- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-06
- Bylos Nr.
- 1A-246-238-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- S. T.
- Nukentėjusysis
- K. U.
- Advokatai
- Artūras Bauža
Įžanginė dalis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajai S. T., jos gynėjui advokatui Artūrui Baužai, nepilnametės nukentėjusiosios K. U. atstovei R. Ž., teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. T. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 12d. nuosprendžio, kuriuo S. T. nuteista pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 4 (keturiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. 1, 2 ir 3 dalimis bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant S. T. per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. T. nuteistas pagal LR BK 140 str. 2d. už tai, kad ji, 2007-06-04, apie 21.30 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) namo kieme, mažametei K. U. gim. (duomenys neskelbtini), trenkė vieną kartą delnu per veidą, šiais savo veiksmais sukeldama mažametei fizinį skausmą, nuo ko jai pasidarė bloga ir ji eidama namo nukrito, nusibrozdindama odą kairės čiurnos srityje, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta jos sveikata.
Apeliaciniame skunde nuteistoji S. T. prašo panaikinti 2008-02-12 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantė nurodo, kad tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme, byla išnagrinėta šališkai. Ikiteisminio tyrimo metu, liudytojai apklausti pažeidžiant BPK normas, tačiau teismas rėmėsi šiais parodymais. Be to, teismas rėmėsi liudytojų parodymais, kurie nebuvo apklausti nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme. Nagrinėjant bylą teisme, nebuvo apklaustos K. U. ir K. J., kurių parodymais ir buvo grindžiamas kaltinimas, jos apklaustos tik ikiteisminiame tyrime. Teismas netyrė ir nevertino šių mergaičių ir nukentėjusiosios atstovės R. Ž. parodymų nesutapimų dėl smūgio sudavimo būdo. Be to, apeliantė teigia, kad specialisto išvadoje nurodyta, kad kairės čiurnos srityje priekiniame kojos paviršiuje yra 1*1 cm. paviršinis be šašo odos nubrozdinimas, tačiau apie galvos sumušimus nieko nenurodyta. Nurodytas nubrozdinimas, nuteistosios manymu, dar neįrodo, kad prieš K. U. buvo pavartotas smurtas, nes ji šį sužalojimą galėjo pasidaryti pati. Apeliantė taip pat nurodo, kad liudytojas V. T. apklaustas 2007-09-03 (praėjus trims mėnesiams po įvykio) nurodė, kad buvo neryškus žando paraudimas, tačiau apie parkritimą nebuvo kalbama. Apklaustas 2007-09-19 šis liudytojas kategoriškai nurodė, kad prisimena, jog mergaitės žandas buvo paraudęs. Nuteistoji taip pat teigia, kad nuosprendyje jos kaltumas grindžiamas D. M. parodymais, tačiau ši liudytoja nebuvo apklausta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjos buvo apklausta liudytoja G. K. dalyvaujant nukentėjusiosios atstovei R. Ž., tačiau nei G. K. mama, nei Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas šioje apklausoje nedalyvavo. Teismo šališkumą rodo ir tai, kad teismas atmetė J.L. C. ir R. V. parodymus dėl to, kad jas ir nuteistąją sieja asmeniniai santykiai, tačiau to nekonkretizavo.
Teismo posėdyje nuteistoji ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Nukentėjusiosios atstovė ir prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistosios S. T. apeliacinis skundas atmestinas.
LR BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino arba šiuos veiksmus padarė kankindamas nukentėjusįjį asmenį. S. T. nuteista už tai, kad ji vieną kartą trenkė mažametei K. U. delnu per veidą, šiais savo veiksmais sukeldama mažametei fizinį skausmą, nuo ko jai pasidarė bloga ir ji eidama krito, nusibrozdino odą kairės čiurnos srityje, dėl ko jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.
Apeliantės S. T. kaltę padarius nusikaltimą teismas grindė nukentėjusiosios K. U. parodymais, kuri nurodė, kad įvykio dieną S. T. jai vieną kartą delnu trenkė į veidą. Taip pat, apeliantės kaltumas grindžiamas K. U. atstovės R. Ž. parodymais, kuri nurodė, kad vaikai ją pasikvietė į kiemą, sakydami, jog Kamilė sumušta, o išėjusi pamatė verkiančią savo globojamą K. U., kurios žandas buvo raudonas, kiti vaikai nurodė, kad tai padarė S. T.. Liudytojo V. T. parodymais, kuris patvirtino, kad 2007 m. birželio mėn. dirbo Girstupio policijos nuovadoje, budėtoju, į nuovadą atėjusios R. Ž. ir kelios mažametės mergaitės papasakojo, jog viena iš atėjusių mergaičių buvo pastumta, o kitai suduotas smūgis į veidą ir matėsi, kad šios mergaitės veidas buvo paraudęs. Mažametės liudytojos K. J. parodymais, kuri paaiškino, kad S. T. ją nutempė nuo suoliuko, o Kamilei trenkė ranka per galvą. Mažametės liudytojos D. M. parodymais, kuri patvirtino, kad žaidžiant su broliu kieme pamatė verkiančią Kamilę, o iš kitų sužinojo, kad Kamilei buvo trenkta per galvą. Mažametės liudytojos G. K. parodymais, kuri paaiškino, kad S. T. barė Kamilę, o iš kitų vaikų sužinojo, kad S. T. trenkė Kamilei. Specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad K. U. konstatuota odos nubrozdinimas kairės čiurnos srityje. Visų šių liudytojų parodymai nuoseklūs, neprieštaravo vieni kitiems, todėl jais abejoti teismas neturėjo pagrindo ir pagrįstai rėmėsi darydamas išvadą dėl nuteistosios kaltės, įvykužius LR BK 140 str. 2d. numatytą nusikaltimą.
Apeliantė skunde teigia, kad teismas buvo šališkas, tačiau iš skundo argumentų turinio matyti, kad nuteistoji ginčija ne teismo šališkumą sudarančias aplinkybes, tačiau nesutinka su įrodymų vertinimu.
LR BPK 20 straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas nuosprendyje nurodė, kokiais duomenimis grindžia nuteistosios kaltę, kuriuos duomenis atmeta, nurodė motyvus, kuriais remiantis vienus duomenis laiko įrodymais ir grindžia nuteistosios kaltę, taip pat motyvus dėl ko atmeta kitų liudytojų parodymus, įrodymus vertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso nuostatų.
Nuteistosios kaltumas, padarius nusikalstamą veiką, įrodytas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka(BPK 44 straipsnio 6 dalis). Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje(BPK 301 straipsnio 1 dalis). Byloje esančių faktinių duomenų pakanka apeliantės kaltei įrodyti. Šie duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nukentėjusiosios bei įvykį stebėjusių liudytojų parodymai nuoseklūs, išsamūs, iš esmės sutampantys tiek tarpusavyje, tiek su kita bylos įrodomąja medžiaga. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantės kaltumas grindžiamas preštaringais liudytojų parodymais.
Apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, neapklausdamas teisme K. U. ir K. J., pažeidė baudžiamojo proceso normas, nepagrįstas, kadangi LR BPK 280 str. 3d. nurodyta, kad jei jaunesniam kaip aštuoniolikos metų liudytojui dėl apklausos teisme gali būti psichologinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, į teisiamąjį posėdį šis liudytojas nešaukiamas, o teisme balsu perskaitomi jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kaip matyti iš 2007-11-21 teisiamojo posėdžio protokolo, nors K. U. ir K. J. šiame posėdyje ir nebuvo apklaustos, tačiau buvo perskaityti jų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Be to, pagarsinus šiuos parodymus, proceso dalyviams buvo suteikta teisė pateikti prašymus ar papildymus, tačiau to padaryta nebuvo. Remiantis tuo, galima daryti išvadą, kad posėdyje dalyvavę asmenys sutiko su pagarsintais K. U. ir K. J. parodymais ir nepateikė jokių prieštaravimų šiuo klausimu.
Nors apeliantė ir nurodo, kad K. U., K. J. bei nukentėjusiosios atstovės R. Ž. parodymai dėl suduoto smūgio buvo skirtingi, tačiau pažymėtina, kad tokie S. T. teiginiai yra nepagrįsti, kadangi tiek K. U. ir K. J., tiek nukentėjusiosios atstovės R. Ž. nurodė, kad buvo suduotas smūgis nukentėjusiajai. Tai, jog R. Ž. tyrime nurodė, kad buvo suduota „kumščiu į veidą“, teisme parodė, kad suduota „delnu į veidą“, K. U. parodė, kad „sudavė delnu per veidą“, K. J. parodė, kad „Kamilei trenkė per galvą, Kamilė pargriuvo“, nėra pagrindas abejoti jų parodymais, nes visos jos liudija apie vieno suduoto smūgio į galvos(veido) sritį faktą. Apeliantė teisingai nurodė, jog 2007-06-05 specialisto išvadoje nurodytas tik kairės čiurnos srityje priekiniame kojos paviršiuje esantis 1*1 cm. paviršinis be šašo odos nubrozdinimas, o nieko nekalbama apie galvos sumušimus. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2007-09-10 apklaustas specialistas nurodė, jog objektyvūs traumos požymiai (odos paraudimai, poodės patinimai), kurie nekvalifikuojami išoriniais sužalojimais, gali išnykti per keletą valandų. Įvertinus tai, kad sužalotai mergaitei ekspertizė atlikta praėjus daugiau kaip pusei paros po incidento, nežymūs sužalojimai ant K. U. veido galėjo ir išnykti, todėl ši specialisto išvada nepaneigia K. U. ir K. J. parodymų, o įvertinus tai, jog mergaitės nurodė, kad nuo smūgio nukentėjusiajai pasidarė bloga ir ji nukrito bei susižalojo koją, ši išvada, tik patvirtina abiejų mergaičių ir nukentėjusiosios atstovės R. Ž. parodymus. Remiantis tuo, S. T. teiginiai, kad K. U., K. J. ir nukentėjusiosios atstovės R. Ž. parodymai nesutampa, jų nepatvirtina specialisto išvada, o K. U. koją galėjo susižaloti ir pati, yra atmestini kaip nepagrįsti.
Tai, jog V. T. 2007-09-03 apklausos metu nurodė, kad „atrodo“ buvo neryškus žando paraudimas, o apklaustas 2007-09-19 šis liudytojas kategoriškai nurodė, kad „prisimena, jog mergaitės žandas buvo paraudęs“, teisėjų kolegijai neduoda pagrindo abejoti jo parodymais, kadangi pastarasis apklaustas 2007-11-21 teisiamajame posėdyje patvirtino savo parodymus ir nurodė, kad tuo metu kai nukentėjusioji kreipėsi ir buvo atvykusi į nuovadą, jai matėsi ant veido paraudimas. Todėl kritiškai vertinti šio liudytojo parodymus nėra pagrindo.
Apeliantės teiginys, kad teismas rėmėsi D. M. parodymais, kuri nebuvo apklausta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, o teisme apklausta tik mergaitės mama E. M., kuri parodė tai, ką jai papasakojo jos įvykio nemačiusi dukra, yra taip pat nepagrįsti. Siekiant pilnai ir objektyviai nustatyti tiesą byloje, pirmosios instancijos teismas 2007-12-20 posėdyje nutarė apklausti mažametes liudytojas D. M. ir G. K., kas 2008-02-05 teisiamojo posėdžio metu ir buvo padaryta. Nors šios dvi liudytojos pačio smūgio ir nematė, tačiau jų parodymai netiesiogiai patvirtina K. U. ir K. J. parodymus, iš kurių matyti, kad S. T. sudavė K. U. į veidą. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad D. M. nebuvo apklausta teisme. Be to, BPK 287 straipsnis numato, kad bylos nagrinėjimo metu teismas turi teisę atlikti bet kokį BPK XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą, tame tarpe ir papildomą liudytojų apklausą, ką teismas ir padarė.
Ta aplinkybė, jog liudytoja G. K. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjos, dalyvaujant tik nukentėjusiosios atstovei R. Ž., bet nedalyvaujant G. K. motinai ar Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovui, dar nepatvirtina fakto, jog R. Ž. suinteresuota bylos baigtimi ar ji turėjo įtakos liudytojos duotų parodymų teisingumui. Iš liudytojos L. J. parodymų, duotų 2007-11-21 teisiamajame posėdyje, matyti, kad apklausiant G. K., kaip suaugęs žmogus dalyvavo R. Ž., tačiau ji tik sėdėjo ir nesikišo, jokio spaudimo nedarė, todėl darytina išvada, kad R. Ž. šios apklausos visiškai neįtakojo, teiginys, jog ji suinteresuota bylos baigtimi, nepagrįstas.
Nors apeliantė ir teigia, kad V. K. nurodė, jog jos dukra vieną kartą sakė vieną, kitą kartą sakė kitą, kad mergaitės Kamilė ir Klaudija darė įtaką jos dukrai, tačiau byloje nėra duomenų pagrindžiančių šį faktą, išskyrus pačios V. K. parodymus, kuri teisme nemotyvuotai pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Be to, teisme apklausta G. K. patvirtino, kad apie apeliantės panaudotą smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, ji sužinojusi iš kitų vaikų, todėl teismas pagrįstai vadovavosi G. K. parodymais, kurie atitiko kitus bylos duomenis apie nuteistosios atliktus veiksmus.
Nuosprendyje nurodyta teismo išvada, kad visos apklaustos tuo metu kieme buvusios mergaitės tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtino, kad kaltinamoji S. T. ne tik išbarė, bet ir sudavė delnu per veidą K. U., yra teisinga ir pagrįsta. S. T. teiginys, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklausta nei viena tą vakarą kieme buvusi mergaitė prieštarauja bylos medžiagai iš kurios matyti, kad teisiamajame posėdyje apklaustos D. M. ir G. K., o nukentėjusiosios K. U. bei liudytojos K. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, pagarsinti 2007-11-21 teisiamojo posėdžio metu. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai laikytini įrodymais byloje ir jais galima grįsti kaltumą nuosprendyje.
Teismas pagrįstai atmetė J.L. C. ir R. V. parodymus ir nurodė, kad jas ir nuteistąją sieja asmeniniai santykiai, tai grįsdamas tuo, kad pastarųjų parodymai duoti po pokalbio su S. T., todėl tai galėjo turėti įtakos jų parodymams, jos galėjo pasiduoti nuteistosios nuomonei. Dėl šių aplinkybių S. T. teiginys, kad teismo šališkumą rodo ir tai, jog buvo atmesti J.L. C. ir R. V. parodymai jų nekonkretizuojant, yra nepagrįstas ir atmestinas. Teismas BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų nepažeidė ir nurodė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus padarė teisingą išvadą, jog S. T. sudavė mažametei K. U. į veidą, sukeldama jai fizinį skausmą, dėl ko jai pasidarė bloga ir eidama namo pastaroji nukrito ir susižalojo koją ir tuo padarė nežymų sveikatos sutrikdymą mažametei. LR BPK 20 straipsnyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių teismas nepažeidė. Teismo išvados dėl nuteistosios kaltės padarytos išsamiai ištyrus bylos aplinkybes, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, laikantis baudžiamojo proceso kodekso normų bei taisyklių. Nuteistosios veika pagal LR BK 140 str. 2d. kvalifikuota teisingai.
Atsižvelgiant į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikaltimo sudėties, nuteistosios kaltės, pagrįstos išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių vertinimu, todėl nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Naikinti teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo. Todėl nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas, nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistosios S. T. apeliacinį skundą atmesti.