Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Audriaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Arvydo Furmono apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 4 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Šiuo nuosprendžiu M. R. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 4 dalį, ir, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, jam paskirta 20 MGL dydžio, t. y. 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) bauda, tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta. Taip pat nuosprendžiu tenkintas nukentėjusiojo D. P. pareikštas civilinis ieškinys ir jo naudai iš M. R. priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2022 m. liepos 7 d. apie 10.30 val. adresu (duomenys neskelbtini), bendrai veikdamas su M. R., pagal žodinį susitarimą iš D. P. paėmė nuomai vibro plokštę Higher SCH-ZG105 – 500 Eur vertės, kurios iki sutarto termino D. P. negrąžino, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą svetimą turtą ir tokiais savo veiksmais D. P. padarė 500 Eur turtinę žalą.

2. Pirmosios instancijos teismas motyvuodamas sprendimą išteisinti A. J. nurodė, kad faktinis vibro plokštės nuomininkas ir valdytojas buvo M. R., kuris ir privalėjo saugoti jam patikėtą turtą – vibro plokštę Higher SCH-ZG105, tuo tarpu A. J. tik pateikė savo asmens dokumentą kaip patvirtinimą, kad tai tas pats asmuo, ir tik todėl, kad M. R. dokumento galiojimas buvo pasibaigęs, byloje surinktais įrodymais nėra nustatyta, kad A. J. būtų pats naudojęsis, valdęs ar disponavęs išsinuomotu daiktu, šis daiktas nebuvo jo žinioje nuo pat išsinuomojimo pradžios, todėl A. J. tik pateikus asmens dokumentą, tačiau daikto objektyviai nevaldžius, nėra pagrindo reikalauti, kad jis būtų už šį daiktą atsakingas.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras Arvydas Furmonas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį dėl A. J. išteisinimo ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 4 dalyje, ir skirti jam bausmę – 30 MGL (1 500 Eur) dydžio baudą, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti A. J. galutinę bausmę – 20 MGL (1 000 Eur) dydžio baudą. Taip pat prokuroras prašo visiškai tenkinti nukentėjusiojo D. P. civilinį ieškinį ir priteisti jo naudai iš A. J. ir M. R. solidariai 500 Eur turtinei žalai atlyginti. Kitą nuosprendžio dalį palikti be pakeitimų.

3.1. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad vibro plokštę nuomos pagrindu įgijo ir ją valdė tik M. R., grindė tik kaltinamųjų parodymais, nevertindamas kitų bylos duomenų. Nukentėjusiojo parodymais, jo pateiktu vaizdo įrašu nustatyta, jog žodinio susitarimo dėl nuomos pagrindu nukentėjusiojo turtą įgijo abu atvykę kaltinamieji. A. J. vairavo automobilį su priekaba, pateikė savo asmens dokumentą. Nukentėjusysis nurodė abu kaltinamuosius, kaip asmenis, su kuriais sudarė žodinę nuomos sutartį ir kuriems jis perdavė ir patikėjo savo turtą. Kreipdamasis su pareiškimu į policijos įstaigą, nukentėjusysis nurodė aplinkybes apie abiejų asmenų neteisėtus veiksmus. Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad kaltinamųjų versija, jog A. J. nėra susijęs su vibro plokštės negrąžinimu, nes nuo 2022 m. rugpjūčio 13 d. buvo išvykęs mėnesiui į užsienį ir plokštę savininkui turėjo gražinti M. R., tuo tarpu A. J. apie plokštės dingimo aplinkybes nieko nežinojo, yra paneigta nukentėjusiojo parodymais, kad jis dėl plokštės grąžinimo su M. R. bendravo ir kreipėsi su pareiškimu į policijos įstaigą iki A. J. nurodomo išvykimo į užsienį datos – 2022 m. rugpjūčio 13 d. Be to, be kaltinamųjų parodymų apie išvykimą į užsienį, nėra gauta kitų tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Byloje esantys duomenys apie A. J. taikytą administracinę atsakomybę iš viso paneigia šią aplinkybę – jo vardu užfiksuoti su transporto priemonių vairavimu susiję administraciniai nusižengimai, padaryti 2022 m. rugpjūčio 31 d. ir 2022 m. rugsėjo 20 d. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į 2022 m. rugpjūčio 18 d. policijos pareigūno tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad 2022 m. rugpjūčio 11 d., 2022 m. rugpjūčio 12 d. ir 2022 m. rugpjūčio 16 d. telefonu buvo susisiekta ir kalbėta su A. J., kuris pokalbio metu nurodė, kad vibro plokštę išsinuomojo su bendradarbiu, negrąžino, nes užsitęsė darbai, žadėjo grąžinti savininkui 2022 m. rugpjūčio 17 d., tačiau iki nurodytos datos negrąžino, o 2022 m. rugpjūčio 17 d., 2022 m. rugpjūčio 18 d., bandant susisiekti telefonu, jis (A. J.) telefono jau nekėlė. Prokuroras pažymi, jog bendraudamas su policijos pareigūnu telefonu A. J. nenurodė, kad vibro plokštė prarasta dėl vagystės. Jis taip pat neįvardijo M. R., kuris tuo metu galėjo vienas disponuoti svetimu turtu.

3.2. Prokuroro įsitikinimu, aptarti duomenys paneigia kaltinamųjų nurodytas aplinkybes, kad vibro plokštė buvo prarasta dėl tariamos vagystės tuo metu, kai A. J. buvo išvykęs į užsienį, ir patvirtina, kad jis iki D. P. kreipimosi į policijos įstaigą, veikdamas kartu su M. R., įgijęs svetimą turtą juo disponavo ir nenustatytomis aplinkybėmis kartu su M. R. pasisavino. Aptarti duomenys taip pat patvirtina ir A. J. tiesioginę tyčią, tyčios turinio kryptingumą – veikiant kaip bendravykdytojui su M. R. paversti svetimą turtą savu ir jį užvaldyti, kadangi A. J. turėjo ir galėjo svetimą turtą grąžinti, tačiau to sąmoningai tyčia nepadarė. Taip pat negauta duomenų, kad jis būtų kreipęsis dėl patikėto svetimo turto praradimo dėl trečiųjų asmenų veiksmų.

4. Atsiliepimų į prokuroro apeliacinį skundą negauta.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais ir motyvais, prašė jį tenkinti. Išteisintasis A. J. nurodė sutinkantis su apeliaciniu skundu. Išteisintojo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Arvydo Furmono apeliacinis skundas atmestinas, tačiau Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 29 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai nustatyto A. J. išteisinimo pagrindo.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

7. Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 29 d. nuosprendį apskundė prokuroras, kuris prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. J. išteisinimo ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį, kuriuo A. J. pripažinti kaltu pagal BK 183 straipsnio 4 dalį, paskiriant jam galutinę bausmę – 20 MGL dydžio, t. y. 1 000 Eur baudą. Prokuroro nuomone, byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių išteisintojo kaltę, bendrais veiksmais su M. R. pasisavinus jiems patikėtą svetimą – D. P. priklausiusį nedidelės vertės turtą – vibro plokštę, tačiau pirmosios instancijos teismas juos vertino pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kas ir lėmė nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio M. R. atžvilgiu priėmimą.

8. Teisėtu ir pagrįstu yra toks nuosprendis, kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Pagrįstomis laikytinos tos teismo išvados, kurios padarytos remiantis šiomis taisyklėmis įvertinus ir išanalizavus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus.

9. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-232/2014). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-219-693/2017).

10. BK 2 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, dėl kurios asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, požymiai negali būti grindžiami prielaidomis, juos turi patvirtinti patikimi įrodymai, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti įtariamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados.

11. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi, objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Turto pasisavinimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, jog dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Turto pasisavinimo subjektas – specialus, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-213/2012, 2K-499/2012, 2K-92/2012, 2K-7-262/2013, 2K-138/2014, 2K-508/2015, 2K-382-489/2015, 2K-89-303/2017).

12. Taigi, siekiant konstatuoti, kad yra padarytas BK 183 straipsnio 4 dalyje numatytas kaltininkui patikėto nedidelės vertės svetimo turto pasisavinimas, yra būtina nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

13. Pagal šioje byloje pareikštą kaltinimą A. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2022 m. liepos 7 d. apie 10.30 val. adresu (duomenys neskelbtini), bendrai veikdamas su M. R., pagal žodinį susitarimą iš D. P. paėmė nuomai vibro plokštę Higher SCH-ZG105 – 500 Eur vertės, kurios iki sutarto termino D. P. negrąžino, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą svetimą turtą ir tokiais savo veiksmais D. P. padarė 500 Eur turtinę žalą.

14. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą išteisinti A. J. motyvavo tuo, jog jis neatitinka BK 183 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos specialaus subjekto požymių, kadangi šiuo atveju nukentėjusiajam priklausęs turtas – vibro plokštė – žodinės nuomos sutarties pagrindu faktiškai buvo perduota (patikėta) tik M. R.. Teismas nurodė, kad nors sudarant nuomos sandorį kartu su M. R. buvo ir A. J., kuris pateikė savo asmens dokumentą nuomotojui, tačiau vis tik faktiškai vibro plokštę nuomojosi ir ją vėliau valdė tik M. R., tik su juo buvo derinamos nuomos sąlygos, bendrauta dėl daikto grąžinimo. Taip pat apylinkės teismas nurodė, kad byloje surinktais įrodymais nėra nustatyta, kad A. J. būtų pats naudojęsis, valdęs ar disponavęs išsinuomotu daiktu, šis daiktas nebuvo jo žinioje nuo pat išsinuomojimo pradžios. Su tokiais argumentais ir jų pagrindu padaryta išvada dėl A. J. neatitikimo BK 183 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjekto požymiams aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija sutikti negali, kadangi tokie argumentai nėra pagrįsti byloje surinktais įrodymais.

15. Remiantis A. J., M. R. parodymais, taip pat nukentėjusiojo D. P. parodymais bei rašytiniais byloje surinktais duomenimis – 2022 m. rugpjūčio 4 d. D. P. pareiškimu, 2022 m. spalio 27 d. Kitų objektų apžiūros protokolu, yra neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusiajam priklausiusio turto – vibro plokštės – nuomos sutartis buvo sudaryta 2022 m. liepos 7 d. Byloje surinkti duomenys taip pat neginčytinai patvirtina, kad pagal internete patalpintą skelbimą tikslu išsinuomoti vibro plokštę su D. P. telefonu susisiekė ne A. J., o M. R.. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jau nuvykus į nuomojamo daikto buvimo vietą, būtent M. R. daugiausiai bendravo su nukentėjusiuoju, iš esmės tik jis derino nuomos sąlygas – kainą, nuomojamo daikto grąžinimo terminą ir t. t. Vis tik, vien šios aplinkybės dar nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad faktiškai plokštę nuomojosi ir ją valdė tik nuteistasis M. R., dėl to A. J. negali būti atsakingas už jam nepatikėto daikto negrąžinimą D. P. sutartu terminu, jo pasisavinimą. Šios aplinkybės negali būti vertinamos atsietai nuo kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių – išteisintojo dalyvavimo pasiimant vibro plokštę, jo asmens dokumento pateikimo daikto nuomotojui, naudojimosi šia plokšte ypatumų.

16. Jau minėti įrodymai patvirtina, kad adresu (duomenys neskelbtini), pasiimti vibro plokštės atvyko tiek A. J., tiek M. R.. Žinoma, vien šis faktas savaime neleidžia spręsti, kad vibro plokštę nuomojosi abu šie asmenys ir abu ją valdė, juo labiau, kai jie abu vienodai paaiškino, jog M. R. to vienas padaryti neturėjo galimybės, nes nebuvo įgijęs teisės vairuoti kelių transporto priemonių. Vis tik svarbu įvertinti tai, kad būtent A. J. pateikė savo asmens dokumentą D. P., leido pasidaryti jo kopiją tam, kad vibro plokštė būtų išnuomota. Nors išteisintojo asmens dokumentas buvo pateiktas nukentėjusiajam tik dėl to, kad M. R. nuomos sandorio sudarymo metu savojo galiojančio asmens dokumento neturėjo, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog tokiu būdu A. J. iš esmės identifikavo save kaip vibro plokštės nuomininką ir įsipareigojo vykdyti iš šio daikto nuomos sutarties kylančias prievoles, tame tarpe ir pareigą grąžinti pasiskolintą daiktą pasibaigus jo nuomos terminui. Paminėtina ir tai, kad nukentėjusysis D. P. sutiko išnuomoti vibro plokštę tik su sąlyga, kad jam bus pateiktas bent vieno iš šio daikto atvykusių pasiimti asmenų asmens dokumentas, tokį dokumentą pateikė būtent A. J., todėl akivaizdu, kad šioje byloje analizuojamos nusikalstamos veikos dalykas nukentėjusiojo buvo patikėtas ne tik nuteistajam M. R., bet ir A. J.. Be to, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, išteisintasis kurį laiką ir pats naudojosi išsinuomota vibro plokšte. Tiek M. R., tiek A. J. apklausiami teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jie kartu atliko įvairius statybos darbus ir vibro plokštė jiems buvo reikalinga vykdant užsakymą viename konkrečiame objekte. Abu kaltinamieji taip pat analogiškai nurodė, kad išsinuomojus vibro plokštę dar kurį laiką vykdė darbus tame objekte abu kartu. Tik vėliau, jau užbaigus darbus jame ir jau pasibaigus nuomos terminui, A. J. išvyko į užsienį, palikdamas išnuomotą turtą M. R. žinioje, tikėdamasis, kad pastarasis ją grąžins D. P..

17. Taigi, byloje esančių duomenų pagrindu nustačius, jog A. J. tiesiogiai dalyvavo žodinės vibro plokštės nuomos sutarties sudarymo procese, siekiant nukentėjusiajam turėti duomenis apie nuomininko tapatybę pateikė save asmens dokumentą, o vėliau ir pats naudojosi vibro plokšte, negalima pritarti apylinkės teismui, kad išteisintasis neturėjo sutarties pagrindu apibrėžtų įgaliojimų svetimam – nukentėjusiojo turtui ir negali būti laikomas nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis buvo kaltintas, specialiuoju subjektu.

18. Vis tik, kaip jau minėta, norint pripažinti asmenį kaltu dėl turto pasisavinimo, privaloma nustatyti ne tik objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius, bet ir subjektyviąją jos pusę – tai, kad turtas buvo pasisavintas veikiant tiesiogine tyčia, o šiuo atveju byloje nėra įrodymų, liudijančių, kad A. J. turėjo tyčią pasisavinti jam ir jo kolegai M. R. nuomos sutarties pagrindu perleistą turtą.

19. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme išteisintasis paaiškino, kad jam išvykus dirbti į užsienį, nukentėjusiajam vibro plokštę turėjo grąžinti M. R. ir jis tikrai tikėjo, kad pastarasis grąžins išsinuomotą daiktą. Analogiškus parodymus, jog M. R. jam buvo pažadėjęs grąžinti vibro plokštę jos teisėtam savininkui, išteisintasis davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad atlikus statybos darbus objekte, kur dirbo kartu su A. J., nuomotas daiktas liko jau tik jo žinioje, nuosekliai tiek tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudijo ir M. R.. Pažymėtina, jog A. J. bei M. R. parodymus apie tai, kad vibro plokštė buvo nuomota tikslu vykdyti statybos darbus, kad ji šiam tikslui buvo realiai naudojama, bei kad ją M. R. dar pasiliko darbui kitam objekte, o A. J. daugiau jos taip ir nematė, paneigiančių duomenų surinkta nebuvo, tokie kaltinamųjų parodymai buvo nuoseklūs bei neprieštaraujantys vieni kitiems. Be to, M. R. ir A. J. parodymai dalyje dėl to kokiu tikslu buvo nuomojama vibro plokštė, kodėl ji nukentėjusiajam nebuvo grąžinta iki termino, kuris buvo sulygtas nuomos sutarties sudarymo momentu, atitinka ir nukentėjusiajam M. R. nurodytas aplinkybes, kai nei nuteistajam M. R., nei išteisintajam A. J. dar nebuvo žinoma apie nukentėjusiojo D. P. ketinimą kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl neteisėto jo turto pasisavinimo, nei, juo labiau, apie jau pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl to.

20. Paties A. J. parodymai neabejotinai patvirtina prokuroro akcentuojamą aplinkybę, jog išteisintasis dar prieš jo nurodomą išvykimo į (duomenys neskelbtini) datą žinojo, kad M. R. nėra grąžinęs nukentėjusiajam vibro plokštės, tačiau iš A. J. parodymų taip pat matyti, kad su juo susisiekus policijos pareigūnui ir pasiteiravus apie tai kodėl vibro plokštė dar nėra grąžinta nukentėjusiajam, išteisintasis telefonu susisiekė su M. R., kuris jam vėl gi patikino, kad vibro plokštę tikrai grąžins. Esant tokiems nepaneigtiems A. J. ir M. R. parodymams bei nesant jokių duomenų apie tai, kad vibro plokšte vėliau disponavo ne tik nuteistasis, bet ir A. J., ar, kad jie abu pardavė šį daiktą ir pasidalino už jį gautą atlygį, sutikti su prokuroro pozicija, kad A. J. veiksmuose yra ir subjektyvioji BK 183 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos pusė, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Ta aplinkybė, ar išteisintasis jo nurodomu laikotarpiu buvo išvykęs dirbti į užsienį ar ne, šiuo atveju teisinės reikšmės vertinant jo tyčios kryptingumą neturi. Nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė yra ta, kad vibro plokšte jau vėliau naudojosi tik M. R., kuris buvo įtikinęs A. J., jog ją tikrai grąžins nuomotojui.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nors pirmosios instancijos teismas padarė byloje surinktiems įrodymams prieštaraujančią išvadą, kad A. J. negali būti pripažintas kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nes jo veiksmuose nėra objektyviųjų šios veikos požymių, tačiau vis tik jis padarė teisingą išvadą, kad A. J. atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, kadangi byloje nebuvo surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jau sudarant vibro plokštės nuomos sutartį A. J. bei M. R. abu turėjo sumanymą šį daiktą neteisėtai pasisavinti, disponuoti juo kaip savu, kaip ir nėra įrodymų, jog toks sumanymas A. J. susiformavo jau nukentėjusiajam perleidus nuomos objektą. Byloje liko nepaneigti išteisintojo parodymai, kad vibro plokšte jis kartu su M. R. naudojosi tik keletą dienų (iki vienos savaitės) bei buvo įsitikinęs, jog ji nukentėjusiajam bus grąžinta M. R., nors ir po su nukentėjusiuoju sutarto daikto grąžinimo termino. Taigi, šiuo atveju liko neįrodyta, kad išteistasis veikė tiesiogine tyčia – suprato, kad jam nuomos sutarties pagrindu nukentėjusiojo patikėtas turtas bus pasisavintas, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, ir to norėjo bei siekė. Todėl prokuroro apeliacinio skundo reikalavimas priimti A. J. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį netenkinamas. Paliekant galioti išteisinamąjį nuosprendį A. J. atžvilgiu nėra pagrindo tenkinti ir prokuroro prašymą pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio tenkinimo, priteisiant D. P. turtinės žalos atlyginimą ne tik iš M. R., bet solidariai iš jo ir A. J..

22. Visgi, nors ir remiantis ne prokuroro skundo argumentais, nuosprendis privalo būti pakeistas, kadangi išteisindamas A. J. pirmosios instancijos teismas nurodė neteisingą įstatyme numatytą išteisinimo pagrindą ir tuo netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

23. BPK įtvirtinti du išteisinimo pagrindai: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), arba jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu išteisinamasis nuosprendis priimamas, jeigu pripažįstama, kad veikos, dėl kurios vyko baudžiamasis procesas, apskritai nebuvo arba veika buvo, tačiau nėra visų požymių, kad ją galima būtų laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Tuo tarpu BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu (neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką) išteisinamasis nuosprendis priimamas, jeigu kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo ją padarant. Toks išteisinimo pagrindas įpareigoja teismą po nuosprendžio įsiteisėjimo perduoti bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti (BPK 303 straipsnio 6 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243-699/2018, 2K-288-648/2018, 2K-318-693/2017, 2K-234-699/2017, 2K-191-648/2017, 2K-455/2014, 2K-192/2009). Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o ne neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243-699/2018, 2K-191-648/2017, 2K-248-697/2017).

24. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. J. veiksmuose nėra subjektyviosios BK 183 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pusės. Iš aukščiau aptartos kasacinio teismo praktikos matyti, jog tokiu atveju asmuo turi būti išteisinamas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. konstatavus, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Būtent šiuo pagrindu, o ne nurodytu pirmosios instancijos teismo – neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, asmuo privalo būti išteisinamas ir tuo atveju, kai nustatoma, kad asmuo nėra tinkamas jam inkriminuojamas nusikalstamos veikos subjektas (pvz. žiūrėti kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-370-139/2016).

Dėl proceso išlaidų

25. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. sausio 31 d. pažyma Nr. APD-2024-01152 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant išteisintąjį A. J., sudaro 108,33 Eur, kurios turi būti priteistos iš A. J. valstybei.

26. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus – kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas.

27. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. J. pagal jam pareikštą kaltinimą buvo išteisintas, paliekamas galioti, tenkinti Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą ir priteisti iš A. J. išlaidas, susidariusias dėl išteisintajam teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Arvydo Furmono apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 29 d. nuosprendyje nurodytą A. J. išteisinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 4 dalyje, pagrindą, nurodant, jog A. J. pagal BK 183 straipsnio 4 dalį išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nepriteisti iš A. J. valstybės naudai 108,33 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. sausio 31 d. pažymą Nr. APD-2024-0115-2

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.