Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-06-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-260/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-06-18
Bylos Nr.
1A-260/2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Tomas Šeškauskas (pran.), Linas Šiukšta
Nuteistasis
V. Č., A. L.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-260/2008 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.1; 1.2.4.8.1; 1.1.8.9LIETUVOS Apeliacinis teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. birželio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjas),teisėjų: Albino Bielskio ir Lino Šiukštos,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,gynėjams advokatams Romui Jonuškai ir Raimondai Nesterovienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Č. ir A. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas 7 (septyneriems) metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, taip pat pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 3 (trims) mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. L. pripažintas kaltu pagal BK išteisinta pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas 7 (septyneriems) metams laisvės atėmimo, taip pat pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 3 (trims) mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš V. Č. ir A. L. solidariai priteista R. V. 2279,04 (du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt devyni) litai ir 4 ct turtinei žalai atlyginti ir 10 000 (dešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. ir A. L. skundžiamu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteisti už tai, kad 2006 m. birželio 11 d., laikotarpiu nuo 13.00 val. iki 14.00 val., I. K. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Dūkšto mieste, Ignalinos rajone, būdami apsvaigę nuo alkoholio, asmeninio konflikto su A. V. metu, veikdami bendrininkų grupėje, tyčia sudavė nukentėjusiajam 13 smūgių į krūtinės ląstą, galvą, rankas bei kojas, padarydami jam odos nubrozdinimus, poodines kraujosruvas rankose bei kojose, galvos sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda, odos nubrozdinimais, poodinėmis kraujosruvomis veide, krūtinės ląstos kairės pusės sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva krūtinės kairėje, tarp priekinės pažastinės ir vidurinės pažastinės linijos su IX – X šonkaulių lūžiais ties stuburu, krūtinės ląstos kairės pusės sumušimą, pasireiškusį blužnies plyšimu, šonkaulių lūžiais bei poodinėmis kraujosruvomis. Dėl to, nuo blužnies plyšimo, kuris komplikavosi nukraujavimu į pilvo ertmę, vidaus organų mažakraujyste, A.V. keleto- keliolikos valandų bėgyje mirė. Tokiu būdu jie tyčia nužudė A. V., t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. V111-1968 redakcija).

Be to, V. Č. ir A. L. nuteisti ir už tai, kad 2006 m. birželio 11 d., laikotarpiu nuo 13.00 val. iki 14.00 val., t.y. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, - Ivanui Kondrašovui priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Dūkšto mieste, Ignalinos rajone, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, sudavė namo šeimininkui I. K. po vieną smūgį į veidą, padarė jam muštines žaizdas dešiniame antakyje ir viršutinės lūpos dešinėje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais V. Č. ir A. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. L. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 1 d. nuosprendį ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

A.L. mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta bei neatitinka BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės skyrimo pagrindų, nes teismas neįsigilino į jo veikos motyvus ir tikslus, neįvertino paties nuketėjusiojo provokuojančio elgesio, o taip pat jo rizikingo elgesio po muštynių, nes pastarasis nesikreipė į medikus.

Apelianto nuomone, teismas neteisingai įvertino parodymų patikrinimo vietoje metu duotus parodymus, iš kurių matyti, jog jis negalėjo suduoti nukentėjusiajam smūgio į kairį šoną, blužnies srityje, nes pastarasis kaire kūno puse buvo atsirėmęs į sieną. Be to, nuteistojo nuomone, neteisingai įvertinti nukentėjusiojo I.K. ir liudytojos R.K. parodymai apie tai, kad A.V. dar iki įvykio skundėsi, kad jam skauda šoną, o ne galvą kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje.

Nuteistasis A.L. prašo jo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnį, nes jis prisipažino padaręs šį nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikaltimą bei iš dalies atlygino žalą. Kadangi byloje yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių jis prašo paskirti jam švelnesnę nei įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 1 d. nuosprendį bei priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti dėl nusikaltimo numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje ir pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, dėl A.V. nežymaus sveikatos sutrikdymo bei už šią nusikalstamą veiką paskirti jam bausmę – viešuosius darbus. Bylą dalyje dėl smūgių suduotų I.K. nutraukti ir civilinį ieškinį atmesti.

Apeliantas nesutinka su apygardos teismo nustatyta aplinkybe, kad jis su A.L. naudodami smurtą prieš nukentėjusįjį A.V. veikė netiesiogine tyčia. V.Č. teigimu, pas kaimyną I.K. jis užėjo tik todėl, kad pastarojo namuose buvo triukšmas. Šiuose namuose nekartą buvo kilęs gaisro pavojus, todėl jis tik užsuko pasižiūrėti kas ten vyksta. Nei motyvo, nei tikslo veltis į muštynes neturėjo, juo labiau nužudyti. Jei pirmasis jam nebūtų sudavęs A.V., muštynių nebūtų net kilę. Be to V.Č. nurodo, kad netiesioginė tyčia suponuoja kaltininko abejingumą kilusiems padariniams. Tačiau šioje byloje, tai negalėjo būti nustatyta, nes po muštynių su A.V. nuteistieji jį paliko tik todėl, kad jis normaliai atrodė, nesiraitė nuo skausmo, nedejavo. Apytiksliai po valandos grįžę jie pamatė, kad A.V. ramiai miega, todėl nutarė jo nežadinti ir išėjo. Jei būtų bent įtarę, kad A.V. sveikatos būklė kelia pavojų, nedelsiant būtų kvietę medikus. Todėl, V.Č. teigimu, jis nebuvo abejingas galimiems smurtavimo padariniams.

Nuteistasis V.Č. taip pat nurodo, kad teismų praktikoje tik būtinasis priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių suponuoja tyčinę kalę, tačiau šioje byloje būtinasis priežastinis ryšys tarp jo bei A.L. veiksmų ir kilusių pasekmių nenustatytas. Apelianto teigimu, iš jo bei A.L. parodymų patikrinimo vietoje įrašų, matyti, kad smūgių velioniui A.V. į blužnies sritį nei jis, nei A.L. nesudavė. To ir negalėjo padaryti, nes mušamas A.V. kairiu šonu prisispaudė prie sienos, dešine ranka prisidengdamas kūną. Be to, A.V. buvo žemo ūgio ir menko kūno sudėjimo, todėl dešine ranka labiau "dengė" kūną, ir todėl, apelianto nuomone, jam esant tokioje padėtyje buvo neįmanoma suduoti smūgį į blužnies sritį. V.Č. teigimu, jis tą dieną buvo apsiavęs šlepetėmis, be to dėl ligos paūmėjimo jautė didelius skausmus, nes turi stuburo išvaržą, todėl apskritai sunkiai vaikščiojo, todėl negalėjo intensyviai smurtauti.

Apeliantas nurodo, jog ekspertas J. Rybalko patvirtino, kad jeigu laiku būtų kreiptasi į medikus, nukentėjusysis būtų likęs gyvas, nes tokios blužnies operacijos daromos, žmonės ir be blužnies gyvena. Jeigu liga būtų laiku diagnozuota, komplikacijų būtų išvengta. Apelianto nuomone, tai rodo, kad pats A.V. buvo neapdairus ir nerūpestingas, nesikreipė į medikus, nors jau ir iki 2006-06-11 įvykių kentė skausmą. Remdamasis specialisto išvada, V.Č. mano, kad jeigu nuo jo ar A.L. smūgių A.V. būtų trūkusi blužnis, jų nusikalstamą veiką galima būtų kvalifikuoti tik kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo nes sužaloti A.V. jie neturėjo nei tikslo, nei motyvo, o jam suduoti smūgiai akivaizdžiai nemirtini. Nuteistasis taip pat mano, kad nenustatytos svarbios bylai aplinkybės, t.y. kas sukruvino A.V. veidą ir jį nurengė, su kuo bendravo ir galimai konfliktavo A.V. iki konflikto su nuteistuoju, kas jį iki šio konflikto sumušė, ar šis sumušimas galėjo sąlygoti mirtį, kas dalyvavo konflikte I.K. namuose 2006-06-11 apie 16-17 val., bei kitas svarbias aplinkybes.

Taip pat, nuteistasis teigia, kad pirmos instancijos teismas pažeidė BPK 10 straipsnio nuostatas, nes atmetė jo gynėjo prašymą iškviesti į teismo posėdį teismo medicinos ekspertą S. Federavičių, kurio nuomonė skyrėsi nuo eksperto J.Rybalko nuomonės.

Apelianto nuomone, nepagrįstai pradėtas ir baudžiamasis procesas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl I.K. nežymaus sveikatos sutrikdymo. Apeliantas mano, kad vadovaujantis BPK 409 straipsnio 1 dalimi prokuroro teisė pradėti privataus kaltinimo bylų procesą nėra absoliuti: ji galima tik dviem atvejais - kai nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų interesų. Tačiau nuosprendyje nenurodyta nei kuriuo pagrindu iškelta privataus kaltinimo byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nei motyvuoti BK 409 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas I.K. nurodė, kad pretenzijų neturįs, civilinio ieškinio nereikš. Teismo posėdžio metu I.K. pasakė, kad už nuteistųjų suduotus du smūgius jis dovanoja, kad juos gavo "už reikalą", nes veda asocialų gyvenimo būdą. Taigi, V.Č. nuomone, I.K. pats galėjo ginti savo teises, tačiau to nenorėjo, nes dėl įvykių jautė ir savo kaltę, taip pat nėra jokių prielaidų incidentą su I. K. vertinti kaip "turintį visuomeninę reikšmę".

Be to, V.Č. nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų N.L., R.K., G.D. ir A.Č. parodymus teismas nepagrįstai vertino kaip siekimą padėti kaltinamiesiems, motyvuodamas tuo, kad jie apklausti gynėjų prašymų praėjus pusantrų metų po įvykio. Jo nuomone, tai prieštarauja teismų praktikoje suformuotoje įrodinėjimo sampratai. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad Dūkštas yra mažas miestelis, kuriame daugelis žmonių vienas kitą pažįsta, tačiau ikiteisminis tyrimas neatliko veiksmų svarbių bylai aplinkybėms nustatyti, neapklausė nei I.K. namuose nuolat besilankančių asmenų, nei šalia gyvenančių kaimynų, taip pat asmenų nuolat bendravusių su velioniu A.V., todėl gynėjai ėmėsi iniciatyvos prašydami apklausti bent dalį liudytojų.

Liudytoja R.K. ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu parodė, kad 2006-06-10 apie 9 val. parduotuvės prieangyje pastebėjo sėdintį susirietusį A.V., jis jos prašęs vaistų nuo skausmo, nes jai sakęs, jog yra sumuštas. Ši liudytoja taip pat nurodė, kad įvykių datas sužinojo iš tyrėjų žodžių. Nukentėjusysis I.K. teismo posėdžio metu patvirtino faktą, kad ir jam dar iki 2006-06-11 įvykių A.V. skundėsi, jog jį sumušė. Tai, kad mirusysis skundėsi prasta sveikata, sunkiu kvėpavimu, skausmu širdies plote, I.K. nurodė ir 2006-06-13 iškarto po įvykių vykusios apklausos metu. Iš 2006-06-12 apžiūros protokolo bei jo priedų matyti, kad aptikto A.V. veidas kruvinas, jis rastas nuogas. Tačiau I.K. nurodė, kad A. V. veidas buvo švarus. Liudytojas J.A. taip pat nurodė, kad 2006-06-11 apie 17 val. matė A. V. ir ant j o veido sužalojimų nepastebėjo. Liudytojas R. S. paliudijo, kad velionio A. V. veide buvo smurto žymės. Liudytojas G. D. paliudijo, jog birželio mėn., apie 15-16 val., matė A.V. turgelio teritorijoje, pastarasis buvo nekruvinas, keistai nesielgė. Iš šių liudytojų parodymų, nuteistasis sprendžia, kad nėra aišku kas smurtavo A.V. atžvilgiu ir sukruvino jam veidą bei nurengė nuogai, nes ikiteisminis tyrimas to netyrė, taip pat nurodo, kad netirtos ir kitos versijos.

Taip pat V.Č. mano, kad iš jo nepagrįstai pirmos instancijos teismas nukentėjusiajam R. V. priteisė 10000,- Lt neturtinei žalai atlyginti, nes jis nekaltas dėl A.V. mirties. Be to, jis nurodo, kad teismas priteisdamas nukentėjusiajam R.V. 10000,- Lt neturtinei žalai atlyginti rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsniu, todėl, būdamas nuoseklus, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas privalėjo remtis ir specialia norma – CK 6.284 straipsniu. Tačiau pagal šį straipsnį R.V. nėra tas subjektas, kuriam gali būti priteista neturtinės žalos atlyginimas, juolab, kad nukentėjusiojo ryšiai su velioniu broliu nebuvo glaudūs ir artimi.

Be to, apeliantas nurodo, kad apygardos teismas skirdamas bausmę nepagrįstai nustatė ir vieną nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t.y. kad nusikaltimus jie padarė apsvaigę nuo alkoholio. Nuteistojo teigimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytas apsvaigimas nuo alkoholio, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstamas tik tuomet, jeigu ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nuteistasis teigia, kad nors įvykio metu jis buvo išgėręs, tačiau tai neturėjo įtakos įvykusiam įvykiui, nes konfliktą išprovokavo pats A.V..

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis A.L. bei gynėjai prašo paduotus apeliacinius skundus skundus patenkinti, o prokuroras prašo nuteistųjų skundus atmesti.

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas yra atmetamas. Dėl nuteistojo V. Č. apeliacinio skundo, apeliantui mirus ir nesant aplinkybių dėl kurių reikėtų mirusįjį V. Č. reabilituoti, yra priimamas sprendimas, numatytas BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkte : apkaltinamasis nuosprendis V. Č. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį yra naikinamas, o byla šioje dalyje nutraukiama.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo bei nuteistųjų kaltės nužudžius A. V. ir nežymiai sutrikdžius I. K. sveikatą. Nuteistajam A. L. už kito žmogaus nužudymą paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta ir atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumą ir šio nuteistojo asmenybę.

Motyvai dėl nuteistųjų A.L. ir V.Č. nusikalstamos veikos nustatymo ir kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Iš apeliacinių skundų matyti, kad nuteistieji iš esmės neneigia, kad būtent jie sudavė smūgius nukentėjusiajam A.V.. Tačiau jų teigimu, pirmos instancijos teisme peržiūrėta su jais atlikto parodymų patikrinimo vietoje vaizdajuostė patvirtina, jog nuteistieji negalėjo suduoti nukentėjusiajam smūgių į kairį šoną, nes mušamas A.V. kairiu šonu prisispaudė prie sienos, dešine ranka prisidengdamas kūną. Be to, A.V. buvo žemo ūgio ir menko kūno sudėjimo, todėl dešine ranka labiau "dengė" kūną, taigi šiuo atveju nenustatytas būtinasis priežastinis ryšys tarp nuteistųjų veikos ir kilusių pasekmių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistųjų argumentai nepagrįsti. Byloje surinkti įrodymai rodo, kad būtent nuteistieji A.L. ir V.Č. sudavė nukentėjusiajam A.V. smūgius ir į krūtinės sritį. Nuo šių nuteistųjų smūgių nukentėjusiajam plyšo blužnis, kurios plyšimas ir sąlygojo nukentėjusiojo mirtį. Byloje esanti teisės medicinos eksperto J.Rybalko duota specialisto išvada Nr. KM 74/07 (01) (t.1, b.l. 51-60) patvirtino, kad A.V. mirties priežastis yra VII-VIII šonkaulių lūžimai su blužnies plyšimu ir vidiniu nukraujavimu ( išvados 1 punktas). Visi 25 nukentėjusiajam konstatuoti kūno sužalojimai, tame tarpe ir mirtį sukėlusieji, buvo padaryti 21 smūgio pasėkoje, smūgiai suduoti bukais kietais, bukabriauniais daiktais kontakto su kūnu metu, neužilgo prieš mirtį. Mirtis po blužnies plyšimo galėjo įvykti po keliolikos minučių iki keliolikos valandų (išvados 3.1, 3.5, 10 punktai). Teismo posėdžio metu ekspertas visiškai patvirtino šią išvadą, taip pat nurodė, kad kietu buku daiktu specialistai laiko ir kumštį (t.3, b.l. 27). Nors A.L. ir V.Č. parodymų patikrinimo vietoje ir teigė, kad nukentėjusysis buvo kairiu šonu prisispaudęs prie sienos, ši aplinkybė, kolegijos nuomone, neleidžia spręsti jog nuteistieji jam negalėjo suduoti smūgių į blužnies sritį. A.L. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju, parodė, kad matė, jog V.Č. A.V. sudavė smūgį į krūtinės sritį, kairį šoną, taip pat nurodė, kad ir jis sudavė nukentėjusiajam smūgį kumščiu į kairę krūtinės pusę bei spyrė jam į krūtine (t.2, b.l. 51-53, 57-59). Iš esmės šiuos savo parodymus A.L. patvirtino ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, be to nurodė, kad V.Č. nukentėjusiajam taip pat spyrė į krūtinę (t.2, b.l. 67-69). Tuoj po įvykio 2006-06-14 Ignalinos rajono apylinkės teismo posėdyje sprendžiant A.L. suėmimo klausimą, pastarasis taip pat nurodė, kad nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai į krūtinės kairę pusę (t.2, b.l. 76-77). Kad A.V. buvo suduoti smūgiai į krūtinę patvirtino ir nuteistasis V.Č. apklausiamas tyrėjo bei ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pat jis patvirtino ir tai, kad A.L. nukentėjusiajam įspyrė į krūtinės sritį (t.2, b.l. 10-11, 15-16, 25-27). Nors V.Č. pirmos instancijos teismo posėdžio metu ir neigė sudavęs nukentėjusiajam į krūtinę, tačiau aukščiau aptarti bylos duomenys liudija priešingai.

Nuteistųjų argumentai dėl tyčios nebuvimo jų veiksmuose yra atmetami. Iš bylos matyti, kad nuteistieji iš anksto susiformavusios tyčios smurtauti neturėjo, tačiau ši tyčia kilo jau būnant pas nukentėjusįjį namuose. Šią aplinkybę patvirtino abu nuteistieji. A.L. pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad A.V. pradėjus įžeidinėti, jį suėmė pyktis, nes ne kartą yra jam padėjęs, todėl pradėjo prieš pastarąjį smurtauti. V.Č. nurodė, kad A.V. į jį įsikibo ir pradėjo tampyti, todėl jis sudavė pastarajam smūgius. Smurtą prieš nukentėjusįjį A.L. ir V.Č. vartojo pakankamai intensyviai, suduodami kojomis ir rankomis ne mažiau kaip 13 smūgių į įvairias gyvybiškai svarbias kūno vietas, tame tarpe į galvą, krūtinę. Akivaizdu, kad būdami normalaus protinio išsivystymo nuteistieji suvokė, kad atlieka pavojingus nukentėjusiojo gyvybei veiksmus ir numatė, kad nuo jų suduodamų smūgių A.V. gali mirti, ir nors tokių padarinių nesiekė, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Būtent esant tokioms sąlygoms padarytas nužudymas teismų praktikoje laikomas padarytu netiesiogine tyčia. V.Č. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis su A.L. nebuvo abejingi galimiems padariniams, nukentėjusįjį paliko tik todėl, kad pastarasis nedejavo ir atrodė normaliai, o jei būtų ką įtarę būtų kvietę medicininę pagalbą. Tačiau tokie V.Č. argumentai nelaikytini pagrindu spręsti, jog jų veiksmai nebuvo tyčiniai. Iš suduotų nukentėjusiajam smūgių skaičiaus, jų lokalizacijos bei intensyvumo, taip pat panaudotų įrankių (buvo smūgiuojama ir kėde), matyti, kad smurtaujant prieš nukentėjusįjį nuteistiesiems nebuvo svarbu kokios kils pasekmės.

Nuteistieji prašo įvertinti tai, kad nukentėjusysis A.V. po jų smurto pats elgėsi nerūpestingai, nesikreipė į gydytojus. Ši aplinkybė neturi reikšmės nuteistųjų veikų teisiniam įvertinimui. Teismų praktikoje nurodyta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, nesvarbu, kad suteikus kvalifikuotą medicininę pagalbą mirties galima buvo išvengti. Todėl, kolegija konstatuoja, jog ši nuteistųjų nurodyta aplinkybė nešalina jų atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo V.Č. skunde taip pat keliamos nepagrįstos versijos, kad nukentėjusysis galėjo būti anksčiau prieš nuteistųjų smurtavimą sumuštas arba vėliau. Šiuos teiginius nuteistasis grindžia atskirų liudytojų parodymais, kurie prieš įvykį, įvykio dieną matė mirusįjį, girdėjo jo skundus dėl sveikatos. Be to nurodoma, kad nėra nustatyta, kas sukruvino nužudytajam veidą. Tačiau kolegija pastebi, kad išskyrus skunde minimus liudytojų neišsamius ir prieštaraujančius kitoms bylos aplinkybėms parodymus byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad A.V. galėjo būti kitų asmenų sumuštas iki įvykio ar po jo. Nei vienas iš paminėtų liudytojų patys asmeniškai nematė, kad iki įvykio ar po jo A.V. buvo kieno nors mušamas. Liudytoja R.K. teismo posėdžio metu parodė, kad A.V. matė prieš įvykį, pastarasis jai sakęs, kad jį sumušė ir kad jam skauda galvą, tačiau kategoriškai nenurodė, kad jo veide ar kur kitur ant jo kūno būtų buvę sužalojimai išskyrus ranką, kurią ji nuolat perrišinėjo. Liudytojas G.D. teismo posėdžio metu išties nurodė, kad buvo sutikęs A.V. apie 15-16 val., pastarasis nebuvo sužalotas ir keistai nesielgė. Tačiau tokios aplinkybės prieštarauja byloje nustatytam nukentėjusiojo sumušimo faktui 13 - 14 val., šis liudytojas tiksliai nenurodė, kurią tiksliai dieną jis matė nužudytąjį, tik nurodė, kad kitą dieną sužinojo, jog A.V. mirė. Liudytojas G.D. taip pat nurodė, kad A.V. veide sužalojimų nebuvo, tačiau nuteistasis A.L. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad jam sudavus smūgį A.V., pastarajam iš antakio pradėjo tekėti kraujas, kraujavo nukentėjusysis būdamas tarpduryje (t.2, b.l. 68). Teisme šios aplinkybės A. L. nepaneigė, o tik neprisiminė ( 3t. b. l. 17). Tai, kad A. V. kraujavo ir iš antakio, kraujo pėdsakų buvo palikta tarpduryje, akivaizdžiai matyti iš įvykio vietos apžiūros duomenų, fotonuotraukų ( 1 t. b. l. 19-33). Nukentėjusysis I.K. taip pat nurodė, kad jam matant A.V. po įvykio niekur iš namų nebuvo išėjęs. Tai, kad A. V. šiam nukentėjusiajam iki įvykio skundėsi prasta sveikata nėra pakankama aplinkybė paneigianti teismo nustatytąsias dėl nuteistųjų smurtavimo aplinkybių.

Motyvai dėl nuteistiesiems A.L. ir V.Č. nustatytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Nuteistasis V.Č. skunde teigia, kad nepagrįstai jo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl I.K. nežymaus sveikatos sutrikdymo. Nuteistojo teigimu, ši veika įtraukta į BPK 407 straipsnyje numatytų veikų sąrašą ir dėl jos ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o prokuroras vadovaudamasis BPK 409 straipsnio 1 dalimi gali reikalauti pradėti baudžiamąjį procesą tik jei pats nukentėjusysis dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų arba ši veika turi visuomeninę reikšmę. Tačiau V.Č. nuomone, pats I.K., galėdamas ginti savo teises, to nenorėjo, o incidentą su juo vertinti kaip turintį visuomeninę reikšmę taip pat nėra pagrindo.

Kolegijos nuomone, nuteistojo V.Č. apeliacinio skundo motyvai, kad nėra pagrindo jo ir A.L. incidentą su I.K. vertinti kaip turintį visuomeninę reikšmę, nepagrįsti. Pastebėtina, jog BPK 409 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu BPK 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, prokuroras privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Šioje byloje prokuroras taip ir padarė (t. 1, b.l. 3). Prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl I.K. nežymaus sveikatos sutrikdymo pagrįstas ir motyvuotas. Nežymus sveikatos sutrikdymas I. K. susijęs su po to padarytu kito žmogaus nužudymu. Šie nuteistųjų veiksmai išties sukėlė didelį rezonansą mažo miestelio Dūkšto bendruomenėje, todėl I.K. atžvilgiu padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo visuomeninė reikšmė nustatyta teisingai ir ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos pradėtas pagrįstai.

Kolegija pastebi, kad pirmos instancijos teismas išties nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad dėl I.K. atžvilgiu nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos susitaikymas negalimas. BK 38 straipsnis numato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra šio straipsnio 1 dalies punktuose išvardintų sąlygų visuma. Šiuo konkrečiu atveju, nežymus I.K. sveikatos sutrikdymas yra nesunkus nusikaltimas, taigi BK 38 straipsnio tvarka dėl jo galimas susitaikymas. Teismas, atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi nustatyti ne tik susitaikymo faktą, bet ir motyvuoti nuosprendyje visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ( prisipažinimą, žalos atlyginimą, manymą, kad kaltininkas nedarys naujų nusikaltimų). Vis tik, kolegijos nuomone, šioje byloje nėra visų 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų. Nors apeliantas skunde ir nurodo, kad I.K. pirmos instancijos teismo posėdžio metu duodamas parodymus pasakė, jog už nuteistųjų smūgius dovanoja, šiuo atveju jo išsakyto teiginio negalima vertinti kaip susitaikymo su nuteistaisiais. BK 38 straipsnyje numatytas susitaikymas su nukentėjusiuoju turi būti aiškiai nukentėjusiojo iniciatyva išreikštas, o ne vien išplaukti iš jo parodymų turinio, kad kaltininkams nukentėjusysis dovanoja. Toks I. K. prašymas nebuvo gautas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo taikyti BK 38 straipsnį ir asmenį, padariusį nusikalstamą veiklą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visos aukščiau aptartos aplinkybės rodo, jog apygardos teismas pagrįstai A.Laškovą ir V.Čebatariūną pripažino kaltais padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus.

Tačiau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, iš Ignalinos rajono savivaldybės administracijos gautas 2008 m. birželio 4 d. mirties įrašas Nr. 22, kuriame nurodyta, kad V. Č. 2008 m. birželio 2 d. mirė. Ši aplinkybė, vadovaujantis BPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, yra pagrindas šio asmens atžvilgiu nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti.

Motyvai dėl bausmės skyrimo nuteistajam A.L.

Nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo negali būti pripažinta neteisėta ir nepagrįsta, nes Vilniaus apygardos teismas atsižvelgė į A.L. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir tyčios rūšį, kaltininko asmenybę, kitas reikšmingas bausmės dydžiui aplinkybes ir laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Kolegijos nuomone, šioje byloje BK 61 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai. Nuteistieji buvo išgėrę nemažai alkoholio ir būtent alkoholio poveikis prisidėjo prie jų smurtavimo. Teismo posėdžio metu V. Č. nurodė, kad su A.L. buvo išgėrę didesnės talpos butelį alaus bei butelį degtinės. A.L. taip pat patvirtino tokias aplinkybes.

Nuteistasis A.L. prašo jo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnį, nes jis prisipažino padaręs šį nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikaltimą bei iš dalies atlygino žalą. Kadangi byloje yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jis prašo paskirti jam švelnesnę nei įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo nuteistajam A.L. taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik tokiu atveju, kai yra visos šios būtinos sąlygos. Iš bylos medžiagos matyti, kad išties A.L. prisipažino padaręs kaltinime dėl nužudymo nurodytus veiksmus, nuoširdžiai dėl to gailisi, padėjo ikiteisminiam tyrimui išaiškinti nusikalstamą veiką duodamas ikiteisminio tyrimo metu teisingus parodymus, iš dalies atlygino žalą, tačiau nėra jokio pagrindo teigti apeliantą savo noru atvykus ar pranešus apie nusikalstamą veiką. Be to jis neigia esminę bylos aplinkybę savo tyčinę kaltę. Todėl, nesant visų būtinų BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų ši straipsnio dalis nuteistajam A.L. netaikytina.

Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė gali būti skiriama tik tada, kai be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, yra ir bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Išties, byloje nustatytos dvi A.L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau nenustatyta nei viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose.

Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į kaltinamojo A. L. asmenybę, kad jis anksčiau neteistas, turi mažametį vaiką, charakterizuojamas teigiamai, dirbo, nusikalto atsitiktinai. Dėl šių ir kitų palankių nuteistajam A.L. aplinkybių apygardos teismas pagrįstai paskyrė už abi nusikalstamas veikas bausmes, kurios yra ženkliai mažesnės negu sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Todėl nėra pagrindo jas pripažinti aiškiai per griežtomis ir neteisingomis ir jas dar labiau švelninti.

Motyvai dėl turtinės ir neturtinės žalos

Nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistųjų nukentėjusiajam solidariai priteista 2279 (du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt devyni) litai 4 ct ir 10000 (dešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo taip pat pagrįsta ir teisėta.

Nuteistasis V.Č. skunde teigia, kad iš jo nepagrįstai pirmos instancijos teismas nukentėjusiajam R. V. priteisė 10000,- Lt neturtinei žalai atlyginti, nes jis nekaltas dėl A.V. mirties. Nuteistasis nurodo, kad teismas priteisdamas R.V. neturtinės žalos atlyginimą rėmėsi CK 2.250 straipsniu, todėl privalėjo remtis ir CK 6.284 straipsniu, pagal kurį R.V. nėra tas subjektas, kuriam gali būti priteista neturtinės žalos atlyginimas. Į tokį skundo argumentą atsakytina, kad visų pirma tyčinio nusikaltimo padarymo atveju teismas priteisdamas neturtinę žalą privalėjo vadovautis būtent CK 2.250 straipsniu ir nukentėjusiojo broliui, kuris patyrė neturtinės žalos taip pat privalu tokią žalą atlyginti.

Be to vadovaujantis BPK 113 straipsniu civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, visų pirma įrodinėjamas pagal baudžiamojo proceso taisykles ir tik iškilus klausimams, kurių baudžiamojo proceso kodeksas nereglamentuoja, taikomos civilinio proceso normos. BPK 110 straipsnis numato, kad civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Civiliniu ieškovu asmuo pripažįstamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Šiuo atveju R.V. 2006 m. birželio 30 d. prokuroro nutarimu pripažintas byloje nukentėjusiuoju, o 2006 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu pripažintas byloje civiliniu ieškovu (t. 1, b.l. 111, 120). R.V. pateikė civilinį ieškinį, kuriame pagrindė visas išlaidas susijusias su nužudytojo A.V. laidotuvėmis, bei teismo prašė priteisti jam 20000 litų neturtinės žalos atlyginimo. Šios aplinkybės rodo, kad R.V. rūpinosi broliu, jį palaidojo, akivaizdu, kad jų santykiai nebuvo tokie blogi kaip apeliaciniame skunde nurodo apeliantas. Juolab, kad 2006 m. birželio 30 d. apklausos metu R.V. parodė, kad nužudytasis iš šeimos santykius palaikė tik su juo (t.1, b.l.109-110). Tokias aplinkybes jis patvirtino ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu, bei nurodė, kad bandė brolį įdarbinti, juo rūpinosi.

Taigi, aukščiau konstatavus, kad A.V. mirė būtent nuo nuteistųjų smurtinių veiksmų, teisėjų kolegija kartu konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai iš nuteistųjų A.L. ir V.Č. nukentėjusiajam R.V. solidariai priteisė tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos atlyginimą. Be to, pastebėtina, kad apygardos teismas motyvuotai sumažino iš nuteistųjų priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 2 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 1 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 7 (septynerių) metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, panaikinti ir šioje dalyje bylą nuteistojo V. Č. atžvilgiu nutraukti.

Nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Tomas ŠeškauskasTeisėjai Albinas BielskisLinas Šiukšta