- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-12
- Bylos Nr.
- 2A-1588-163/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-03225-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alona Romanovienė, Erinija Kazlauskienė, Raimonda Andrulienė
- Ieškovas
- J. K.
- Atsakovas
- T. K.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Ūkio banko lizingas“, UAB „Mokilizingas“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Raimondos Andrulienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-07-03 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui T. K. dėl sutuoktinių prievolių padalijimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tretieji asmenys UAB „Ūkio banko lizingas“, UAB „Mokilizingas“ (buvęs UAB „Snoro banko lizingas“),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė patikslintu ieškiniu prašė po santuokos nutraukimo visas prievoles, kylančias iš atsakovo T. K. sudarytų kredito sutarčių su bankais, priteisti atsakovui, priteisti iš atsakovo visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad santuokos metu įgytas turtas teismo sprendimu tarp jų padalytas, tačiau liko neišspręstas atsakovo skolų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas. Paaiškino, jog prievolių kreditoriams neturi, tačiau atsakovas be jos žinios pasirašė ne vieną greito vartojimo kredito sutartį, raštiško sutikimo imti kreditus nėra davusi, gauti kreditai nebuvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti, todėl visi atsakovo prisiimti piniginiai įsipareigojimai bankams ir negrąžintos skolos yra jo asmeninės prievolės ir priteistinos tik iš atsakovo.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-07-03 sprendimu tenkino ieškinį iš dalies; pripažino ieškovės ir atsakovo santuokos metu sudarytų su trečiaisiais asmenimis UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Mokilizingas“ vartojimo kreditų prievoles atsiskaityti solidariomis; priteisė ieškovei iš atsakovo 718,12 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė atsakovui iš ieškovės 890,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė. Nurodė, kad atsakovo gauti pinigai buvo skiriami šeimos, o ne išskirtinai atsakovo asmeniniams poreikiams patenkinti, todėl likusias prievoles, kilusias iš sudarytų kredito sutarčių, tretiesiems asmenims pripažino solidariomis. Teismas, atsižvelgęs į šalių procesinį elgesį bei įvertinęs tai, kad ieškinio reikalavimų dalis patenkinta 37,20 procento (ieškinio kaina – 8600 Lt, ieškinys patenkintas iš dalies – dėl 3200 Lt sumos), paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-07-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą – po santuokos nutraukimo visas prievoles, kylančias iš atsakovo sudarytų lizingo bei vartojimo kredito sutarčių su bankais, priteisti vykdyti asmeniškai atsakovui. Nurodo, kad teismas neištyrė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, neteisingai vertino šalių paaiškinimus, nepagrįstai nesivadovavo CK 3.109 str. 3 d. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų ir negalėjo paaiškinti tiksliai, kur buvo panaudotos skolintos lėšos, byloje nėra jokių įrodymų, kad lėšos buvo panaudos šeimos poreikiams. Teigia, kad apie atsakovo sudarytas vartojimo kredito sutartis nieko nežinojo, o byloje esantys 2011 metų šalių sudaryti buitiniai susitarimai parodo, kad tik iki to laiko jai buvo žinoma apie atsakovo kreditus, bet neįrodo, kad ieškovei buvo žinoma apie vėliau kitus atsakovo paimtus kreditus ir kur jie buvo panaudoti. Atsakovas neįrodė, kad pirkti daiktai buvo pirmo būtinumo prekės, neišvengiamai reikalingos šeimai, be to, visi pirkti daiktai po santuokos nutraukimo liko pas atsakovą. Visos vartojimo kredito sutartys sudarytos atsakovo vardu be jos, kaip sutuoktinės, žinios ir sutikimo. Atsakovas pats grąžina skolas kreditoriams, o tai rodo, kad visos prievolės yra jo asmeninės. Mano, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad visi kreditai buvo paimti siekiant materialiai pagelbėti šeimai, įsigyti šeimos buičiai reikalingų daiktų, todėl teismas pagrįstai visas prievoles pagal kredito sutartis pripažino solidariomis. Ieškovė žinojo apie paimtus kreditus ir kad jie naudojami šeimos poreikiams tenkinti. Teismas teisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl prievolių, atsiradusių pagal vieno sutuoktinio pasirašytas vartojimo kredito sutartis, teisinio kvalifikavimo ir jų padalijimo.
Apeliantė teigia, kad atsakovas neįrodė, kad gautos lėšos iš kredito įstaigų buvo panaudos šeimos poreikiams, apie atsakovo sudarytas vartojimo kredito sutartis nieko nežinojo, todėl teismas nepagrįstai prievoles, atsiradusias iš atsakovo vardu sudarytų kredito sutarčių, pripažino solidariomis.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-11-15 sprendimu nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką ir padalijo santuokoje įgytą turto aktyvą, tačiau sutuoktinių turto pasyvas, t. y. skolininkai įsipareigojimai kreditoriams, liko nepadalytas. Ieškovė ieškiniu prašė visas atsakovo prievoles pripažinti jo asmeninėmis ir priteisti jas iš atsakovo. Atsakovas įrodinėjo, kad visi skolinti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikių tenkinimui, o jo buvusi sutuoktinė ieškovė apie paimtus kreditus žinojo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams. Kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 str.). Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 str. 1-3 d.).
Bendrose sutuoktinių prievolėse yra skolininkų (abiejų sutuoktinių) daugetas. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 str. 1 d.). Pažymėtina, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija yra pažymėjusi, kad, sprendžiant ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 str. 2 d.). Pažymėtina, kad CK 3.109 straipsnio 2 dalis sistemiškai turi būti taikoma su šio straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles. Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Tokios teisės normos tikslas – apsaugoti sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio interesus. Tokiu atveju sutuoktinis, siekdamas, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendrąja sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turi procesinę pareigą įrodyti, jog paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais.
Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo šalių santuokos metu atsakovas 2010-03-20 su kreditore AB „Swedbank“ sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 10 000 Lt kreditas, kredito paskirtis – automobilio pirkimui (t. 2, b. l. 11, 114–119), kreditas bankui nėra grąžintas. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pinigus paėmė prieš vaiko gimimą, nes reikėjo nupirkti vaikui rūbų bei kitų būsimo vaiko priežiūrai būtinų daiktų, taip pat iš šių lėšų nupirko šeimai televizorių, namų kiną, dalį pinigų davė ieškovei, o likusius 2000 Lt skyrė savo gydymui. 2012-07-16 atsakovas su kreditore AB „Swedbank“ sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią atsakovui suteiktas 2 800 Lt kreditas, kredito paskirtis – buto remontui (t. 2, b. l. 9, 120–125), kreditas bankui nėra grąžintas. Ieškovė teismo posėdžio metu teigė, kad atsakovas pinigų buto remontui nedavė, atsakovas jokių įrodymų, kad šiuos pinigus skyrė šeimos būsto remontui, nepateikė. Atsakovas su kreditore UAB „General Financing“ sudarė tris kredito sutartis: pagal 2012-07-18 kredito sutartį suteiktas 899 Lt kreditas, paskirtis – televizoriaus pirkimui (t. 2, b. l. 133), pagal 2012-10-04 kredito sutartį suteiktas 2000 Lt kreditas (t. 2, b. l. 147) ir pagal 2013-01-11 kredito sutartį suteiktas 1 500 Lt kreditas (t. 2, b. l. 136). Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad kreditorei UAB „General Financing“ 899 Lt ir 2000 Lt kreditus yra grąžinęs, o 1500 Lt kreditas dar nėra visiškai grąžintas. Atsakovas negalėjo tiksliai paaiškinti, kur panaudojo pinigus, tačiau tvirtino, kad visus pinigus panaudojo šeimos poreikiams, namų ūkiui, vyko su šeima į keliones, taip pat nupirko savo motinai televizorių, namų kiną. Atsakovas 2013-04-23 sudarė kredito sutartį su „Šiaulių banko lizingu“, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 3 500 Lt kreditas (t. 2, b. l. 161), duomenų apie šio kredito grąžinimą atsakovas teismui nepateikė. Atsakovas patvirtino, kad kreditus kreditorei UAB „Ūkio banko lizingas“ pagal 2013-01-22 sutartį, pagal kurią išsimokėtinai įsigijo gruzdintuvę už 529 Lt (t. 1, b. l. 115, t. 2, b. l. 168), ir 2012-11-15 sutartį, pagal kuria suteiktas 3361,86 Lt kreditas (t. 1, b. l. 119, t. 2, b. l. 170), yra grąžinęs. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas kredito sutartis buvo sudaręs ir su kreditore UAB „Mokilizingas“. Kreditorė UAB „Mokilizingas“ nurodė, kad su atsakovu nutraukė 2012-09-10 kredito sutartį, 2013-10-18 negrąžinta skolos suma – 983,66 Lt (t. 2, b. l. 176), ir 2012-11-30 kredito sutartį, 2013-10-18 negrąžinta kredito suma – 1713,03 (t. 2, b. l. 174, 182), duomenų apie įsipareigojimų kreditoriui visišką įvykdymą byloje nėra. Pagal 2012-06-05 vartojimo sutartį kreditorius UAB „Mokilizingas“ atsakovui suteikė 3300 Lt kreditą, 2013-10-18 negrąžinta skolos suma – 2279,09 Lt (t. 2, b. l. 172) (t. 1, b. l. 182). Atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad skolas kreditorei UAB „Mokilizingas“ yra grąžinęs.
Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas aptarė paskolinius teisinius santykius, susiklosčius tik tarp atsakovo ir kreditorių UAB „Mokilizingas“, AB „Swedbank“, tačiau rezoliucinėje dalyje teismas pripažino, kad pinginės prievolės kreditorėms UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Mokilizingas“ yra solidarios, nors paskolinių santykių tarp ginčo šalių ir kreditorės UAB „Ūkio banko lizingas“ neanalizavo. Be to, pažymėtina, kad atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad su kreditorėmis UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Mokilizingas“ yra visiškai atsiskaitęs. Nors teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodė, kad skolos kreditorei AB „Swedbank“ nėra grąžintos, šį faktą taip pat patvirtino ir atsakovas teismo posėdžio metu, tačiau teismas šios kreditorės į bylą trečiuoju asmeniu neįtraukė, dėl šių prievolių kreditorei kvalifikavimo nepasisakė ir jų nepadalijo. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo skolinių įsipareigojimų kreditorei UAB „General Financing“, nors byloje yra pateikti įrodymai apie atsakovo santuokos metu prisiimtus įsipareigojimus šiai kreditorei ir atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad skola pagal 2013-01-11 vartojimo kredito sutartį kreditorei UAB „General Financing“ nėra iki galo grąžinta, ir šios prievolės taip pat nepalijo (t. 2, b. l. 136).
Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs visus duomenis apie atsakovo vardu gautus kreditus santuokos metu, tinkamai neišanalizavo visų kreditų gavimo tikslų, jų panaudojimo ir visų prievolių kreditoriams tinkamai nekvalifikavo. Teismas bendrai nurodė, kad visi atsakovo gauti pinigai buvo skiriami šeimos, o ne išskirtinai atsakovo asmeniniams poreikiams patenkinti, ir likusias prievoles, kilusias iš sudarytų kredito sutarčių, tretiesiems asmenims pripažino solidariomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai, ieškovės ir atsakovo paaiškinimai įrodo, kad tik dalį paimtų kreditų atsakovas skyrė šeimai ir jos poreikių tenkinimui, ieškovė apie šių pinigų gavimą žinojo, todėl būtų pagrindas pripažinti tik tam tikras prievoles solidariomis (CK 3.109 str. 1 d. 5 p.), tačiau atsakovas įrodymų, kur panaudojo kitas skolintas lėšas, nepateikė, ieškovė ne apie visas atsakovo paimtas paskolas žinojo, be to, svarbu ir tai, kad ne visi atsakovo įsigyti išsimokėtinai daiktai buvo būtinojo reikalingumo, todėl būtų pagrindas pripažinti, kad dalis atsakovo prisiimtų prievolių laikytinos asmeninėmis. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas neatskleidė bylos esmės, teismas, spręsdamas tarp buvusių sutuoktinių kilusį ginčą dėl prievolių kreditoriams kvalifikavimo, privalėjo vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu nustatyti visų santuokos metu prisiimtų prievolių pobūdį ir atitinkamai padalyti visas negrąžintas buvusių sutuoktinių pinigines prievoles (turto pasyvą).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimas gali neigiamai veikti sutuoktinių kreditorių interesus, todėl įstatyme įtvirtintos tam tikros procesinės kreditorių teisės, leidžiančios jiems įgyvendinti savo interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007). Kreditorių teisių apsaugai skirtas CK 3.126 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl turto padalijimo, privalo pareiškime dėl ieškinio nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiųsdamas jiems pareiškimo dėl ieškinio kopiją. Reikalavimas nurodyti sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius pareiškime ar ieškinyje dėl santuokos nutraukimo įtvirtintas ir proceso teisės normose (CPK 382 str. 5 p., 539 str. 1 d. 4 p., 3 d. 4 p.). Pažymėtina, kad teismas neturi teisės spręsti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas buvusių sutuoktinių ginčą dėl santuokos metu prisiimtų prievolių kreditoriams, t. y. AB „Swedbank“, UAB „General Financing“, UAB „Šiaulių banko lizingas“, UAB „Ūkio banko lizingas“, UAB „Mokilizingas“, teisinio kvalifikavimo ir jų padalijimo, pažeidė kreditorių teises, nes į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis įtraukė tik UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Mokilizingas“, kitų buvusių sutuoktinių kreditorių į bylos nagrinėjimą neįtraukė ir dėl jų piniginių prievolių pobūdžio nepasisakė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs visus duomenis apie atsakovo vardu gautus kreditus santuokos metu ir neišsprendęs klausimo dėl visų kreditorių įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis, pažeidė kreditorių teises, nes apie procesą kreditoriams nebuvo žinoma ir jiems nebuvo suteikta teisė pasisakyti dėl prievolių pobūdžio, skolų grąžinimo fakto ir likusių piniginių prievolių apimties.
Visuma išdėstytų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nenustatė visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti faktinių aplinkybių, išsamiai neįvertino visų įrodymų, neįtraukė visų ginčo šalių kreditorių į bylą, todėl neišsprendė tarp buvusių sutuoktinių kilusio ginčo dėl visų prievolių kreditoriams kvalifikavimo ir jų padalijimo, todėl būtina šioje byloje įtraukti visus buvusių sutuoktinių kreditorius, rinkti ir vertinti naujus įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas ir pagal byloje pateiktus įrodymus negali šalių ginčo išnagrinėti iš esmės, be to, nustatyti proceso teisės pažeidimai dėl neįtraukimo į bylą visų kreditorių negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-07-03 sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas spręsdamas iš naujo bylą turėtų įtraukti visus buvusių sutuoktinių kreditorius, tiksliai išsiaiškinti ir nustatyti visų prievolių pobūdį, kurios prievolės laikytinos atsakovo asmeninėmis prievolėmis, o kurios pripažintinos sutuoktinių solidariomis, išsamiai išanalizuoti visas atsakovo sudarytas kredito sutartis, jų paėmimo aplinkybes bei tikslų pinigų panaudojimą, taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl ieškinio tikslinimo, konkrečiai nurodant kokias prievoles kreditoriams teismas privalo padalyti, taip aiškiai apibrėžiant ginčo ribas. Kadangi civilinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 319, 322 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-07-03 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.