Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimanto Valantino, išnagrinėjęs nuteistojo A. M. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-22 nutarties, kuria A. M. prašymai netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės uždrausti naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dviems metams, neskirti baudos arba ženkliai sumažinti paskirtą baudą, palikti nenagrinėtais,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-17 nuosprendžiu A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 2 d., ir nubaustas 40 MGL (5200 litų) dydžio bauda. Taip pat A. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dviems metams.

2014-03-24 Vilniaus apygardos teismo nutartimi nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestas.

2014-04-22 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi nuteistojo A. M. prašymai netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės uždrausti naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dviems metams, neskirti baudos arba ženkliai sumažinti paskirtą baudą, palikti nenagrinėtais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pažymėtina, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką sprendžiant klausimą dėl kaltininkui paskirtos baudos mokėjimo termino nustatymo, teismai atsižvelgia į atitinkamo prašymo bei dokumentų, pagrindžiančių sunkią kaltininko materialinę padėtį, buvimą byloje. Nustačius, jog asmens materialinė padėtis yra iš tikrųjų sunki, siekiant užtikrinti tinkamą skirtinos baudos mokėjimą, teismai paprastai visiškai arba iš dalies tenkina tokio pobūdžio kaltininkų reiškiamus prašymus.

Teismo jau buvo minėta, jog nagrinėjamu atveju nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismai nesprendė ilgesnio A. M. paskirtos baudos mokėjimo termino nustatymo klausimo, kadangi nebuvo reiškiamas atitinkamas prašymas. Pažymėtina, jog neigdamas savo kaltę bei prašydamas priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nuteistasis įgyvendino jam įstatymo garantuojamą teisę į gynybą. Natūralu, jog esant tokiai situacijai, jis prašė teismo spręsti tik jo kaltės klausimą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nereiškia, jog teismo galutiniu sprendimu pripažinus A. M. kaltu, jis apskritai neteko teisės pateikti jo sunkią materialinę padėtį pagrindžiančius dokumentus bei prašyti teismo nustatyti ilgesnį jam paskirtos baudos mokėjimo terminą. Priešingu atveju būtų nepagrįstai pažeistos nuteistojo teisės palyginus su kitų baudomis nubaustų bei savo kaltę pripažinusių asmenų teisėmis. Be to, aptariamo prašymo išsprendimas niekaip neįtakoja A. M. atžvilgiu priimto, šiuo metu įsiteisėjusio, 2013-05-17 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio esmės, kadangi jis yra susijęs tik su šio nuosprendžio vykdymu. Esant šioms aplinkybėms, negalima sutikti su apylinkės teismo teiginiu, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-17 nuosprendžiu A. M. paskirtos 40 MGL (5200 litų) dydžio baudos mokėjimo terminas negali būti išdėstytas dalimis, nes to ne tik nenumato baudžiamieji įstatymai, bet tokio prašymo tenkinimas nuteistajam palankiausiomis sąlygomis kartu nebūtų tinkamas bausmės tikslų įgyvendinimas.

Pažymėtina, kad priešingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, įstatymas numato galimybę nustatyti ilgesnį negu 2 mėnesių baudos mokėjimo terminą (BVK 22 str.). Be to, darydamas aukščiau minėtą išvadą, apylinkės teismas vadovavosi šiuo metu jau pasenusia teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismo jau buvo minėta, kad šiuo metu teismai, nustatę, jog kaltininko turtinė padėtis yra iš tikrųjų sunki, labai dažnai tenkina tokio pobūdžio prašymus, taip siekdami kaip tik pasiekti tinkamo bausmės tikslų įgyvendinimo. Nustatant ilgesnį baudos mokėjimo terminą, kaltininkui yra suteikiama galimybė savanoriškai, netaikant jo atžvilgiu priverstinio baudos išieškojimo, sumokėti jam paskirtą baudą. Baudos mokėjimo terminą nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas ne tik į kaltininko turtinę padėtį, bet ir į nusikaltimo pavojingumą, jo sukeltas pasekmes bei kitas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes. Taigi nuteistųjų prašymai nėra ir neturi būti tenkinami automatiškai, sudarant jiems palankiausias sąlygas, kaip kad yra teigiama skundžiamoje nutartyje. Tačiau netenkinti nuteistojo prašymo, nustačius, jog jis iš tikrųjų nori sumokėti jam paskirtą baudą, bet dėl objektyvių priežasčių neišgali to padaryti, vargu ar būtų teisinga ir padėtų pasiekti bausmės tikslų įgyvendinimo. Svarbu pažymėti ir tai, jog nuteistajam nustatytu laiku nesumokėjus visos jam paskirtos baudos ar nesilaikant jam teismo nustatyto baudos mokėjimo grafiko, iš karto yra pradedamas priverstinis baudos išieškojimo procesas.

A. M. pateikti dokumentai patvirtina, jog jis yra neįgalus, jam nustatytas tik 30 procentų darbingumo lygis, šiuo metu studijuoja Vilniaus Technikos ir Dizaino kolegijoje, be Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-17 nuosprendžiu jam paskirtos baudos, turi ir kitų turtinių įsipareigojimų (b. l. 4-6). Pažyma apie laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2014 m. gegužės mėn. priskaičiuotas pensijas, kompensacijas ir pašalpas patvirtina, jog A. M. yra mokama kasmėnesinė 510.54 Lt netekto darbingumo pensija. Jokių, su darbine veikla susijusių, pajamų nuteistasis negauna.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nuteistojo turtinė padėtis yra sunki, todėl jo prašymas dėl ilgesnio (12 mėnesių) jam paskirtos baudos mokėjimo termino nustatymo, yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Apeliaciniu skundu A. M. taip pat prašo paaiškinti kodėl jo atžvilgiu taikytinos kardomosios priemonės – dokumento (vairuotojo pažymėjimo) paėmimo, laikotarpis nuo 2012-06-11 iki 2014-03-24 neįskaitomas į jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-17 nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (uždraudimo naudotis specialia teise) laiką.

Išnagrinėjus skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas nagrinėjamu atveju padarė nepagrįstą išvadą, nurodydamas, jog viso baudžiamojo proceso metu A. M. atžvilgiu taikytos kardomosios priemonės laikas neturi būti įskaitytas į jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės laiką.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2012-06-11 prokuroro nutarimu A. M. buvo paskirta kardomoji priemonė – vairuotojo pažymėjimo paėmimas (b. t. 2, b. l. 67). Apie šio dokumento paėmimą buvo pranešta jį išdavusiai institucijai – VĮ „Regitra“ (b. t. 2, b. l. 69). Skundžiamoje nutartyje nurodoma, jog vairuotojo pažymėjimo paėmimas nereiškia, jog iš asmens buvo atimta teisės vairuoti. Su šiuo pirmos instancijos teismo teiginiu galima būtų sutikti, tačiau nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog A. M. turėjo pagrindą manyti, jog jam neturint vairuotojo pažymėjimo, jis negali vairuoti transporto priemonių. Tokia išvada darytina įvertinus byloje esančius 2012-06-21 prokuroro nutarimą atmesti A. M. prašymą dėl kardomosios priemonės panaikinimo (b. t. 2, b. l. 154-155), 2012-07-16 vyriausiojo prokuroro nutarimą atmesto A. M. skundą (b. t. 2, b. l. 160-161) bei 2012-08-09 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį atmesto įtariamojo A. M. skundą dėl 2012-06-21 bei 2012-07-16 prokurorų nutarimų. Pažymėtina, kad visuose minėtuose procesiniuose sprendimuose A. M. buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodomas jam paskirtos kardomosios priemonės tikslas – užkirsti kelią daryti naujas veikas naudojantis specialia teise. Taigi, susipažinęs su šių procesinių sprendimų turiniu, nuteistasis padarė visiškai pagrįstą ir vieninteliai galimą išvadą, jog vairuotojo pažymėjimas iš jo buvo paimtas tam, kad jis negalėtų vairuoti transporto priemonių ir daryti naujas nusikalstamas veikas naudojantis šia specialia teise.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad viso baudžiamojo proceso metu, t. y. nuo 2012-06-11 iki 2014-03-24, A. M. atžvilgiu taikytos kardomosios priemonės turinys faktiškai atitinka jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-17 nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise, turinį. Taigi realiai skundo nagrinėjimo dienai A. M. uždrausta vairuoti transporto priemones jau beveik 2 metus. Akcentuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-17 nuosprendis, priimtas A. M. atžvilgiu, įsiteisėjo ir buvo pradėtas vykdyti tik 2014-03-24. Taigi ir nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino pradžia laikytina pastaroji data. Tokiu būdu A. M. atgautų teisę vairuoti transporto priemones 2016-03-24, t. y. faktiškai jis negalėtų vairuoti transporto priemonių 3 metus ir 9 mėnesius (laikotarpiu nuo 2012-06-11 iki 2016-03-24). Tuo tarpu BK 68 str. 2 d. numato, jog teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki trejų metų. Taigi netenkinus nuteistojo prašymo, būtų akivaizdžiai pažeista ne tik pastaroji įstatymo norma, bet ir vienas pagrindinių teisinių principų - teisingumo principas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad siekiant išvengti nepagrįstai ilgo nuteistojo teisių suvaržymo bei užtikrinant tinkamą teisingumo principo įgyvendinimą, vadovaujantis BPK 361-364 str. str. nuostatomis bei įstatymo analogija (kaip antai suėmimo laiko įskaitymas į skirtinos laisvės atėmimo bausmės laiką), į A. M. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-17 nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo 2 metus naudotis teise vairuoti transporto priemones, laiką įskaitytinas viso baudžiamojo proceso metu nuteistojo atžvilgiu taikytos kardomosios priemonės – vairuotojo pažymėjimo atėmimo, laikotarpis, t. y. nuo 2012-06-11 iki 2014-03-24.

2014-04-22 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis naikintina kaip socialiai neteisinga ir nepagrįsta. Dėl skundo priimtinas naujas sprendimas, nustatant nuteistajam A. M. 12 mėnesių terminą jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-17 nuosprendžiu paskirtai baudai sumokėti, bei įskaitant į A. M. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-17 nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo 2 metus naudotis teise vairuoti transporto priemones, laiką viso baudžiamojo proceso metu nuteistojo atžvilgiu taikytos kardomosios priemonės – vairuotojo pažymėjimo atėmimo, laikotarpį, t. y. nuo 2012-06-11 iki 2014-03-24.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis BPK 361 – 364 str. str., 364 str. 8 d. 2 p., teismas

nutarė:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti 2014-04-22 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį.

Nustatyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-17 nuosprendžiu paskirtą baudą – 40 MGL (5200 Lt), A. M. turi sumokėti per vienerius metus nuo pastarojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2015-03-24, įpareigojant mokėti jam paskirtą baudą lygiomis dalimis iki kiekvieno mėnesio 15 d.

Įskaityti į A. M. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-17 nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo 2 metus naudotis teise vairuoti transporto priemones, laiką viso baudžiamojo proceso metu nuteistojo atžvilgiu taikytos kardomosios priemonės – vairuotojo pažymėjimo atėmimo, laikotarpį, t. y. nuo 2012-06-11 iki 2014-03-24.

Nutartis įsigalioja nuo priėmimo dienos ir yra neskundžiama.