Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams ir kaltinamasis įpareigotas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo.

T. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 7 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BK 67 straipsnis, BK 71 straipsnis).

Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011-02-05 iki 2011-03-07 (BK 66 straipsnis).

Priteista iš T. S. nukentėjusiajai D. N. 2000 litų neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajam T. J. – 2500 litų neturtinės žalos atlyginimo, o kitoje dalyje ieškinys atmestas (BPK 115 straipsnis).

Pinigai, kuriems apribota nuosavybė, įskaityti civilinio ieškinio užtikrinimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. vasario mėn. 4 d. apie 19 val. 30 min., veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis – bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, D. N. priklausančiame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., bendrininkams panaudojus prieš nukentėjusiuosius D. N. ir T. J. fizinį smurtą, pasireiškusį tuo, kad vienas iš bendrininkų parvertė T. J. ant žemės, sudavė vieną kartą kumščiu į kairį šoną, padarė kraujosruvą kairiajame šone – nežymų sveikatos sutrikdymą, kitas nenustatytas bendrininkas laikė prispaudęs prie automobilio D. N. ir šiais bendrais, suderintais veiksmais, atėmė galimybę nukentėjusiesiems priešintis ir pagrobė svetimą D. N. turtą – 1500 pakelių cigarečių MINSK, vieno pakelio vertė 3,65 Lt, bendros 5 475 Lt vertės, padarydamas nukentėjusiajai D. N. 5 475 Lt turtinę žalą.

Be to, nuteistojo teigimu, nebuvo išsiaiškinta, kodėl liudytojo V. B. ir nukentėjusiojo T. J. parodymai iš esmės prieštarauja vieni kitiems, neatkreiptas dėmesys, kad M. V. ir T. A. parodymai prieštarauja liudytojo V. B. parodymams.

Apelianto įsitikinimu, jo kaltės klausimas buvo įrodinėjamas remiantis vien tik jo paties parodymų patikrinimo vietoje protokolu. Pažymi, kad nors jis ir neneigė fakto, kad buvo atvykęs pas nukentėjusius, mano, kad šis tyrimo veiksmas yra niekinis. Teigia, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nenuoseklūs, pastarieji savo parodymus keletą kartų keitė, jie ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti dalyvaujant ikiteisminio tyrimo teisėjui, be to, teismo posėdžio metu D. N. pati pasakė kad, „tokius parodymus davė nes liepė policijos darbuotojai“. Tai gali būti nepažymėta posėdžio protokole, tačiau šią aplinkybę nesunku patikrinti išklausius posėdžio garso įrašą.

Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl T. S. kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą

Nuteistojo T. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta nukentėjusiųjų D. N. ir T. J. parodymais, liudytojų M. V., T. A. parodymais, kitais teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais, nuosprendyje aptartais ir motyvuotai, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, įvertintais įrodymais.

Nukentėjusioji D. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji buvo nusipirkusi 4 dėžes cigarečių po 500 pakelių, kurias, skubiai prireikus pinigų, t. y. prireikus atsiskaityti su antstoliais, nutarė parduoti. Parduoti cigaretes ji paprašė savo draugo T. J., nes žinojo, kad pastarasis turi daug tuo besiverčiančių draugų. T. J. jai girdint paskambino M., kuris pasakė, kad cigarečių atvažiuos jo draugas ir paprašė cigaretes pastarajam parduoti ne po 3,50 Lt, o po 3,65 Lt, sakė, kad ir jam uždirbti reikia. Pas juos tamsios spalvos automobiliu, kurio modelio nežino, tačiau ne „VW Golf“, nes šį modelį ji atpažįsta – patys turi automobilį „VW Golf“, atvažiavo T. S.. Automobilis buvo įvarytas į kiemą galu, jo langai buvo tamsinti. Iš automobilio išlipo vienas žmogus. Garaže jiems, t. y. T. J., T. S. ir jai skaičiuojant cigarečių pakelius, T. S. pasakė, jog kažkas negerai, ir taręs, kad „susiskaičiuoti negalime“ pasakė „<...> einu pasakysiu draugui, kad užgesintų variklį, nes ilgai bus <...>“. T. S. grįžus į garažą, T. J. užkabino garažo duris ir jie toliau skaičiavo cigarečių pakelius, juos dėjo į plastikinius baltos spalvos maišelius. Kažkam pabeldus į duris, T. S., pasakęs „nu ko jis dar nori ?“, atkabino duris. Tuomet ji pamatė tris žmones su kaukėmis, T. S. pasitraukė, leisdamas jiems įeiti. Vienas iš įėjusių vaikinų prispaudė ją prie automobilio, o kiti du priėjo prie T. J. ir pasigirdo grumtynės. Ji girdėjo žodžius „<...> dabar po dvi štukes mokėsi, nes užsiiminėji“. Grumtynėms nurimus ir vaikinams išėjus iš garažo, jie (D. N. ir T. J.) išbėgę į kiemą pamatė išvažiuojantį automobilį, kuriuo buvo atvažiavęs T. S.. Nurodė, kad ji neturėjo pagrindo apkalbėti T. S., nes pastarąjį laikė T. J. draugu (3 t. 74-75 b. l.). Netikėti nukentėjusiosios parodymais kolegija neturi pagrindo, nes juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Aplinkybę, kad 2011 m. vasario 4 d. namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), rūsyje su vyriškiu vardu T. skaičiuojant parduodamas cigaretes įsivertė trys kaukėti vyriškiai, kurie sumušė jos sugyventinį T. J. ir pagrobė jai priklausančias cigaretes „Minsk“, D. N. nurodė ir savo protokole – pareiškime (1 t. 21 b. l.). Apelianto skundo argumentas, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji D. N. nurodė, jog tyrimo metu „tokius parodymus davė nes liepė policijos darbuotojai“, atmetamas kaip nepagrįstas, nes tokių duomenų byloje nėra (3 t. 74-75 b. l.). Pastebėtina, kad vadovaujantis BPK 261 straipsnio 6 dalimi, T. S. turėjo teisę susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu ir pateikti savo pastabas, tačiau to nepadarė.

Nukentėjusysis T. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad T. S. pirkti cigarečių atvažiavo juodos spalvos „Audi“ automobiliu, atbulas įvažiavo į kiemą ir įėjo į garažą. Cigaretes „Minsk“ su baltarusiškomis banderolėmis jie skaičiavo trise – jis, T. S. ir D. N.. T. S. po kurio laiko buvo nuėjęs iki automobilio, po to grįžo ir jie toliau skaičiavo. Kažkam pabeldus į garažo duris, T., pasakęs „ko jis dar nori ?“, be leidimo atkabino duris ir įleido į garažą tris nepažįstamus asmenis, kurie jį (T. J.) užpuolė, sudavė smūgį į kairįjį šoną, o D. prispaudė prie automobilio. T. S. jų nemušė, tačiau, kol kiti vyriškiai laikė jį (T. J.) paguldytą ant žemės, prispaustą koja, kad neatsikeltų, T. S. išnešė cigaretes. Jis buvo spardomas. Visiems išėjus, jis pamatė, kad T. S. išvažiuoja iš jo kiemo tuo pačiu automobiliu, kuriuo buvo atvažiavęs. Į garažą įsibrovę vaikinai buvo su kaukėmis, vienam jų jis kaukę nuplėšė. Į garažą įsibrovę asmenys sakė „jūs čia nedarysite biznio su cigaretėmis“, sakė „mokėsite kiekvieną mėnesį“. Atsakydamas į kaltinamojo gynėjo klausimą T. J. paaiškino, kad iki įeinant į garažą nepažįstamiems asmenims jis negirdėjo privažiuojant iki jo namų jokio kito automobilio. Taip pat nurodė, kad jo pravardė yra „B.“ (3 t. 72-74 b. l.). Liudytojas M. V. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad T. J. jam pasiūlė pirkti baltarusiškų cigarečių „Minsk“, tačiau jam šių cigarečių nereikėjo, todėl jas pasiūlė T. S.. Cigarečių paimti nuvažiavo T. S., jos pastarajam turėjo būti parduotos po 36,50 Lt už bloką. Ar T. S. nupirko cigaretes, jis nežino, T. J. jam tą patį vakarą paskambinęs pasakė, kad kažkas atsitiko. T. S. vasarą buvo matęs su tamsios spalvos „Audi“ automobiliu (3 t. 75-76 b. l.).

Liudytojas T. A. teisme parodė, kad 2011 m. vasario 4 d. apie 19 val. jam būnant pas M. V., pastarajam paskambinęs T. J. pasakė, jog ten kažkas blogai padarė. M. V. jis pavežė iki T. S., ką jie kalbėjo, jis nežino (3 t. 76-77 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju (parodymai ištirti apeliacinės instancijos teisme) T. A. nurodė, kad 2011 m. vasario 4 d. apie 19 val. būdamas pas M. V. girdėjo, kaip jis paskambinęs „B.“ (T. J.) pasakė, kad atidarytų vartus, nes atvažiuoja T. Maždaug po 20-30 min. M. paskambinęs „B.“ pasakė, kad T. buvo atvažiavęs su draugais, jį sumušė ir atėmė cigaretes – visas 3 dėžes. Jis (T. A.) šį pokalbį girdėjo, nes sėdėjo šalia M. Taip pat nurodė, kad prie T. S. garažo yra matęs tamsios, gali būti juodos, spalvos automobilį „Audi C4“ (2 t. 31-33 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju (parodymai ištirti apeliacinės instancijos teisme) T. A. dar kartą patvirtino girdėjęs, kaip T. J. paskambinęs M. V. pasakė, kad T. S. buvo atvažiavęs su draugais, jį sumušė ir atėmė 3 dėžes cigarečių (3 t. 27-28 b. l.). Šią aplinkybę T. A. buvo nurodęs ir savo nuoširdžiame prisipažinime (1 t. 20 b. l., prisipažinimas pagarsintas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu).

Teisėjų kolegijos vertinimu, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms akivaizdu, kad nuteistojo T. S. kaltę įrodo ne tik nukentėjusiųjų parodymai, kurių teisingumu abejoti kolegija neturi pagrindo, bet ir kiti byloje ištirti įrodymai.

Skundu apeliantas teigia, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta jokių požymių ar veiksmų, patvirtinančių, kad jis kažkuo buvo susijęs su tariamais bendrininkais, palaikęs su jais ryšius. Pažymi, kad būtinas bendrininkavimo požymis yra dviejų bendrininkų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus, o tai nenustatyta, asmenys, įvykdę nusikaltimą, net nebuvo ieškomi.

Atsakydama į minėtus skundo argumentus kolegija pažymi, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ir daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2008). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.

Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad svetimą turtą T. S. užvaldė jo bendrininkams panaudojus prieš nukentėjusiuosius D. N. ir T. J. fizinį smurtą. Kaip jau minėta aukščiau, nukentėjusieji analogiškai nurodė, kad trys nepažįstami kaukėti asmenys į garažą įėjo T. S. be garažo savininko leidimo atidarius duris, be to, skaičiuojant garaže cigarečių pakelius T. S. buvo išėjęs į lauką, nurodydamas, jog eina draugui pasakyti, kad išjungtų automobilio variklį, nes jiems niekaip nepavyksta suskaičiuoti cigarečių. Apelianto skundo argumentas, kad asmenys, įvykdę nusikaltimą, t. y. nusikalstamos veikos bendravykdytojai, nebuvo ieškomi, atmetamas kaip nepagrįstas, nes iš Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2011 m. spalio 5 d. nutarimo akivaizdu, kad tyrimas dėl nenustatytų asmenų iš ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) atskirtas į ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t. 1-5 b. l.).

Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad tyrimas byloje atliktas paviršutiniškai, aplaidžiai, ikiteisminį tyrimą atlikusios institucijos šioje byloje nesilaikė BPK 2 straipsnio reikalavimų, t. y. nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių surinkti visus įmanomus duomenis apie nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, neatliko būtinų procesinių veiksmų.

Pažymima, kad vadovaujantis BPK 218 straipsniu, įtariamasis, prokurorui pranešus, kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas, turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą. Bylos duomenys liudija, kad T. S., susipažinęs su visa bylos medžiaga pateikė tik prašymą baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti ir padaryti atitinkamų dokumentų kopijas (2 t. 172 b. l.). Susipažinęs su papildomai surinkta bylos medžiaga, T. S. papildyti ikiteisminį tyrimą taip pat neprašė (3 t. 44 b. l.). Kartu pažymima, kad tai, kokius procesinius veiksmus atlikti, sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras, o įtariamasis, jo gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę raštu prašyti prokurorą atlikti BPK 97 straipsnyje, XII ir XIV skyriuose numatytus veiksmus (BPK 170, 172, 178 straipsniai). Akivaizdu, kad nei T. S., nei jo gynėjas prašymų atlikti konkrečius procesinius veiksmus prokurorui nepateikė. Esant tokioms aplinkybės bei įvertinus byloje surinktus įrodymus daroma išvada, kad ikiteisminis tyrimas byloje atliktas tinkamai, atlikti apelianto skunde nurodytus procesinius veiksmus nebuvo būtinybės.

Kaip jau minėta ankščiau, T. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta byloje surinktais, teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais ir motyvuotai įvertintais įrodymais, todėl nuteistojo skundo argumentas, kad jo kaltės klausimas buvo sprendžiamas remiantis vien tik jo paties parodymų patikrinimo vietoje protokolu, vertinamas kaip deklaratyvus.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad civilinių ieškinių klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai, o apeliantas, teigdamas, kad spręsdamas civilinio ieškinio klausimą teismas neteisingai pritaikė teisės normas ir netinkami vertino bylos aplinkybes, šio savo teiginio visiškai neargumentavo.

Kadangi nuteistasis savo apeliaciniu skundu jam paskirtos bausmės neginčijo, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu, neviršydama skundo ribų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

atmesti nuteistojo T. S. apeliacinį skundą.