Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL, Ligoninė), atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų jo laikymo sąlygų LAVL, t.y. dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, nuolatinio pareigūno stebėjimo pro langelį, kuris buvo įrengtas duryse, dėl sąlygų nesudarymo drabužių skalbimui ir džiovinimui, dėl netinkamos ventiliacijos, dėl neužtikrintos teisės pasivaikščioti lauke.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Šalių rašytiniais paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiais nuo 2014-05-02 iki 2014-06-04, nuo 2014-08-27 iki 2014-09-03, nuo 2014-11-12 iki 2014-11-14, nuo 2015-02-25 iki 2015-03-04, nuo 2015-05-13 iki 2015-05-22, nuo 2015-11-11 iki 2015-11-13 Vidaus ligų skyriuje kamerose Nr. 12, 13 ir 14.

Pareiškėjas nurodė, jog kamerose sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai (neatitvertas nuo likusios kameros dalies), todėl buvo stebimas pareigūnų tualete pro duryse įrengtą langelį.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 62 straipsnio 2 dalį, laisvės vietų atėmimo ligoninė prilyginama laisvės atėmimo bausmę vykdančiai įstaigai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetas buvo neatskirtas nuo likusios kameros, tačiau atsakovas atsiliepime akcentavo, kad palatose sanitarinio mazgo sienelės nuo likusio kameros ploto atitvertos ne žemesne nei 1,5 metro aukščio pertvara. LVAT praktikoje (žr., pvz., 2016-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl pripažintina, kad pareiškėjo teiginys, jog jam naudojantis tualetu LAVL kamerose, galėjo būti pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįstas. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė, kad sanitarinių mazgų įrengimas palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo pakankamas asmens privatumo sanitariniame mazge užtikrinimui, nors jam teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr., pvz., LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Darytina išvada, kad pareiškėjas tualete galėjo būti matomas kitų kartu laikomų asmenų bei Ligoninės personalo, dėl to pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertintinos kaip pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimas.

Nors pareiškėjas nurodė, jog kameros duryse buvo stebėjimo langelis, kuris nuolat atidarytas ir pareigūnai galėjo stebėti jį bet kuriuo metu, tuo pažeidžiant privatumą, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas taip pat akcentuoja, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 2 dalį nuteistųjų nuolatinė priežiūra ir izoliavimas yra vieni iš pagrindinių pataisos įstaigų režimo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio ( patyčių) atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl netinkamos ventiliacijos palatose ir sanitariniuose mazguose.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015-11-01, toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 76:2010 24 punkte numatyta, jog gyvenamos patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Panašiai nurodyta ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkte.

Atsakovas nurodė, jog patalpos ventiliuojamos per langus bei kiekvienoje kamerų tipo palatoje yra ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą palatoje. Tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimus. Byloje nėra vėdinimo netinkamumą ginčo laikotarpiu patvirtinančių įrodymų, todėl pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl ventiliacijos palatoje nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog pasivaikščioti buvo išvedamas tik vienai valandai, o esant blogam orui, nebuvo vedamas į lauką.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau- ir BVK) 103 straipsnyje numatyta, jog nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų, pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis bei pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Higienos normos HN 76:2010 11 punkte buvo numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą. Higienos normos HN 134:2015 nuostatos nereglamentuoja pasivaikščiojimo trukmės.

LAVT atsiliepime tvirtino, jog pareiškėjo pasivaikščiojimui buvo organizuojami vadovaujantis BVK nuostatomis. Pareiškėjas skunde nekonkretizavo šio pobūdžio aplinkybių, nenurodė konkrečių pažeidimų laiko, su šios teisės realizavimu susijusių pareigūnų, su skundais į LAVL administraciją dėl netinkamai organizuojamų pasivaikščiojimų nesikreipė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo abejoti institucijos pateiktais argumentais.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog teko skalbti rūbus tam nepritaikytose kriauklėse, šaltu vandeniu, nebuvo sąlygų jų džiovinimui.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog Ligoninės pacientų asmeninių rūbų skalbimo tvarkos apraše, patvirtintame Ligoninės direktoriaus 2012-11-23 įsakymu Nr. V-206, nustatyta, kad pacientų, kurie dėl sunkios sveikatos būklės negali išsiskalbti patys, asmeniniai drabužiai surenkami ir skalbiami centralizuotoje skalbykloje. Pacientai, kurių sveikatos būklė leidžia apsitarnauti patiems, asmeninius rūbus gali išsiskalbti palatoje ar prausykloje. Pacientams paprašius, palatos sanitarai išduoda indą, kuriame pacientai gali išsiskalbti savo drabužius. Džiovinami asmeniniai drabužiai kieme ar palatose. Taip pat atsakovas prie atsiliepimo pateikė ir Ligoninės skalbinių skalbimo paslaugų pirkimo- pardavimo 2014-06-03 sutartį Nr. 57-52 bei šilto vandens tiekimo grafiką, kurie, teismo vertinimu, patvirtina šio pobūdžio sąlygų užtikrinimą.