Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-3296-798/2009 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Renovila“ ir E. U. dėl skolos, delspinigių ir nesumokėtų sutartinių įmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

Ieškovo reikalavimai priteisti iš atsakovo E. U. ieškovo naudai 55 609,82 Lt delspinigių pagal Laidavimo sutarčių 9 punktą ir 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo taip pat tenkinti visiškai, nes 0,2 procento dydžio delspinigius šalys nustatė laidavimo sutartimis, o prašomų priteistų procesinių palūkanų dydis atitinka CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas pažymėjo, kad, priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose numatytų kriterijų ir turi būti mažinamos. Nagrinėjamu atveju ieškovo prašomi priteisti 0,2 proconto dydžio delspinigiai atsirado iš sutartinių santykių, šalys yra verslo subjektai, turintys patirtį derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo pasekmes ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas, ieškovas sutiko finansuoti atsakovui didelės vertės turtą, o atsakovai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, todėl 0,2 procento dydžio delspinigiai laikyti pagrįstais.

Apeliaciniu skundu atsakovas E. U. prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas tyrė tik tuos įrodymus, kuriuos teikė ieškovas ir kurie buvo jam naudingi, nepasisakė dėl kai kurių atsakovo E. U. atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdžio metu minėto atsakovo atstovės nurodytų argumentų, turinčių esminės reikšmės visapusiškam bylos aplinkybių nustatymui ir teisingam bylos išsprendimui (CPK 14 str.). Antai ieškovas savo reikalavimus grindžia tuo, kad UAB „Renovila“ nėra grąžinęs viso lizinguojamo turto, tačiau byloje pateikti duomenys, kad dalis transporto priemonių ieškovui yra grąžinta.

2. Įsiskolinimo mokėjimo sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad kliento įsiskolinimo dydis lizingo bendrovei sutarties pasirašymo momentu yra 105 420,47 Lt, tačiau teismas netyrė, ar tikrai buvo toks įsiskolinimas. Be to, netyrė, kiek atsakovas UAB „Renovila“ sumokėjo ieškovui įmokų pagal kiekvieną lizingo sutartį atskirai, nuo kada UAB „Renovila“ pradėjo vėluoti mokėti įmokas „Swedbank lizingas“ UAB ir kokio dydžio įsiskolinimas buvo vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo momentu ir įsiskolinimų mokėjimo sutarties pasirašymo metu.

3. Byla išnagrinėta nedalyvaujant UAB „Renovila“ atstovui, nors atsakovo E. U. atstovė prašė atsakovo UAB „Renovila“ dalyvavimą pripažinti būtinu.

4. Teismas visiškai nepasisakė dėl to, jog iš atsakovo E. U. jau vykdomas išieškojimas pagal 2008 m. rugpjūčio 19 d. pasirašytą vekselį (109 166,47 Lt sumai), kuris buvo išduotas ieškovo naudai siekiant užtikrinti tų pačių prievolių pagal lizingo sutartis vykdymą.

7. Įsiskolinimo mokėjimo sutartyje nurodytos lizingo sutartys Nr. LT067945, LT075324, LT075325 nėra pridėtos kartu su ieškiniu, todėl tikėtina, kad pasirašant sutartį atsakovas UAB „Renovila“ galėjo prisiimti kitų fizinių ar juridinių asmenų įsipareigojimus.

8. Nesąžiningą ieškovo elgesį įrodo ir tai, kad jis piktybiškai neteikia informacijos atsakovui E. U.. Antai atsakovui tik per teismą pavyko išreikalauti informaciją apie E. U. pasirašyto vekselio išdavimo priežastis (dėl ko ieškovas buvo priverstas atsisakyti dalies ieškinio reikalavimų atsakovo E. U. atžvilgiu). Ieškovas neteikia informacijos apie jam grąžintų transporto priemonių perleidimą tretiesiems asmenims, nors tai yra tiesiogiai susiję su jo patirtų nuostolių dydžiu (jie gali būti mažesni negu nurodyta ieškinyje, jeigu transporto priemonės yra perleistos ir už jas gautas apmokėjimas).

10. Atsakovas E. U. nebuvo laidavęs už UAB „Renovila“ prievolių vykdymą pagal įsiskolinimų mokėjimo sutartį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apelianto atstovė nereiškė jokių abejonių dėl bylą nagrinėjusio teismo nešališkumo, kuris tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus. Neaišku, kokias grąžintas transporto priemones apeliantas turi omenyje, o šiuo argumentu atsiliepime į ieškinį nesirėmė. Atitinkamai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo kilę jokio ginčo dėl 2008 m. rugpjūčio 14 d. įsiskolinimų mokėjimo sutartyje nurodyto skolos dydžio. Be to, pagal 2008 m. rugpjūčio 14 d. Įsiskolinimų mokėjimo sutartį Nr. LT077899 170 986,44 Lt suma priteista tik iš atsakovo UAB „Renovila“, kurio apeliantas ir jo atstovė neatstovauja. Atitinkamai UAB „Renovila“ yra pateikusi rašytinį atsiliepimą į ieškinį ir visi nesutikimo su ieškiniu argumentai bei įrodymai buvo pateikti, todėl pripažinti atsakovo UAB „Renovila“ dalyvavimą būtinu nebuvo jokio pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas atsisakė reikalavimo apeliantui pagal 2008 m. rugpjūčio 14 d. Įsiskolinimų mokėjimo sutartį, todėl nėra taip, kad reikalaujama priteisti iš apelianto ir pagal minėtą sutartį, ir vykdomas išieškojimas pagal E. U. ieškovui išduotą vekselį. Be to, byloje nebuvo nagrinėjamas piniginių lėšų pagal minėtą įsiskolinimų mokėjimo sutartį priteisimo iš apelianto klausimas.

Šalys yra verslininkai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nustatytas 0,2 procentų delspinigių dydis yra neprotingas. Tuo tarpu pats Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad priklausomai nuo faktinės situacijos vienu atveju netesybų dydis gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu, t, y. negali būti vieno konkretaus dydžio. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad 0,2 procentų dydžio netesybos lizingo sutartyse numatytos ir ieškovui, o ieškovas, siekdamas suteikti finansavimą lizingo gavėjams, pats skolinasi lėšas iš kitų subjektų bei tokiu būdu patiria nuostolių. Atitinkamai apeliaciniame skunde nenurodyti jokie konkretūs ieškovo informacijos nepateikimo faktai, o byloje yra ieškovo atsakymai į apelianto atstovės prašymą pateikti informaciją. Tuo tarpu nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdo antstolis, o ne ieškovas, tačiau jokių įrodymų apie atsakovo UAB „Renovila“ turto neteisėto perleidimo faktus nėra. Be to, pati apelianto atstovė 2009 m. spalio 9 d. vykusio teismo posėdžio metu pasiūlė, kad ieškovas informuotų per spaudą atsakovą UAB „Renovila“ tiek apie ieškinio dalies reikalavimų atsiėmimą, tiek apie sekančią teismo posėdžio datą, o kokiu būdu ieškinio atsisakymas pažeidžia apelianto teises, pastarasis nepaaiškino.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ieškovas „Swedbank lizingas“ UAB pateikė pareiškimą dėl 251 419,47 ieškinio dalies atsisakymo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Atsakovas E. U. skundžiamo sprendimo neteisėtumą iš esmės grindžia, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo padarytais procesinių teisės normų pažeidimais. Tačiau sutikti su tokiu teiginiu negalima, nes kolegijos nuomone, išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmės turinčias aplinkybes, tinkamai taikė ne tik procesines, bet ir materialiosios teisės normas, išskyrus vėliau aptariamą atvejį dėl delspinigių dydžio nustatymo. Visgi bylos medžiaga neleidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas padarė tokius procesinės teisės normų pažeidimus, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.).

Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tyrė tik ieškovo pateiktus įrodymus, bet nepasisakė dėl apelianto ir jo atstovės kai kurių argumentų, turinčių esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, ir tuo pažeidė lygiateisiškumo principą bei įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (CPK 183, 185 str.). Tačiau sutikti su tokiu apelianto teiginiu negalima. Paminėtos teisės normos (CPK 183 str., 185 str.) reglamentuoja įrodymų tyrimą bei jų vertinimo taisykles, o CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas įpareigoja sprendimą priėmusį teismą motyvuojamoje sprendimo dalyje nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Tačiau apeliaciniame skunde kokie nors konkretūs įrodymai, kuriuos buvo pateikęs apeliantas, ir kurių pirmosios instancijos teismas nebuvo aptaręs, nenurodyti. Tiesa, apeliaciniame skunde kalbama apie apelianto ieškovo naudai išduotą vekselį. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos ir pripažįsta pats apeliantas, būtent dėl aplinkybių, susijusių su vekselio išdavimu, ieškovas atsiėmė dalį ieškinio. Taigi teigti, kad šis įrodymas nagrinėjant bylą nebuvo tirtas ir į jį neatsižvelgta, negalima.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė koks yra realus bendrovės ,,Renovila“ įsiskolinimas ir ar ji įsiskolinimo mokėjimo sutarties sudarymo metu iš tiesų buvo skolinga ieškovui sutartyje nurodytą sumą. Atsakant į šį argumentą, reikia pabrėžti, kad paminėta sutartis nustatyta tvarka nėra nuginčyta, taigi ji turi jos šalims įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, neturėjo teisinio pagrindo ja vadovautis, negalima, o vienašalio lizingo sutarčių nutraukimo atsakovai taip pat neginčijo. Pastebėtina, kad UAB ,,Renovila“ savo atsiliepime į ieškinį teigė, kad jos įsiskolinimas yra mažesnis nei nurodyta ieškinyje bei nurodė, kad savo paskaičiavimus dėl skolos dydžio pateiks teismo posėdžio metu bendrovės direktoriui grįžus iš užsienio. Tačiau vėliau, atsakovo direktoriui dalyvaujant teismo posėdyje, tokie įrodymai pateikti nebuvo (T. 2, b. l. 25, 26, 46-48). Tuo tarpu duomenų nepateikimas pagal contra spoliatorem prezumpciją vertinamas juos nepateikusios šalies nenaudai. Tokiu būdu teigti, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis byloje pateiktais įsiskolinimo paskaičiavimais, negalima, nes UAB ,,Renovila“ aiškiai išdėstė savo poziciją dėl nagrinėjimo ginčo, tačiau savo atsikirtimų į ieškinį neįrodė (CPK 178 str.). Be to, minėtos aplinkybės taip pat paneigia apelianto teiginį apie tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą.

Kritikuodamas skundžiamą sprendimą atsakovas daro prielaidą, kad įsiskolinimo mokėjimo sutartimi UAB ,,Renovila“ galėjo prisiimti kitų fizinių ar juridinių asmenų įsipareigojimus, tačiau tokios prielaidos jokiais įrodymais nepatvirtino. Tuo tarpu, kaip jau minėta, ši sutartis yra privaloma ją pasirašiusiems šalims, o svarbu yra ir tai, kad pagal minėtą sutartį, įsiskolinimas priteistas tik iš UAB ,,Renovila“, kuri apeliacinio skundo dėl priimto sprendimo nepadavė.

Apeliantas nurodo, kad byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant atsakovo UAB ,,Renovila“ atstovui, nors apeliantas prašė tokį dalyvavimą pripažinti būtinu. Tačiau nuspręsti dėl šalies būtino dalyvavimo teismo procese yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Be to, kaip jau buvo minėta, UAB ,,Renovila“ savo teisinę poziciją dėl nagrinėjamo ginčo išdėstė atsiliepime į ieškinį, o atsakovo atstovas dalyvavo parengiamajame teismo posėdyje.

Apeliantas mano, kad teismas pažeidė CPK 139 straipsnio reikalavimą, nes neįsitikino, kad atsakovas sutinka su dalies ieškinio reikalavimų atsiėmimu. Tačiau pats apeliantas dėl ieškinio atsiėmimo neprieštaravo (T. 2, b. l. 69-71, 76, 77), o kitam atsakovui apie tai buvo pranešta viešo paskelbimo būdu ir prieštaravimų dėl to taip pat negauta (T. 2, b. l. 81-82). Tuo tarpu į ieškinio reikalavimų dalies atsiėmimą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė priimdamas skundžiamą sprendimą. Tiesa, skundžiamos pirmosios instancijos teismo rezoliucinėje dalyje ieškinio reikalavimų dalies atsiėmimo klausimas įstatymo numatyta tvarka liko neišspręstas (CPK 296 str. 1 d. 10 p.), todėl ši klaida ištaisytina apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje pateiktus duomenis dėl dalies lizinguojamo turto grąžinimo ieškovui. Tačiau atsižvelgęs į nurodytą aplinkybę, ieškovas pateikė apeliacinės instancijos teismui pareiškimą dėl dalies ieškinio atsisakymo ir toks atsisakymas kaip neprieštaraujantis imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešėjam interesui, priimamas (CPK 42 str. 2 d.), todėl nurodyti apelianto argumentai šiuo metu yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl išdėstyto naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nėra pagrindo (CK 6.81 str., 6.256 str. 2 d., Lizingo sutarčių Bendrųjų sąlygų 11.2.3 p., laidavimo sutarčių 3 p., CPK 42 str., 263 str., 328 str.).

Iš ieškinio (T. 1, b. l. 1 – 12) aišku, kad 0,2 procento dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą prievolės įvykdymo dieną ieškovas solidariai iš atsakovų UAB „Renovila“ ir E. U., o taip pat asmeniškai iš E. U. reikalavo priteisti vadovaujantis lizingo sutarčių Bendrųjų sąlygų 2.81 punktu, Įsiskolinimo mokėjimo sutarties Nr. LT077899 2.4.1 punktu bei laidavimo sutarčių 8, 9 punktais, kuriuose numatytas 0,2 procentų delspinigių dydis. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, konstatavo, kad 0,2 procentų dydžio delspinigiai laikytini pagrįstais, nes šalys yra verslo subjektai ir laisva valia pasirinko sutarties sąlygas. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti negalima. nes, kaip pažymėta apeliaciniame skunde, atsakovas E. U. nėra verslo subjektas (nors ir buvęs įmonės direktorius). Be to, ieškovas, prašydamas priteisti 0,2 procento dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną, jokių savo nuostolius dėl netinkamo atsakovo prievolės vykdymo pagrindžiančių duomenų nepateikė. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, 0,2 procentų delspinigių dydis nagrinėjamu atveju yra aiškiai per didelis, todėl, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes bei bendruosius teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, jų dydis mažintinas 5 kartus iki 0,04 procento dydžio (CK 1.5, 6.73 str. 2 d, 6.258 str. 3 d.). Atitinkamai solidariai iš atsakovų UAB „Renovila“ ir E. U. priteistų delspinigių dydis mažintinas nuo 2021,41 iki 404,28, o iš E. U. priteistų delspinigių dydis mažintinas nuo 55 609,82 Lt iki 11121,96 Lt.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimas keistinas ir atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.). Iš byloje esančių duomenų aišku, kad už ieškinį atsakovas yra sumokėjęs 15745 Lt žyminio mokesčio (T. 1, b. l. 13), tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas atsiėmė ieškinio reikalavimą dėl 73077,72 Lt pagrindinio įsiskolinimo ir 1135,50 Lt delspinigių priteisimo (T. 2, b. l. 54), o bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ieškovas atsisakė 251 419,47 Lt ieškinio reikalavimų dalies. Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai, kad likęs ieškinio reikalavimas vis tiek viršija 300 000 Lt, kas įtakoja žyminio mokesčio skaičiavimo taisykles (CPK 80 str. 1 d. 1 p.), paskirstytina 12488,67 Lt žyminio mokesčio dalis, o dėl 3256,33 Lt žyminio mokesčio spręstinas jo grąžinimo klausimas (CPK 87 str. 1 d. 2 p., 2 d.), t. y. ieškovui iš viso grąžintina 2627,77 Lt (742,13 + 2514,19 * 0,75) žyminio mokesčio. Atsiėmus dalį ieškinio reikalavimų bei nuo dalies ieškinio reikalavimų atsisakius, laikytina, kad ieškiniu buvo reikalaujama priteisti 848 829,89 Lt (943116,67+170986,44+60359,47-325632,69), o įvertinus šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi sumažintus delspinigius, laikytina, kad patenkinama 94,6 procentų ieškovo reikalavimų (802722,90 iš 848829,89 Lt), todėl iš atsakovų ieškovo naudai priteistina 11 814,28 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, t. y. po 5907,14 Lt. Tuo tarpu išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą viešo paskelbimo būdu ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu dėl perskirstymo mažareikšmiškumo priteistinos tokios pat, kokios buvo priteistos skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Be to, atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį, paties ieškinio pagrįstumą, tačiau kartu ir į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, ieškovui iš atsakovų priteistina po 1500 Lt išlaidoms advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Atsakovas E. U. patyrė 150 Lt išlaidų, susijusių su žyminio mokesčio dalies sumokėjimu, todėl, atsižvelgiant į patenkintą 6,85 procentų apeliacinio skundo reikalavimo dalį (46105 Lt iš 673093,80 (924513,27 – 251419,47), iš ieškovo atsakovui E. U. priteistina 10,28 Lt žyminio mokesčio išlaidų už apeliacinį skundą. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartimi atsakovui E. U. 13095 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas atidėtas (T. 2, b. l. 124), o ši mokėtino žyminio mokesčio dalis nustatyta atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu buvo ginčijama 924513,27 Lt ieškinio reikalavimo suma, tačiau bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ieškovas atsisakė 251 419,47 ieškinio reikalavimo, todėl laikytina, kad atidėtas 10580,81 Lt (13245 – 2514,19) žyminio mokesčio sumokėjimas. Tokiu būdu iš atsakovo E. U. priteistina 9856,02 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei, o iš ieškovo „Swedbank lizingas“ UAB – 724,79 Lt žyminio mokesčio valstybei. Tuo tarpu, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (T. 2, b. l. 137) priteistinos iš atsakovo E. U. valstybei. Be to, iš atsakovo E. U. ieškovui „Swedbank lizingas“ UAB priteistina 1815 Lt išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (T. 2, b. l. 158).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 4 punktu, 296 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 302 straipsniu, 337 straipsnio 4 dalimi,

nutaria:

Priimti ieškovo „Swedbank lizingas“ UAB pateiktą atsisakymą nuo 251 419,47 Lt ieškinio reikalavimų solidariai atsakovams UAB „Renovila“ ir E. U., panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį dėl šios pinigų sumos priteisimo solidariai iš atsakovų UAB „Renovila“ bei E. U. ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukti.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti sekančiai:

„Priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Renovila“ (į. k. 124951765) ir E. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo „Swedbank lizingas“ UAB (į. k. 111568069) naudai: 208 153,13 Lt įsiskolinimo už neapmokėtas sąskaitas, 404,28 Lt delspinigių, 407309,33 Lt nesumokėtų sutartinių įmokų, iš viso 615 866,85 Lt, o taip pat 15,21 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo UAB „Renovila“ ieškovo „Swedbank lizingas“ UAB naudai: 36 809,06 Lt įsiskolinimo už neapmokėtas sąskaitas, 1526,94 Lt delspinigių, 728,65 Lt nesumokėtos skolos už papildomas paslaugas, 131 921,79 Lt nesumokėtų sutartinių įmokų, iš viso 170 986,44 Lt.

Priteisti iš atsakovo E. U. ieškovo „Swedbank lizingas“ UAB naudai 11 121,96 Lt delspinigių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinio dalį dėl 73077,72 Lt pagrindinio įsiskolinimo ir 1135,50 Lt delspinigių priteisimo solidariai iš atsakovų UAB „Renovila“ ir E. U. palikti nenagrinėtą“.

Perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme:

- priteisti iš UAB „Renovila“ ir UAB E. U. ieškovui „Swedbank lizingas“ UAB po 5907,14 Lt žyminio mokesčio išlaidų, po 66,74 Lt išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą viešo paskelbimo spaudoje būdu ir po 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti;

- priteisti iš atsakovų UAB „Renovila“ ir E. U. po 20,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei;

- grąžinti ieškovui „Swedbank lizingas“ UAB 2627,77 Lt sumokėto žyminio mokesčio išlaidų.

Priteisti iš atsakovo E. U. 9856,02 Lt žyminio mokesčio išlaidų dalį už apeliacinį skundą ir 6,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.

Priteisti iš atsakovo E. U. ieškovui „Swedbank lizingas“ UAB 1815,00 Lt išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti iš ieškovo „Swedbank lizingas“ UAB 724,79 Lt žyminio mokesčio išlaidų dalį už apeliacinį skundą valstybei, o 10,28 Lt žyminio mokesčio išlaidų dalį – atsakovui E. U..