebendrautų su ja, nes girtas yra neprognozuojamas ir agresyvus (t. 1, b. l. 45). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji R. B. nurodė, kad jai sudavė N. B., vyras jos nemušė.

19. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės 2021‑11-12 nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-19664-21 dalyje įtariamojo E. B. atžvilgiu nutrauktas, kadangi ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad E. B. žmonos R. B. atžvilgiu jokio fizinio smurto nevartojo, t. y. jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (t. 1, b. l. 153-161).

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti duomenys patvirtina, jog nuteistasis N. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusioji R. B. bandė telefonu kviesti policiją, kai ji konfliktavo su sūnumi N. B., o jos vyro E. B. namuose nebuvo. Grįžęs namo E. B. pamatė, kad R. B. yra sumušta, todėl iškvietė policiją. Atvykę policijos pareigūnai nustatė nukentėjusiosios sužalojimus, kraujo pėdsakus kambaryje, kuriame įvyko konfliktas, taip pat ant nukentėjusiosios R. B. drabužių bei nuteistojo N. B. rankų, šią aplinkybę patvirtino ir E. B. Nors nukentėjusioji, šalia esant sūnui N. B., po įvykio policijos pareigūnams nurodė, kad prieš ją smurtavo ir jos vyras, o sūnus smurtavo mažiau, apklausta viena sekančią dieną parodė, kad prieš ją smurtavo tik sūnus N. B. Taigi, nukentėjusiosios teisme duoti parodymai atitinka jos parodymus, kurie buvo duoti sekančią dieną po įvykio, t. y. 2021-06-17, kai nukentėjusioji nurodė, jog jai sudavė rankos kumščiu sūnus N. B. Nukentėjusioji paaiškino, kad atvykus pareigūnams dėl neblaivumo ir susijaudinimo netiksliai nurodė informaciją dėl sumušimo. Teismas neturi pagrindo laikyti šių nukentėjusiosios parodymų nepatikimais, nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės atitinka kitus byloje esančius įrodymus, kurių visuma patvirtina, kad nuteistasis N. B. kilusio konflikto metu, tyčia smurtaudamas savo artimo giminaičio – motinos R. B. atžvilgiu, sudavė jai vieną smūgį rankos kumščiu, tuo nukentėjusiajai R. B. sukeldamas fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Dėl bausmės

21. Nuteistasis apeliaciniu skundu taip pat prašo švelninti skundžiamu teismo nuosprendžiu jam paskirtą bausmę.

22. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu N. B. nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

23. Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 41 straipsnio 2 dalis numato, kad bausme siekiama: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti arba apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; ir 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

24. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; ir 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas skiria bausmę pagal to BK specialiosios dalies straipsnio, kuris numato atsakomybę už kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

25. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcija, be kitų bausmės rūšių, numato laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmę, t. y. nuteistajam N. B. paskirta švelnesnė, nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmė.

26. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę N. B., atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, esant nusikaltimų recidyvui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). N. B. charakterizuoja tai, jog jis teistas penkis kartus, keturis kartus buvo teistas dėl smurto naudojimo artimų giminaičių: jo senelės, du kartus tėvo E. B. ir vieną kartą motinos R. B. atžvilgiu, kas rodo, kad N. B. linkęs smurtauti, pažeisti įstatymus, taikytos bausmės nebuvo veiksmingos, siekiant BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų. N. B. teistas ne tik už įvairias nusikalstamas veikas, be kita ko, smurtinius nusikaltimus (t. 1, b. l. 107-135), bet baustas ir administracine tvarka dėl nusižengimų šeimos narių atžvilgiu (t. 1, b. l. 139-144). Naują nusikalstamą veiką nuteistasis padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, taigi bausmės vykdymo atidėjimo institutas nepadėjo pasiekti bausmės tikslų, N. B. nesilaikė ankstesniu teismo nuosprendžiu skirto įpareigojimo nevartoti alkoholio, laikytis visiems priimtinų elgesio taisyklių. Taigi, kaip matyti iš nuteistąjį charakterizuojančios medžiagos, jis yra linkęs į naujų smurtinių nusikalstamų veikų darymą, nedaro išvadų dėl savo neteisėto ir pavojingo elgesio ar dėl savo veiksmų galimai kilsiančių pasekmių. Nuteistajam buvo taikomos vis griežtesnės bausmės, paskutinį kartą – laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant, tačiau nuteistasis vėl padarė nusikalstamą veiką – smurtinį nusikaltimą prieš savo motiną. Taigi, paskirtos kitos, alternatyvios bausmės nepasiekė bausmės tikslų. Nors N. B. ankstesniu teismo sprendimu jau buvo pripažintas pasitikėjimo vertu asmeniu ir jo atžvilgiu jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau to nepakako, norint sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, todėl reali laisvės atėmimo bausmė N. B. laikytina proporcinga, adekvačia ir tinkama bausme. N. B. skirta trumpesnė laisvės atėmimo bausmė, nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo laikyti teismo skirtą bausmę per griežta – nuteistajam paskirta bausmė, atsižvelgiant į atsakomybę sunkinančias aplinkybes, nusikalstamos veikos pavojingumą ir jos pobūdį, asmenį charakterizuojančią medžiagą, taip pat ir ankstesnius teistumus, kitas aplinkybes, taigi N. B. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota.

27. Nuteistojo N. B. prašymas leisti jam atlikti laisvės atėmimo bausmę atvirojoje kolonijoje netenkinamas. Nuo 2020 m. liepos 1 d. BK 50 straipsnio 3 dalis, numatanti, jog bausmės atlikimo vietą parenka teismas, pripažinta netekusia galios. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) pakeitimo 2019-06-27 XII–2264 įstatymui, nuteistieji bausmes konkrečioje įstaigoje atlieka pagal kriterijus, nustatytus BVK 62, 71, 83, 90 straipsniuose. Pagal BVK 21 straipsnį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdo pataisos įstaigos. To paties kodekso 65 straipsnyje įtvirtinta, jog į konkrečią pataisos įstaigą, pagal Kalėjimų departamento nustatytą tvarką, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija, atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Atsižvelgiant į išdėstytą nustatyti konkrečią laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi teisėto pagrindo, tokia kompetencija nepriklausė ir pirmosios instancijos teismui.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2022 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu pagrįstai pripažino N. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir skyrė jam proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę bei realų jos vykdymą, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais jo naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

29. Vilniaus apygardos teisme 2022 m. rugsėjo 12 d. buvo gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės naudai iš nuteistojo N. B. priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suma yra 50 Eur.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios yra taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) yra priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį. Nagrinėjamu atveju N. B. apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėtas jo pateiktas apeliacinis skundas. Šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti nuteistajam gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, kas reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Akcentuotina ir tai, kad N. B. šiuo metu atlikinėja bausmę pagal kitą teismo nuosprendį, jo turtinė padėtis nėra gera, dėl ko, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo N. B. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų 50 Eur iš nuteistojo N. B. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.