Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. gynėjo advokato Aldevino Ščiglos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu septyniems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš M. T. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už nukentėjusiojo R. B. gydymą priteista 5209,80 Lt, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM naudai priteista 6163,36 Lt proceso išlaidų, nukentėjusiojo R. B. naudai priteista 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo 5 d., apie 8 val., netoli UAB „Silber Auto“, esančios (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe kartu su asmenimis, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskiras, vienam iš jų vairuojant automobilį „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir tyčia sukėlus autoįvykį, tai yra įvažiavus į ta pačia kryptimi judėjusio automobilio „Audi 100“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo R. B. galinę dalį, ir tokiu būdu sustabdžius R. B. vairuojamą automobilį, viešoje vietoje, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, vienam iš asmenų, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskiras, grasinant panaudoti tyrimo metu nenustatytą ginklą – jį nutaikius į nukentėjusįjį R. B., taip atimant jam galimybę pasipriešinti, kartu su kitais asmenimis M. T. sudavė ne mažiau devynių smūgių kirviais ir beisbolo lazda, taip padarė muštines žaizdas kairiojo dilbio srityje su atviru skeveldriniu kairio stipinkaulio ir alkūnkaulio lūžimu, muštinę žaizdą kairės šlaunies srityje su atviru kairio šlaunikaulio lūžimu, muštinę žaizdą kairiojo vidinio kulkšnelio srityje, kairio išorinio kulkšnelio lūžimą, muštines žaizdas dešinėje blauzdoje su dešinio šeivikaulio skeveldriniu lūžimu, muštines žaidas dešinio žasto srityje, kairėje blauzdoje, poodines kraujosruvas, odos nubrozdinimus galvoje, šiais bendrais, itin žiauriais veiksmais, padarė R. B. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo M. T. gynėjas prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Teigia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Baudžiamoji byla teismui buvo perduota su prokuroro nepasirašytu kaltinamuoju aktu, o susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga protokoluose nenurodyta, su kokios apimties byla proceso dalyviai buvo supažindinti. Apeliantas preziumuoja, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neobjektyviai, prokuroras galimai neišpildė visų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) keliamų reikalavimų, todėl baudžiamoji byla turėjo būti grąžinta ikiteisminiam tyrimui papildyti. Gynėjas teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neobjektyvus. Baudžiamoji byla išnagrinėta ir nuosprendis priimtas vadovaujantis tik vienarūšiais įrodymais ­­– liudytojų iš nukentėjusiojo ir kaltintojo pusės parodymais. Teismas rėmėsi nukentėjusiojo ir įslaptinto liudytojo parodymais, juos palyginęs nepagrįstai konstatavo, kad nuteistasis dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Gynėjo manymu, buvo pažeistos nuteistojo teisės į tinkamą gynybą. Teismas, vertindamas įslaptinto liudytojo parodymus, kurių pagrindu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto nuostatas. Be to, teismas beveik nevertino nuteistojo parodymų ir jų nelygino su kitų liudytojų parodymais, nesiėmė visų priemonių surinktiems įrodymams pagrįsti, taip pat nesiėmė priemonių įrodyti ar nukentėjusysis būdamas šoko ar kitos būsenos galėjo įsiminti užpuolikų veidus. Atpažinimui buvo pateiktos nespalvotos, o galbūt net kopijuotos nuotraukos, kas leidžia abejoti nukentėjusiojo parodymais ir atpažinimo teisėtumu bei pagrįstumu.

Teismo posėdyje nuteistasis M. T. ir jo gynėja advokatė A. Ručienė prašė tenkinti apeliacinį skundą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, prokurorė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nuteistojo M. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, ar vien, kaip teigiama gynėjos baigiamojoje kalboje, nukentėjusiojo R. B. parodymais, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriuos teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama patikrinti nuteistojo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, o tuo pačiu ir skundžiamo nuosprendžio išvadų teisingumą, atlikusi įrodymų tyrimą, mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas savitą jų vertinimą, kolegijos nuomone, nėra pagrindas teigti apie neišsamų ir neobjektyvų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ištyrimą.

Skundžiamas teismo nuosprendis atitinka baudžiamojo proceso normų reikalavimams. Nors apeliaciniame skunde teigiama apie bylos tyrimo eigoje padarytus procesinius pažeidimus, renkant įrodymus, o taip pat juos tiriant bei vertinant pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau kolegijos nuomone, šie skundo argumentai nepagrįsti, nes tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir kurie būtų paveikę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, kolegija nenustatė.

Vienas iš skundo argumentų, kuriuo grindžiamas prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti, yra tai, kad byla buvo perduota teismui su nepasirašytu kaltinamuoju aktu. Be to, supažindinant M. T. su visa baudžiamosios bylos medžiaga, nebuvo nurodyti bylos tomai ir lapai, todėl apeliantas daro prielaidą, kad nebuvo išpildyti BPK reikalavimai ir tuo pažeistos kaltinamojo teisės. Nuteistojo gynėjo argumentai dėl baudžiamojo proceso pažeidimų iš esmės yra vienodi ir nėra nauji. Kaip seka iš apeliacinio skundo bei pirmosios instancijos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. teisiamojo posėdžio protokolo ( 3 t., 22-23 b.l. ) turinio, šie argumentai buvo išsakyti jau ir pirmosios instancijos teisme, juos buvo motyvuotai atsisakyta tenkinti teismo protokoline nutartimi.

Kaltinamajam aktui keliamus reikalavimus apibrėžia BPK 23 straipsnis, o jo turinį reglamentuoja BPK 219 straipsnis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, prokuroro byloje surašytas kaltinamasis aktas atitinka įstatymo keliamiems reikalavimams, nes jame išsamiai aprašyta nusikalstama veika dėl kurios M. T. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus, o taip pat nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais prokuroras grindė kaltinimą M. T. ir t.t. Vien tai, kad prokuroras nepasirašė vieno kaltinamojo akto nuorašo, nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui vadovautis BPK 234 straipsnio 2 dalimi bei perduoti bylą prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto. Prokuroras tiksliai įvykdė BPK 218 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir 2010 m. rugsėjo 22 d. paskelbė suimtam įtariamajam M. T. apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą. M. T. atsisakė susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga ir apie tai padarė rankraštinį įrašą, todėl su visa bylos medžiaga iš 2 tomų ir 347 lapų susipažino jo gynėja advokatė R. Budrytė. Protokole buvo nurodytas pateiktų susipažinti tomų ir lapų skaičius, o gynėja, susipažinusi su ikiteisminio tyrimo medžiaga, papildymų ir prašymų nepareiškė ( 3 t., b.l. 152-153 ). Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius dėl procesinių pažeidimų surašant kaltinamąjį aktą ir trūkumų supažindinant proceso dalyvius su visa bylos medžiaga.

Kaip jau buvo pabrėžta šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir byloje ištirtus įrodymus įvertino vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Įvertinus skundžiamame nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas dėl nustatytų faktinių R. B. sužalojimo aplinkybių, o tuo pačiu ir dėl M. T. kaltės, padarius šią labai sunkią tyčinę nusikalstamą veiką, pagrįstas išsamia ištirtų įrodymų viseto analize, tuo pačiu motyvuotai nurodydamas kuriais įrodymais tiki ir kuriuos atmeta, kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus byloje vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kolegijos nuomone, šios teismo išvados yra teisingos ir pagrįstos, o M. T. kaltė tyčia sunkiai sužalojus R. B. sunkinančiomis aplinkybėmis, įrodyta.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik nenuosekliais nukentėjusiojo R. B. ir įslaptinto liudytojo parodymais ir nevertino įrodymų, kurie paneigia M. T. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Teismas nuosprendyje išanalizavo nukentėjusiojo parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo ir teisme ir juos sugretino ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais byloje surinktais bei išsamiai ištirtais įrodymais, bei padarė pagrįstą išvadą, kad jo parodymai atitinka nustatytas įvykio aplinkybes. Iš karto po įvykio 2008 m. rugsėjo 5 d., R. B. paaiškino, kad jis vairavo „Audi-100“ markės automobilį ir važiuojant žvyrkeliu, iš dešinės pusės jį pradėjo lenkti baltio spalvos „Land Rover“ markės automobilis, kuris kliudė jo automobilio dešinės pusės galinį sparną ir galinį bamperį. Kai jis sustabdė savo automobilį, iš visureigio išlipo keturi jauno amžiaus vyriškiai , iš kurių du turėjo kirvius, o vienas – beisbolo lazdą ir jį sumušė. Vienas jį užpuolusių asmenų turėjo rankoje pistoletą, nukentėjusysis paaiškino, kad tuo metu geriausiai jį įsiminė ir apibūdino jo išvaizdą ( 1 t., 15 b.l. ). 2008 m. rugsėjo 8 d. apklaustas liudytoju R. B. parodymus tikslino ir parodė, kad iš sustojusio baltos spalvos visureigio per priekines dureles išlipo du vyriškiai, o dar du išlipo per bagažinės dureles. Pirmasis iš automobilio išlipo vaikinas su ginklu rankoje, kiti turėjo kirvius ir beisbolo lazdą. R. B. parodė, kad gali atpažinti ir apibūdino kaip atrodė asmuo, kuris rankoje turėjo kirvį ( 1 t., 58-62 b.l. ). 2008 m. rugsėjo 26 d. apklausos metu R. B. dar kartą tikslino ankstesnius parodymus ir paaiškino, kad gali atpažinti du asmenis iš keturių, kurie jį buvo užpuolę: vienas jų buvo su pistoletu rankoje, o išlipęs per bagažinę asmuo turėjo rankoje kirvį. Papildomai apklaustas 2008 m. gruodžio 19 d. R. B. parodė, kad gali atpažinti du jį užpuolusius ir sužalojusius asmenis, bei išsamiai apibūdino kaip atrodė asmuo, kuris išlipo iš bagažinės su kirviu rankoje ( 1 t., 65-66 b.l. ). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. B. patvirtino, kad M. T. buvo vienas iš keturių jį užpuolusių asmenų, kurį jis įsidėmėjo, o po to atpažino iš nuotraukų ( 3 t. 44-45 b.l. ).

Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusysis R. B. du kartus pagal nuotraukas atpažino M. T. kaip asmenį, kuris išlipo iš visureigio per bagažinės dureles su kirviu rankose ir kartu su bendrininkais jam padarė kūno sužalojimus. Pirmąjį kartą atpažinimui buvo parodyta M. T. nuotrauka, kurioje šis yra su trumpesniais plaukais, o antrąjį kartą – su ilgesniais plaukais, nes pagal R. B. parodymus, įvykio metu M. T. plaukai buvo ilgesni, nei kad pirmojo atpažinimo metu pateiktoje nuotraukoje. Asmens parodymas atpažinti buvo atliktas nepažeidžiant BPK 192 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes M. T. nuotrauka buvo parodyta kartu su trimis kitų asmenų nuotraukomis. Abu kartus R. B. neabejodamas atpažino M. T. ir davė parodymus, kad tai yra tas pats asmuo, kuris jį užpuolė su kirviu rankose ir padarė jam kūno sužalojimus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai vertino nukentėjusiojo R. B. parodymus, juos lygino sugretindamas su atpažinimo metu duotais parodymais dėl M. T. išvaizdos įvykio metu ir padarė abejonių nekeliančią pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis buvo sužalotas tokiu būdu ir aplinkybėmis, apie kurias jis ir parodė teismo posėdyje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikto įrodymų tyrimo metu nukentėjusysis R. B. pilnai patvirtino pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Jis paaiškino, kad 2008 m. rugsėjo mėnesį nuo patirtų užpuolimo metu sužalojimų jis buvo gydomas ligoninėje, jam buvo padarytos keturios operacijos ir jis nuolat vartojo skausmą slopinančius vaistus, todėl ikiteisminio tyrimo pradžioje kai kurias įvykio aplinkybes dėl galimybės atpažinti jį užpuolusius asmenis, jų išvaizdos ar atliktų veiksmų jis galėjo nurodyti ne visai tiksliai. Supažindinus R. B. su asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu bei kortelėmis, kurios yra išskirtoje baudžiamojoje byloje Nr. 24-1-00997-08, nukentėjusysis patvirtino, kad jam ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktos būtent šios nuotraukos iš kurių jis atpažino M. T..

Apeliantas skunde teigia, kad teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis tik nukentėjusiojo ir įslaptinto liudytojo parodymais ir savo teiginiams dėl pažeistos kaltinamojo teisės į gynybą, pagrįsti, remiasi nacionalinės ir tarptautinės teisės aktų gausa, tačiau konkrečiai nenurodo kuo pasireiškė neteisingas BPK normų šioje dalyje taikymas. Teisėjų kolegijos nuomone, įslaptinto liudytojo Nr. 1 apklausa teisme buvo atlikta nepažeidžiant BPK 282 straipsnio reikalavimų. M. T. buvo sudarytos sąlygos užduoti klausimus liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, tačiau šia savo teise jis nepasinaudojo. Sutinkamai su BPK 301 straipsnio 2 dalimi, apkaltinamasis nuosprendis nebuvo pagrįstas remiantis vien tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, pripažindamas M. T. kaltu padarius nusikalstamą veiką, teismas rėmėsi byloje ištirtų įrodymų visetu. Kaip nustatyta byloje, liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai reikšmingi tiek kiek jie atitiko ar paneigė bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės M. T. kaltei nustatyti ar ją paneigti. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Nr. 1 davė parodymus, kurie apklausos teisme metu buvo papildomai pagarsinti. Liudytojo Nr. 1 parodymai atitinka nukentėjusiojo R. B. parodymus toje dalyje, kad iš baltos spalvos „Land Rover“ automobiliu važiavo keturi asmenys, iš kurių tris įslaptintas liudytojas vėliau atpažino pagal jam parodytas nuotraukas. Liudytojas Nr. 1 prasilenkė važiuodamas link Giraitės su dideliu greičiu važiavusiu minėtu automobiliu ir už 300-500 metrų pastebėjo šalikelėje gulintį sužalotą nukentėjusįjį, kuris paaiškino, kad buvo sumuštas „džipe“ važiavusių vaikinų. Sugretinus įslaptinto liudytojo ir nukentėjusiojo parodymus, buvo nustatyta įrodomąja prasme reikšminga aplinkybė - įslaptintas liudytojas atpažino visureigį vairavusį, šalia jo priekinėje sėdynėje sėdintį asmenį, bei dar vieną asmenį, kuris sėdėjo ant galinės sėdynės. M. T. įslaptintas liudytojas Nr. 1 neatpažino, tačiau jo parodytos aplinkybės atitinka nukentėjusiojo R. B. parodymus ta dalimi, kad M. T. buvo tas ketvirtas asmuo, kuris sėdėjo automobilyje ant galinės sėdynės ir užpuolimo metu išlipo per bagažinės dureles. Ši aplinkybė motyvuotai aptarta ir skundžiamame nuosprendyje, todėl darytina išvada, kad vertindamas įrodymus teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais.

Byloje nustatyta ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarta dar viena svarbi M. T. kaltę įrodanti aplinkybė, t.y. tai, kad policijos pareigūnai keletą dienų iki R. B. sužalojimo ir po to vykdė slaptą automobilio „Land Rover“ ir juo važinėjusių asmenų sekimą. Apie tai išsamius parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė liudytojas policijos pareigūnas R. G., kuris papildomai buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Liudytojas R. G. parodė, kad 2008-09-07 d. naktį du vyrai padegė baltos spalvos „Land Rover discovery“ automobilį ir iš vietos pabėgo juodos spalvos BMW M5 automobiliu, kurį pareigūnai persekiojo Kauno mieste. Siekdami išvengti sulaikymo, automobiliu važiavę du asmenys blokavo tarnybinį policijos automobilį ir iššokę iš automobilio, pabėgo. Byloje nustatyta, kad automobilio BMW apžiūros metu buvo rastos vyriškos šlepetės, iš kurių ant vienos rasti biologiniai pėdsakai ( 1 t., 166-167 b.l. ). Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro buvo gauta informacija, kad atliekant patikrinimą DNR duomenų įskaitoje nustatyta, jog biologinio pėdsako, paimto nuo šlepetės genotipas sutapo su M. T. genotipu ( 1 t., 168 b.l. ). Pirmosios instancijos teismas motyvuotai paneigė M. T. gynybinę versiją, kad šlepetes, kurios buvo rastos prie BMW markės automobilio, jis 2008 m. vasarą paliko ar padovanojo iš matymo pažįstamam asmeniui, gyvenančiam (duomenys neskelbtini), Kaune. Nors liudytojas A. G. teisme ir parodė, kad M. T. šlepetes buvo palikęs pas jį namuose, o po to jas kažkam tai atidavė, tačiau teismas pagrįstai atmetė A. G. parodymus, kadangi jis yra M. T. pažįstamo E. K. artimas giminaitis ir buvo suinteresuotas duoti palankius M. T. parodymus ( 3 t., 116 b.l. ). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakytu A. K. parodymų vertinimu ir konstatuoja ir kad šlepetės, kurios buvo rastos prie BMW markės automobilio, priklausė M. T., pastarasis jas pametė, kai vengdamas sulaikymo, 2008-09-07 d. pasišalino iš įvykio vietos. Šioje vietoje pažymėtina ir tai, kad E. K. atžvilgiu yra paskelbta paieška, nes jis įtariamas padaręs tą pačią nusikalstamą veiką, už kurią šioje byloje nuteistas M. T.. Teismas taip pat pagrįstai atmetė liudytojos A. K. parodymus, kad M. T. 2008 m. rugsėjo 5 d. ryte buvo namuose ir miegojo, todėl negalėjo būti vietoje, kurioje buvo sunkiai sužalotas R. B.. Liudytoja A. K. įvykio metu buvo artima M. T. draugė, šiuo metu ir sutuoktinė, santuokoje yra gimusi duktė A. K., todėl duodama nuteistajam palankus parodymus, A. K. dėl suprantamų priežasčių mėgina jam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą labai sunkų nusikaltimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. T. kaltė padarius nusikalstamą veiką, už kurią jis buvo nuteistas, įrodyta ne tik nukentėjusiojo R. B. ar įslaptinto liudytojo parodymais, vertinant juos atskirai, tačiau byloje surinktų ir teismo betarpiškai išnagrinėtų įrodymų visetu. Byloje nustatyta, kad M. T. ir po įvykio bendravo ir veikė su asmenimis, kurie nukentėjusiojo R. B. atpažinti, kaip dalyvavę jį sužalojant 2008 m. rugsėjo 5 dieną. Nustatyta, kad automobiliu „Land Rover discovery“ naudojosi A. S., kuris buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tą pačią nusikalstamą veiką, kurią padarė kartu su M. T. ( 1 t., 133 b.l. ). Atliekant operatyvinius veiksmus byloje, buvo nustatyta, kad BMW markės automobiliu, kuriuo du asmenys pabėgo iš vietos, kurioje buvo sudegintas visureigis „Land Rover“, 2008-08-31 naudojosi E. P., kuris pareigūnams pateikė A. S. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą. Tas pats E. P. buvo sekamas operatyvinėmis priemonėmis ir buvo nustatyta, kad jis su kitu nenustatytu vyriškiu 2008-09-07 d. 02 val. 58 min. padegė visureigį ir pasišalino iš įvykio vietos. Pagal ant šlepečių rastus biologinius pėdsakus buvo nustatyta, kad jos priklauso M. T., todėl galima daryti išvadą, kad antrasis su E. P. buvęs asmuo yra M. T..

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma ir apie tai apeliacinės instancijos teismo posėdyje pasisakė nuteistojo gynėja, kad jos ginamajam kaltinimas buvo nesuprantamas, kadangi nebuvo išskirti M. T. nukentėjusiojo atžvilgiu padaryti veiksmai, sukėlę baudžiamajame įstatyme numatytas pasekmes. Kolegija atmeta šiuos teiginius kaip nepagrįstus, kadangi konkrečiai nenurodyta kokie kaltinimo teiginiai ir kaip jie neatitinka bylioje nustatytų aplinkybių. Teismo buvo nustatyta, kad M. T., veikdamas bendrininkų grupėje su asmenimis, kurių atžvilgiu byla yra išskirta, sudavė nukentėjusiajam R. B. ne mažiau devynių smūgių kirviais ir beisbolo lazda, tuo padarydami kūno sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą. Darydamas šią išvadą, teismas iš esmės rėmėsi nukentėjusiojo R. B. parodymais, kad vienas iš jį užpuolusių asmenų laikė nukreipęs į jį šaunamąjį ginklą, o kiti trys vartojo smurtą, suduodami smūgius ir turėtais įrankiais – kirviu, beisbolo lazda – per rankas bei kojas. R. B. nurodė M. T. kaip asmenį, kuris jį mušė su įrankiu. Nukentėjusiojo nurodytas jam suduotų smūgių kiekis bei sužalojimų mechanizmas iš esmės atitinka teismo medicinos specialisto išvadas.

Šioje byloje yra pagrindo pagal analogiją atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl panašaus pobūdžio bendrininkų padarytų nusikalstamų veikų ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ ). Minėto nutarimo 8 punkte nurodyta, kad tokiu atveju, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Tuo atveju, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus. Analogiškai, nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu tiesiogiai vartojo bent trys asmenys, jų tarpe buvo M. T., jų bendrai padaryta tyčinė veika sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, todėl teismas, pagrįstai nustatęs dvi kvalifikuojančias aplinkybes, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktą.

Pirmosios instancijos nuosprendyje labai išsamiai motyvavo, dėl ko nuteistajam turi būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra artimas BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytam vidurkiui.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam yra teisėta ir pagrįsta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas nuteistajam M. T. bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad jis tiesiogine tyčia padarė nusikaltimą, tuo pačiu įvertino ir padarytos nusikalstamų veikos pavojingumo laipsnį, bei jos pobūdį. Sunkus sveikatos sutrikdymas žmogui dėl chuliganiškų paskatų ir itin žiauriai yra priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai ( BK 11 straipsnio 6 dalis ), nuteistojo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu, atsižvelgiant ir į panaudotus nusikaltimo padaryme įrankius, pasižymėjo ypatingu įžūlumu. Nusikaltimas yra baigtas, skiriant bausmę atsižvelgta ir į vieną M. T. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, bei lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą. Nuteistojo gynėjos baigiamojoje kalboje nurodytos aplinkybės, kad M. T. abu tėvai yra mirę, o jis rūpinasi savo mažamečiu vaiku, kas patvirtinta pateiktais teismui dokumentais, nesudaro pagrindo keisti nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. T. gynėjo advokato Aldevino Ščiglos apeliacinį skundą atmesti.