Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Matiukienės, teisėjų Klavdijos Kruminienės ir Vaclovo Iždono,

išteisintiesiems E. A. ir E. Ž. bei jų gynėjams adv. Alfonsui Daukantui ir Romualdui Šeporaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiojo M. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. ir E. Ž. pagal LR BK 138 str. 1 d. išteisinti, teismui nustačius, jog jie veikė būtinosios ginties aplinkybėmis.

M. L. 5000 litų civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Prokuroro civilinis ieškinys dėl M. L. gydymo išlaidų atlyginimo priteisimo iš E. A. ir E. Ž. Valstybinei ligonių kasai paliktas nenagrinėtu.

E. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2006-01-01, apie 7 val., Šiaulių rajono (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kieme, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. Ž. ir J. P., sužalojo M. L., padarydami jam šiuos kūno sužalojimus: galvos smegenų sukrėtimą, nubrozdinimą apatinėje lūpoje, abiejų plaštakų sulenkiamajame paviršiuje, dešinės plaštakos 1, 3, 4, 5 pirštuose, dešinio kelio abiejų blauzdų išoriniame paviršiuje, muštines žaizdas dešiniajame sėdmenyje ir dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje, kraujosruvas dešiniajame žaste, dešiniajame dilbyje, kairės šlaunies priekiniame paviršiuje, o būtent, E. A. sudavus 2 kartus lazda į galvą, koja spyrus ir lenta sudavus į šonus ne mažiau kaip 10 kartų, dėl ko M. L. su lentoje buvusia vinimi įdūrė 2 kartus į dešinę šlaunį, E. Ž. sudavus lenta 1 kartą į peties sritį, kumščiu sudavus į galvą ne mažiau 10 kartų, įkandus M. L. į dešinės rankos nykštį, J. P. kumščiu sudavus į galvą ne daugiau 7 kartų, koja spyrus į šonus ne mažiau 10 kartų, 1 kartą metus į galvą gulinčiam ant žemės M. L. stalviršį bei 1 kartą – medžio kaladę, iš viso bendrai sudavė ne mažiau 22 smūgių bukais kietais daiktais, kuo M. L. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes galvos smegenų sukrėtimas sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, t.y. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 138str.1d.

E. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2006-01-01, apie 7 val., Šiaulių rajono (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kieme, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. A. ir J. P., sužalojo M. L., padarydami jam šiuos kūno sužalojimus: galvos smegenų sukrėtimą, nubrozdinimą apatinėje lūpoje, abiejų plaštakų sulenkiamajame paviršiuje, dešinės plaštakos 1, 3, 4, 5 pirštuose, dešinio kelio abiejų blauzdų išoriniame paviršiuje, muštines žaizdas dešiniajame sėdmenyje ir dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje, kraujosruvas dešiniajame žaste, dešiniajame dilbyje, kairės šlaunies priekiniame paviršiuje, o būtent, E. A. sudavus 2 kartus lazda į galvą, koja spyrus ir lenta sudavus į šonus ne mažiau kaip 10 kartų, dėl ko M. L. su lentoje buvusia vinimi įdūrė 2 kartus į dešinę šlaunį, E. Ž. sudavus lenta 1 kartą į peties sritį, kumščiu sudavus į galvą ne mažiau 10 kartų, įkandus M. L. į dešinės rankos nykštį, J. P. kumščiu sudavus į galvą ne daugiau 7 kartų, koja spyrus į šonus ne mažiau 10 kartų, 1 kartą metus į galvą gulinčiam ant žemės M. L. stalviršį bei 1 kartą – medžio kaladę, iš viso bendrai sudavė ne mažiau 22 smūgių bukais kietais daiktais, kuo M. L. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes galvos smegenų sukrėtimas sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, t.y. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 138str.1d.

J. P. 2006m. sausio 1d., apie 8 val. ryto, atvykus policijai, buvo rastas miręs su durtine žaizda krūtinės srityje (duomenys neskelbtini) kaime Šiaulių rajone (duomenys neskelbtini) gatvėje ties namu (duomenys neskelbtini) (t.1,b.l. 70-71).

Šiaulių rajono apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu iš kaltinimo E. A. ir E. Ž. pašalino aplinkybes, kad E. A. , E. Ž. ir J. P. mušė nukentėjusįjį M. L. kumščiais į galvą, kad E. A. sudavė M. L. du kartus lazda į galvą ir kad E. A. sudavė M. L. smūgius lenta su vinimi, pripažinęs, kad byloje nėra surinkta tai patvirtinančių įrodymų.

Taip pat Šiaulių rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu pripažinęs, kad 2006m. sausio 1d., apie 7val., (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) namo kieme, E. A., gindamas savo namų neliečiamybę, juose buvusius artimųjų, mažamečio vaiko bei savo sveikatą ir gyvybę nuo į namus įsibrovusio, peiliu besišvaistančio bei juo grasinančio M. L. ir jam sutikę padėti E. Ž. ir J. P. (kuris po to rastas įvykio vietoje nužudytas), pasipriešino M. L. ir bendrais veiksmais, suduodami 22 smūgius, jį sužalojo, padarydami M. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą, kaltinamuosius E. A. ir E. Ž. pagal LR BK 138 str. 1 dalį išteisino, teismui nustačius, jog jie veikė būtinosios ginties aplinkybėmis.

Apeliaciniu skundu Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašė Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006-11-24 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

1. E. A. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 1 d. ir, vadovaujantis BK 55 str., skirti su laisvės atėmimu nenusijusią bausmę – laisvės apribojimą 2 metams, uždraudžiant bausmės laikotarpiu bendrauti su E. Ž. bei įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose bei neatlygintinai per 6 mėnesius išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

2. E. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 1 d. ir, vadovaujantis BK 55 str., skirti su laisvės atėmimu nenusijusią bausmę – laisvės apribojimą 1 metams 10 mėnesių, uždraudžiant bausmės laikotarpiu bendrauti su E. A. bei įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose bei neatlygintinai per 6 mėnesius išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

3. patenkinti pareikštą civilinį ieškinį Valstybinės ligonių kasos naudai.

Apeliantas skunde nurodė, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, jame išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje netinkamai įvertino aplinkybę, kad E. A. kreipimasis pagalbos į kitus asmenis buvo efektyvesnis, nes policijos pareigūnai atvyko ne iš karto po kreipimosi į juos, o tik praėjus valandai po įvykio. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad kaltinamieji tikėjosi patys įvesti tvarką, ką patvirtina lentos ir lazdos susiradimas, o į policiją jie kreipėsi jau po įvykio, supratę, kad situacija tapo nevaldoma. Be to, duomenų, kada buvo kreiptasi į policiją ir per kiek laiko policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą, byloje nėra, todėl nuosprendžiu nepagrįstai sumenkintas policijos įvaizdis.

Apeliantas nurodė, kad teismas netinkamai vertino ir tą aplinkybę, kad M. L. į E. A. butą atvyko ir užėjo ne savo iniciatyva, bet kartu su O. K. , pastarajai pasiūlius, be to, buvo sumuštas ne bute, o daugiabučio namo kieme, kas paneigia grubų būsto neliečiamybės pažeidimą.

M. L. pinigų iš E. A. nereikalavo, joks realus pavojus E. A. , jo šeimos narių bei O. K. gyvybei ar sveikatai dėl to, kad M. L. turėjo peilį, nebuvo kilęs, jis jokių sužalojimų minėtiems asmenims nepadarė ir negrasino tą padaryti. Be to, neaišku kuo remdamasis teismas nustatė, kad M. L. buvo ginkluotas ir peiliu norėjo pasinaudoti kaip ginklu. Nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad kokie nors M. L. veiksmai būtų buvę pavojingi, todėl nebuvo pagrindinės sąlygos atsirasti teisei į būtinąją gintį.

E. A. argumentas, kad jis, išsigandęs jog nenukentėtų namuose buvęs kūdikis, išbėgo kviestis pagalbos, nepagrįstas, nes byloje nėra jokių duomenų apie mažametį vaiką, todėl turėjo būti vertinamas kaip jo bandymas išvengti atsakomybės už savo nusikalstamus veiksmus.

Skunde apeliantas taip pat nurodė, kad teismo argumentai, jog kaltinamieji, siekdami nutraukti peiliu ginkluoto nepažįstamo asmens veiksmus, pasiėmė ne kūnui sužaloti pritaikytas priemones, o pakeliui rastą paprastą lentgalį, neatitinka bylos aplinkybių, kadangi E. Ž. pasiėmė lentą su į ją įkaltomis vinimis, iš anksto nusprendęs ją panaudoti M. L. atžvilgiu, kas laikytina lentos pritaikymu kūnui sužaloti.

Kadangi įvykio vietos apžiūros metu buvo rasti ir paimti trys peiliai, o byloje nenustatyta, kaip jie įvykio vietoje atsidūrė, teismas negalėjo atmesti tikimybės, kad E. A. , E. Ž. bei J. P. taip pat turėjo pasiėmę peilius, o prasidėjus grumtynėms, kažkuris iš jų galėjo sužaloti E. Ž. , o vėliau ir J. P.

Nors kaltinime buvo nurodyta, kad M. L. buvo suduotas 41 smūgis, tačiau neaišku, kuo remdamasis teismas M. L. suduotų smūgių skaičių sumažino iki 22. Nors pasak teismo medicinos specialisto J.Sakalo nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau kaip 22 smūgių pasekoje, tačiau tai nėra tolygu 22 sužalojimams, todėl darytina išvada, kad teismo nuosprendis nepagrįstas ir nemotyvuotas, o jame išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuosprendžio pagrįstumu verčia abejoti ir tai, kad teismo nuomone, M. L. padaryti 22 kūno sužalojimai nėra labai didelis sužalojimų skaičius prieš agresyvius M. L. veiksmus. Be to, neaišku, kodėl iš kaltinimo buvo pašalintas vienas įkandimas, nors abu kaltinamieji šią aplinkybę pripažino.

Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai nesiaiškino aplinkybės, kaip M. L. buvo pargriautas, kuris asmuo prie kurio sparčiau artėjo, kas turi reikšmę nustatant, kas puolė, o kas gynėsi. Kadangi pirmą smūgį sudavė E. Ž., tai patvirtina faktą, jog ne M. L. užpuolė nukentėjusiuosius, o pastarieji gynėsi, bet priešingai – M. L. buvo užpultas, sumuštas ir turėjo teisę į būtinąją gintį. Be to, apylinkės teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo parodymus, kad peilį jis pasiėmė tik E. A. pasakius, jog pasiims kirvį ir jį sužalos.

Teismas, preziumuodamas kaltinamųjų teisę į būtinąją gintį, nekreipė dėmesio į tai, kad M. L. buvo vienas su peiliu, o kaltinamieji buvo trise su pritaikytomis žaloti lenta ir lazda, o tai yra kiekybinė persvara ne tik žmonių skaičiumi, bet ir galimybe daryti sužalojimus. Neaišku, kodėl ir kokius M. L. veiksmus teismas laikė agresyviais ir kodėl pripažino, kad M. L. ėjo link kaltinamųjų agresyviai prieš juos nusiteikęs, nors to nepatvirtino net patys kaltinamieji. Iš nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų nematyti, kad teismas būtų sprendęs klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija. Teismas privalėjo išanalizuoti, kiek ir kokių asmenų buvo įvykio vietoje, kaip jie suvokė situaciją, ar matė kokius nors agresyvius ir teisei priešingus M. L. veiksmus, girdėjo jo grasinimus, kaip elgėsi patys kaltinamieji, ar jie buvo agresyvūs, tačiau to nepadarė. Vertindamas E. A. ir E. Ž. veiksmus kaip būtinąją gintį, teismas neatsižvelgė į tai, kad šie veiksmai buvo atlikti po to, kai menamas kėsinimasis jau buvo atremtas ir pasibaigęs. Išvadą, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo, be kitų įrodymų patvirtina ir kaltinamojo E. Ž. parodymai, jog E. A. jį kvietė ne ką nors ginti, o „daryti tvarką“.

Prokuroro teigimu, teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad O. K. nebuvo M. L. skolinga, neatkreipė dėmesio į liudytojos I. Š. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, jog į (duomenys neskelbtini) kaimą važiavo todėl, kad O. K. turėjo atiduoti pinigus M. L. ir šios liudytojos parodymus nemotyvuotai atmetė. Teismas taip pat neatsižvelgė į liudytojos G. K. parodymus, kad jos dukra prieš Naujuosius 2006 metus jai buvo sakiusi, kad yra skolinga M. L.

Apeliantas skunde taip pat nurodė, jog neaišku, kodėl teismas patikėjo nenuosekliais kaltinamojo E. A. parodymais, o nuoseklius nukentėjusiojo M. L. , kuris buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, atmetė. Teismas, nenurodydamas motyvų, atmetė ir liudytojos E. J. parodymus, tuo parodydamas savo šališkumą. Teismo šališkumą patvirtina ir ta aplinkybė, jog jis savo iniciatyva, dar neapklausus nukentėjusiojo ir nesant pagrindo abejoti jo parodymais, rinko nukentėjusįjį M. L. charakterizuojančią medžiagą.

Prokuroras nurodė, kad, nagrinėjant baudžiamąją bylą, taip pat buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai: nesuteikdamas nagrinėjimo teisme dalyviams replikos teisės, teismas pažeidė LR BPK 293 str. 5 dalies nuostatas, o 2006-08-31 nutartimi panaikindamas E. Ž. kardomąją priemonę, o ne pakeisdamas ją į švelnesnę, pažeidė LR BPK 139 str. 1 dalies reikalavimus. Be to, šioje nutartyje nenurodydamas kardomosios priemonės panaikinimo motyvų ir reikšdamas pasitikėjimą E. Ž. bei iš anksto vertindamas E. Ž. duotus parodymus, teismas išreiškė išankstinę nuomonę E. Ž. atžvilgiu.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. L. prašė Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 24 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: E. A. ir E. Ž. pripažinti kaltais padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 1 d. ir jiems paskirti straipsnio sankcijoje numatytas bausmes, taip pat priteisti iš E. A. ir E. Ž. solidariai M. L. 5000,- litų neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde apeliantas nurodė, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Apeliantas mano, kad išteisintųjų E. A. ir E. Ž. bei mirusiojo J. P. veiksmai jo, t.y. nukentėjusiojo M. L., atžvilgiu neatitiko būtinosios ginties sąlygų, o šios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių:

- kad O. K. nebuvo M. L. skolininke, kad nežadėjo grąžinti skolos ir nekvietė jo į pietinį Šiaulių miesto rajoną atsiimti pinigus, nes liudytojos E. J. , G. K. ir I. Š. patvirtino skolos faktą ir O. K. pažadus grąžinti skolą nukentėjusiajam;

- kad M. L. be teisinio pagrindo reikalavo pinigų iš O. K. ir jos pusbrolio E. A., kurio nepažinojo, neturėjo nieko bendro su skola, kad į E. A. butą pateko nekviestas, nes liudytoja O. K. pati pripažino skolą ir pati pasiūlė M. L. važiuoti į (duomenys neskelbtini) kaimą, kur tikėjosi gauti pinigų, pati atsivedė M. L. į E. A. butą, todėl M. L. į E. A. butą pateko teisėtai ir byloje nėra įrodymų, kad jis reikalavo skolos iš E. A. ;

-kad M. L. įeidamas į butą su O. K. su savimi turėjo peilį, nes byloje nepaneigti M. L. parodymai, kad peilį jis pasiėmė apsigynimui E. A. bute, kai pastarasis pradėjo ieškoti kirvio;

- kad M. L. peiliu grasino Aleksandravičiui ar jo šeimos nariams, nes byloje apklausti liudytojai to nepatvirtino, o liudytojas B., bendravęs su nukentėjusiuoju, patvirtino, kad jam neatrodė, jog bus blogai;

- kad M. L. E. A. į tualetą lydėjo su peiliu rankoje, nes liudytojų E. J. ir O. K. parodymuose užfiksuota, jog pirmas iš buto išėjo E. A. , o po to M. L.

- kad kaltinamieji ir jis artėjo vieni prie kitų, kas rodė nukentėjusiojo agresyvumą ir pavojingumą, nes jis prieš kaltinamuosius nėjo ir buvo sumuštas beveik priešais namo laiptus.

Apeliantas mano, kad nebuvo įrodytas jo (M. L.) kėsinimasis į E. A. nuosavybę, pastarojo asmenį bei šeimos narius, kadangi kaltinamasis E. Ž. nurodė, jog E. A. jį kvietė eiti „daryti tvarką“.

Teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus ir rėmėsi liudytojų O. K. ir I. Š. parodymais, jog jis iš E. A. pinigų reikalavo grasindamas pastarajam peiliu.

Apelianto teigimu, visiškai nesuprantama, kuo remdamasis teismas nustatė, kad jam nebuvo suduoti smūgiai lenta su vinimi, nors šis faktas užfiksuotas specialisto išvadoje ir jo paaiškinime. Nepagrįstas ir teismo teiginys, kad specialisto išvadoje nenurodytas joks M. L. padarytas galvos sužalojimas, nes specialisto išvadoje nurodyta, kad jam buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas.

Nukentėjusiojo M. L. manymu, teismas, nurodydamas nuosprendyje informaciją apie jam pareikštus įtarimus dėl kitų nusikalstamų veikų, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, nes asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Teismo posėdyje Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Nina Raugienė nurodė iš dalies palaikanti Šiaulių rajono apylinkės prokuroro apeliacinio skundo motyvus, t.y. atsisakanti dalies apeliaciniame skunde nurodytų motyvų, tačiau prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį abiejų išteisintųjų -E. A. ir E. Ž. atžvilgiu, taip pat patenkinti Valstybinių ligonių kasų civilinį ieškinį kaip ir buvo prašoma Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro skunde. Skiriant bausmę prokurorė prašė nepripažinti kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir abiejų kaltinamųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinti tai, kad nusikalstamą veiką jie padarė bendrininkų grupėje ir būdami neblaivūs.

Iš Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės N.Raugienės pranešimo baigiamųjų kalbų metu matyti, kad prokurorė palaiko šiuos apeliacinio skundo motyvus, dėl kurių turėtų būti panaikintas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006m. lapkričio 24d. nuosprendis:

kad nukentėjęs M. L. į Aleksandravičiaus butą atvyko ir užėjo ne savo iniciatyva, bet kartu su O. K., jai pasiūlius atiduoti skolą, kas paneigia grubų būsto neliečiamybės pažeidimą; kad nebuvo pažeistas E. A. būsto neliečiamumas, nebuvo kėsinimosi į E. A. nuosavybę reikalaujant pinigų ir M. L. nekėlė pavojaus E. A. šeimos nariams (ypač vaikui ir O. K. ) nes:

M. L. jau buvo išėjęs iš E. A. buto ieškoti O. K., kai E. A. nubėgo kviesti draugų pagalbos;byloje nėra įrodymų, jog M. L. lydėjo į lauką A. su peiliu rankoje; niekas byloje nepatvirtino, kad M. L. E. A. bute „švaistėsi“ peiliu ar juo grasino, nes tėra liudytojos I. Š. parodymai, kad jis tik vieną kartą peiliu palietė E. A. koją;nėra įrodymų, kad M. L., atvažiuodamas į (duomenys neskelbtini), su savimi turėjo peilį; niekas nepatvirtina E. A. parodymų, kad M. L., peiliu badydamas stalą, reikalavo iš jo skolos, todėl nebuvo kėsinimosi į E. A. nuosavybę; teismas vadovavosi prieštaringais įrodymais konstatuodamas, kad E. A. gynė savo vaiko, neva buvusio kambaryje, interesus, nes tokie E. A. parodymai atsirado vėliau ir jie nepatvirtinti neginčytinais įrodymais, kad E. A. bute buvo jo vaikas;M. L. pyktis po O. K. dingimo pateisinamas tuo, kad atsivežusi jį atiduoti skolos, ji pati pasislėpė nuo M. L. ;byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad M. L. buvo agresyvus;kad nukentėjusiajam M. L. išėjus į kiemą, nors ir menamas pavojus E. A. buvo pasibaigęs, teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad M. L. link E. A. , E. Ž. ir J. P. „agresyviai ėjo su atstatytu peiliu“, nes tokių įrodymų nėra;nustatydamas būtinąją gintį teismas neįvertino, kad M. L. su peiliu buvo vienas, o prieš jį puolė trys girti vyrai su lenta, todėl mano, kad pavojus iš M. L. pusės pasibaigė tada, kai jis gavo du smūgius į galvą, po kurių jis nugriuvo ant žemės ir vienas iš vyriškių atsisėdo jam ant nugaros ir prispaudė jo ranką su peiliu prie žemės, todėl po to smurtas prieš M. L. buvo panaudotas ne gintis nuo jo, bet dėl asmeninio pykčio;

kad pirmos instancijos teismas parodė savo šališkumą rinkdamas charakterizuojančią medžiagą prieš nukentėjusįjį M. L. ir tik trumpai charakterizuodamas kaltinamuosius; kad teismas pažeidė BPK 293str.5dalį, nesuteikdamas proceso dalyviams teisės pareikšti atsikirtimus ir pastabas, tuo susiaurindamas jų teises, taip pat teismas išreiškė išankstinį nusiteikimą E. Ž. atžvilgiu 2006-08-31 nutartimi panaikindamas jam kardomąją priemonę.

Nukentėjęs M. L. ir jo atstovė adv. E.Dambrauskienė prašė M. L. apeliacinį skundą patenkinti.

Išteisintieji E. A. ir E. Ž. bei jų gynėjai adv. A.Daukantas ir R.Šeporaitis prašė prokuroro ir nukentėjusiojo M. L. apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiojo M. L. apeliaciniai skundai atmestini.

Kolegija, byloje atlikusi įrodymų tyrimą ir išnagrinėjusi visas bylos aplinkybes bei įvertinusi įrodymų visumą, nustatė, kad išteisintieji E. A. ir E. Ž. 2006m. sausio 1d. rytą, apie 7 val., (duomenys neskelbtini) kaime Šiaulių rajone, gindami E. A. būsto ir turto neliečiamumą, jį patį ir jo šeimos narius nuo pavojingo ir akivaizdaus nukentėjusiojo M. L. kėsinimosi, veikė būtinosios ginties sąlygomis ir neviršijo būtinosios ginties, padarydami nukentėjusiajam M. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Dėl kaltinimo apimties.

Kolegija laiko nepagrįstu nukentėjusiojo M. L. apeliacinio skundo motyvą, kad pirmos instancijos teismas iš kaltinimo E. A. ir E. Ž. nepagrįstai pašalino smūgių sudavimą M. L. į galvą ir smūgių sudavimą lenta su vinimi.

Kadangi šias faktines aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra, kolegijos nuomone, apylinkės teismas kaltinimus, kad E. A. , E. Ž. ir J. P. mušė nukentėjusįjį M. L. kumščiais į galvą, kad E. A. sudavė M. L. du kartus lazda į galvą ir kad E. A. sudavė M. L. smūgius lenta su vinimi, pašalino pagrįstai.

Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad E. A. , E. Ž. ar J. P. muštynių su M. L. metu turėjo pasiėmę kokius nors kitus įrankius, išskyrus E. Ž. turėtą lentą ir J. P. mestą stalviršį bei kaladę. E. A. ir E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai tvirtino, kad eidami išvaryti M. L. iš E. A. namų jie turėjo vienintelį įrankį - medinę lentą, kurią eidamas pasiėmė E. Ž. . Nors pirmoje apklausoje (t.1,b.l.64-67) šią lentą E. Ž. įvardijo medine lazda ir pagaliu, tačiau vėliau nuosekliai tvirtino, kad tai buvo lenta, kurią jis pakeliui pasiėmė apsigynimui, nes iš E. A. žinojo, jog asmuo, esantis E. A. bute, turi peilį. M. L. parodymai dėl lazdos panaudojimo jo atžvilgiu yra nenuoseklūs ir todėl nepaneigia išteisintųjų parodymų. Liudytoja E. J., pirmos instancijos teisme tvirtinusi mačiusi kad M. L. trys vyrai „muša lentomis ir lazdomis“, (t.1,b.l.47-49), apeliacinės instancijos teisme nurodė maždaug už 5 metrų mačiusi, kad M. L. muša „kažkokiu daiktu“, nes buvo „biškiuką“ matyti (t.3,b.l.150).

Nors iš specialisto išvadų matyti, kad M. L. buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas ir nubrozdinimai apatinėje lūpoje (t.1, b.l. 8, 9-10), tačiau byloje nenustatyta, kad šiuos sužalojimus padarė būtent E. A. ar E. Ž., mušdami M. L. kumščiais į galvą, arba E. A., suduodamas nukentėjusiajam du kartus lazda į galvą, kaip nurodyta kaltinamajame akte. Iš nuoseklių E. A. ir E. Ž. parodymų, taip pat iš M. L. parodymų matyti, kad E. Ž. ir M. L. nugriuvus ant žemės ir E. Ž. bandant atimti iš M. L. peilį, J. P. ant jų metė stalviršį ir kaladę, todėl tikėtina, kad būtent tuo metu M. L. galėjo būti padarytas galvos smegenų sukrėtimas.

Be to, kolegija pažymi, kad pagal bylos duomenis, M. L. konfliktas 2006m. sausio 1dienos rytą Aleksandrijos kaime nepasibaigė vien konfliktu su E. A. , E. Ž. ir J. P., nes atvykus E. L. , E. Z. ir R. P., toliau tęsėsi konfliktai su kitais namo gyventojais, todėl M. L. galėjo būti sužalotas kitų asmenų, nes į gydymo įstaigą jis kreipėsi po visų įvykių.

Nors iš specialisto išvadų matyti, kad apžiūrint M. L. ligoninėje buvo rasta durtinė žaizda dešinio klubo srityje (t.1, b.l. 9-10), tačiau įrodymų, patvirtinančių, jog šį sužalojimą padarė būtent E. A. suduodamas M. L. lenta su vinimi, kaip nurodyta kaltinamajame akte, byloje nėra. Lenta kaip daiktinis įrodymas byloje nebuvo apžiūrėta, todėl teigti, kad joje buvo vinis, nėra pagrindo. E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu (t.1,b.l.119-121) nurodė, kad atvykus policijai, jis atidavė lentą ir peilį, o nukentėjęs M. L. teisme nurodė, kad pas tyrėją jis matė lentą, tačiau ar joje buvo vinis, niekas byloje nepatvirtino. Kad M. L. nebuvo mušamas per sėdmenis ir šlaunį lenta su vinimi, byloje nuosekliai tvirtino E. A. ir E. Ž. Iš tos pačios specialisto išvados matyti (t.1, b.l. 9), kad pats nukentėjęs M. L., 2006-01-01, 16val.50min. paguldytas į Šiaulių ligoninės neurochirurgijos skyrių, nurodė nejutęs, kaip jam įdūrė į koją. Dėl minėto sužalojimo M. L. parodymai taip pat nėra nuoseklūs. Išvada, kad įdūrimai M. L. galėjo atsirasti jį mušant lenta su vinimi, ikiteisminio tyrimo metu padaryti vadovaujantis prielaidomis. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, E. A. nurodė, kad M. L. galėjo įsidurti tuo metu, kai su E. Ž. ritosi namo kieme jiems siekiant atimti peilį, nes toje vietoje buvo įvairių lentgalių.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, specialistas Jurgis Sakalas paaiškino, kad medikai ir teismo ekspertai durtines žaizdas vertina skirtingai, todėl, nepriklausomai nuo to, kad ligos istorijoje M. L. padarytos žaizdos buvo įvardintos durtinėmis, specialisto išvadose (t.1, b.l. 8, 9-10) buvo nurodyta, kad M. L. dešiniajame sėdmenyje ir dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje buvo padarytos muštinės žaizdos, nes pagal teismo medicinos reikalavimus žaizdos laikomos durtinėmis tik tuo atveju, jei kanalo gylis yra didesnis už odos pažeidimo ilgį, esantį paviršiuje (t.2, b.l.148).

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punktu, nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

Dėl būtinosios ginties.

Kolegija mano, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo išvada, jog E. A. ir E. Ž. baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žalą padarė, t.y. nesunkiai sutrikdė M. L. sveikatą, esant būtinosios ginties situacijai įgyvendindami teisę į būtinąją gintį (LR BK 28 str. 1 dalis), yra pagrįsta.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 28 straipsnis įtvirtina asmens teisę į būtinąją gintį. Būtinosios ginties situacija šalina baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančios veikos padarymą, jei šią veiką asmuo padaro neperžengdamas būtinosios ginties ribų gindamasis pats ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Būtinosios ginties situacijos buvimas gali būti konstatuotas tik esant tam tikroms sąlygoms. Būtinoji ginties situacija susidaro tik tuo atveju, kai įstatymo ginamiems interesams kyla reali grėsmė dėl kito asmens pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, kai ši grėsmė atremiama jai dar nepasibaigus bei neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Kolegijos nuomone, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiojo M. L. kėsinimasis į išteisintojo A. būsto, o tuo pačiu ir turto, jo asmens ir jo šeimos narių neliečiamumą buvo pavojingas, akivaizdus ir realus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus būstas neliečiamas, be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka.

Kolegija laiko nepagrįstais abiejų apeliantų skundo motyvus, kad nukentėjęs M. L. į E. A. butą pateko teisėtai, kviečiamas O. K. , kuri jam buvo skolinga, t.y. ėjo atsiimti skolos.

Atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme ir apklausus liudytoją O. K., kuri nebuvo šioje byloje apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tik buvo pagarsinti jos parodymai, duoti kitoje byloje (dėl J. P. nužudymo), pastaroji paaiškino (t.2, b.l. 112-115), kad jokios skolos M. L. ji neturėjusi, tik M. L. ir jo draugė E. J. dėl to, kad ji „prisišnekėjo Petkui“, 2005m. gruodžio pabaigoje pareikalavo sumokėti 300 litų, kurių dalį, t.y. 100 litų, 2005m. gruodžio 24d., būdama prigrasinta M. L. ir jo draugų ją išžaginti, gavo iš savo močiutės J. J. ir atidavė M. L. Tą pačią dieną kaip užstatą už likusius 200 litų, M. L. iš jos paėmė mobilųjį telefoną, nurodęs, kad kol ji nesumokės 200 litų, neatgaus telefono. Ji apie tai papasakojo savo pusbroliui E. A. ir nurodė jam M. L. telefono numerį, po ko M. L. jai priekaištavęs, kam pasiskundė pusbroliui, tačiau grąžino jai telefoną ir sumažino reikalaujamą sumą iki 100 litų, t.y. po 50 litų jai ir I. Š., įpareigodamas atiduoti per savaitę. Joms su I. Š. švenčiant Naujuosius Metus pas draugus Šiaulių mieste viename (duomenys neskelbtini) gatvės bute ir I. Š. nusiuntus M. L. žinutes, kad jos nemokėsiančios 100 litų, 2006m. sausio 1d. ankstų rytą į minėtą butą kartu su broliu E. L. ir drauge E. J. atvažiavęs M. L. , minėto namo laiptinėje ir lauke sumušė jas abi ir išsikvietęs taksi liepė važiuoti į (duomenys neskelbtini) ieškoti pinigų. Liudytoja O. K. tvirtino, kad važiuodamas į (duomenys neskelbtini) M. L. su savimi turėjo peilį, kurį atsinešė įeidamas į E. A. butą. Ji paprašiusi E. A. 100 litų, bet šis pasakęs, kad neturi, ir paklausė, kas jai atsitiko, nes jos veidas buvęs kruvinas, buvo išmušti dantys. Kalbantis E. A. su M. L., ji išbėgusi iš E. A. buto į greta esantį savo motinos G. K. butą, perspėjo ją užsirakinti duris ir iššokusi per langą pasislėpė daržinėje.

Šiuos O. K. parodymus apeliacinės instancijos teisme patvirtino liudytoja I. Š., nurodžiusi, kad M. L. ir jo draugė prieš Naujuosius Metus kartu su ja, t.y. I. Š. , važiavo į Pasvalį ir iš O. K. reikalavo pinigų, veždami į (duomenys neskelbtini) kaimą grasino ją, t.y. I. Š., ir O. išprievartauti, jei neduos reikalaujamų pinigų, po ko visi atvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą, kur O., pamelavusi apie avariją, iš savo močiutės gavo apie 100 litų ir juos atidavė M. L. Nurodė, kad 2006m. sausio 1d. rytą, M. L. su drauge, broliu ir draugais atvažiavo į namą (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur ji su O. ir draugais šventė Naujuosius Metus, M. L. sudavė joms abiems per veidą, iškvietė taksi ir privertė važiuoti į (duomenys neskelbtini) kaimą pinigų. Liudytoja tvirtino, kad važiuojant taksi pas M. L. mačiusi peilį, todėl jo bijojusi.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, M. L. paaiškino, kad O. K. iš jo klube buvo pasiskolinusi 100 litų dar jai važiuojant į Pasvalį ir buvo sakiusi, kad atiduos iki Naujųjų Metų. Taip pat, iš dalies patvirtindamas O. K. ir I. Š. parodymus, patikslino, kad su O. K. važiavo prašyti pinigų pas močiutę į (duomenys neskelbtini) kaimą tik O. ėjo viena, o po to jie važiuodami iš (duomenys neskelbtini) kaimo sustojo degalinėje, kur O. su I. išlipo ir nuėjo. Kadangi M. L. nurodė, jog O. jam buvo skolinga 100 litų, o liudytojos O. K., I. Š. ir G. K. patvirtino, jog prieš Naujuosius Metus iš savo močiutės J. J. O. gavo 100 litų ir juos atidavė M. L., tai kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad O. K. 2006m. sausio 1dieną nebuvo skolinga M. L.

Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, kolegija neturi pagrindo netikėti O.K. parodymais, kad M. L. 2006m. sausio 1d. rytą apie 6-7 valandą, iš jos ir I. Š. reikalavo neteisėto mokėjimo už „prisišnekėjimą“, ir, prieš tai jas sumušęs, šiuo tikslu per prievartą automobiliu taksi nusivežė į (duomenys neskelbtini) kaimą, bei vertė O. K. reikalauti pinigų iš ten gyvenančių jos giminaičių, tame tarpe pusbrolio E. A.

Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, vertindamas įrodymų visumą, pagrįstai nukentėjusiojo M. L. parodymus įvertino nelogiškais, kad O. K. pati siūlė grąžinti skolą, kurios ji neturėjo ir 7 valandą ryto vežtis M. L. į svetimus, t.y. E. A. , namus, prieš tai nežinant, ar jis gali turėti pinigų, todėl jais nesivadovavo. Tokią pirmos instancijos teismo išvadą patvirtino O. K., apklausta apeliacinės instancijos teisme. Šią teismo išvadą patvirtina ir tai, kad O. K., įėjus į E. A. butą ir M. L. pradėjus kalbėtis su E. A., pabėgo iš namų per langą ir žiemos metu slėpėsi daržinėje bei namo koridoriuje.

Kolegija mano, kad sumuštos giminaitės O. K. ir nepažįstamo asmens, t.y. M. L., pasirodymas tokį ankstyvą rytą jo bute su peiliu, negalėjo nesukelti E. A. nesaugumo jausmo, baimės dėl savęs ir savo šeimos narių bei giminaičių, juolab, kad E. A., kaip paaiškėjo bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, buvo žinoma apie mobilaus telefono paėmimą iš O. ir pinigų reikalavimą, ką pripažino nukentėjęs M. L., patvirtinęs bendravęs su O. pusbroliu telefonu, ir patvirtino E. A. bei liudytoja O. K.

Jei M. L. , kaip teigia apeliantai, tebūtų į E. A. butą atėjęs suklaidintas O. K. dėl skolos, tai pagal savo amžių ir gyvenimo patirtį turėjo suprasti, kad šis butas priklauso ne O. K. , o jos pusbroliui, todėl, po to, kai jam paaiškėjo, jog E. A. pinigų neturi ir negali jų duoti O., o juo labiau, kai O. pasišalino (pabėgo) iš šio buto, jis nebeteko jokios teisės pasilikti šiame bute, ir reikalauti, kad jam E. A. ar kiti šeimos nariai paaiškintų O. dingimo aplinkybes, atsivesti į svetimą, t.y. E. A. butą savo draugę E. J. ir I. Š., būti šiame bute ir vaikščioti po šio buto kambarius bei kitus gretimus butus, nes nei E. A., nei kiti jo šeimos nariai su M. L. nebuvo pažįstami ir jokių įsipareigojimų jam neturėjo, ką teisingai nuosprendyje pažymėjo pirmos instancijos teismas.

Kolegija laiko nepagrįstais apeliacinių skundų motyvus, jog nėra nuginčyti M. L. parodymai, kad peilio jis neatsivežė, o peilį pasiėmė E. A. bute kaip apsigynimo priemonę, A. pagrasinus pasiimti kirvį

Apelianto M. L. skundo argumentus, kad peilį jis pasiėmė apsigynimui E. A. bute, A. pradėjus ieškoti kirvio ir pagrasinus jį (M. L.) sužaloti, ir peiliu nei E. A. nei jo šeimos nariams negrasino, paneigia byloje esantys įrodymai. Iš išteisintojo E. A. parodymų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, matyti, kad M. L., įėjęs į jo butą, iš striukės išsitraukė ilgą peilį ir juo badydamas stalą, ėmė reikalauti pinigų, liepė eiti jų pasiskolinti iš močiutės. M. L. peiliu daužė jam per kojas ir su peiliu rankoje lydėjo į tualetą (t.2, b.l. 29-31). E. A. parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Teisiamajame posėdyje liudytoja G. K. nurodė, jog į jos butą įėjęs M. L. mojavo peiliu, ką ji suprato kaip grasinimą. M. L., būdamas kambaryje, braukė peiliu per užuolaidas, pasakė, kad gali nupjauti televizoriaus laidus (t.2. b.l. 22-23). Šiuos parodymus G. K. taip pat patvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paaiškindama, kad M. L. turėtas peilis buvo ilgas, panašus į durklą (t.2, b.l. 166-167). Iš esmės analogiškas aplinkybes teisiamojo posėdžio metu nurodė ir liudytojas A. B. (t.2, b.l. 25, 51), patvirtindamas jog M. L. rankoje turėjo peilį, ką jis vertino kaip grasinimą jam, kad nemeluotų. Liudytoja I. Š. nurodė, kad būdama E. A. bute matė, kaip M. L. peiliu sudavė E. A. per kelį. Jai tai atrodė bauginančiai (t.2, b.l. 32-33). Aplinkybę, kad M. L. jau turėjo peilį važiuodamas į (duomenys neskelbtini), patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos liudytojos O. K. ir I. Š. (t.2, b.l. 113-115; 164-166). M. L. vaikščiojimą su peiliu rankoje ir grasinimą juo badant stalą ir braukant per kojas E. A., esančiam savo paties namuose, negalima vertinti kitaip kaip realų grasinimą šį peilį panaudoti bet kuriuo metu ir bet kurio asmens atžvilgiu. Be to, E. A. nuosekliai tvirtino, kad M. L. peilio iš jo buto nepaėmė, taip pat nėra įrodymų, kad peilį jis būtų paėmęs iš kito buto. E. A. sugyventinė liudytoja E. Š., apklausta apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog po įvykio ji savo virtuvės įrankių nepasigedo, o didelio peilio jie apskritai neturėjo (t.2, b.l. 148-149). Liudytojas policijos pareigūnas G. T. teisme nurodė (t.2,b.l.163-164), kad 2006m. sausio 1d. rytą jiems atvykus pagal pranešimą į (duomenys neskelbtini) kaimą, kaltinamieji jam pasakė, kad peilis, kurį nešiojosi M. L. , yra padėtas ant statinės pas močiutę, ir jis šį peilį paėmė bei perdavė tyrėjai Savickytei. Peilis buvo apie 30 cm ilgio, peilio rankena buvo juoda, nuskilusi. Šis peilis kaip daiktinis įrodymas buvo apžiūrėtas ir prijungtas J. P. nužudymo byloje (t.2, b.l.163-164).

Kolegija taip pat laiko nepagrįstais apeliantų motyvus, kad E. A. neturėjo dėl ko ginti savo buto, savo artimuosius ir gintis pats, nes jam niekas realiai negrasino, prieš jam einant kviestis į pagalbą E. Ž. ir J. P. O. K. jau buvo pabėgusi ir pasislėpusi, M. L. buvo išėjęs į kitą butą, sugyventinės namuose nebuvo, o taip pat, bute nebuvę ir mažametės E. A. dukters.

Kolegijos nuomone, E. A. kilo reali grėsmė ir atsirado teisė ginti savo būstą, turtą, save bei savo šeimos narius nuo to momento, kai į jo butą įėjo M. L., ir kaip matyti iš E. A. parodymų (t.2, b.l. 29-31) iš striukės išsitraukęs ilgą peilį, juo ėmė badyti stalą bei reikalauti pinigų, o jų neturint, liepė eiti paimti iš močiutės, taip pat draudė kur nors eiti. Kad M. L. rankose turėjo peilį ir juo braukė E. A. per kojas, patvirtino liudytoja I. Š. Tokius M. L. veiksmus pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino kaip akivaizdų, realų ir nepasibaigusį grasinimą. Nepaisant to, kad M. L. atitinkamu momentu galėjo būti laikinai išėjęs į kitas gretimas patalpas, tačiau bute tebeesant dviems jo atsivestoms merginoms, buvo akivaizdi tikimybė, kad jis vėl sugrįš. Todėl kolegija mano, kad M. L. išėjus į gretimą G. K. butą, nepranyko E. A. teisė ginti savo buto ir turto neliečiamybę. Kolegija neturi pagrindo netikėti E. A. parodymais, jog bute tuo metu buvo jo ir E. Š. mažametis vaikas, t.y. K. A., gimusi (duomenys neskelbtini) (t.2, b.l. 86), nes šiuos jo parodymus teisme patvirtino liudytojos E. Š., O. K. ir G. K. Tai, kad atitinkamu momentu kambaryje nebuvo E. A. sugyventinės E. Š. ir dukterėčios O. K., neatėmė iš E. A. teisės ginti jas nuo galimo jų užpuolimo, nes bet kuriuo metu jos galėjo sugrįžti į butą ir būti M. L. užpultos.

Apeliacinių skundų motyvus, kad būtinoji gintis buvo pasibaigusi kai M. L. išėjo iš E. A. buto ant laiptų arba kai jis E. Ž. buvo pargriautas ant žemės ir pastarasis laikė prispaudęs jo ranką su peiliu, kolegija nelaiko pagrįstais.

1. Tai, kad M. L. stovėjo ant namo laiptų, laikydamas rankoje peilį, nereiškia, kad E. A. galėjo laisvai patekti į savo gyvenamąją patalpą ir kad buvo pasibaigusi būtinoji gintis, nes, kaip byloje nurodė abu išteisintieji, net paragintas M. L. nemetė turėto peilio, kas reiškia, kad jis neatsisakė savo pavojingo kėsinimosi. Byloje nėra paneigti išteisintųjų parodymai dėl raginimo M. L. mesti peilį, nes ir pats nukentėjęs M. L. apeliacinėje instancijoje nurodė, kad dėl savo buvusio girtumo ir seno laiko neprisimena, ar jam buvo liepta mesti peilį.

2. Būtinoji gintis laikoma baigta, kai nebelieka pavojaus iš puolančiojo pusės, ir nors E. Ž. laikant M. L. ir jo ranką su peiliu formaliai išnyko užpuolimo grėsmė, tačiau akivaizdu, kad paleidus ranką ši grėsmė galėjo vėl atsinaujinti, todėl kolegija vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo” išaiškinimu, kad teisė į būtinąją gintį negali būti laikoma išnykusia, kai ginties veiksmai tęsėsi arba sekė tuoj po pavojingo kėsinimosi ir pagal faktines bylos aplinkybes besiginančiajam nebuvo aiškus jo pasibaigimo momentas, ir pavojingas kėsinimasis negali būti laikomas pasibaigusiu, jeigu jis buvo tik laikinai sustabdytas.

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, visi E. A. , E. Ž. ir J. P. veiksmai tebuvo nukreipti atimti iš M. L. peilį ir šie veiksmai buvo iš karto nutraukti, atėmus minėtą peilį.

Kolegija mano, kad tai, ar M. L. peilį laikė iškėlęs ar nuleidęs, ar jis žengė žingsnius link išteisintųjų ar ne, esminės reikšmės vertinant būtinosios ginties sąlygas neturi.

Kolegija laiko nepagrįstais skundo motyvus, kad E. Ž. ir J. P. ėjo daryti „tvarką“, o ne gynė A. būsto, turto ar asmens neliečiamybę.

M. L. teiginio, kad E. A. kvietė eiti „daryti tvarką“, nepatvirtina jokie bylos duomenys. Iš išteisintojo E. Ž. parodymų matyti, kad jis tokių aplinkybių nenurodė nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (t.1, b.l. 64-67; 119-121; 134-135; t.2, b.l. 31-32). E. Ž. patvirtino, kad E. A. , atėjęs į salę buvo sutrikęs ir prašė jo bei J. P. apginti jį nuo jo namuose peiliu besišvaistančio jaunuolio.

Kolegija daro išvadą, kad išteisintasis E. Ž. ir įvykio vietoje rastas miręs J. P., gynė kitą asmenį, t.y. A., nuo jam gresiančio pavojingo kėsinimosi ir visų jų panaudotos priemonės bei jėgos atitiko kėsinimosi pobūdį, nes įstatymas neriboja gynybos priemonių.

Kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo motyvą, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeista proceso dalyvių teisė pasakyti pastabas ir atsikirtimus, tačiau šį klaida buvo ištaisyta apeliacinėje instancijoje.

Kolegijos nuomone byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta objektyviai ir nešališkai. Iš byloje esančių protokolų matyti, kad nušalinimas teismui nebuvo pareikštas, be to, apeliantai dėl šališkumo neprašo bylos grąžinti nagrinėti pirmos instancijos teismui. Pastabos, kad teismas dalį įrodymų išreikalavo ir prijungė iš kitos bylos, t.y. iš J. P. nužudymo bylos, yra nepagrįstos, nes dalis šių dokumentų buvo prijungta prokuratūros prašymu ir dėl objektyvių priežasčių, siekiant byloje nustatyti tiesą, nes abi bylos yra iškeltos dėl nusikalstamų veikų, buvusių tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas garantuoja, kad tik pagal baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas taisykles ištyrus bei išnagrinėjus baudžiamąją bylą, asmenį galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tačiau baudžiamasis įstatymas taip pat įpareigoja teismą, vertinantį asmens, besiginančio nuo įsibrovimo į būstą veiksmus, atkreipti ypatingą dėmesį ne tik į konkrečias bylos aplinkybes, užpuoliko tikslus, kėsinimosi intensyvumą ir priemones, kuriomis tai daroma, grėsmės apimtį, žalingų padarinių realumą, bet ir į užpuoliko asmenybę. Todėl kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, jog M. L. pateikti įtarimai padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 180 str. 2 d., 129 str. 1 d. ir kad jam iškelta baudžiamoji byla pagal LR BK 284 str.1 d., tačiau nenurodydamas, kad M. L. yra kaltas dėl minėtų nusikaltimų padarymo, nekaltumo prezumpcijos principo nepažeidė.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta, kad, jeigu egzistuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Būtinoji gintis (LR BK 28 str.) yra viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso V skyriuje numatytų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, dėl to pirmosios instancijos teismas E. A. ir E. Ž. dėl veikos, kurios padarymu jie buvo kaltinami, turėjo ne išteisinti, o bylą jų atžvilgiu nutraukti. Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, ir, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, E. A. ir E. Ž. atžvilgiu byla pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį nutrauktina (Lietuvos Respublikos BPK 327 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi LR Baudžiamojo proceso kodekso 326 str.1 d.1 p., 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p., nutaria:

Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiojo M. L. apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 24 d. nuosprendį panaikinti, o baudžiamąją bylą E. A. ir E. Ž. atžvilgiu nutraukti.