Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo N. M. bei Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto.

K. L. ir Z. S. išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Be to, nuosprendžiu S. P. , K. L. ir Z. S. išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 254 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat iš S. P. priteista trys šimtai litų N. M. išlaidoms už advokato darbą atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 14 d. apie 23.40 veikdamas kartu su savo broliu D. P. , prie naktinės parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, panaudojo N. M. atžvilgiu smurtą suduodamas jam smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, kartu su savo broliu padarė N. M. kūno sužalojimus - nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais S. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

K. L. ir Z. S. buvo kaltinami padarę viešosios tvarkos pažeidimą, t. y. tuo, kad jie 2008 m. gegužės 14 d. apie 23.40 veikdami kartu su D. P. , S. P. , prie naktinės parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, necenzūrinis žodžiais įžeidinėjo nukentėjusį N. M. , kiekvienas sudavė pastarajam nemažiau kaip 10 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, taip nežymiai sutrikdydami jo sveikatą. Šiais veiksmais K. L. ir Z. S. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, tačiau pagal šį kaltinimą išteisinti nenustačius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Be to, S. P. , K. L. , Z. S. buvo kaltinami tuo, kad jie 2008 m. gegužės 14 d. apie 23.40 veikdami kartu su D. P. , prie naktinės parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, panaudodami prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, pasikėsino iš N. M. pagrobti pistoletą (duomenys neskelbtini) , 9 mm Makarov, Nr. XEK 1214, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios. Šiais veiksmais S. P. , K. L. , Z. S. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 254 straipsnio 2 dalyje, tačiau pagal šį kaltinimą jie išteisinti, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apelianto nuomone, byloje esančiais įrodymais, t. y. nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, kaltinamųjų paaiškinimais nustatyta, kad kaltinamieji kartu su D. P. dar parduotuvėje be reikalo prikibo prie nukentėjusiojo. Tęsdami veiksmus, pradėtus parduotuvėje, po pertraukos jie visi kartu grįžo atgal, nors tam neturėjo priežasties. Visi nukentėjusįjį užspeitė į aptvertą ir uždarą patalpą ir visi judėjo link nukentėjusiojo. Nė vienas iš jų iki pat pabaigos neatsitraukė, kada nukentėjusiajam buvo užtvertas išėjimas pabėgti iš uždaros patalpos. Nukentėjusiojo manymu, esant tokiems suderintiems visų kaltinamųjų veiksmams bei D. P. kvietimui atimti ginklą bei jo realiam bandymui atimti pistoletą, kaltinamųjų veiksmai atitinka BK 22 straipsnio l dalyje ir BK 254 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Prokuroro manymu, apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.). Teismas neišsamiai išnagrinėjo reikšmingas bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus vertino selektyviai ir nepagrįstai padarė išvadą, kad K. L. ir Z. S. parodymai apie įvykio aplinkybes yra teisingi.

Teismas, vertindamas proceso dalyvių parodymus, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis N. M. nuo pat pradžių davė nuoseklius parodymus, atitinkančius faktines bylos aplinkybes, jis savo parodymus patvirtino ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Tuo tarpu S. P. , Z. S. ir K. L. parodymai duoti teisme, prieštaravo kitiems byloje esantiems duomenims, be to yra prieštaravimų ir tarp jų pačių parodymų, kas leidžia pagrįstai abejoti jų parodymų teisingumu.

Iš bylos duomenų matyti, kad N. M. panaudojus šaunamąjį ginklą, D. P. , S. P. , Z. S. ir K. L. buvo rasti visi kartu vienas šalia kito gulintys parduotuves vidinio kiemo, aptverto tvora, siauroje dalyje. Tai patvirtino ir nukentėjusysis N. M. , kuris parodė, kad pardavėjoms grįžus atgal į parduotuvę, visi keturi užpuolikai, vėl subėgo į siaurą tvora aptvertą teritoriją, kur kiemo gale prie namo sienos ir tvoros, vėl jį mušė. Kad N. M. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas patvirtina ne tik Teismo medicinos instituto specialisto išvada Nr. G2718/08(01), kurioje nurodyti N. M. padaryti kūno sužalojimai, bet ir liudytojų N. P. ir I. P. parodymai. N. M. parodė, kad po to, kai D. P. rusiškai sušuko „davai zaberiom u nevo stvol“ (paimam iš jo ginklą), visi keturi užpuolikai subėgo į tvora aptvertą teritoriją, kur nukentėjusysis tuo metu stovėjo. Pirmas link jo judėjo D. P. , o paskui jį ir kiti vaikinai, paskutinysis link jo judėjo K. L. . Vaikinams priartėjus, jam buvo suduodama daug smūgių į galvos sritį, tuomet kai jam buvo suduodami smūgiai, S. P. buvo jam už nugaros, D. P. stovėjo jam iš kaires, o priekyje jo buvo K. L. ir Z. S. . Šie parodymai patvirtina aplinkybę, jog S. P. būnant N. M. už nugaros, o D. P. stovint jam iš kairės, smūgius iš priekio galėjo suduoti tik prieš N. M. buvę K. L. ir Z. S. .

Be to, prokuroras atkreipia dėmesį, kad teismas vertindamas įrodymus ir darydamas išvadas nesirėmė liudytojos J. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, motyvuodamas tuo, kad jos parodymai šioje ir kitoje byloje tuo pačiu klausimu yra prieštaringi, o kadangi liudytoja yra mirusi, todėl nėra galimybių patikrinti jos parodymų tikrumo. Teismas nurodydamas, kad mirusios liudytojos J. B. parodymai yra prieštaringi, nenurodė jokių konkrečių ir reikšmingų jos duotų parodymų prieštaravimų, todėl akivaizdu, kad nepagrįstai nesirėmė šios liudytojos parodymais, kurie byloje turėtų būti vertinami kaip rašytinis įrodymas.

Apelianto manymu, apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nepasitvirtino N. M. teiginiai apie tai, kad jį puolė visi keturi vaikinai. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, jog K. L. ir Z. S. parodymai apie tai, kad jie buvo pašauti vos tik jiems įėjus į prie parduotuvės esančią, tvora aptvertą teritoriją, yra nuoseklūs, todėl leidžia manyti, kad pastarieji nepadarė, jokių nusikalstamų veiksmų N. M. atžvilgiu. Prokuroro nuomone, šiuo atveju reikėtų išsiaiškinti, kokiu tikslu K. L. ir Z. S. pradėjo judėti link N. M. , užeidami į tvorą aptvertą teritoriją. Akivaizdu, kad jau vien ši aplinkybė rodo, kad K. L. ir Z. S. pritarė D. P. ir S. P. veiksmams puolant N. M. . Todėl neaišku kodėl šiuo atveju teismas nukentėjusiojo N. M. parodymus vertina kritiškai. Peršautų K. L. ir Z. S. radimas įvykio vietoje prie įėjimo į parduotuvę bei tai, kad ant jų drabužių nebuvo rasti artimo šūvio pėdsakai, neva tos aplinkybes, kurios leistų K. L. ir Z. S. parodymus besąlygiškai laikyti teisingais. Akivaizdu, kad visi įvykio dalyviai įvykio vietoje nebuvo statiškose padėtyse ir jų buvimo vietos keitėsi tiek prieinant prie N. M. , tiek ir tuo metu, kai N. M. buvo suduodami smūgiai, tiek ir po to, kai N. M. , išsitraukęs ginklą, pradėjo šaudyti. Be to, prokuroras pastebi, kad teismo konstatuotas K. L. ir Z. S. nekaltumas dėl to, kad ant jų drabužių nerasta artimo šūvio pėdsakų, yra nepagrįstas, kadangi šių pėdsakų nebuvimas yra paaiškinamas bylos aplinkybėmis ir aiškiai išdėstytas balistinio tyrimo metu duotoje išvadoje, kurioje nurodyta, kad artimo šūvio pėdsakai šaudant iš pistoleto (duomenys neskelbtini) nepasireiškia, kai atstumas yra 80 cm ir didesnis, matuojant nuo pistoleto vamzdžio laibgalio iki kliūties.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. dėl K. L. ir Z. S. pripažinimo kaltais pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti visiškai, nukentėjusysis N. M. prašo jo ir prokuroro apeliacinius skundus tenkinti, nuteistasis S. P. , išteisintieji K. L. ir Z. S. bei jų gynėjai prašo prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo N. M. bei Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertinęs pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje nepasitvirtino S. P. pareikštas kaltinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 254 straipsnio 2 dalyje, o K. L. ir Z. S. pareikšti kaltinimai padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 254 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo N. M. bei Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia apygardos teismo išvadų ir negali būti vertinami, kaip pagrindas naikinti ar keisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. nuosprendį.

Motyvai, kuriais atmetami nukentėjusiojo ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinių skundų argumentai dėl išteisintųjų Z. S. ir K. L.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek nukentėjusiojo, tiek prokuroro apeliacinių skundų dalis, kuria prašoma K. L. ir Z. S. pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, negali būti tenkinama. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepatvirtina K. L. ir Z. S. kaltės padarius viešosios tvarkos pažeidimą, kartu šie argumentai nepaneigia išteisintųjų pateiktos versijos apie įvykio metu jų pačių bei kitų, įvykyje dalyvavusių, asmenų atliktus veiksmus.

Vadovaujantis BK 284 straipsnio 1 dalimi, baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog pavartojant prieš nukentėjusįjį N. M. smurtą, buvo padarytas viešosios tvarkos pažeidimas, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šioje baudžiamojoje byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kad K. L. ir Z. S. atliko jiems inkriminuotus veiksmus, kuriais buvo padarytas viešosios tvarkos pažeidimas, t. y., kad jie dalyvavo padarant jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Iš liudytojos N. P. parodymų matyti, kad 2008 m. gegužės 14 d. apie 23.00 val. į parduotuvę, kurioje ji dirbo, užėjo trys iš matymo pažįstami vaikinai, kurie pirko limonadą ir cigaretes. Tuo metu į parduotuvę užėjo iš matymo pažįstamas N. M. , kuris atrodė neblaivus. Atsistojęs į eilę N. M. paprašė vaikinų greičiau apsispręsti dėl ketinamų pirkti produktų ir dėl to tarp jų kilo pokalbis, kuris buvo nei draugiškas, nei konfliktiškas, buvo pasakyta „pakalbėsime lauke“. Vaikinai, nusipirkę limonado ir cigarečių, išėjo. N. M. nusipirkęs alaus taip pat išėjo iš parduotuvės. Netrukus liudytoja išgirdo smūgį į langinę ir su dukra išėjo pažiūrėti, kas nutiko. Kieme pamatė, jog N. M. stovi prie parduotuvės sienos ir kartojo „vaikinai, baikit“, po akimi matėsi mėlynė, kurios, anksčiau nebuvo. N. M. buvo netoli laiptelių, du vaikinai buvo prie jo, du toliau - prie vartelių. Girdėjo, kad vaikinai kažką kalbėjo apie ginklą. Ji liepė skirstytis. Vaikinai paklausė ir nuėjo link automobilio, o N. M. liko stovėti prie parduotuvės lango. Liudytoja su dukra grįžo į parduotuvę. Po kelių minučių pasigirdo šūviai. Išbėgusi į kiemą pamatė keturis ant žemės gulinčius sužeistus vaikinus. Kažkuris iš jų pasakė, kad „jis šaudo tikromis kulkomis“. Link įėjimo į parduotuvę einantis N. M. pasakė „aš šaudžiau, kvieskit greitąją“ (t. 4, b. l. 104 – 107). Liudytoja Irena Pšijemska parodė, kad 2008 m. gegužės 14 d. apie 23.00 val. į parduotuvę, kurioje ji dirbo, užėjo trys iš matymo pažįstami vaikinai. Jie pirko limonado ir cigarečių. Netrukus į parduotuvę užėjo N. M. . Perkant prekes S. P. ir N. M. apsižodžiavo. N. M. nusipirko prekes ir palaukęs porą minučių bei išgirdęs užvedamo automobilio variklio garsą išėjo iš parduotuvės. Maždaug po 1 - 2 min. liudytoja su mama išgirdo smūgį iš lauko į langinę ir išėjo pažiūrėti kas nutiko. Lauke N. M. buvo netoli tvoros galo, dar kiemelyje buvo broliai Stanislavas ir Z. P. . N. M. po akimi matėsi mėlynė. Buvo kalba apie ginklą. Kažkuris iš vaikinų sakė: „būk vyras, o ne mojuok ginklu“. Jos mama liepė skirstytis, ir vaikinai nuėjo savo automobilio link, o N. M. liko prie parduotuvės lango. Sugrįžusios į parduotuvę jos po kelių minučių išgirdo šūvį, o po to ir šūvių seriją. Išbėgusios į lauką pamatė keturis sužeistus vaikinus ir ateinantį N. M. , kuris pasakė „aš šaudžiau, iškvieskit greitąją“. Vaikinai gulėjo tose vietose, kur liko kraujo dėmės (t. 4, b. l. 107 – 108). Iš esmės analogiškus parodymus liudytojos Nijolė ir I. P. davė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 139 – 149, 152 - 161).

Aukščiau paminėtų liudytojų parodymai iš esmės patvirtina aplinkybę, kad viešoje vietoje, prie parduotuvės, buvo panaudotas smurtas prieš nukentėjusįjį N. M. , tokiu būdu pažeidžiant viešąją tvarką. Tačiau, kolegijos manymu, atsižvelgiant į įvykio vietoje buvusių asmenų skaičių svarbu nustatyti, kuris ar kurie iš šių asmenų ir kokius konkrečius veiksmus atliko prieš nukentėjusįjį, dėl ko ir buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir pažeista viešoji tvarka. Šios aplinkybės atsiskleidžia sistemiškai analizuojant nukentėjusiojo, liudytojų, išteisintųjų parodymus bei objektyvius byloje surinktus įrodymus.

Iš nukentėjusiojo N. M. parodymų matyti, jog jam išėjus iš parduotuvės, lauke jį pasitiko trys vaikinai. D. P. puolė jį ir stūmė, jis atsitrenkė į sieną. Šalia D. P. buvo jo brolis, už jų stovėjo dar vienas vaikinas, jo nuomone Z. S. . Tuo metu jis gavo 3 – 4 smūgius į galvos sritį, mušė broliai P., trečiasis vaikinas neturėjo galimybės prie jo prieiti (t. 4, b. l. 98 – 99). Kolegijos manymu, sugretinus nukentėjusiojo parodymus su liudytojų I. ir N. P. parodymais, matyti, jog pirmas epizodas, kuomet visuomenės rimtis buvo sutrikdyta yra tas momentas, kai liudytojos išgirdo smūgį į langinę ir išėjusios į lauką pamatė, jog po nukentėjusiojo akimi atsirado mėlynė, kurios jos anksčiau nematė. Tačiau nė viena iš paminėtų liudytojų neparodė, jog joms išėjus į lauką, jų akivaizdoje išteisintieji K. L. ir Z. S. būtų keikėsi, triukšmavę, naudoję smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, ar kokiais kitais veiksmais trikdę visuomenės rimtį. Abi jos teigė, kad du vaikinai stovėjo arčiau nukentėjusiojo, du toliau. Šioje dalyje liudytojų I. ir N. P. parodymai iš esmės sutampa su nukentėjusiojo N. M. parodymais, kuris teigė, jog jį mušti pradėjo broliai D. ir S. P. , o trečiajam vaikinui nepavyko prieiti arčiau. Taigi, šiuo atveju neginčijamai nustatyta, kad pirmąjį kartą prieš nukentėjusįjį smurtą naudojo tik broliai D. ir S. P. . Be to, liudytojų I. ir N. P. parodymai iš esmės sutampa su nuteistojo S. P. ir išteisintųjų K. L. ir Z. S. parodymais. Visi jie analogiškai patvirtino, kad arčiausiai nukentėjusiojo buvo būtent D. P. ir S. P. . Taip pat nėra pagrindo abejoti nesuinteresuotų liudytojų I. ir N. P. parodymais, kad joms išėjus į lauką ir paprašius skirstytis, vaikinai ėjo link automobilio. Visgi, tiek iš byloje esančio kaltinamojo akto, tiek iš prokuroro bei nukentėjusiojo apeliacinių skundų matyti, jog kaltinančiosios pusės nuomone, viešosios tvarkos pažeidimas taip pat vyko tuomet, kai tariamai visi keturi įvykyje dalyvavę vaikinai antrą kartą užspeitė nukentėjusįjį prie parduotuvės esančios nišos kampe ir ten prieš jį naudojo smurtą. Teisėjų kolegijos nuomone, vertindamas tolimesnę įvykio eigą, apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad konfliktas tęsėsi tik tarp nukentėjusiojo ir brolių D. ir S. P. . Nors byloje nėra nustatyta, kas paskatino brolius D. ir S. P. tęsti konfliktą su nukentėjusiuoju, tačiau iš nustatytų faktinių aplinkybių bei nukentėjusiojo, nuteistojo, liudytojų ir išteisintųjų parodymų matyti, kad K. L. ir Z. S. nukentėjusiojo atžvilgiu jokių veiksmų neatliko ir iš esmės negalėjo atlikti, ką nepagrįstai tvirtina apeliantai. Taip pat jie neatliko jokių kitų veiksmų, kuriais būtų sutrikdyta visuomenės rimtis. Išteisintieji iš esmės vienodai ir nuosekliai parodė, kad išėję iš parduotuvės nuėjo iki automobilio, prie kurio parūkė bei jame paliko pirkinius ir tada ėjo link parduotuvės ieškoti brolių D. ir S. P. . Išgirdę šūvį įbėgo pro vartelius, kur ir buvo visi pašauti (t. 4, b. l. 80, 84). Tokius jų parodymus patvirtina ir faktinės bylos aplinkybės. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog įvykio vietoje ties varteliais, prie įėjimo į parduotuvę rasta raudonos spalvos dėmė, pagal įvykio vietos protokolą ši dėmė yra apytiksliai 4 m atstumu nuo vietos, kurioje teigia buvęs nukentėjusysis (t. 1, b. l. 13 – 30). Liudytojos I. ir S. P. apklausiamos ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad būtent toje vietoje jos po šūvių rado gulinčius sužeistus Z. S. ir K. L. , kurių vienas buvo atsirėmęs į vartelių stulpą, o kitas gulėjo prie įėjimo laiptelių (t. 1, b. l. 143, 155). Tai, kad išteisintieji išties buvo nuėję iki automobilio, patvirtina ir ta aplinkybė, kad įvykio vietos apžiūros protokole nėra užfiksuota, jog įvykio vietoje būtų rasti jų pirkiniai. Maža to, kolegijos manymu, dėl įvykio vietos specifikos apskritai nebuvo įmanoma keturiems vaikinams vienu metu vartoti smurtą prieš nukentėjusįjį, ką pagrįstai nuosprendyje konstatavo apygardos teismas. Pats nukentėjusysis parodė, kad smurtą keturi vaikinai jo atžvilgiu vartojo užspeitę jį į prie parduotuvės esančios nišos galą. Tą patį jis tvirtina ir apeliaciniame skunde, nurodydamas, kad buvo užspeistas pačiame nišos gale. Tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad toje vietoje nišos plotis yra 110 cm (t. 1, b. l. 32 – 59). Kolegijos nuomone, tokioje siauroje vietoje praktiškai neįmanomas penkių aktyviai judančių suaugusių asmenų veikimas. Juolab, kad ir pats nukentėjusysis, duodamas parodymus apie pirmąjį jo mušimo epizodą nurodė, kad jį mušė broliai D. ir S. P. , o kitiems prieiti arčiau nebuvo galimybės (t. 4, b. l. 99).

Teisėjų kolegijos manymu, nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad vienas iš užpuolikų, t. y. S. P. buvo jam už nugaros. Tokios aplinkybės prieštarauja tiek paties nukentėjusiojo parodymams, tiek įvykio vietos apžiūros protokolui. Kaip jau minėta, pats nukentėjusysis parodė, kad buvo užspeistas į nišos kampą. Taigi, jei vienas iš užpuolikų būtų užlindęs jam už nugaros, tai po šūvių jis būtų likęs gulėti būtent nišos kampe. Tuo tarpu pagal liudytojos I. P. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus bei prie jų esančią schemą, nuteistasis S. P. rastas ne pačiame nišos kampe, nors ir tolimesnėje jos pusėje (t. 1, b. l. 152 – 161). Atitinkamai kolegija mano, kad nepagrįsti ir prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad įvykio metu S. P. būnant nukentėjusiajam už nugaros, D. P. stovėjo jam iš kaires, o priekyje jo buvo K. L. ir Z. S. , todėl smūgius iš priekio galėjo suduoti tik prieš N. M. buvę K. L. ir Z. S. . Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad tariamai visiems užpuolikams suduodant smūgius jis išsitraukė ginklą ir ėmė šaudyti be pertraukų. Tokiu atveju Z. S. ir K. L. iš esmės negalėjo atsidurti net už keturių metrų nuo tos vietos, kurioje teigė buvęs nukentėjusysis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aplinkybę, jog su nukentėjusiuoju artimą fizinį kontaktą turėjo tik du asmenys patvirtina ir ekspertizės aktai, kuriais nustatyta, jog D. P. ir S. P. drabužiuose, kuriais jie vilkėjo įvykio metu, yra artimo šūvio pėdsakai, tuo tarpu K. L. ir Z. S. drabužiuose artimo šūvio pėdsakų nerasta (t. 3, b. l. 61 – 69,73 – 76, 80 – 85, 88 – 93). Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad ta aplinkybė, jog ant K. L. ir Z. S. drabužių nerasta artimo šūvio, paaiškinama ekspertizės aktu, kuriame konstatuota, kad tokie pėdsakai šaudant iš pistoleto „Baikal – 442“ nepasireiškia kai atstumas yra 80 cm ir didesnis, matuojant nuo pistoleto vamzdžio laibgalio iki kliūties. Iš tokio apeliacinio skundo argumento galima suprasti, kad prokuroras mano, jog 80 cm atstumas pakankamai nedidelis ir asmuo būdamas tokiu atstumu galėjo naudoti smurtą prieš nukentėjusįjį. Visgi kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal paminėtą ekspertizės aktą artimo šūvio pėdsakai nepasireiškia, kai kliūtis yra už 80 cm būtent nuo ginklo laibgalio. Tuo tarpu iš byloje esančio N. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo matyti, kad į užpuolikus N. M. šovė ginklą visiškai ištraukęs iš dėklo nukreipęs į užpuolikus (t. 3, b. l. 2 – 4). Kolegijos manymu, tokiu atveju nurodomas 80 cm atstumas ženkliai padidėja, t. y. mažiausiai per nukentėjusiojo rankos bei ginklo ilgį.

Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių, kolegija mano, jog nukentėjusysis nepagrįstai tvirtina, kad pardavėjoms liepus visiems skirstytis ir įėjus į parduotuvę, smurtą prieš jį toliau vartojo visi keturi įvykyje dalyvavę vaikinai. Aukščiau aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad šioje dalyje apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog prieš nukentėjusįjį smurtavo tik broliai D. ir S. P. .

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad tik nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, o nuteistojo bei išteisintųjų parodymai prieštaringi. Tačiau kolegijos manymu, toks prokuroro apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nors nukentėjusiojo N. M. parodymai duoti skirtingose proceso stadijose iš esmės tarpusavyje nebuvo prieštaringi, tačiau kai kuriose detalėse jie prieštarauja ne tik nuteistojo ir išteisintųjų, bet ir nesuinteresuotų liudytojų I. ir N. P. parodymams. Šios liudytojos parodė, kad N. M. prieš išeidamas iš parduotuvės išsitraukė iš dėtuvės ginklą ir jį užsikišo už diržo, o pats nukentėjusysis aiškino, kad ginklą išsitraukė iš dėtuvės tik lauke, kai jį tariamai puolė vaikinai. Minėtos liudytojos taip pat parodė, kad pirmą kartą į lauką išėjo išgirdusios smūgį į langinę, o antrą kartą – išgirdusios šūvius, tuo tarpu N. M. teigė, kad pardavėjos iš parduotuvės išėjo jam iššovus įspėjamąjį šūvį. Parodymų dalyje dėl nukentėjusiojo vartoto alkoholio, N. M. parodė, kad po įvykio dėl patirto streso išgėrė šiek tiek alaus, todėl alkotesteriu užfiksuotas jo apsvaigimas nuo alkoholio. Tačiau liudytojos I. ir N. P. parodė, kad nukentėjusiojo pirktą alų rado ant tvoros pakabintame maišelyje, alus nebuvo atidarytas ir jį kitą dieną pasiėmė pats nukentėjusysis su žmona. Analogiškai ir išteisintųjų bei nuteistojo parodymai neesminėse detalėse yra prieštaringi, tačiau tiek pastarųjų, tiek nukentėjusiojo parodymų prieštaravimai šiuo atveju nelaikytini trukdančiais nustatyti byloje objektyvią tiesą, nes esminėse detalėse jie sutampa tarpusavyje, juos patvirtina nesuinteresuotų liudytojų I. ir N. P. parodymai bei objektyvūs bylos įrodymai. Tuo tarpu neesminiai nesutapimai visų konflikte dalyvavusių bei neutralių, nesuinteresuotų liudytojų parodymuose šiuo atveju paaiškinami įvykyje dalyvavusių asmenų skaičiumi, greitai besikeičiančiais įvykiais, taip pat ir tuo, jog konflikte dalyvavę bei jį stebėję asmenys dėl patirto streso galėjo iš dalies skirtingai interpretuoti tam tikrus įvykius ir situacijas. Juolab, kad kolegijos manymu, paminėti prieštaravimai neturi esminės įtakos kaltės nustatymui bei nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Taip pat atmetami prokuroro bei nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentai, jog K. L. ir Z. S. judėjo link nukentėjusiojo N. M. , užeidami į tvorą aptvertą teritoriją, ir tai patvirtina, kad visų įvykio vietoje buvusių asmenų veiksmai buvo suderinti, jie pritarė brolių D. ir S. P. vartojamam smurtui, todėl jų veiksmų nereikia individualizuoti. Kolegija konstatuoja, kad vadovaujantis BK 284 straipsnio 1 dalimi, vienas iš būtinųjų viešosios tvarkos pažeidimo objektyviųjų požymių yra šios nusikalstamos veikos padarymo būdas. Šio straipsnio dispozicijoje nurodyta, kad viešosios tvarkos pažeidimas turi pasireikšti vienu iš šių būdų: 1) įžūliu elgesiu; 2) grasinimais; 3) patyčiomis; 4) vandališkais veiksmais. Iš bylos medžiagos matyti, kad išteisintieji Z. S. ir K. L. neatliko nė vieno iš paminėtų veiksmų. Jau minėta, kad įvykį mačiusios liudytojos I. ir N. P. , nuteistasis S. P. nepatvirtino, kad Z. S. ir K. L. būtų vartoję keiksmažodžius ar naudoję smurtą prieš nukentėjusįjį N. M. , dėl ko būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Tai neigė ir patys išteisintieji. Šias aplinkybes nurodė tik pats nukentėjusysis N. M. , tačiau jų nepatvirtina nei apklausti liudytojai nei kiti byloje surinkti bei jau anksčiau aptarti objektyvūs įrodymai. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 2 dalimi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Kolegijos manymu, vien tos aplinkybės, kad išteisintieji įvykio metu buvo įvykio vietoje ir kad nukentėjusysis tokį jų buvimą suvokė, kaip jam keliamą grėsmę bei suderintus visų keturių įvykio vietoje buvusių asmenų veiksmus, neleidžia daryti neginčijamą išvadą, kad Z. S. ir K. L. pritarė brolių S. ir D. P. veiksmams. Taip pat neleidžia manyti, kad jų tyčia buvo nukreipta daryti viešosios tvarkos pažeidimą. Visi aukščiau aptarti ir teisėjų kolegijos atmesti nukentėjusiojo bei prokuroro apeliacinių skundų argumentai, vertintini kaip prielaidos, nes jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Teismų praktika taikant BPK normas reglamentuojančias nuosprendžio surašymą bei 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas numato, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Visos abejonės, kai jų nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į S. P. , Z. S. ir K. L. pareikštų įtarimų bei kaltinimų netikslumus bei jų abstraktumą. Visiems trims paminėtiems asmenims pareikšti iš esmės analogiški įtarimai bei kaltinimai iš kurių galima spręsti, jog kiekvienas iš jų nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas. Iš tokių įtarimų bei kaltinimų galima daryti išvadą, jog nukentėjusiajam šie trys asmenys sudavė ne mažiau kaip 30 smūgių, neskaitant įvykio vietoje pašauto D. P. suduotų smūgių, kuris bylos duomenimis taip pat smurtavo prieš nukentėjusįjį. Tačiau iš byloje esančios 2008 m. gegužės 15 d. Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G2718/08(01), matyti, kad N. M. padaryti sužalojimai padaryti mažiausiai 10 trauminių poveikių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atmeta prokuroro apeliacinio skundo argumentą, kad apygardos teismas be pagrindo nesirėmė liudytojos J. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes tokius jos parodymus galėjo laikyti rašytiniu įrodymu. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoją J. B. prokuroras apklausė 2008 m. birželio 13 ir 15 d., daugiau šios liudytojos apklausų byloje nėra, tame tarpe ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais. Ši sąlyga taikoma tiek rašytiniams įrodymams, tiek asmenų parodymams, tiek kitiems byloje esantiems duomenims prieš pripažįstant juos įrodymais. Todėl kolegijos manymu, prokuroras nepagrįstai tvirtina, kad liudytojos J. B. parodymus buvo galima vertinti, kaip rašytinį įrodymą, nes net ir vertinant jos apklausos protokolus, kaip rašytinius duomenis, nebuvo galimybės jų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Juolab, kad iš liudytojos J. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog minėtų apklausų metu ji davė skirtingus parodymus apie esmines įvykio aplinkybes (pvz.: įvykyje dalyvavusių asmenų skaičių). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme liudytoja nebuvo apklausta, nes yra mirusi. Taigi, teismas neturėjo galimybės patikrinti, kurie liudytojos parodymai teisingi, apklausdamas ją teismo posėdyje, t. y. negalėjo šių duomenų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kolegija mano, kad šie parodymai pagrįstai nepripažinti byloje įrodymu. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, liudytojos J. B. prokurorui duotus parodymus buvo galima teismo posėdžio metu perskaityti kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti, ką apygardos teismas ir padarė (t. 4, b. l. 117, 118). Tačiau patys parodymai nelaikytini savarankišku įrodymu baudžiamojoje byloje ir jais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Maža to, kolegija konstatuoja, kad tokiais liudytojos J. B. parodymais grindžiant nuosprendį būtų pažeistos kaltinamųjų teisės, nes jie jokioje proceso stadijoje negalėjo užduoti šiai liudytojai klausimus. Tokia kaltinamųjų teisė įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismas pagrįstai Z. S. ir K. L. išteisino pagal BK 284 straipsnio dalį, nenustačius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Atsižvelgdama į tai, kad nei nukentėjusysis N. M. , nei Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras neginčija nuosprendžio dalies, kuria S. P. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl šios nuosprendžio dalies nepasisako.

Motyvai, kuriais atmetami nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai dėl Z. S. , K. L. ir S. P. pripažinimo kaltais pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria S. P. , Z. S. ir K. L. išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 254 straipsnio 2 dalį, pagrįsta ir teisėta. Kolegijos manymu, nukentėjusiojo N. M. apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis konstatuota, jog šiuo atveju nebuvo padaryta ši nusikalstama veika.

Atsakomybė pagal BK 254 straipsnio 2 dalį kyla asmeniui, jei jis panaudojęs fizinį ar psichinį smurtą pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtino S. P. , Z. S. ir K. L. kaltės pasikėsinus pagrobti N. M. priklausantį šaunamąjį ginklą.

Visų pirma, pastebėtina, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad išteisintieji bei nuteistasis apskritai būtų kokiu nors būdu susitarę pagrobti nukentėjusiojo ginklą ar atlikę į tai nukreiptus veiksmus. Dėl to, kad išteisintieji Z. S. ir K. L. neatliko jokių aktyvių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, jau pasisakyta aukščiau, atmetant nukentėjusiojo ir prokuroro apeliacinių skundų argumentus dėl išteisintųjų veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Todėl kolegija dar kartą dėl tų pačių aplinkybių nepasisako. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nuteistasis S. P. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad tik jo brolis D. P. bandė nukreipti nukentėjusiojo ranką su ginklu į šoną, kai pamatė, jog nukentėjusysis išsitraukė ginklą ir nukreipė į jų pusę (t. 4, b. l. 76). Analogiškus parodymus davė ir išteisintieji Z. S. ir K. L. (t. 4, b. l. 80, 84). Nukentėjusysis N. M. taip pat parodė, kad ištraukęs ginklą, išsivadavo būtent iš D. P. rankos ir šovė (t. 4, b. l. 100). Taigi akivaizdu, kad nuteistasis S. P. taip pat neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų bandęs pagrobti nukentėjusiojo ginklą. Šioje dalyje tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo, tiek išteisintųjų parodymai visiškai sutampa. Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad mėginimas nukreipti ginklą ir išvengti galimų sužalojimų negali būti vertinamas, kaip pasikėsinimas pagrobti ginklą. Vien nukentėjusiojo nurodoma aplinkybė, kad vienam iš užpuolikų tariamai pašaukus kitus atimti ginklą, kiti pritardami pajudėjo jo kryptimi, negali būti vertinama, kaip pagrindas konstatuoti, jog šie asmenys turėjo vieningą tyčią pagrobti nukentėjusiojo ginklą. Juolab, kad tokias aplinkybes nurodė tik nukentėjusysis, kiti įvykyje dalyvavę asmenys neparodė, kad buvo kalba apie ginklo atėmimą. To nepatvirtina ir objektyvūs bylos įrodymai. Pati įvykio situacija liudija, kad konfliktas ir muštynės tarp nukentėjusiojo ir kitų asmenų kilo aiškinantis asmeninio pobūdžio nesutarimus, aktyviai įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmai buvo sąlygoti chuliganiškų paskatų, o ne turint tikslą pagrobti nukentėjusiojo šaunamąjį ginklą.

Antra, kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 254 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo dalykas yra šaunamasis ginklas, šaudmenys, sprogmenys, sprogstamoji medžiaga, o subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad siekia užvaldyti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantį šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, ir nori taip veikti. Taigi, net ir tokiu atveju, jei būtų nustatyta, jog nuteistasis S. P. bei išteisintieji Z. S. ir K. L. išties turėjo vieningą tiesioginę tyčią iš nukentėjusiojo pagrobti ginklą, būtina nustatyti, jog jų tyčia buvo nukreipta pagrobti ne bet kokį, o būtent šaunamąjį ginklą. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nė vienas iš paminėtų asmenų neparodė, jog suprato, kad nukentėjusysis N. M. turi būtent šaunamąjį ginklą, visi teigė tai supratę tik po to, kai buvo pašauti. Tai patvirtina ir liudytojų I. ir N. P. parodymai iš kurių matyti, kad po šūvių joms išėjus iš parduotuvės kažkuris iš pašautųjų pasakė, jog nukentėjusysis šaudė tikromis kulkomis. Nukentėjusysis taip pat neparodė, kad būtų perspėjęs, jog panaudos būtent šaunamąjį ginklą. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis bei išteisintieji būtų suvokę, jog nukentėjusysis turi būtent šaunamąjį ginklą, kolegija byloje nenustatė.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai S. P. , Z. S. ir K. L. išteisino pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta ši nusikalstama veika.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiojo N. M. ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmesti.