Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundą pareiškėjai A. V. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2025 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 21RE-903 (AG-758/04-2025) teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja A. V. 2021 m. balandžio 2 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2675-930/2021. Tarnyba 2021 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. (8.1Mr)TP-21-T-671-3075 nusprendė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-2675-930/2021 dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, parengti procesinius dokumentus, atstovauti pirmos instancijos teisme. Paskirtas advokatas – E. Š.

Pareiškėja 2023 m. sausio 3 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-552-869/2023. Tarnyba 2023 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (8.1Mr)TP-22-T-00074 nusprendė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-552-869/2023 dėl atsakovės (pareiškėjos) pripažinimo netekusia teisės paveldėti palikėjo turtą ir tėvystės nuginčijimo, parengti procesinius dokumentus, atstovauti pirmos instancijos teisme. Paskirtas advokatas – A. M.

Teismas pažymi, jog šioje byloje ginčo specifiką lemia tai, kad Tarnyba kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Komisijos sprendimą, kuris buvo priimtas pareiškėjai pasinaudojus įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, nesutinkant su Tarnybos 2025 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. (12.31 Mr) FS-968 iš esmės dėl to, kad Komisija šį raštą kvalifikavo kaip individualų administracinį aktą ir jam pritaikė individualiems administraciniams sprendimams taikomus motyvavimo reikalavimus. Taigi, nagrinėjamojoje byloje esminis ginčas kyla ne dėl pačių antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio, o dėl ginčijamo Tarnybos rašto teisinės prigimties, jo kvalifikavimo bei Komisijos teisės ir pareigos taikyti jam individualiems administraciniams sprendimams keliamus reikalavimus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas šio pobūdžio ginčus yra pažymėjęs, kad ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog asmeniui kreipiantis į teismą po to, kai jis pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (neprivaloma), į teismą „persikelia“ ginčas ne dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo, o dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Taigi, esminis teisinio išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos (neprivalomos) aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka kvaziapeliacinės funkcijos tikrindamas Lietuvos administracinių ginčų komisijos priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės. Tai taip pat reiškia, kad teismas savo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi ne vertinti išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos (neprivaloma) sprendime išdėstytų argumentų ir padarytų išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, o išspręsti ginčą dėl teisės laikantis visų ABTĮ nustatytų taisyklių bei reikalavimų, keliamų teismo sprendimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020, 2020 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byla Nr. eAS-310-415/2020).

VGTPĮ 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarnybos uždavinys – užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą pagal šį įstatymą. Taip pat numatyta Tarnybos funkcija organizuoti antrinės teisinės pagalbos teikimą, priimti sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, sudaryti su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, sutartis dėl šios pagalbos teikimo ir kontroliuoti sutarčių vykdymą (VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalis). Apie priimtą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui ir advokatui (VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalis).

VGTPĮ 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti nurodytas pareiškėjo sutikimas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatyta, kad pagal šį įstatymą jis turi apmokėti 50, 70 arba 85 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Kai prašymą padeda užpildyti ar užpildo valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantys asmenys, pareiškėjui turi būti išaiškinta jo pareiga šio įstatymo nustatyta tvarka apmokėti 50, 70 arba 85 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir jis turi būti supažindintas su galima preliminaria išlaidų suma, apskaičiuojama teisingumo ministro nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pareiškėjas apmoka 50, 70 arba 85 proc. teisingumo ministro nustatyta tvarka apskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu bylose, gavęs tarnybos pranešimą. Tarnyba pranešime pareiškėjui nurodo mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, sąskaitą, į kurią jis turi šią sumą sumokėti, ir mokėjimo terminą. Jeigu pareiškėjas šių išlaidų neapmoka, jos išieškomos įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjo motyvuotu prašymu tarnyba priima sprendimą dėl mokėtinos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos išdėstymo dalimis.

Vadovaujantis Antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 1R-332 „Dėl Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo ir apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), 1 punktu, šis aprašas detalizuoja preliminarių antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apskaičiavimo tvarką ir suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo tvarką, kai šios išlaidos turi būti išieškomos arba grąžinamos į valstybės biudžetą.

Aprašo 7 punkte nustatyta, kad, kai antrinę teisinę pagalbą teikė nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas, antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis apskaičiuojamas faktinį antrinės teisinės pagalbos teikimo laiką, už laiką, skirtą pasirengti nagrinėti bylą, laiką, skirtą kelionei į antrinės teisinės pagalbos teikimo ar procesinių veiksmų atlikimo vietą ir atgal, ir už laiką, skirtą susipažinti su bylos medžiaga, dauginant iš advokato, nuolat teikiančio antrinę teisinę pagalbą, vienos profesinio darbo valandos užmokesčio dydžio, prie gautos sumos pridedant su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusias išlaidas. Advokatui, baigusiam specialiuosius mokymus, už faktinį antrinės teisinės pagalbos teikimo laiką, skirtą procesiniams veiksmams atlikti, ir laiką, skirtą pasirengti nagrinėti bylą, skaičiuojamas dvigubas užmokestis, jeigu antrinės teisinės pagalbos teikimo sritis atitinka jo baigtų specialiųjų mokymų sritį.

Taigi, sistemiškai įvertinus antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir su tuo susijusių išlaidų apmokėjimą reglamentuojančias teisės normas, matyti, jog šioje srityje yra nustatyta nuosekli ir tarpusavyje susijusi teisinė tvarka. VGTPĮ ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose yra aiškiai apibrėžtos Tarnybos funkcijos, susijusios su antrinės teisinės pagalbos organizavimu, teikimu ir išlaidų apskaičiavimu, taip pat nustatyta pareiškėjo pareiga atlyginti nustatytą šios pagalbos išlaidų dalį. Minėtuose teisės aktuose, be kita ko, reglamentuota, kokiais duomenimis remiantis apskaičiuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kokia tvarka Tarnyba apie tai informuoja pareiškėją, bei kokie mokėjimo terminai ir sąlygos taikomi. Šis teisinis reguliavimas aiškiai diferencijuoja sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimą, faktinių išlaidų apskaičiavimą ir pareiškėjo informavimą apie apskaičiuotą mokėtiną sumą, nustatant atskiras procedūrines stadijas ir jų turinį.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir taikytiną teisinį reglamentavimą, pažymi, kad sprendžiant šio ginčo esmę lemiamą reikšmę turi ginčijamo Tarnybos 2025 m. rugpjūčio 6 d. rašto Nr. (12.31 Mr) FS-968 teisinės prigimties įvertinimas. Kaip matyti iš minėto rašto turinio ir jo priėmimo konteksto, juo Tarnyba pareiškėjos atžvilgiu nepriėmė naujo sprendimo dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, jos apimties ar pareiškėjos pareigų nustatymo. Šiuo raštu Tarnyba tik informavo pareiškėją apie pagal galiojantį teisinį reguliavimą ir anksčiau priimtus sprendimus apskaičiuotą mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, nurodydama šios sumos dydį, mokėjimo tvarką ir terminą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba buvo suteikta Tarnybos 2021 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. (8.1Mr)TP-21-T-671-3075 ir 2023 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (8.1Mr)TP-22-T-00074, kuriuose buvo išspręstas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, paskirti konkretūs advokatai ir apibrėžta teisinės pagalbos apimtis. Be to, pareiškėja, teikdama prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą, aiškiai išreiškė sutikimą apmokėti įstatyme nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, jei tokia pareiga jai būtų nustatyta. Taigi pareiškėjos pareiga atlyginti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų kilo tiesiogiai iš įstatymo ir jos pačios valios išraiškos, o ne iš vėlesnio Tarnybos informacinio pobūdžio rašto. Teismas pažymi, kad Tarnybos 2025 m. rugpjūčio 6 d. raštas buvo parengtas jau po to, kai advokatams buvo apskaičiuotas ir išmokėtas užmokestis už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, remiantis teisingumo ministro nustatyta tvarka pateiktais duomenimis. Tokiu atveju Tarnybos veiksmai apsiribojo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose numatytos pareigos įvykdymu, t. y. informuoti asmenį apie apskaičiuotą mokėtiną sumą ir sudaryti sąlygas šią pareigą įvykdyti. Pažymėtina, jog pats pranešimas nesukūrė naujų teisinių pasekmių, nepakeitė pareiškėjos teisinės padėties ir nesprendė jos teisių ar pareigų apimties, o tik konkretizavo piniginės prievolės dydį, kuris buvo nustatytas pagal galiojančius teisės aktus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad individualiu administraciniu aktu laikytinas toks viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuriuo konkrečiam asmeniui nustatomos, pakeičiamos ar panaikinamos jo teisės ar pareigos. Tuo tarpu ginčijamas Tarnybos raštas neatitinka šių požymių, kadangi juo nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos teisės gauti antrinę teisinę pagalbą ar pareigos apmokėti jos išlaidas atsiradimo, o tik pateikta informacija apie jau egzistuojančios pareigos įgyvendinimą. Todėl ginčijamo rašto turinys ir paskirtis objektyviai leidžia jį vertinti kaip procedūrinio, informacinio pobūdžio dokumentą, skirtą užtikrinti teisės aktų įgyvendinimą, o ne kaip savarankišką administracinį sprendimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Komisija, kvalifikuodama Tarnybos 2025 m. rugpjūčio 6 d. raštą kaip individualų administracinį aktą ir taikydama jam individualiems administraciniams sprendimams keliamus motyvavimo reikalavimus, neatsižvelgė į šio dokumento teisinę prigimtį, jo priėmimo aplinkybes ir galiojantį specialųjį teisinį reguliavimą, todėl nepagrįstai išplėtė reikalavimų, taikomų Tarnybos atliekamiems veiksmams antrinės teisinės pagalbos išlaidų administravimo srityje, apimtį ir padarė nepagrįstą išvadą dėl ginčijamo rašto neteisėtumo.

Vertinant ginčijamo Tarnybos 2025 m. rugpjūčio 6 d. rašto turinį ir jo atitiktį taikytinam teisiniam reglamentavimui, pažymėtina, kad antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apskaičiavimo ir apmokėjimo procedūra yra detaliai ir išsamiai reglamentuota specialiuoju teisės aktu, t. y. Aprašu. Šio Aprašo 15 punkte aiškiai apibrėžta ne tik Tarnybos pareiga informuoti asmenį apie apskaičiuotą mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, bet ir konkretus tokio pranešimo turinys, t. y. privalomų duomenų apimtis, kurią Tarnyba privalo pateikti pareiškėjui. Iš Aprašo 15 punkto nuostatų matyti, kad teisės aktų leidėjas, nustatydamas pranešimo turinį, sąmoningai pasirinko baigtinį informacijos sąrašą, kurio pakanka asmeniui suprasti, kokia suma ir kokiu pagrindu turi būti sumokėta, bei sudaro prielaidas šią pareigą įvykdyti. Šiame reguliavime nėra numatyta Tarnybos pareiga kartu su pranešimu pateikti detalius advokatų atliktų veiksmų aprašymus, valandų apskaitas, advokatų ataskaitas ar kitus vidaus dokumentus, susijusius su antrinės teisinės pagalbos teikimo organizavimu ir apmokėjimu. Toks teisinis reguliavimas patvirtina, kad Tarnybos pranešimo paskirtis yra informacinė ir procedūrinė – pranešti apie apskaičiuotą mokėtiną sumą, o ne išsamiai atkurti visą išlaidų apskaičiavimo procesą.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ginčijamame rašte Tarnyba nurodė visus Aprašo 15 punkte įtvirtintus privalomus elementus: pareiškėjos duomenis, sprendimų, kuriais buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, numerius, valstybės garantuojamos ir apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, pareiškėjos mokėtiną sumą, jos sumokėjimo tvarką, mokėjimo terminą bei sąskaitą, į kurią turi būti pervedamos lėšos. Taip pat Rašte buvo nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis apskaičiuota mokėtina suma. Taigi, darytina pagrįsta išvada, kad Tarnyba įvykdė visas specialiajame teisiniame reguliavime jai nustatytas pareigas, susijusias su pareiškėjos informavimu apie antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimą. Teismo vertinimu, Komisija, vertindama ginčijamo rašto turinį, faktiškai taikė jam papildomus reikalavimus, kurie nėra įtvirtinti nei VGTPĮ, nei jį įgyvendinančiuose teisės aktuose. Reikalavimas Tarnybai pateikti detalesnį išlaidų skaičiavimo pagrindimą, nei tai numatyta Aprašo 15 punkte, iš esmės reiškia norminio reguliavimo išplėtimą, kuris nėra grindžiamas galiojančiomis teisės normomis. Tokie Komisijos veiksmai neatitinka teisėtumo principo ir lemia situaciją, kai viešojo administravimo subjektui nustatomos papildomos pareigos, kurių įstatymų leidėjas nėra numatęs.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinio ginčo objektu gali būti tik tokie viešojo administravimo subjekto aktai ar veiksmai, kurie sukelia tiesiogines, savarankiškas ir realias teisines pasekmes asmens teisėms ar pareigoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011). Tuo tarpu dokumentai, kurie yra informacinio, tarpinio ar pagalbinio pobūdžio, kurių paskirtis – informuoti asmenį apie jau egzistuojančią teisinę situaciją, įgyvendinti anksčiau priimtus sprendimus ar perteikti faktinius duomenis, nelaikytini administraciniais aktais ir savaime nesudaro pagrindo administraciniam ginčui kilti. Iš suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip pat matyti, kad dokumento pavadinimas ar jo forma nėra lemiami kriterijai sprendžiant dėl jo teisinės prigimties. Esminę reikšmę turi dokumento turinys, funkcija ir teisinis poveikis. Jei dokumentas nesukuria naujų teisių ar pareigų, nekeičia esamų teisinių santykių ir nėra galutinis viešojo administravimo subjekto valios pareiškimas, toks dokumentas negali būti kvalifikuojamas kaip individualus administracinis sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jame gali būti pateikiama informacija apie galimas tolesnes procedūras ar veiksmus.

Teismas, vertindamas pareiškėjos A. V. argumentą, jog Tarnyba pati pripažino ginčijamą raštą individualiu administraciniu aktu, kadangi jame buvo nurodyta jo apskundimo tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nuostatas, pažymi, kad toks teiginys nėra teisiškai pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog teisės akto priskyrimo individualiam administraciniam aktui klausimas sprendžiamas ne pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką ar vartojamas formuluotes, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį ir jo sukeliamas teisines pasekmes, vertinant administraciniam sprendimui būdingus požymius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-619-624/2018). Vien tai, kad viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis gero administravimo ir asmens informavimo principais, dokumente nurodo galimą jo apskundimo tvarką, savaime nesuponuoja, jog toks dokumentas įgyja individualaus administracinio akto statusą. Priešingai, tokia informacija laikytina procesinio pobūdžio pareigos informuoti asmenį apie jo teisių gynimo galimybes įgyvendinimu, tačiau ji negali pakeisti dokumento teisinės prigimties ar sukurti jam nebūdingų savarankiškų teisinių pasekmių. Teismas pažymi, kad administracinio akto esminis požymis yra jo gebėjimas tiesiogiai sukurti, pakeisti ar panaikinti konkretaus asmens teises ar pareigas. Tuo tarpu ginčijamas raštas tokio poveikio nesukelia, kadangi, kaip jau minėta, juo nėra priimtas sprendimas dėl pareiškėjos pareigos atsiradimo, apimties ar vykdymo, o tik informuojama apie jau galiojančius Tarnybos sprendimus ir iš jų kylančias teisines pasekmes. Todėl ginčijamame rašte pateikta nuoroda į galimą jo apskundimą negali būti laikoma lemiamu kriterijumi, kvalifikuojant šį dokumentą kaip individualų administracinį aktą. Pažymėtina ir tai, kad priešingas aiškinimas lemtų situaciją, kai viešojo administravimo subjekto procesinio pobūdžio veiksmai ar informaciniai dokumentai, vien dėl juose pateiktos standartinės apskundimo nuorodos, būtų nepagrįstai pripažįstami administraciniais sprendimais, o tai neatitiktų nei administracinės justicijos paskirties, nei teismų praktikoje suformuotos pozicijos dėl administracinių ginčų objekto ribų.

Nagrinėjamu atveju Komisija, kvalifikuodama Tarnybos 2025 m. rugpjūčio 6 d. raštą kaip individualų administracinį sprendimą ir pripažindama jį administracinių ginčų objektu, iš esmės nesivadovavo minėtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotais kriterijais. Komisijos sprendime nėra pateikta argumentų, kurie pagrįstų, jog ginčijamas raštas pats savaime sukūrė pareiškėjai naują teisinę pareigą ar pakeitė jos teisinę padėtį. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamu raštu buvo tik konstatuota ir pareiškėjai pranešta apie anksčiau, remiantis įstatymu ir Tarnybos sprendimais, atsiradusią pareigą atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Tokiu būdu Komisija, pripažindama informacinio pobūdžio dokumentą administraciniu sprendimu, nukrypo nuo nuoseklios ir aiškios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, reglamentuojančios viešojo administravimo subjektų dokumentų skundžiamumo ribas. Minėtas nukrypimas lėmė netinkamą ginčo dalyko kvalifikavimą ir, atitinkamai, neteisingą materialiosios teisės normų taikymą sprendžiant pareiškėjos skundą.

Teismas atkreipia dėmesį, kad net ir panaikinus minėtą raštą, pareiškėjos pareiga atlyginti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį neišnyktų ir nebūtų eliminuota, kadangi jos atsiradimo pagrindas yra ne raštas, o ankstesni Tarnybos sprendimai bei teisės aktų nuostatos. Atitinkamai, rašto panaikinimas nesukuria pareiškėjai jokio materialaus ar procesinio teisinio rezultato, kuris galėtų būti vertinamas kaip veiksminga pažeistų teisių gynyba. Pažymėtina ir tai, kad realios teisinės pasekmės pareiškėjai galėtų kilti tik tuo atveju, jei Tarnyba inicijuotų teisminį procesą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies priteisimo, o teismas priimtų atitinkamą sprendimą. Tik tokiame procese būtų galimas visapusiškas pareiškėjos teisių gynimas, įskaitant galimybę ginčyti išlaidų dydį, jų pagrįstumą ar apskaičiavimą. Tuo tarpu ginčo perkėlimas į ankstesnę, informacinio pobūdžio Tarnybos veiksmų stadiją nesudaro prielaidų efektyviai spręsti pareiškėjos teisių apsaugos klausimus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Komisijos sprendimu panaikinus Tarnybos raštą nėra siekiama administracinio proceso paskirties – užtikrinti realią, veiksmingą ir proporcingą asmens teisių gynybą. Toks sprendimas nesprendžia pareiškėjos teisinės situacijos iš esmės, o sudaro prielaidas formaliam ginčui, kuris neturi savarankiškos teisinės reikšmės pareiškėjos teisių ir pareigų apimties požiūriu. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad Komisijos sprendimas nepagrįstai pripažino ginčijamą raštą tinkamu administracinio ginčo objektu.

ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus, teismas konstatuoja, kad Komisijos sprendimas neatitinka teisėtumo reikalavimų, keliamų viešojo administravimo subjektų priimamiems sprendimams. Komisija netinkamai kvalifikavo ginčijamo rašto teisinę prigimtį, neatsižvelgė į jo turinį ir sukeliamas teisines pasekmes, taip pat nepagrįstai išplėtė taikytino teisinio reguliavimo apimtį, todėl Komisijos sprendimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad Tarnybos skundas yra pagrįstas ir tenkintinas, o Komisijos sprendimas, kuriuo buvo panaikintas Tarnybos raštas, naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2025 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 21RE-903 (AG-758/04-2025).

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.