- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-01
- Bylos Nr.
- AN2-68-290/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-01845-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jurgis Kiškis
rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininko Viginto Lukošiaus (toliau – Institucijos) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimo V. K. administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. V. K. Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 427 straipsnio 1 dalyje, 424 straipsnio 3 dalyje ir, vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, nubaustas galutine 1500 (tūkstančio penkių šimtų) Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams be transporto priemonės konfiskavimo. V. K. nubaustas už tai, kad 2018 m. lapkričio 12 d., apie 8.27 val. (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatytas lengvas 0,80 promilių girtumo laipsnis ir neturėdamas teisės jos vairuoti, kai teisė vairuoti transporto priemones yra atimta. Šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas konstatavo, jog V. K. kaltė, padarius inkriminuotus nusižengimus, įrodyta administracinio nusižengimo protokolu, asmens blaivumo testo rodmenimis, tarnybiniu pranešimu, sprendimu nušalinti nuo transporto priemonės vairavimo ir kitais byloje surinktais duomenimis. Įvertinęs tai, kad V. K. administracinius nusižengimus padarė vairuodamas D. G. nuosavybės teise priklausantį automobilį ,,VW LT32“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilis nėra naudojamas asmeniniais tikslais, pagal panaudos sutartį perleistas UAB (duomenys neskelbtini), kad įmonės direktoriui D. G. nebuvo žinoma, kad V. K. praradęs vairuotojo pažymėjimą, kad vairuos neblaivus ir darys administracinius nusižengimus, transporto priemonės konfiskavimo netaikė.
3. Apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkas prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimą pakeisti ir už ANK 427 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą taikyti transporto priemonės konfiskavimą.
3.1. Skunde teigiama, jog teismas individualizuodamas nuobaudą netinkamai aiškino ir taikė normas, reguliuojančias turto, kuris buvo pažeidimo įrankis (priemonė), konfiskavimo klausimą, nenurodė sunkinančios aplinkybės bei paskyrė baudą ne sankcijos ribose.
3.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad už ANK 427 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą privaloma skirti transporto priemonės konfiskavimą. V. K. linkęs pažeidinėti įstatymų nustatytą tvarką, moralės bei elgesio normas – praeityje jis baustas už analogišką KET pažeidimą, be to, transporto priemonę jis vairavo neturėdamas tokios teisės, nes ji buvo atimta už minėtą šiurkštų KET pažeidimą, kas rodo, jog pažeidėjas neabejotinai žinojo gresiančią atsakomybę bei neigiamas savo elgesio pasekmes, tačiau tai jo nuo pažeidimo nesustabdė. Be to, jis vairavo darbdaviui priklausančią transporto priemonę. Šios aplinkybės ypatingai neigiamai apibūdina administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį bei jo padaryto nusižengimo pobūdį, todėl paskyrus ne pažeidėjui priklausančios transporto priemonės konfiskavimą proporcingumo ir protingumo principai ar transporto priemonės savininko teisė į nuosavybę nebūtų pažeista. Skunde taip pat pažymima, jog 2016 m. gruodžio 23 d. pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalyje, padarė taip pat su UAB (duomenys neskelbtini) priklausančia transporto priemone. Tai, apelianto vertinimu, rodo, kad įmonės vadovybei neabejotinai buvo žinoma, kad V. K. atimta teisė vairuoti. Be to, įmonės vadovas galėjo įpareigoti V. K. pristatyti pažymą iš policijos įstaigos apie tai, ar jam neatimta teisė vairuoti transporto priemonę.
3.3. Skunde taip pat teigiama, jog šiuo atveju visuomenės interesai yra pakankami, kad pateisintų nuosavybės teisių ribojimą ir vien tai, kad transporto priemonė priklauso ne administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, nėra pagrindas neskirti transporto priemonės konfiskavimo. Teismas, neskirdamas turto konfiskavimo, nepagrįstai prioritetą suteikė transporto priemonės savininko nuosavybės teisėms, o ne visuomenės interesui – teisei į saugią aplinką.
Žemesnės instancijos teismas
3.4. Taip pat skunde teigiama, jog teismas, netaikydamas transporto priemonės konfiskavimo, nepasisakė dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo. Nurodoma, jog ANK 29 straipsnio kontekste transporto priemonės, kuri buvo nusižengimo padarymo įrankis, perdavimas naudotis, aiškinamas kaip jo patekimas pažeidėjo žinion nepažeidžiant teisės, t. y. paimant jį ne prieš savininko valią. Šiame kontekste vertinant pažeidėjo veiksmus matyti, kad kitam asmeniui priklausantis automobilis nebuvo paimtas prieš savininko valią, byloje nėra duomenų apie automobilio perėjimą pažeidėjo žinion neteisėtais būdais.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą transporto priemonės, kurią vairuojant V. K. padarė nusižengimus, savininkas D. G. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimą palikti nepakeistą.
4.1. Pažymi, jog transporto priemonė, kuria buvo padaryti nusižengimai, pagal panaudos sutartį yra perduota naudoti UAB (duomenys neskelbtini) ūkinei veiklai vykdyti ir nenaudojama asmeniniais tikslais. Priimant į darbą vadybininką V. K., buvo tikrinamas jo vairuotojo pažymėjimas, kuris tuo metu buvo galiojantis. Apie tai, kad jis neturi teisės vairuoti transporto priemones ir nuo kada iš jo ši teisė atimta, įmonė nežinojo, nebuvo informuota ir negali tokios informacijos gauti iš jokių institucijų. Pats V. K. apie tai neinformavo. Įmonės direktorius neprivalo, nesant pagrįstų įtarimų, įpareigoti savo darbuotojus pristatyti pažymas iš policijos dėl galiojančios teisės vairuoti.
4.2. Taip pat nurodoma, jog skunde minimą ANK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą – pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, padarė ne V. K., o kitas darbuotojas, iš kurio buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones metams, ir šis darbuotojas po to jokių UAB (duomenys neskelbtini) transporto priemonių nevairavo. Pažymi, jog pagal teismų praktiką kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys daiktai gali būti konfiskuoti tik išimtiniais atvejais, įvertinant padaryto pažeidimo pavojingumą ir tai, kaip savininkas priemonę perdavė pažeidėjui arba kitaip buvo sudarytos sąlygos tuo daiktu pasinaudoti. Šiuo atveju V. K. buvo supažindintas su įmonės automobilių naudojimo taisyklėmis, išklausęs vairuojančio nuosavą ar tarnybinį automobilį darbo reikalais saugos ir sveikatos instrukciją, pagal kurią griežtai draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviems. Be to, UAB (duomenys neskelbtini) vadovybė neturėjo galimybių užkirsti kelią neteisėtam automobilio naudojimui. Įmonės automobiliai laikomi biuro kieme, K. P. g. Kaune. V. K. nebuvo darbe nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d. Jam buvo fiksuojamos pravaikštos, apie jas pranešta „Sodrai“ ir nebuvo žinoma, ar jis ateis į darbą 2018 m. lapkričio 12 d., nes nebuvo galimybės su juo susisiekti. Tą dieną V. K. į darbą atvyko anksčiau ir nė vienas darbuotojas to nematė, tik iš kuro užpylimo duomenų analizės sužinojo, kad jis 7:57 ryto kurą pylė Veiverių g. esančioje degalinėje, kas būtent ir patvirtina, jog į darbą jis atvyko anksčiau nei nustatytas darbo pradžios laikas ir įmonės vadovybė niekaip negalėjo užkirsti kelio įvykusiam pažeidimui.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
5. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininko apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.
6. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 427 straipsnio 1 dalyje, fakto nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius šį administracinį nusižengimą. Apeliaciniame skunde keliamas tik transporto priemonės konfiskavimo, t. y. administracinio poveikio priemonės skyrimo, klausimas, todėl byla nagrinėtina apeliacinio skundo ribose (ANK 652 straipsnis).
7. Skunde teigiama, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė ANK 29 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai nekonfiskavo administracinio nusižengimo padarymo priemonės – automobilio VW LT 32, kai ANK 427 straipsnio 3 dalis numato, jog už ANK 427 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą privaloma skirti transporto priemonės konfiskavimą. Taip pat nurodoma, jog vien ta aplinkybė, kad transporto priemonė priklauso ne administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, nėra pagrindas neskirti administracinės nuobaudos – transporto priemonės konfiskavimo. Tačiau aukštesnysis teismas su šiais skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta.
8. Aukštesnysis teismas pažymi, kad administracinio nusižengimo padarymo priemonės konfiskavimas, vadovaujantis ANK 29 straipsnio nuostatomis, yra ne administracinė nuobauda, kaip teigiama skunde, o administracinio poveikio priemonė, kurios tikslas, kaip numato ANK 27 straipsnis, yra padėti įgyvendinti administracinės nuobaudos paskirtį. Tokiu būdu turto konfiskavimas negali būti tapatinamas su administracine nuobauda.
9. Iš tiesų ANK 427 straipsnio 3 dalis numato, jog už ANK 427 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą privaloma skirti transporto priemonės konfiskavimą, tačiau administracinio poveikio priemonės – turto konfiskavimo skyrimą, kaip ir administracinių nuobaudų skyrimą, reglamentuoja ANK bendrosios dalies nuostatos, kuriomis privalu vadovautis tiek skiriant pagrindinę administracinę nuobaudą, tiek ir administracinio poveikio priemones, nes ANK yra vientisas teisės aktas, kurio nuostatos turi būti taikomos sistemiškai. Dėl šių aplinkybių ANK 427 straipsnio 3 dalies nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos atsietai nuo bendrosios dalies 29 straipsnio, reglamentuojančio turto konfiskavimą, nuostatų.
10. Vadovaujantis ANK 29 straipsnio 1 dalimi, turto konfiskavimas – tai priverstinis neatlygintinis konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas pažeidėją ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. ANK 29 straipsnio 2 dalis numato, jog konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo administracinio nusižengimo įrankis, priemonė, dalykas ar įstatymų uždraustos veikos rezultatas. Nepaisant to, šio straipsnio antros dalies nuostatos turi būti taikomos taip pat atsižvelgiant ir į kitas ANK 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, jog konfiskuotas gali būti tik tas turtas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė. Tokiu būdu siekiama tinkamai užtikrinti privačios nuosavybės apsaugą ir neliečiamumą. Vis dėlto, ANK 29 straipsnio 4 dalies nuostatose yra numatytos šios taisyklės išimtys – įtvirtinta, jog už tam tikrus ANK pažeidimus, tame tarpe ir numatytąjį ANK 427 straipsnio 1 dalyje, gali būti konfiskuojamas ir ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausantis turtas. Tačiau tai gali būti padaryta tik jeigu nustatomos tam tikros sąlygos: 1) perleisdamas turtą pažeidėjui ar kitiems asmenims, šis asmuo žinojo, kad šis turtas bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti; 2) turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) turtas jam buvo perleistas kaip pažeidėjo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.), yra pažeidėjas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridinio asmens vadovaujamas pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, priimti sprendimus juridinio asmens vardu ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra administracinio nusižengimo įrankis, priemonė, dalykas ar įstatymų uždraustos veikos rezultatas, gautas dėl administracinio nusižengimo padarymo. Taigi, nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas, ar egzistuoja bent viena iš nurodytų sąlygų. Šiuo atveju yra reikšmingas tik pirmajame punkte nustatytų sąlygų egzistavimas – ar perleisdamas turtą pažeidėjui ar kitiems asmenims, asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso turtas, žinojo, kad šis turtas bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti.
11. Byloje nustatyta, kad transporto priemonės ,,VW LT 32“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairuodamas V. K. padarė administracinius nusižengimus, savininkas yra D. G., kuris pagal panaudos sutartį automobilį perleidęs UAB (duomenys neskelbtini), tačiau administracinio nusižengimo bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis, tiek kaip fizinis asmuo transporto priemonės savininkas, tiek kaip įmonės vadovas, būtų žinojęs, jog transporto priemonė bus naudojama kaip administracinio nusižengimo padarymo priemonė. Priešingai, bylos duomenys rodo, jog D. G., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, ėmėsi visų priemonių užtikrinti, kad su transporto priemonėmis, kurios naudojamos įmonės tikslams, nebūtų daromi administraciniai pažeidimai: pagal 2016 m. balandžio 4 d. „Automobilių naudojimo taisyklių“ papildymo nuostatas, su kuriomis buvo pasirašytinai supažindintas ir V. K., ne darbo metu, valstybinių švenčių ir nedarbo dienomis, taip pat atostogų, ligos ar komandiruočių laikotarpiu, įmonei panaudos būdu išnuomoti automobiliai, tame tarpe ir ,,VW LT 32“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikomi (duomenys neskelbtini); direktoriaus D. G. 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 66 „Dėl kuro nurašymo tvarkos keitimo ir automobilio priskyrimo“ nustatyta, jog įmonės veikloje naudojamas transporto priemones, tame tarpe ir automobilį ,,VW LT 32“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuoti gali įmonės darbuotojas, turintis teisę vairuoti, su šiuo įsakymu supažindintas ir V. K.. Taip pat jis buvo išklausęs vairuojančio nuosavą ar tarnybinį automobilį darbo reikalais saugos ir sveikatos instrukciją, pagal kurios 34.1 punktą griežtai draudžiama automobilį vairuoti neblaiviam. Be to, D. G. teigimu, V. K. nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d. buvo fiksuojamos pravaikštos, o 2018 m. lapkričio 12 d. jis į darbą atvyko anksčiau ir pasiėmė įmonės transporto priemonę kai nė vienas įmonės darbuotojas to nematė. Tai patvirtina ir kuro užpylimo analizės duomenys. Priimant į darbą V. K. vadybininko pareigoms, buvo įsitikinta, kad jis turi galiojantį įvairuotojo pažymėjimą. Visa tai rodo, jog D. G. buvo ypatingai atidus ir ėmėsi įmanomų priemonių užtikrinti, kad įmonės automobiliai būtų naudojami įmonės reikmėms, nebūtų neleistinai naudojami, o tuo labiau jais daromi administraciniai nusižengimai.
12. Byloje taip pat yra duomenys, jog 2017 m. balandžio 7 d. nutarimu V. K. nubaustas administracine tvarka už tai, kad vairavo transporto priemonę neblaivus ir jam trims metams atimta teisė vairuoti transporto priemones, tačiau tai nepatvirtina, jog ši aplinkybė buvo žinoma UAB (duomenys neskelbtini) vadovybei. Juo labiau, jog administracinių registrų išraše yra įrašas, jog vairuotojo pažymėjimas nesulaikytas (b. l. 13).
13. Skunde teigiama, jog įmonės vadovybė galėjo reikalauti, jog asmuo pristatytų pažymą apie tai, kad jam neatimta specialioji teisė vairuoti transporto priemones, tačiau pažymėtina, jog UAB (duomenys neskelbtini) ir V. K. siejo darbiniai santykiai, kurie buvo reguliuojami įmonės vidaus tvarkos taisyklėmis ir kitais vidaus aktais. Kaip jau minėta, pagal vieną iš jų darbuotojai, tame tarpe ir V. K., įsipareigojo, kad jis vairuos įmonės transportą tik turėdamas tam teisę. Tokiu būdu D. G. turėjo pagrindą tikėtis, kad V. K. šių taisyklių laikysis. Pažymėtina ir tai, jog iš minėto byloje esančio administracinio nusižengimų registro išrašo nematyti, kad ankstesnį pažeidimą, už kurį V. K. buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, buvo padaryta naudojantis UAB (duomenys neskelbtini) priklausančia ar valdoma transporto priemone. Tačiau, net jeigu ir buvo taip, tai savaime nepatvirtina, jog UAB (duomenys neskelbtini) ir jos vadovybė žinojo ir turėjo žinoti, kad V. K. atimta teisė vairuoti transporto priemones, juo labai, jog duomenų apie asmens administracinį baustumą teikimas yra ypač griežtai reglamentuojamas.
14. Atsižvelgiant į visus aptartus duomenis konstatuojama, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų sąlygų transporto priemonės konfiskavimui – byloje nėra duomenų, kad D. G., kuriam nuosavybės teise priklauso automobilis ,,VW LT 32“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tiek kaip fizinis asmuo, tiek ir kaip UAB (duomenys neskelbtini) vadovas, perleisdamas transporto priemonę V. K. žinojo ar galėjo žinoti, kad ji bus naudojama administraciniam nusižengimui daryti. Byloje nenustatytos ANK 29 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos, būtinos ne pažeidėjui priklausančios transporto priemonės konfiskavimui taikyti, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje administracinės nuobaudos – transporto priemonės, kuria naudodamasis V. K. padarė nusižengimą, konfiskavimo skyrimas yra negalimas ir neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų.
15. Skunde taip pat nurodoma, jog teismas nenurodė atsakomybę sunkinančios aplinkybės bei paskyrė baudą ne sankcijos ribose. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius skundo argumentus atmeta kaip visiškai nepagrįstus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skunde nedetalizuojama ir nekonkretizuojama, kokios būtent atsakomybę sunkinančios aplinkybė nenustatė teismas. Pažymėtina, kad V. K. atsakomybėn patrauktas pagal ANK 427 straipsnį, t. y. už tai, kad jis pakartotinai vairavo transporto priemonę neblaivus, todėl tai, kad jis anksčiau buvo baustas už analogišką nusižengimą, atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepripažįstama, nes jį apima padaryto nusižengimo sudėtis. Taip pat aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog 427 straipsnio 1 dalies sankcija numato, kad už pažeidimą vairuotojai baudžiami bauda anuo aštuonių šimtų penkiasdešimties iki vieno tūkstančio penkių šimtų eurų, o neturintys teisės vairuoti transporto priemones – nuo vieno tūkstančio dviejų šimtų iki dviejų tūkstančių eurų. V. K. už šį nusižengimą skirta tūkstančio penkių šimtų eurų dydžio bauda, todėl teigti, kad ji neatitinka sankcijos, nėra jokio pagrindo.
16. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įstatymų reikalavimų, teisėtai ir pagrįstai neskyrė administracinio poveikio priemonės – automobilio ,,VW LT 32“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo, todėl keisti nutarimą apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimą nepakeistą ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininko apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.