Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-3371-1161/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05718-2025-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)

2026 m. sausio 6 d.

Regiono administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei L.Z.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas D.A. pateikė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir Migracijos departamentas) (data neskelbtina) sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (toliau – ir Sprendimas).

Nurodo, kad (data neskelbtina) Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki (data neskelbtina) (toliau – ir Leidimas laikinai gyventi). Paaiškina, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis.

Teigia, kad pareiškėjas kreipėsi į Departamentą ir pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. Kadangi pareiškėjas atitinka visus įstatymo reikalavimus Departamentas priėmė sprendimą išduoti jam Leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui buvo įteiktas Leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki (data neskelbtina). Argumentuoja, kad nekyla jokių abejonių, kad Departamentas, nagrinėdamas prašymą 2311-LLGK-1317, buvo kreipęsis atitinkamai į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą (toliau – ir VSD) su prašymu pateikti išvadą, ar užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui.

Argumentuoja, kad neabejotinai pareiškėjas nekėlė ir nekelia jokių grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl jis ir nuolat gaudavo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymi, jog Departamentas net savo Sprendime nurodo, kad pareiškėjas turi pastoviai išduodamus ir atnaujinamus leidimus laikinai gyventi jau nuo (duomenys neskelbtini) metų.

Teigia, kad pareiškėjas nekelia jokios grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui ir/ar viešajai tvarkai, todėl skubėti priimti Sprendimą nebuvo jokio pagrindo. Nurodo, kad pats Departamentui pateikė visus dokumentus, darbo knygelę ir karinį bilietą, atvyko į apklausą pagal pirmą pareikalavimą ir visapusiškai bendradarbiavo, pateikė visus paaiškinimus. Daro išvadą, kad nebuvo jokio faktinio pagrindo ir tuo pačiu jokio teisinio pagrindo priimti Sprendimą.

Argumentuoja, kad Departamentas nesigilino į konkrečią situaciją, tikrai įvairiapusiškai nenagrinėjo esamų faktinių, individualių aplinkybių. Departamento motyvai yra deklaratyvūs, pareiškėjo teikiami dokumentai, aiškūs paaiškinimai ir jo nuoširdus bendradarbiavimas buvo piktybiškai panaudoti prieš pareiškėją ir jam pritaikyta visiškai neadekvati, neproporcinga bausmė. Jam buvo panaikintas Leidimas laikinai gyventi, nors gyvendamas Lietuvoje visus 5 metus, jis nekėlė jokios grėsmės ir pabrėžtinai sąžiningai bendradarbiavo su Departamentu. Teigia, kad visus duomenis, kuriuos teikė, jis pateikė sąžiningai ir teisingai, visa informacija yra tikra ir tokia, kokia jam buvo žinoma, kokią jis prisiminė ir taip, kaip suprato suformuluotus klausimus, prašymo dėl Leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo pateikimo momentui. Pažymi, kad Departamentas savo Sprendimo motyvus privalo pagrįsti įrodymais.

Teigia, kad Departamentas nenurodo, kokią grėsmę kelia saugumui pareiškėjas, kokią informaciją jis slepia ar iškraipo – juk jis pats pateikė karinį bilietą, darbo knygelę ir savo pilnus paaiškinimus. Jokia informacija neliko nutylėta ir / ar nebuvo nuslėpta. Argumentuoja, kad neturėjo jokios tyčios teikti neteisingą informaciją, o jo pateikiami papildomi dokumentai ir paaiškinimai turi būti traktuojami jo naudai, o ne naudojami prieš jį, kaip neteisėtas, nepagrįstas susidorojimas tik dėl jo pilietybės (kilmės). Mano, kad tokie Departamento veiksmai galimai susiję su jo (duomenys neskelbtini) pilietybe, bet niekaip neatsižvelgta į individualų asmenį, jo ilgalaikius santykius su Lietuva. Argumentuoja, kad tai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintą asmenų lygybės principą ir draudimą diskriminuoti.

Nurodo, kad Departamentas galėjo remtis teiginiu apie tikrovės neatitinkančius duomenis (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas; ir UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir nurodyti tokį Sprendimo priėmimo motyvą tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas tyčia pateikė duomenis ir pateikti duomenys neatitiko tikrovės, jis juos slėpė ir nebendradarbiavo su Departamentu. Konkrečioje situacijoje, spręsdamas (duomenys neskelbtini) piliečio (pareiškėjo) teisinės padėties klausimą ir priimdamas Sprendimą, Departamentas priėmė nepagrįstą, neteisėtą ir neproporcingą Sprendimą. Pažymi, kad yra ne Lietuvos Respublikos pilietis ir valstybinės kalbos nemoka, jam buvo sunku suprasti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, papildomos anketos klausimus, tačiau jis visapusiškai stengėsi ir jų nepažeidė, teikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus.

Teigia, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas negavo jokios informacijos, kuri pagrįstų faktinį ir teisinį pagrindą tokiam Sprendimui.

Argumentuoja, kad nors Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tačiau Departamentas neįrodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) ar pareiškėjas pažeidė kokias nors UTPĮ nuostatas, todėl šiais punktais negalėjo remtis. Pažymi, kad iš tokio neteisėto Sprendimo ir jame nurodyto nepagrįsto pagrindo pareiškėjui kyla itin sunkios teisinės ir socialinės pasekmės. Jis nuo šio Sprendimo priėmimo (jei Sprendimas įsiteisėtų) negalės tęsti savo ilgalaikio darbo ir gyvenimo Lietuvoje. Daro išvadą, kad pareiškėjas padarytas kaltu be kaltės, nepagrįstai nubaustas ir patiria ypatingai neteisingą ir neproporcingą sankciją. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad minėtos normos negalėjo būti taikomos ir tokios aplinkybės nebuvo nustatytos, nebuvo įrodyta, kad jis sąmoningai slėpė informaciją ar, kad jis kelia bent menkiausią grėsmę Lietuvos saugumui.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Nurodo, kad Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki (data neskelbtina), nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Paaiškina, kad Sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. (data neskelbtina) pildydamas Klausimyną nenurodė visų darboviečių, kuriose dirbo (duomenys neskelbtini), taip pat nurodė, kad privalomos karinės tarnybos nėra atlikęs, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Paaiškina, kad Sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Pažymi, kad Sprendimas priimtas imperatyviais Įstatyme nustatytais pagrindais – tada, kai konstatuota, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (t. y. tuo atveju, kai yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti pagrindai). Tokiu atveju Migracijos departamentas yra įpareigotas priimti sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė priimti kitokį sprendimą, nei imperatyviai nustatyta Įstatymu.

Taip pat pažymi, kad Įstatymu nėra numatytos išimtys, kai užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (darbo pagrindu), turi teisę būti Lietuvos Respublikoje, neatitikdamas imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Teigia, kad dėl nurodytos aplinkybės neturi pagrindo vertinti visas su pareiškėju susijusias faktines aplinkybes ir išsamiai analizuoti individualią pareiškėjo situaciją, nes kitos aplinkybės nesudarytų pagrindo netaikyti imperatyvių Įstatymo nuostatų pareiškėjo atžvilgiu.

Pastebi, kad pareiškėjo buvo klausiama labai aiškiai ir suprantamai, klausimai pateikti lietuvių, anglų ir rusų kalba, ir atsakymams pateikti pareiškėjas pasirinko jam suprantamą (duomenys neskelbtini) kalbą. Taip pat Klausimyno pradžioje aiškiai ir suprantamai nurodyta, jog pateikus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi arba vizą, o jeigu tai paaiškės jau išdavus šiuos dokumentus – leidimas gyventi ar viza gali būti panaikinti. Daro išvadą, kad buvo išaiškinta ne tik pareiga pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, bet ir pasekmės, kurios galėtų kilti, pateikus tikrovės neatitinkančią informaciją.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, esą jam buvo „nežinoma“ informacija apie jo karinę tarnybą arba jis šią informaciją pamiršo, arba ne taip suprato suformuluotus klausimus. Pažymi, kad tarnybos laikotarpis iš pagrindų pakeičia žmogaus įprastą gyvenimą, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, jog žmogus galėtų tiesiog pamiršti faktą, kad beveik (duomenys neskelbtini) savo gyvenimo metus (nuo (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini)) atliko karinę tarnybą. Daro išvadą, kad tokie pareiškėjo argumentai taip pat vertintini kaip neatitinkantys tikrovės.

Pastebi, jog Klausimyno 3 klausimas yra aiškiai suformuotas ir yra klausiama – Ar esate atlikęs privalomąją karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybė, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis). Ši informacija buvo pateikta ir rusų kalba. Atsakydamas į šį klausimą, pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė – „Netarnavau“ („(duomenys neskelbtini)“).

Paaiškina, kad priimant administracinį sprendimą nėra taikomos baudžiamosios teisės proceso normos, o taip pat ginčijamas sprendimas nėra priimtas dėl administracinio nusižengimo, todėl Migracijos departamentas neturi pareigos vertinti pareiškėjo tyčios, konstatuodamas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją.

Pažymi, kad Sprendimas priimtas todėl, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, o ne todėl, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas nenurodo, kokią grėsmę kelia saugumui pareiškėjas, vertintini kaip perteklinis reikalavimas nustatyti su Sprendimu nesusijusias faktines aplinkybes. Taip pat pažymi, kad Sprendimas priimtas, nustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindą – taigi, vadovaujantis imperatyviomis Įstatymo nuostatomis. Esant šiems pagrindams, Migracijos departamentas turi pareigą, o ne teisę panaikinti leidimą laikinai gyventi. Daro išvadą, kad konstatavus, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai, Migracijos departamentas neturi pareigos nustatyti dar ir kitas aplinkybes, nes tų kitų aplinkybių nustatymas negalėtų turėti įtakos ginčijamo sprendimo priėmimui.

Paaiškina, kad Migracijos departamentas, vertindamas, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų, kurių pagrindu jam išduotas leidimas laikinai gyventi, vykdo savo tiesiogines funkcijas, o ne persekioja pareiškėją dėl jo pilietybės ar kilmės.

Teigia, jog aplinkybės, kad pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietis ir nemoka valstybinės kalbos nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjui buvo sunku suprasti teisės aktų reikalavimus ir anketos klausimus. Pastebi, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, gebėjo išsiaiškinti teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo vertinti, kad jis šių reikalavimų nesuprato. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui pateikti klausimai buvo tame tarpe ir rusų kalba; klausimai trumpi ir aiškūs, reikalaujantys vienareikšmiškų ir konkrečių atsakymų, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nesuprato klausimų.

Vertinant pareiškėjo argumentus, kad jis dėl ginčijamo sprendimo „negavo jokios informacijos, kuri pagrįstų faktinį ir teisinį pagrindą“, pažymi, kad visa informacija, pagrindžianti Sprendimo faktinį ir teisinį pagrindą, yra išsamiai išdėstyta Sprendime, nurodant visas aktualias Sprendimo priėmimui faktines aplinkybes, susiejant jas su taikomomis teisės normomis bei įvertinant šių aplinkybių visetą. Taip pat Sprendime nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. Daro išvadą, kad pareiškėjui nėra pagrindo savo skundo grįsti argumentais dėl VAĮ reikalavimų.

Taip pat pažymi, jog ginčijamame Sprendime detaliai išanalizavus faktines aplinkybes, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas, nurodoma, kad Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Migracijos departamentas neįrodė, kad Bendrovė ar pareiškėjas pažeidė kokias nors Įstatymo nuostatas, todėl, pareiškėjo vertinimu, „šiais punktais negalėjo remtis“.

Teigia, jog pareiškėjui negali kilti „sunkios teisinės pasekmės“, taip pat nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjas „padarytas kaltu be kaltės, nepagrįstai nubaustas ir patiria ypatingai neteisingą ir neproporcingą sankciją.“. Nurodo, kad kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Daro išvadą, kad pareiškėjui šių reikalavimų neatitinkant, nėra pagrindo vertinti, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimu yra taikoma kokia nors bausmė ar nustatinėjama užsieniečio kaltė. Taip pat, pareiškėjui neatitinkant reikalavimų, kurie taikomi užsieniečiams, siekiantiems gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, panaikinus Leidimą laikinai gyventi nėra pažeistos pareiškėjo teisės.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nustatyta tvarka ir terminais nepateikė, posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta teisės aktuose nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (data neskelbtina) sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki (duomenys neskelbtini), nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, Migracijos departamente (data neskelbtina) pildė Klausimyną. Pareiškėjas Klausimyne, atsakydamas į 2 klausimą apie darbovietes – „Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos)“ – nurodė: (duomenys neskelbtini) iki dabar. Atsakydamas į 3 Klausimyno klausimą apie karinę tarnybą – „Ar esate atlikęs privalomąją karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybė, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis)“ – pareiškėjas nurodė „Netarnavau“.

Migracijos departamentas (data neskelbtina) pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki (data neskelbtina).

Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. 2311-LLGK-1317 tuo pagrindu, jog ketina dirbti pagal darbo sutartį, profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams (leidimo laikinai gyventi keitimas).

(data neskelbtina) Migracijos departamentas per MIGRIS komunikaciją kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pareiškėjo pateikti karinio bilieto ir darbo knygelės kopijas.

(data neskelbtina) pareiškėjas per MIGRIS paskyrą atsiuntė prašomų dokumentų skaitmenines kopijas.

(data neskelbtina) Departamente įvyko pareiškėjo apklausa.

Departamentas Sprendimu nusprendė panaikinti Leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Sprendime nurodyta, kad (data neskelbtina) Migracijos departamentas priėmė sprendimą pakeisti asmeniui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu darbui Bendrovėje (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (data neskelbtina) Migracijos departamentui pateikė užpildytą Klausimyną, kuriame atsakydamas į 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos)), nurodė šias darbovietes (duomenys neskelbtini): (duomenys neskelbtini), o atsakydamas į 3 klausimą (Ar esate atlikęs privalomąją karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybė, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis), nurodė „Netarnavau“ („(duomenys neskelbtini)“). Sprendime nurodoma, kad Migracijos departamentas, pagal kompetenciją vykdydamas užsieniečių, atvykusių į Lietuvos Respubliką, kontrolę, (data neskelbtina) per MIGRIS komunikaciją kreipėsi į asmenį, prašydamas atsiųsti darbo knygelės ir karinio bilieto visų puslapių kopijas. (data neskelbtina) pareiškėjas per MIGRIS paskyrą atsiuntė prašomų dokumentų skaitmenines kopijas. Nurodoma, kad patikrinus duomenis, esančius asmens pateiktuose dokumentuose, nustatyta, kad: darbo knygelėje (duomenys neskelbtini) yra įrašai, kad asmuo dirbo: (duomenys neskelbtini); kariniame biliete (duomenys neskelbtini) yra įrašai, kad asmuo nuo (duomenys neskelbtini) atliko privalomąją karinę tarnybą (duomenys neskelbtini) kariuomenės kariniame dalinyje (duomenys neskelbtini), laipsnis – (duomenys neskelbtini), pareigos – (duomenys neskelbtini), kas reiškia, kad asmens pateikta informacija Klausimyne prieštarauja informacijai, nurodytai darbo knygelėje ir kariniame biliete. Nurodoma, kad siekiant įvertinti visas aplinkybes, susijusias su asmens darbu ir tarnyba (duomenys neskelbtini) bei Klausimyne pateikta informacija, (data neskelbtina) Migracijos departamentas atliko pareiškėjo apklausą. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad (data neskelbtina) Klausimyno pildymas Migracijos departamento Vilniaus skyriuje vizito metu jam buvo netikėtas, todėl padarė klaidų – nepaminėjo tarnybos kariuomenėje ir dviejų pirmų darboviečių, nes tai buvo seniai, o neplanuotai pildydamas anketą neturėjo su savimi reikiamo dokumento – darbo knygelės, asmuo tikina tikrai neturėjęs tikslo nuslėpti tarnybos kariuomenėje, teigė, kad tai įvyko automatiškai pildant ir pažymint atitinkamą klausimą varnele ir greičiausiai dėl jaudulio, nes ankščiau tokios informacijos nurodyti nereikėjo. Papildomai paklaustas apie politines pažiūras, pareiškėjas teigė politika nesidomintis, nes tai lemia problemas, jei ką nors pabandysi pasakyti, geriau būti toliau nuo jos; teigė, kad kategoriškai nepalaiko Rusijos karo Ukrainoje; kad Krymas priklauso Ukrainai. Sprendime atkreiptas dėmesys, kad prieš pradedant pildyti Klausimyną, yra nurodyta informacija, kad asmeniui, pateikus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją, jam gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi arba vizą, o jeigu tai paaiškės jau išdavus šiuos dokumentus – leidimas gyventi ar viza gali būti panaikinti. Ši informacija pareiškėjo (data neskelbtina) pildyto Klausimyno formoje buvo nurodyta ir (duomenys neskelbtini) kalba, tai leidžia daryti išvadą, jog asmuo turėjo ir galėjo suprasti neteisingos informacijos teikimo pasekmes, tai patvirtino ir savo paties parašu. Nurodoma, kad pareiškėjo apklausos metu pateiktas paaiškinimas, kad nebuvo pasiruošęs pildyti Klausimyną, ankščiau tokios informacijos nurodyti nereikėjo, o tarnavo ir nenurodytose darbovietėse dirbo seniai, neturėjo su savimi dokumentų, kuriuose buvo ši informacija, todėl dėl jaudulio Klausimyne buvo nurodyta klaidinanti informacija, neturėjęs tikslo nuslėpti tarnybos kariuomenėje. Migracijos departamento vertinimu, šis paaiškinimas laikytinas deklaratyviu, nes Klausimyno 3 klausime yra aiškiai suformuotas klausimas ir yra klausiama – Ar esate atlikęs privalomąją karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybė, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis), ši informacija buvo pateikta ir rusų kalba, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakydamas į šį klausimą, jis aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė – „Netarnavau“ („(duomenys neskelbtini)“). Pažymima ir tai, kad (data neskelbtina) pareiškėjas Klausimyną pildė pateikdamas prašymą Migracijos departamento teritoriniame skyriuje Vilniuje, taigi dėl jam kilusių klausimų galėjo tiesiogiai kreiptis į Migracijos departamento darbuotoją. Iš nustatytų aplinkybių visumos, Sprendime daroma išvada, kad asmuo, (data neskelbtina) pildydamas Klausimyną, nenurodė visų darboviečių, kuriose dirbo, taip pat sąmoningai nurodė, kad nėra atlikęs privalomosios karinės tarnybos, kas reiškia, kad jis, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Vertinant asmens ryšius Lietuvos Respublikoje bei patikrinus informaciją Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose, Sprendime nustatyta, kad Lietuvos Respublika pareiškėjui pirmą leidimą laikinai gyventi išdavė (data neskelbtina), kuris buvo keičiamas, (data neskelbtina) jam išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis (data neskelbtina). VSDFV informacinės sistemos duomenimis, asmuo nuo (duomenys neskelbtini) dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, o nuo (duomenys neskelbtini) iki šiol dirba Bendrovėje. Migracijos departamentas Sprendime vertino, kad pareiškėjo ryšiai yra ekonominiai ir nelaikytini ilgalaikiais ryšiais su Lietuva. Sprendime, atsižvelgus į tai, kad asmuo pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, konstatuota, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl pareiškėjui išduotas Leidimas laikinai gyventi yra panaikinamas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos UTPĮ ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050- 662/2019 konstatuota, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad aiškinant UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės ir iš esmės yra siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (LVAT 2025 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2672-415/2025).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad (data neskelbtina) pildytame Klausimyne pareiškėjas nenurodė visų darboviečių ir to, kad nuo (duomenys neskelbtini) atliko privalomąją karinę tarnybą (duomenys neskelbtini) kariuomenėje. Pareiškėjas skunde ir posėdžio metu neneigia šių nustatytų faktinių aplinkybių. Teismo vertinimu, šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurių jokiais įrodymais nepaneigė pareiškėjas, yra pakankamos padaryti objektyvią išvadą, kad Sprendimas pagrįstai priimtas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pagrindu. Minėtos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pildydamas Klausimyną, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas savo skunde teigia, kad visus duomenis Migracijos departamentui pateikė sąžiningai ir teisingai, visa informacija yra tikra ir tokia, kokia jam buvo žinoma, kokią jis prisiminė ir taip, kaip suprato suformuluotus klausimus prašymo dėl Leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo pateikimo momentu.

Teismas vertina, kad nurodyti pareiškėjo teiginiai yra tik pareiškėjo gynybinė pozicija, kuri neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Šių išvadų teismas prieina, nes iš (data neskelbtina) Klausimyno suformuotų klausimų yra akivaizdu, kad 3 klausimas, kuriame klausiama apie privalomąją karinę tarnybą, yra suformuluotas atskirai nuo kitų klausimų, yra pateiktas tiksliai ir aiškiai, nesant jokių dviprasmybių ar painių išsireiškimų. Be to, Klausimynas yra pateikiamas trimis kalbomis, t. y. lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, todėl argumentai, kad klaida įsivėlė dėl kalbos barjero, taip pat nelaikomi pagrįstais. Teismas pastebi ir tai, kad nors 2 Klausimyno klausime prašoma nurodyti visas darbovietes, įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą, tačiau kaip matyti iš klausimų formuluotės, 2 klausime minima profesionali karinė tarnyba pagal sutartį ar kontraktą, o 3 klausime – privaloma. Pažymėtina ir tai, kad atsakydamas į 3 Klausimyno klausimą, pareiškėjas aiškiai pateikė atsakymą (duomenys neskelbtini) kalba „netarnavau“. Taigi, klausimas apie privalomą karinę tarnybą buvo atsakytas pareiškėjo suprantama kalba konkrečiai ir aiškiai.

Papildomai pažymėtina ir tai, kad Klausimyne pačioje pirmoje pastraipoje nurodoma, kad į klausimus turi būti atsakyta išsamiai ir sąžiningai, o pateikus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją <...> leidimas gyventi gali būti panaikintas. Pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad Klausimyne pateikė išsamią ir sąžiningą informaciją. Darytina išvada, kad būtent pareiškėjas, kuris siekė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne kitas asmuo, yra atsakingas už pateiktos informacijos išsamumą, tikslumą ir tikrumą. Dėl nurodytos priežasties, teikdamas atitinkamą informaciją Migracijos departamentui Klausimyne, pareiškėjas privalėjo būti užtikrintas šios informacijos tikrumu, o to nepadarius, t. y. pateikus tikrovės neatitinkančią informaciją, jam yra taikomos Įstatyme nustatytos teisinės pasekmės.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu galėjo remtis tik, jei pareiškėjas tyčia pateikė duomenis ir pateikti duomenys neatitiko tikrovės, jis juos slėpė ir nebendradarbiavo su Migracijos departamentu. Teismas pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos paneigia šiuos pareiškėjo argumentus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos yra imperatyvios, todėl atsakovas, nustatęs, kad buvo pateikti neatitinkantys tikrovės duomenys, turi spręsti dėl išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo.

Teismui taip pat kelia abejonių pareiškėjo argumentai, kad bendradarbiavo su Migracijos departamentu, t. y., Migracijos departamentui pateikė visus dokumentus, darbo knygelę ir karinį bilietą, atvyko į apklausą pagal pirmą pareikalavimą ir visapusiškai bendradarbiavo, pateikė visus paaiškinimus. Pirmiausia pažymėtina, kad darbo knygelę ir karinį bilietą pareiškėjas pateikė tik (data neskelbtina), Migracijos departamentui paprašius, t. y. ne savo iniciatyva ir jau po Leidimo laikinai gyventi išdavimo bei prašymų pakeisti Leidimą laikinai gyventi pateikimo Migracijos departamentui. Be to, (data neskelbtina) Departamente įvykusi pareiškėjo apklausa taip pat patvirtina, kad pareiškėjas Migracijos departamentui nenurodė aiškių paaiškinimų, kodėl pildydamas Klausimyną pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Tai yra, pareiškėjas dėl Klausimyno 3 klausimo iš esmės nurodė abstrakčius bendro pobūdžio teiginius, kad nežino, kažkaip taip automatiškai parašė, jaudulys, žmogiškasis faktorius, o dėl 2 klausimo nurodė, kad neprisimena, tuo metu su savimi neturėjo darbo knygelės, viską rašė iš atminties.

Teismas vertina, kad pareiškėjo teiginiai, jog šiuo atveju pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintas asmenų lygybės principas ir draudimas diskriminuoti, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, todėl taip pat atmetami. Pažymėtina, kad šiuo atveju nenustatyta, kad Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui panaikintas nepagrįstai ir tuo pagrindu, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Priešingai, aukščiau nurodyti motyvai ir aplinkybės patvirtina, kad Sprendimas yra motyvuotas bei pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas, nes jis, prašydamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., LVAT 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014,Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, Spendimas pagrįstas aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Migracijos departamento Sprendimas pripažintinas pagrįstu, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D.A. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.