- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-16
- Bylos Nr.
- 2A-228-194/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-12-3-00070-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Badaugienė (pirm.), Birutė Simonaitienė, Danutė Matiukienė
- Atsakovas
- V. M., Š. K.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Trečiasis asmuo
- M. J.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Badaugienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-231-440/2011 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. M. ir Š. K., trečiajam asmeniui M. J. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu kreipėsi į Akmenės rajono apylinkės teismą, prašydamas priteisti solidariai iš bendraatsakovų V. M. ir Š. K. 15636,70 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-07-13 dėl Š. K. kaltės, jai vairuojant V. M. priklausančią, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedraustą, transporto priemonę Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Airijoje, Carroll‘s Quay, Korke, 2007-07-13 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo, apgadinta kita transporto priemonė. Ieškovas kompensavo Airijos nacionaliniam draudikų biurui padarytą žalą, išmokėdamas 15636,70 Lt draudimo išmoką. Vadovaujantis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. ir 23 str. įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į transporto priemonės vairuotoją ir jos savininką.
Atsiliepimas
Atsakovas V. M. atsiliepimu į ieškinį su ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad automobiliu išvykus į Airiją, Airijos registre jam buvo išduoti airiški numeriai. Būdamas Airijoje už 2000 EUR sumą automobilį pardavė M. J., kuriam pardavimo metu buvo perduoti visi automobilio dokumentai, taip pat ir airiški bei Lietuvos valstybiniai numeriai. Tai, kad naujasis automobilio savininkas neįregistravo automobilio savo vardu nereiškia, kad jam neperėjo automobilio nuosavybė, nes nuosavybės įgijimo pagrindas yra pirkimo pardavimo sandoris, o ne registracija. Esant situacijai, kai registracija galiojo dviejose valstybėse, teisiškai laikytina ta registracijos vieta, kurioje automobilis buvo nuolatos eksploatuojamas. Nuolatinė jo eksploatavimo vieta buvo Airijoje, todėl šioje valstybėje jis turėjo būti privalomai draudžiamas. Galimai automobilio savininkė yra Š. K.. Ieškovas neturėjo teisės mokėti draudimo išmokos Airijos draudikų biurui. Automobilio nuolatinė buvimo vieta eismo įvykio metu buvo Airijoje. Todėl civilinės atsakomybės draudimo klausimus reglamentuoja Airijos teisė, o ne Lietuvos. Ginčo santykiams turi būti taikomas ne Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudimo įstatymas, o Airijos teisė. Biuras, išmokėjęs be pagrindo draudimo išmoką, neturi regreso teisės. Nurodė, kad tretysis asmuo, M. J. iš esmės neginčija, kad nusipirko iš V. M. automobilį, o pardavimo – prikimo sandorį vertina kritiškai tik dėl to, kad jis nebuvo įregistruotas viešame registre.
Tretysis asmuo M. J. atsiliepimu į ieškinį su ieškinio reikalavimais kategoriškai nesutiko. Nurodė, kad V. M. pažįsta tik iš matymo. Gyveno Dubline. Mašinos iš V. M. nepirko. Tarp jų nebuvo jokio susitarimo. Nežino, kodėl V. M. nurodė, kad pirko iš jo automobilį. Negali pasakyti iki kada V. M. naudojosi ta mašina. Š. K. nepažįsta. Iš Airijos grįžo gal 2005 m. pabaigoje. Dirbti pradėjo 2006 m. pradžioje. Visą laiką dirbo Lietuvoje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Akmenės rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovų V. M. ir Š. K. solidariai 15636,70 Lt žalos atlyginimą, 5% (penkių procentų) metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2011-01-14, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir lygiomis dalimis 469 Lt žyminį mokestį, 553,58 Lt už procesinių dokumentų įteikimą viešo paskelbimo būdu, 259,16 Lt už procesinių dokumentų vertimą į valstybinę lietuvių kalbą, 170,02 Lt kelionės išlaidų; priteisė iš atsakovo V. M. 52,47 Lt pašto išlaidų valstybei; priteisė iš atsakovės Š. K. 52,48 Lt pašto išlaidų valstybei.
I instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog transporto priemonė kažkuriuo laikotarpiu būtų buvusi drausta Airijoje. Transporto priemonė buvo įregistruota Lietuvoje ir nėra išregistruota. Įvertinęs visumą aptartų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė automobilio Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių perėjimo M. J. fakto buvimo. Todėl atsakovas V. M., būdamas automobilio savininku, neturėjo teisės leisti atsakovei Š. K. naudotis automobiliu, nes šis nebuvo draustas. Automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), todėl atsakovas V. M. turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, atsakovas pažeidė Įstatymo imperatyviąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus Biuro atžvilgiu. Pagal minėtą Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies normą automobilio neturėjo teisės naudoti ir jos valdytoja atsakovė Š. K..
Atsakovė Š. K. 2007-07-13 sukėlė autoįvykį Airijoje, Carroll‘s Quay, Korke, vairuodamas V. M. priklausantį automobilį Opel Vectra, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), kuris nebuvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Žala padaryta konkrečiais kaltais atsakovės Š. K. veiksmais. Automobilio savininkui V. M. atsakomybė Biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad dėl eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės ir išmokėtos draudimo išmokos ieškovui buvo padaryta 15636,70 Lt (4528,70 EURx3,4528 Lt/EUR) žala. Lietuvos Banko valdybos nutarimu 2002 m. vasario 1 d. Nr. 15 „Dėl bazinės valiutos ir oficialaus lito kurso“, nustatyta, kad nuo 2002 m. vasario 2 d. bazinė valiuta yra euras (EUR), oficialus lito kursas – 3,4528 lito už 1 eurą. Žalos dydis patvirtintas foto nuotraukomis, sąskaitomis - faktūromis, remonto darbų įvertinimu, pretenzija, pareiškimu tarptautiniam pavedimui. Teismas laikė, kad ieškovo reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų 15636,70 Lt žalos atlyginimą yra įrodytas, pagrįstais byloje pateiktais dokumentais, todėl tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovas V. M. apeliaciniu skundu prašo Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus, skirti byloje ekspertizę bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad automobilio registracijos ir įprastinės buvimo vietos valstybė autoįvykio metu buvo Lietuva bei, kad privalomojo civilinės atsakomybės draudimo pareiga kilo Lietuvos, o ne Airijos Respublikoje (kas reiškia, jog vienintelis galimas nukentėjusio asmens reikalavimo teisių perėmėjas ir ieškovas šioje byloje yra Airijos, bet ne Lietuvos draudikų biuras). Neteisingai nustačius automobilio įprastinės buvimo vietos klausimą, atitinkamai neteisingai buvo išspręstas ginčui taikytinos teisės klausimas, kas lėmė iš esmės nepagrįsto ir neteisingo sprendimo priėmimą.
2. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar trečiasis asmuo buvo faktinis automobilio savininkas automobilio įvykio metu, neteisingai įvertino trečiojo asmens paaiškinimus byloje ir nepagrįstai atmetė pirkimo-pardavimo faktą pagrindžiančius netiesioginius įrodymus.
3. Teismas, aiškindamasis faktinį automobilio savininką, nepagrįstai rėmėsi ieškovo pateiktais draudimo sutarčių išrašas. Minėtuose išrašuose nurodyta, kad 2005 m. atsakovo vardu net du kartus buvo sudarytos draudimo sutartys. Pažymėtina, kad atsakovas niekada nesutiko su aplinkybe, jog po automobilio pardavimo jis ir toliau draudė automobilį. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovo pateikti įrodymai apie atsakovo vardu sudarytas draudimo sutartis 2005 metais yra be parašų, jose nenurodyta, kas atsakovo vardu sudarė minėtas sutartis bei kas buvo mokėtojas pagal minėtas sutartis. Atsakovas pateikia teismui papildomus įrodymus, patvirtinančius, jog jis minėtų draudimo sutarčių nesudarinėjo. Atsakovas paaiškina, kad atitinkami įrodymai teismui negalėjo būti pateikti anksčiau, nes atsakovas jų neturėjo, o pavykus juos gauti tik dabar, prašo prijungti juos prie bylos.
Šalies argumentai
4. Apeliantas nurodė, kad pridedami įrodymai patvirtina, kad automobilio dokumentai 2005-07-26 draudimo sutarties sudarymo metu neabejotinai buvo pas trečiąjį asmenį (kas patvirtina automobilio pardavimo trečiajam asmeniui faktą 2005 m. pradžioje). Trečiasis asmuo, būdamas nesąžiningas (t.y. nepersiregistravęs automobilio nuosavybės savo vardu), per trečiuosius asmenis (D. G.) neteisėtai draudė automobilį Lietuvoje atsakovo vardu, nors faktinis automobilio savininkas ir naudos gavėjas pagal sutartis tuo metu jau buvo trečiasis asmuo.
Atsiliepimas
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu ( 2 t. 157 – 159 b. l.) į apeliacinį skundą prašo Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Transporto priemonė OPEL VECTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2007-07-13 eismo įvykio metu buvo registruota Lietuvos Respublikoje, jai suteiktas valstybinis numeris buvo išduotas teisėtai ir galiojo minėto eismo įvykio metu. Apeliantas jokias teisiniais argumentais nepagrindė savo teiginio, jog transporto priemonės registracija Lietuvos Respublikoje 2007-07-13 eismo įvykio metu buvo negaliojanti.Apeliantas net po tariamos transporto priemonės registracijos Airijos Respublikoje iki tariamo transporto priemonės pardavimo 2005 m. pradžioje, draudė transporto priemonės OPEL VECTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę Lietuvos Respublikoje, o ne Airijos Respublikoje bei važinėjo su lietuviškais registracijos numeriais, kas liudija, kad ir pats transporto priemonės savininkas būtent Lietuvos Respubliką laikė transporto priemonės registracijos ir įprastine buvimo vieta.Kartu su apeliaciniu skundu pateikiami įrodymai negali būti prijungti prie iškeltos civilinės bylos ir su jais susiję prašymai turėtų būti atmesti, nes vertintini kaip nauji įrodymai, kuriuos apeliantas turėjo galimybę pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau ja nepasinaudojo dėl pernelyg pasyvaus dalyvavimo bylos nagrinėjime. Apelianto pateikiami įrodymai nepaneigia fakto, jog jis minėto eismo įvykio metu buvo transporto priemonės OPEL VECTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo M. J. atsiliepimu (2 t. 155 b. l.) į apeliacinį skundą prašo Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad atsakovas niekada jam neperleido nuosavybės teisių į automobilį Opel Vectra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Minėto automobilio niekada nedraudė ir neįpareigojo kito asmens jo drausti. Jo parodymai, priešingai kaip nurodo atsakovas, nuo pat pradžių yra nuoseklūs ir aiškūs. Jie yra užfiksuoti Akmenės rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje 2-231-440/2011, kurioje jis buvo patrauktas trečiuoju asmeniu. Civilinės bylos nagrinėjimo metu teismo posėdyje plačiai ir nuosekliai paaiškino visas aplinkybes. Akmenės rajono apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą,
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Kadangi apeliacinį skundą pateikė tik atsakovas, analizę apima tik atsakovo nurodomi fakto ir teisės klausimai.
Pagal LR CK 6.270 str. 1 d. asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Atsakovas šiais atvejais yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.) (LR CK 6.270 str. 2 d.).
Byloje pateiktas Airijos policijos 2007-10-05 raštas Nr. MY07.149/07 dėl 2007-07-13 kelių eismo įvykio, kurį sukėlė Š. K. A., Carroll‘s Quay, Korke, vairuodama automobilį Opel Vectra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 12, 88 b. l.). įrodo, jog eismo įvykio metu šios transporto priemonės valdytoja buvo Š. K..
2011-01-11 VĮ Registrų centro išrašas rodo, kad 2007-07-13 teisėtas automobilio Opel Vectra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra V. M., kad automobilis registruotas Lietuvos Respublikoje nuo 2003-01-14 (1 t. 5 b. l.) ir išregistruotas nebuvo. Todėl atmestinas apelianto apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai laikė, kad automobilio registracijos ir įprastinės buvimo vietos valstybė autoįvykio metu buvo Lietuva bei, kad privalomojo civilinės atsakomybės draudimo pareiga kilo Lietuvos, o ne Airijos Respublikoje, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčui taikytinos teisės klausimą.
Iš byloje pateiktos VĮ Regitra 2011-10-19 pažymos Nr. (1.6)-S3-313 (2 t. 66 b. l.) matyti, jog M. J. vardu nuo 2002-01-01 buvo registruotos dvi transporto priemonės tai BMW 325 identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruota 2006-03-21 išregistruota 2006-11-15, ir YAMAHA TW125 identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruota 2008-09-02, kad atsakovas V. M. būtų perleidęs nuosavybės teisę į automobilį Opel Vectra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) byloje tokių duomenų nėra. V. M. nepateikė į bylą jokių automobilio perdavimo kitam savininkui ir pinigų gavimo už šį daiktą įrodymų ( LR CPK 178 str.). Nesant kitokių įrodymų, tenka sutikti su M. J. atsiliepime išdėstytu argumentu, kad atsakovas niekada jam neperleido nuosavybės teisių į automobilį Opel Vectra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) jokios pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo sudaryta, minėto automobilio niekada nedraudė ir neįpareigojo kito asmens jo drausti. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas šios kategorijos bylas yra išaiškinęs, kad atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku, teigdamas, kad yra pardavęs automobilį kitam asmeniui, kuris turi pareigą grąžinti Biurui šio nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, gali gintis sandorio sudarymo faktu. Tokiu atveju, atsakovas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius automobilio pardavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Nei atsakovas V. M., nei į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu patrauktas M. J., įrodymų, patvirtinančių automobilio pardavimo faktą, nepateikė. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog tretysis asmuo M. J., kaip transporto priemonės valdytojas ir naudotojas, turi pareigą atsakyti už autoįvykio metu padarytą žalą, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Kas mokėjo už minėtą automobilį draudimo įmokas 2005 metais, šiam ginčui jokios teisinės reikšmės neturi. Yra neginčijai nustatyta, jog eismo įvykio metu 2007-07-13 šis automobilis nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ką pripažino bei nurodė pats ieškovas.
Transporto priemonių, skirtų važiuoti žeme, valdytojų civilinės atsakomybės draudimas reglamentuotas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu. Pagal jame įtvirtintą teisinį reglamentavimą, tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, kuris, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja regresinio reikalavimo teisę į žalą padariusius asmenis (Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p.). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas. Sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko pareiga, priešingu atveju, kilusių neigiamų pasekmių padariniai tenka tokios sutarties nesudariusiai šaliai. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 3 d., šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. LR CK 6.270 str. 3 d. nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio savininkas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti transporto priemonę prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Tačiau, jei dėl valdymo netekimo yra ir savininko kaltės, tai savininkas ir asmuo, padaręs žalą, atsako solidariai. Kadangi atsakovas V. M. neįrodė, jog automobilis išėjo iš jo valdymo prieš jo valią, iki automobilis turės kitą savininką su automobilį naudojusiais asmenimis už padarytą žalą solidari atsakomybė tenka ir jam. Pagal įstatymo 23 str. 1 d. Transporto priemonių draudikų Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą draudimo išmoką, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią įstatymo nuostatą, taip pat yra konstatavęs, kad Įstatyme suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Kadangi nustatyta, jog autoįvykio metu atsakovas buvo teisėtas automobilio savininkas ir nebuvo apdraudęs transporto priemonės privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, nors autoįvykio metu automobilį vairavo ir žalą padarė Š. K., pirmos instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju už padarytą žalą solidariai turi atsakyti teisėtas transporto priemonės savininkas neapdraudęs transporto priemonės privalomuoju draudimu ir asmuo ją vairavęs, yra pagrįsta ( LR CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, o tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 str. 1d. 1p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.