Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-06-29 nutarties perduoti prokurorui baudžiamąją bylą, kurioje O. B., E. S. ir A. K. kaltinami pagal BK 181 str. 1 d., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. B., A. K., E. S. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupėje, neturėdami teisėto pagrindo, užmaskuotai savo bei kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą panaudodami psichinę prievartą (turto prievartavimas): O. B., veikdamas bendrininkų grupėje su E. S., A. K. bei D. D. (šio asmens atžvilgiu 2007-01-16 nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas į atskirą), 2006-02-25 apie 16 val. paskambino nukentėjusiajai M. M. į pastarosios telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), prisistatė Klaipėdos m. 3 PK kriminalinės policijos pareigūnu ir pranešė M. M., kad jos žentas V. S. bare sumušė žmogų, pastarajam sulaužė žandikaulį, nosį, išmušė dantis bei sumušė galvą, po ko sumuštasis žmogus tariamai buvo paguldytas į ligoninę. O. B. pagrasino M. M., kad už žmogaus sumušimą jos žentui V. S. gresia iki 5 metų laisvės atėmimo bausmė, bei iš jos pareikalavo, kad jeigu ji norinti, jog jos žento atžvilgiu nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, tariamos žalos atlyginimui ji turi sumokėti 1000 litų. M. M., išsigandusi telefonu jai išsakytų grasinimų bei patikėjusi, kad nesumokėjus reikalaujamų pinigų gali atsirasti žalingos pasekmės jos artimiesiems - žento V. S. atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir grėstų didelė reali laisvės atėmimo bausmė, sutiko jai skambinusiam kriminalinės policijos pareigūnu prisistačiusiam O. B. sumokėti reikalaujamus 1000 litų. Po to O. B., vykdydamas susitarimą su bendrininkais, nukentėjusiajai M. M. nurodė, kad prie jos namų atvažiuos tariamai sumuštojo asmens brolis A. T., kuriam ši ir turėsianti sumokėti reikalaujamus pinigus. Nukentėjusiajai M. M. sutikus sumokėti reikalaujamus pinigus, O. B. apie tai telefonu informavo A. K. , kuriam perdavė, kaip pavyko panaudojant psichinę prievartą ir apgaulę priversti M. M. sutikti mokėti pinigus, bei nurodė A. K. nusiųsti asmenį prie 25-osios Klaipėdos vidurinės mokyklos, kur tas asmuo turėtų iš M. M., prisistačius sumuštojo broliu, paimti 1000 litų. A. K., O. B. telefonu pažadėjęs surasti tokius asmenis, apie tai informavo E. S., po ko E. S. pasiūlė šiame turto prievartavime dalyvauti ir D. D. Pastarajam sutikus, A. K. susitiko su E. S. bei D. D. , šiems paaiškino M. M. turto prievartavimo aplinkybes, apie kurias jam papasakojo O. B., bei nurodė, kad vienas iš jų turi eiti susitikti su nukentėjusiąja ir paimti iš jos reikalaujamus 1000 litų. D. D. sutiko susitikti su nukentėjusiąja apsimetęs tariamai sumušto asmens broliu A. T. ir, veikdamas pagal O. B. per A. K. perduotus nurodymus, 2006-02-25 apie 17 val. 10 min. prie Naujakiemio suaugusiųjų vidurinės mokyklos (duomenys neskelbtini), susitiko su M. M., kuri perdavė bendrininkų grupės narių atsiųstam D. D. jų išreikalautus 1000 litų. Iš nusikalstamos veikos gautus pinigus bendrininkų grupės nariai O. B., E. S., A. K. iur D. D. pasidalino tarpusavyje.

Išnagrinėjęs bylą teisiamajame posėdyje, pirmosios instancijos teismas 2007-06-29 nutartimi baudžiamąją bylą perdavė prokurorui konstatuodamas, kad šioje baudžiamojoje byloje prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą, nesilaikė BPK 219 str. reikalavimų.

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusioji parodė, kad ji telefonu kalbėjo su dviem asmenimis. Vienas jų prisistatė kriminalistu, kitas - jos žentu. Tačiau antro asmens, kalbėjusio, kaip byloje nustatyta, iš Marijampolės pataisos namų, atžvilgiu joks procesinis sprendimas šioje byloje nepriimtas.

O. B., A. K., E. S. buvo kaltinami tuo, kad prievartavo nukentėjusiosios turtą. Tačiau iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad turtą kaltinamiesiems ji atidavė įtikinta, kad jos žentas sumušė žmogų ir nenorėdama, kad jam būtų iškelta byla. Jokios psichinės prievartos nebuvo, niekas jai negrasino, su ja elgėsi draugiškai. Nukentėjusiosios žentui tariamai gresianti bausmė už žmogaus sumušimą nelaikoma psichine prievarta. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, o pastarasis dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai pats perleidžia turtą kaltininkui, manydamas, kad šis turi teisę jį gauti. Tokiu būdu, kaltinamieji, melagingai nurodę, kad nukentėjusiosios žentas bare sumušė žmogų, tai yra ją suklaidinę, apgaule įgijo jos turtą. Ši veika atitinka sukčiavimo požymius. Tačiau šios faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų nusikalstamos veikos aplinkybių, teismas jų keisti negali, tuo yra pažeista kaltinamųjų teisė žinoti, kuo jie yra kaltinami ir tinkamai gintis nuo kaltinimo, o prokuroras pakeisti kaltinimo neprašo.

Byloje neginčytinai nustatyta, jog kaltinamasis O. B. 2006-02-25 atlikinėjo bausmę Marijampolės pataisos namuose. Tačiau jis šioje byloje kaltinamas kaip bendravykdytojas, tai yra 2006-02-25 tiesiogiai su laisvėje buvusiais A. K., E. S. ir D. D. įvykdęs turto prievartavimą nukentėjusiosios M. M. atžvilgiu. Paprasto bendrininkavimo atveju visi bendrininkai tiesiogiai, betarpiškai dalyvauja vykdydami bendro nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę. Sudėtingo bendrininkavimo atveju bendrininkai, dalyvaudami bendroje nusikalstamoje veikoje, atlieka skirtingus veiksmus. Kaip matyti, kaltinamasis O. B. tiesiogiai dalyvauti turto prievartavime, kuris vyko Klaipėdoje, negalėjo, nes tuo metu atlikinėjo bausmę Marijampolės pataisos namuose. Iš kaltinamojo O. B. atliktų veiksmų matyti, kad jis, atlikinėdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose, suorganizavo šį nusikaltimą, tai yra atliko organizatoriaus vaidmenį, todėl šioje byloje yra sudėtingasis bendrininkavimas. Tačiau teismas negali pasunkinti kaltinamojo O. B. padėties, o prokuroras neprašo pakeisti kaltinimo. Be to, kaltinime ir kaltinamajame akte nenurodyta tiksli nusikaltimo padarymo vieta - Marijampolės pataisos namai, kuriuose pagal bylos medžiagą O. B. suorganizavo turto prievartavimą.

Pagal BPK 287 str. 2 d. nuostatas teismas savo iniciatyva neturi atlikti daug ir didelės apimties proceso veiksmų tuo atveju, jeigu jie turėjo būti atlikti ikiteisminio tyrimo metu. Kaltinamajame akte prokuroras kaltinamųjų kaltę grindžia protokolu apie techninių priemonių panaudojimą, mobilaus ryšio telefonų išklotinėmis, garso įrašais ir konstatuoja, kad šiais telefonais skambino ir kalbėjo kaltinamieji A. K. ir O. B., tačiau fonoskopinė ekspertizė byloje neatlikta, kaltinamųjų balsai neidentifikuoti. Teisme ištaisyti visų aukščiau paminėtų pažeidimų neįmanoma ne tik dėl ikiteisminio tyrimo metu pažeistų kaltinamųjų teisių, bet ir dėl šių veiksmų apimties, tuo tarpu teismas privalo išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padarę asmenys būtų teisingai nubausti ir nebūtų nuteistas nekaltas asmuo.

Teismo nuomone, paminėti pažeidimai trukdo išnagrinėjus bylą teisme priimti nuosprendį, atitinkantį baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, nes teismo nuosprendyje turi būti nurodyta tiksli nusikaltimo padarymo vieta, tikslus patrauktų baudžiamojon atsakomybėn asmenų skaičius, teisingas nusikalstamos veikos ir ją padariusių asmenų teisinis įvertinimas. Ikiteisminio tyrimo metu surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 str. reikalavimų, ir šių kaltinamojo akto pažeidimų negalima ištaisyti teisme. Esminiai kaltinamojo akto turinio defektai suvaržė kaltinamųjų teisę į gynybą, nes gavę tokį kaltinamąjį aktą, kaltinamieji negali pasiruošti efektyviai gintis teisiamajame posėdyje.

Skundu prokuroras prašo panaikinti šią teismo nutartį, ir bylą perduoti nagrinėti tam pačiam teismui. Nurodo, kad nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. BPK 254 str. 3 d. reglamentuoja, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Nutartyje perduoti bylą prokurorui turi būti nurodoma, kokie konkretūs kaltinamojo akto pažeidimai buvo padaryti, ir pateikti motyvai, kodėl kaltinamojo akto turinį negalima ištaisyti teisme. Kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą. Nesuprantamas teismo motyvas, kad bylos nagrinėjimui trukdo tai, kad nepriimtas procesinis sprendimas antro asmens, kalbėjusio su nukentėjusiąja iš Marijampolės pataisos namų, atžvilgiu. Nenurodyta, kuo tokiu būdu buvo pažeistas procesas ar suvaržytos kaltinamųjų teisės į gynybą. Ši nuostata prieštarauja BPK 255 str., kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Atkreiptinas dėmesys, kad 2007-01-16 nutarimu iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 34-1-00135-06 į atskirą ikiteisminį tyrimą buvo išskirta byla įtariamojo D. D. atžvilgiu, todėl, jei šio tyrimo metu būtų surinkta pakankamai faktinių duomenų apie galimai antrą nukentėjusiajai skambinusį ir pinigų reikalavusį asmenį, šiam asmeniui BPK 21 str. nustatyta tvarka būtų įteiktas pranešimas apie įtarimą. Byloje kitų duomenų apie galimą antro asmens dalyvavimą, išskyrus subjektyvią nukentėjusios M. M. nuomonę, jog jai skambinę ir telefonu kalbėję du asmenys, nėra. Juo labiau, kad vienas kalbėjusiųjų jai iš balso pasirodė esąs jos žentas, nors vėliau tai ir nepasitvirtino. Ginčytinas teismo argumentas, jog kaltinamųjų veiksmai kvalifikuotini kaip sukčiavimas. Reikalavimas perduoti turtą yra turto prievartavimo objektyvusis požymis. Be to, šiuo atveju reikalavimas buvo susijęs su grasinimu patraukti baudžiamojon atsakomybėn, t. y. panaudota kitokia šio straipsnio dispozicijoje numatyta psichinė prievarta. Reikalavimas, paremtas grasinimu, yra ne sukčiavimo, o turto prievartavimo nusikaltimo sudėties požymis. Byloje nustatytomis aplinkybėmis nukentėjusioji suprato, kad turtą perduoda vykdydama neteisėtus kaltininkų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad kaltininkų reikalavimai buvo teisėti, ir nukentėjusioji suvokė šių reikalavimų teisėtumą. Tai, kad kaltinamieji suklaidino nukentėjusiąją dėl grasinimo realumo, nelaikoma faktine klaida ir veikos kvalifikacijai esminės reikšmės neturi, kadangi klaidingai faktines aplinkybes įsivaizdavo ne kaltinamieji, o nukentėjusioji. Turto prievartavimas yra baigtas nuo reikalavimo pareiškimo momento. Vienok, net ir pripažinus, kad kaltinamųjų veiksmai kvalifikuotini ne kaip turto prievartavimas, bet kaip sukčiavimas, šiuo atveju faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės lieka tos pačios, kurios buvo nurodytos kaltinamajame akte. Faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų tuo atveju, kai nustatomi nauji nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir panašiai. Teismas skundžiamoje nutartyje net nenurodė, kokios teismo nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nurodytų kaltinamajame akte. Konstitucinė pareiga vykdyti teisingumą įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai. Baudžiamosiose bylose ši pareiga vykdoma BPK nustatyta tvarka. Remiantis BPK 256 str. 3 d., teismui leidžiama kaltinamojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Taigi teismas, nustatęs, kad pareikštas kaltinimas nepasitvirtino, tačiau kaltinamojo veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, privalo tai padaryti, prieš tai išsiaiškinęs, ar iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Teismas šio įpareigojimo iš viso nevykdė ir apsiribojo deklaratyviais samprotavimais apie kaltinamųjų teisės į gynybą turinį. O. B. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuoti teisingai, t. y. kaip bendravykdytojo, nes šis, skambindamas nukentėjusiajai telefonu ir reikalaudamas iš nukentėjusios pinigų, tokiu būdu įvykdė turto prievartavimo dispozicijoje numatytus veiksmus, nes, kaip jau aukščiau paminėta, reikalavimas perduoti turtą yra turto prievartavimo objektyvusis požymis. Kaltinamojo O. B. buvimo vieta - Marijampolės pataisos namai - nurodyta tiksliai. Be to, šiuo atveju nusikaltimo padarymo vieta turėtų būti laikoma ta vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai, kuri ir nurodyta kaltinamajame akte. Jei teismui kilo abejonių dėl telefoniniuose įrašuose esančių balsų autentiškumo bei priklausomybės, tie klausimai turėjo būti išspręsti BPK 287 str. 1 d. nustatyta tvarka teisminio bylos nagrinėjimo metu. Juo labiau, kad kaltinamieji bei jų gynėjai tokį prašymą teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pareiškę. Fonoskopinis tyrimas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo būtinas, nes kaltinamųjų kaltė dėl jiems pareikštų įtarimų, be byloje esančių garso įrašų, buvo grindžiama visa eile kitų duomenų: kaltinamojo E. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš dalies kaltinamojo A. K. parodymais, banko sąskaitos išrašu, kitais byloje esančiais duomenimis. Nusprendus teisme atlikti šių įrašų fonoskopinį tyrimą, šiuo atveju būtų reikalinga atlikti vieną nedidelės apimties tyrimo veiksmą, o BPK 287 str. 2 d. numato tokius atvejus, kai reikalinga atlikti daug ir didelės apimties tyrimo veiksmų, ir tais atvejais byla grąžinama papildomų veiksmų atlikimui, tik esant prokuroro prašymui. Šiuo atveju prokuroro prašymo dėl bylos grąžinimo papildomų veiksmų atlikimui nebuvo, o jo nesant, BPK 254 str. 3 d. numatytas tik vienas pagrindas, kuriam esant byla gali būti grąžinama tyrimui papildyti - BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Prieš pradedant nagrinėti bylą teismas nutartimi perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodydamas, jog kliūčių nagrinėti baudžiamąją bylą teisme nenustatyta. Vienok po to teismas perdavė bylą prokurorui nurodydamas trūkumus, kurie tariamai trukdo priimti nuosprendį. Nei vienas iš skundžiamoje nutartyje nurodytų tariamų trūkumų, kurie buvo pagrindu grąžinti bylą tyrimui papildyti, nebuvo naujai nustatytas ar paaiškėjęs teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl abi šios to paties teismo priimtos nutartys prieštarauja viena kitai.

Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą patenkinti, kaltinamasis A. K. ir kaltinamojo E. S. gynėja prašė skundą atmesti.

Skundas tenkintinas.

BPK 219 str. 3 p. be kitų reikalavimų yra numatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodyta nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Byloje esančio kaltinamojo akto turinys patvirtina, kad jame yra pateiktas proceso įstatymo reikalaujamas kaltinamiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą, kitas aplinkybes tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga. Tas aprašymas atitinka BK normos, pagal kurią ši veika buvo kvalifikuota, t. y. BK 181 str. 1 d., dispoziciją, todėl teismo padaryta išvada, jog kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 str. reikalavimus, prieštarauja šios procesinės normos turiniui ir bylos medžiagai. Kaltinamiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos specifika yra ta, kad iki nukentėjusiosios pinigų perdavimo kaltinamiesiems momento prie Naujakiemio suaugusiųjų vidurinės mokyklos (duomenys neskelbtini), kaltinamieji dalį inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių realizavo bendraudami su nukentėjusiąja telefonu. Nustatant nusikalstamos veikos padarymo vietą, duotu atveju teisiškai reikšminga yra ne konkreti vietovė, o tai, kad ta vietovė yra baudžiamojo įstatymo galiojimo erdvėje. Byloje nėra duomenų, kad inkriminuotos veikos padarymo meto O. B. būtų veikęs užsienio valstybėje, todėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymas kaltinamajame akte laikytinas iš esmės tinkamu, o papildomos nuorodos, jog O. B. skambino nukentėjusiajai iš Marijampolės pataisos namų, nebuvimą kaltinamajame akte laikyti esminiu kaltinamojo akto trūkumu nėra pakankamo pagrindo. Nustačius, jog inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius O. B. realizavo, betarpiškai bendraudamas su nukentėjusiąja bei kitais kaltinamaisiais telefonu, negalima sutikti ir su teismo išvada, jog atlikinėdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose, O. B. negalėjo būti Klaipėdoje vykdyto turto prievartavimo bendravykdytoju.

Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.). Iš minėtos teisės normos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). Įstatymas draudžia teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nėra perduoti teismui. Tuo būdu teismas aplinkybę, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas dar vienas galimai nusikaltime dalyvavęs asmuo, nepagrįstai traktavo trukdančia spręsti kaltinamųjų kaltės klausimą. BPK 257 str. nustato, jog teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs ir kitas asmuo, teismas turi motyvuota nutartimi tai pranešti prokurorui.

BPK 255 str. 2 d. nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kaltinimo pakeitimo teisme procedūra nustatyta BPK 256 str. 1 ir 2 d. - asmuo gali būti nuteistas pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba pagal faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytųjų, tik esant prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytiniam prašymui, apie kurį privalo būti informuotas kaltinamasis ir jo gynėjas. Šios baudžiamojo įstatymo nuostatos skirtos užtikrinti vieną esminių kaltinamojo teisių – teisę į gynybą. Ir jeigu tokiais atvejais kaltinamajam iš anksto nepranešama apie kaltinimo pakeitimo galimybę, kaltinamojo teisė į gynybą yra suvaržoma, nes BPK 44 str., reglamentuojantis asmens teisių į gynybą apsaugą baudžiamojo proceso metu, nustato, kad kaltinamasis turi teisę žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad būtų pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai.

BPK 256 str. 3 d. taip pat nurodyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos tais atvejais, kai kaltinamojo nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Taigi pagal šį straipsnį, kai veika perkvalifikuojama pagal lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, jokia speciali procedūra nėra nustatyta, veika perkvalifikuojama be išankstinio pranešimo apie tokią galimybę, ir kaltinimo pakeitimas, kai faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo išdėstytų kaltinamajame akte, nesuvaržo ir nepažeidžia kaltinamojo teisės į gynybą. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Savo iniciatyva teismas gali tik patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Klausimas, ar pakeistos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo išdėstytų kaltinamajame akte, turi būti spren­džiamas at­si­žvelg­iant į kon­kre­čios by­los ap­lin­ky­bes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 12 d. nutarime Nr. 32 yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai nustatoma, kad kaltinamasis pasikėsino į mažiau svarbias vertybes ir dėl to kaltinimą teisme reikia pakeisti lengvesniu, nėra laikoma, kad pakeistas kaltinimas savo faktinėmis aplinkybėmis esmingai skiriasi nuo pradinio kaltinimo. Pakeistas kaltinimas laikytinas susijusiu su pirmiau pareikštu, kai kaltinimo formuluotėje nurodyta nusikalstama veika turi ryšį su veika, išdėstyta pradiniame kaltinime.

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, teismo argumentai dėl netinkamos kaltinamųjų veikos kvalifikacijos susiję ne su kaltinamajame akte išdėstytų faktinių aplinkybių keitimu iš esmės skirtingomis, o tik su skirtingu šių aplinkybių teisiniu vertinimu (kaltinamųjų veiksmai, kuriuos prokuroras siūlo kvalifikuoti kaip turto prievartavimą, teismo manymu atitinka sukčiavimo požymius). Kadangi veikos faktinės aplinkybės iš esmės nesikeičia, o BK 182 str. 1 d. numatytas nusikaltimas yra lengvesnis už BK 181 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, teismas, esant tam pagrindui, turi teisę pats savo iniciatyva pakeisti kaltinimą lengvesniu, nesant prokuroro prašymo.

Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 7 str. bylos nagrinėjamos teisme laikantis rungimosi principo, kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises visais bylos nagrinėjimo klausimais. Todėl aplinkybė, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu prokuroras, laikydamasis motyvuotos pozicijos veikų kvalifikavimo klausimu, nepateikė prašymo kaltinamajame akte išdėstytą kaltinimą keisti lengvesniu, ką padaryti, nustatęs tam pagrindą, teismas gali ir savo inciatyva, neduoda pagrindo perduoti bylą prokurorui, motyvuojant netinkamu kaltinamojo akto surašymu.

Pripažinęs, jog byloje reikalinga skirti fonoskopinę ekspertizę, teismas, vadovaudamasis BPK 287 str. 1 d. nuostatomis, tai gali padaryti ir savo iniciatyva, esant reikalui, pavesdamas prokurorui surinkti ekspertizei daryti reikalingą medžiagą, kaip tai numato BPK 286 str. 2 d. To nepadaręs ir nepagrįstai perdavęs bylą prokurorui, teismas pažeidė jam nustatytą pareigą imtis visų įstatymų numatytų priemonių per įmanomai trumpiausią laiką išsamiai ir nešališkai ištirti nagrinėjamos bylos aplinkybes.

BPK 254 str. 3 d. nustato, jog pirmosios instancijos teismas gali perduoti bylą prokurorui dviem atvejais: (1) dėl iš esmės netinkamai surašyto kaltinamojo akto, kai to pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą, (2) jeigu yra prokuroro prašymas papildyti ikiteisminį tyrimą. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad apylinkės teismas perdavė bylą prokurorui nesant BPK 254 str. 3 d. numatytų tokio sprendimo priėmimo pagrindų, todėl skundžiama nutartis naikintina, byla perduodama toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti, ir perduoti baudžiamąją bylą toliau nagrinėti tam pačiam teismui.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.