- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-10
- Bylos Nr.
- 2A-1199/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00497-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Rasa Gudžiūnienė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Snieginos transportas“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Snieginos transportas“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2931-431/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Snieginos transportas“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl neteisėtais prokuroro ir teismo veiksmais bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytos žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patirtą turtinę žalą - 318 769,41 Lt, neturtinę žalą - 33 333,33 Lt, dėl prokuroro neteisėtų veiksmų patirtą turtinę žalą - 318 769,41 Lt, neturtinę žalą - 33 333,33 Lt, dėl teisėjos neteisėtų veiksmų patirtą turtinę žalą - 318 769,41 Lt, neturtinę žalą - 33 333,33 Lt, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistų sumų ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2009 m. sausio 28 d. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras su ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydamas panaikinti 2006 m. vasario 10 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimus Nr. 7-4484 ir Nr. 7-4485, panaikinti 2006 m. balandžio 13 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, panaikinti 2006 m. balandžio 13 d. nekilnojamojo turto priėmimo - perdavimo aktą Nr. 3793 ir taikyti restituciją natūra. Prokuroras nurodė, jog grąžinta žemė yra su valstybinės reikšmės miškais. Šiaulių apygardos teismas 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: panaikino 2006 m. vasario 10 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimus Nr. 7-4484 ir Nr. 7-4485, panaikino 2006 m. balandžio 13 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, panaikino 2006 m. balandžio 13 d. nupirkto nekilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktą Nr. 3793 0,48 ha sklypo dalyje, taikė restituciją ir priteisė solidariai iš A. G. ir J. J. 83 667, 36 Lt valstybei; kitoje dalyje ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gegužės 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A- 452/2010 panaikino Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą, konstatavęs, jog nei valstybinės reikšmės miško, nei kito miško ginčo žemės sklype nebuvo, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo iš dalies panaikinti ginčijamus teisės aktus ir sandorius ir priėmė naują sprendimą - ieškinį atmetė.
Ieškovas žalą grindė neteisėtais prokuroro veiksmais kreipiantis su ieškiniu į teismą, kai neegzistavo viešojo intereso gynimo poreikis, nes kompetentingų valstybės valdžios institucijų išvados, kuriomis prokuroras privalėjo vadovautis ruošdamas ieškinį, nesudarė pagrindo ginčyti sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Nurodė, kad Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, nepaisydamas kompetentingų institucijų išvadų bei fakto, jog nė viename teisės akte žemės sklypas nebuvo įtrauktas kaip valstybinės reikšmės miškas, kreipėsi į teismą, o taip pat ginčo žemės sklypui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. 2009 m. vasario 2 d. Šiaulių apygardos teismas nutartimi prašymą tenkino. Ieškovas nebegalėjo imtis jokių veiksmų įgyvendinti Žemės sklypo projektą. Prokurorui buvo žinoma, jog ieškovas žemės sklypo įsigijimui pasiėmė kreditą ir draudimas perleisti žemės sklypą sustabdė ieškovo ūkinę veiklą, apsunkino galimybę atsiskaityti su kredito įstaiga. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės įtakojo ieškovo nemokumą, dėl ko pastarajam teko prisiimti papildomus finansinius įsipareigojimus, patirti žalą. Taip pat prokuroras be pateisinamos priežasties vilkino teismo procesą. Nors ieškovas buvo prašęs priimti sprendimą už akių ir ieškinį atmesti, teismas savo iniciatyva paliko ieškinį nenagrinėtu ir tokiu būdu sudarė galimybę išlikti teisinių santykių neapibrėžtumui, kadangi prokurorui liko teisė pareikšti tapatų reikalavimą. Šiaulių apygardos teismas bylą iš esmės išsprendė tik 2009 m. lapkričio 17 d. priėmęs nepagrįstą sprendimą, kuris buvo panaikintas apeliacine tvarka.
Ieškovas žalą grindė taip pat neteisėtai nagrinėjusios civilinę bylą teisėjos padarytomis tokiomis teisės aiškinimo ir taikymo klaidomis, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 straipsnis), teisėja nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, kurioje aiškiai nurodoma kokie teisės aktai aiškinami ir taikomi šios kategorijos bylose, taip pat nemotyvuotai atmetė ir nesivadovavo kompetentingų institucijų pateiktomis išvadomis. Teigia, kad teisėja, priimdama sprendimą vadovavosi ir Šiaulių miesto generaliniu planu, patvirtintu 1981 metais, kuriame ginčo plotai pažymėti kaip miškų parkai, kuris buvo planinio pobūdžio ir niekada nebuvo įgyvendintas. Šiaulių apygardos teismo teisėja nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, kurioje aiškiai nurodoma, kokie teisės aktai aiškinami ir taikomi šios kategorijos bylose, taip pat nemotyvuotai atmetė ir nesivadovavo kompetentingų institucijų pateiktomis išvadomis. Priimdama sprendimą, kuris buvo panaikintas apeliacine tvarka, teisėja vadovavosi institucijų neturinčių kompetencijos nustatyti ar konkrečiame sklype yra miškas išvada bei pateiktais apytiksliais matavimais, kurie buvo atlikti matuojant teritoriją žingsniais. Sprendime vadovautasi 1994 m. taksoraščiu ir miesto bendruoju planu, kurie buvo sudaryti, taip ir neįgyvendintais, planavimo tikslais. Teisėja, priimdama sprendimą, privalėjo vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose inter alia sprendžiant analogiškas bylas. Prokuroras pareiškimu neprašė atnaujinti termino, nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių terminas buvo praleistas, tačiau teismas sprendime konstatavo, jog prokuroras yra "nežymiai" praleidęs terminą, todėl jis yra atnaujinamas. Ieškovui - Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui be pateisinamų priežasčių neatvykus į posėdį, Šiaulių apygardos teismas 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtu, nepaisydamas atsakovo prašymo priimti sprendimą už akių. Taip pat teismas neišsprendė taikytų laikinųjų apsaugos priemonių klausimo, taigi net ir palikus ieškinį nenagrinėtu, draudimas perleisti žemės sklypą liko galioti.
Nurodė, kad 2009 m. sausio 28 d. prokurorui kreipusis į teismą bylinėjimasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme užtruko iki 2010 m. gegužės 4 d. Žemės sklypui buvo pritaikytos procesinės prievartos priemonės - draudimas perleisti žemės sklypą. Ieškovas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo disponuoti žemės sklypu ir įgyvendinti verslo plane numatyto projekto, parduoti dalį suformuotų ir neužstatytų sklypų ir padengti prisiimtus finansinius įsipareigojimus - žemės sklypo kreditą. Juo labiau ieškovas negalėjo tęsti detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo planų, kadangi nebuvo tikras dėl ateities, t.y. ar teismas nagrinėjęs bylą priims ieškovui palankų sprendimą, ar bus patenkintas prokuroro reikalavimas. Dėl visiškos nežinomybės ir dėl nepagrįsto teismo proceso ieškovas patyrė didelius nuostolius. Nesuskirsčius žemės sklypo į mažesnius sklypus, ieškovas nebeišgalėjo padengti prisiimto žemės sklypo kredito. 2009 m . liepos 28 d. ieškovas su AB Ūkio banku sudarė mažo kredito sutartį Nr. KR01-MK2- 011/09, kuria ieškovas pasiskolino 350 000 Lt apyvartinių lėšų papildymui. Ieškovas prisiimtą finansinį įsipareigojimą - žemės sklypo kreditą tikėjosi grąžinti iki 2009 m. pabaigos, kadangi būtų jau pardavęs dalį sklypų ir gavęs numatytą finansinę grąžą tame tarpe ir pelną. Ieškovo 2006 m. verslo plano įgyvendinimas buvo sustabdytas, ieškovo ūkinė veikla sutrikdyta. Iš atsakovo priteistina ieškovo patirta žala dėl nepagrįsto kreipimosi į teismą, kurią sudaro žemės sklypo kredito palūkanos ir delspinigiai. Žemės sklypo kreditas būtų grąžintas iki termino nustatyto kredito sutartyje pabaigos, tačiau ieškovas, negalėdamas išmokėti žemės sklypo kredito, keturis kartus keitė kredito sutarties sąlygas ir iki šiol kredito įstaigai yra skolingas daugiau nei 1 300 000 Lt. Žemės sklypo kredito palūkanos ir delspinigiai priteistini nuo Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro kreipimosi su ieškiniu į teismą dienos (2009 m. sausio 28 d.) iki 2011 m. rugpjūčio 11 d.), kadangi ieškovas žalą dėl neteisėtų veiksmų patiria iki šios dienos. Ieškovas minimu laikotarpiu sumokėjo 321 407,33 Lt palūkanų bankui bei 7 035,96 Lt delspinigių. Iš atsakovo priteistinos ir ieškovo patirtos išlaidos už žemės sklypo kredito pakeitimus. 2009 m. liepos 22 d. susitarimu Nr. 2 prie žemės sklypo kredito sutarties ir 2009 m. gruodžio 31 d. susitarimu Nr. 3 pakeisti žemės sklypo kredito likučio dalinių grąžinimų terminai ir sumos, už sutarties pakeitimą ieškovas sumokėjo 500 Lt dydžio komisinį mokestį. Ieškovui norint atidėti kredito grąžinimo dalinius terminus ir sumas pasirašant 2010 m. liepos 9 d. susitarimą Nr. 4, teko antriniu įkeitimu įkeisti jau įkeistą turtą. Ieškovas už žemės sklypo kredito sutarties sąlygų pakeitimą, hipotekos lakštų tvirtinimą bei registraciją sumokėjo 4 339,80 Lt. 2011 m. gegužės 24 d. susitarimu Nr. 5 pakeisti kredito grąžinio daliniai terminai ir sumos, už sutarties pakeitimą ieškovas sumokėjo 2730 Lt dydžio komisinį mokestį, už notarinius veiksmus - įkeitimo dokumentų tvirtinimą 556 Lt. Ieškovo patirtą žalą sudaro ir žemės mokestis mokėtas už 2009 m. ir 2010 m. Žemės mokestis už 2009 m., kuris sudaro 5196,35 Lt ir žemės mokestis už 2010 m., kuris sudaro 5196,35 Lt, taip pat priteistinas iš atsakovo. 574 000 Lt yra negautos ieškovo pajamos, kurias jis galėjo gauti pardavęs žemės sklypą. Ieškovas patyrė turtinę ir neturtinę žalą dėl neteisėtų prokuroro veiksmų kreipiantis su ieškiniu į teismą, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir neteisėtų teisėjos veiksmų. Kadangi šie veiksmai yra susiję, todėl ieškovas prašo priteisti žalą lygiomis dalimis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, 50 000 Lt nuostoliams atlyginti, 6 procentų procesines palūkanas ir 1700 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nenustatė prokuroro kaltų veiksmų, todėl konstatavo, kad yra negalimas reikalavimo dėl žalos atlyginimo tenkinimas. Pažymėjo, kad prokuroras vadovavosi norminiais aktais, įpareigojančiais jį vertinti viešo intereso buvimą konkrečiuose teisiniuose santykiuose, rinkti įrodymus, pareikšti ieškinį. Prokuroras vertino surinktus įrodymus, kurie jam sudarė pagrindą manyti, kad Šiaulių apskrities viršininko sprendimu grąžinti žemės sklypai yra su miškais. Prokuroras vertino, kad Miškų įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas negu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 76 patvirtintos Lietuvos miškotvarkos taisyklės, todėl Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktas miško apibrėžimas, kuris atitiko ginčo sklype augusius medžius, negalėjo būti skirtingai aiškinamas minėtose taisyklėse. Be to, vertino, kad 2008 m. spalio 8 d. raštu Nr. 12-2028(1.17) Šiaulių apskrities viršininko administracijos pateiktoje orto-foto žemėlapio ištraukoje akivaizdžiai matyti ginčo žemės sklype augantys medžiai. Ta aplinkybė, kad prokuroro vertinimas skyrėsi nuo išnagrinėtoje civilinėje byloje priimto teismo sprendimo, nesudarė pagrindo daryti išvadą, kad prokuroras atliko kaltus veiksmus. Nenustačius prokuroro kaltų veiksmų, netenkintas reikalavimo dėl žalos atlyginimo.
Sprendžiant dėl valstybės atsakomybės, esant teisėjo nagrinėjusio civilinę bylą, kaltei, teismas konstatavo, kad Šiaulių apygardos teismas vadovavosi 1994 m. taksoraščio duomenims, Šiaulių apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. rugsėjo 25 d. išvada bei jau minėta Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 patvirtinta Šiaulių miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema ir konstatavo, kad ginčo sklype miškas (miško parkas) yra. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad esant prieštaringiems duomenims teismas turėjo vadovautis vėlesniais duomenimis, todėl priėmė priešingą sprendimą. Šiaulių apygardos teismo sprendimas buvo panaikintas ne dėl to, kad teisėja netaikė ar netinkamai aiškino įstatymo normas ar neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusį teisinį santykį, o dėl to, kad neteisingai vertino faktines aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Pažymėjo, kad tokie teisėjo veiksmai, vertinant byloje pateiktus įrodymus, nelaikytini akivaizdžia ir šiurkščia teisės aiškinimo klaida. Todėl konstatavo, kad Šiaulių apygardos teismo teisėjos kaltų veiksmų CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos nuostatų prasme bylos nagrinėjimo metu ir priimant teismo sprendimą nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo kriterijus, vertindamas faktines termino praleidimo priežastis bei teisiniuose santykiuose egzistuojantį viešąjį interesą. Atitinkamai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadų nesutapimas bei tai, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą (panaikindamas ir taikytą restituciją, kuri yra sprendimo rezoliucijos dalis), nereiškia, jog ieškovo žala atsirado dėl teisėjų kaltės. Pažymėjo, kad sprendimo už akių priėmimo atveju teismui nėra pareigos ieškinį atmesti, nes sprendimas už akių priimamas ne kaip sankcija neatvykusiai į teismo posėdį šaliai, o įvertinant byloje surinktus įrodymus. Todėl sprendė, kad teisėjos vidinis įsitikinimas dėl sprendimo ieškinį tenkinti nebūtų buvęs skirtingas nuo vėliau priimto sprendimo, išnagrinėjus bylą iš esmės. Vertinant bylos nagrinėjimą laiko požiūriu, po sprendimo už akių priėmimo šalis turi teisę pateikti prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kita šalis atitinkamai paduoti skundą dėl priimto sprendimo bendra tvarka, todėl tokių procesinių teisių įgyvendinimas, kuriomis, kaip matyti iš bylos medžiagos, šalys naudojosi, truktų ne mažiau laiko, negu byla buvo faktiškai išnagrinėta.
Teismas, vadovaudamasis CPK 147 straipsnio 3 dalimi, sprendė, kad ieškovas turi teisę į nuostolių, kuriuos jam padarė laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atlyginimą, įrodžius laikinųjų apsaugos priemonių faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kuriais remiantis galima būtų padaryti išvadą, kad būtent laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas, uždraudžiant perleisti sklypą kitiems asmenims, suvaržė ir/ar užkirto galimybę ieškovui pasitvirtinti galimai paruoštą planą arba užbaigti detalaus plano ruošimo darbus, nes laikinosios apsaugos priemonės tokio suvaržymo nenustatė. Aplinkybę, kad ieškovas negalėjo tęsti detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo planų dėl to, jog nebuvo tikras dėl ateities, t.y. nežinojo, ar teismas patenkins prokuroro ieškinį ir grąžins sklypą valstybės nuosavybėn, ar jį atmes, teismas vertino kaip protingo ir apdairaus asmens reakciją į vykstantį procesą. Įsiteisėjus teismo sprendimui civilinėje byloje, iškeltoje pagal prokuroro ieškinį, ieškovas tęsė savojo verslo planus, pradėtus dar iki bylos iškėlimo, ir pasitvirtino žemės sklypo detalųjį planą, kuriuo sklypas buvo padalintas ir suformuota visa eilė mažesnių sklypų su nustatytu tvarkymo ir naudojimo režimu. Šiuos planus įgyvendinus anksčiau, ieškovas vienareikšmiškai vis tiek nebūtų galėjęs disponuoti jam priklausančiu žemės sklypu ir tai sudarė prielaidas žalai atsirasti. Tačiau teismas sprendė, kad patirtos žalos dydžiai skaičiuojami neįvertinus visų reikšmingų bylai aplinkybių, nesančių priežastiniame ryšyje dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir atsiradusios žalos. AB Ūkio banko suteikto žemės sklypo kredito tik dalis buvo skirta žemės sklypo įsigijimui, atitinkamai tik dalis mokėtinų palūkanų ir delspinigių pagal sutartį teisinga būtų skaičiuoti kaip galimą žalą ir tik tuo laikotarpiu, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Įvertinti, kada būtų buvę realiai patvirtinti detalieji sklypo planai, kada ieškovas, kaip pats nurodė, būtų įrengęs gatves, vandentiekio, nuotekų, dujų sistemas, prijungęs elektrą prie skirstomųjų tinklų, sutvarkęs aplinką, apželdinęs, sukūręs dekoratyvinį landšaftą, kada sklypai būtų buvę parduoti ir kiek tam pardavimui būtų turėjusi įtakos prasidėjusi ekonominė krizė, yra labai sudėtinga ir tektų remtis daugiau tikėtinomis, negu objektyviai pagrįstomis aplinkybėmis. Nurodė, kad negautos ieškovo 574 000 Lt pajamos dėl žemės sklypo nuvertėjimo negali būti laikomos pagrįstomis vadovaujantis pateikta nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, pagal kurią žemės sklypo vertė nustatyta 2009 m. vasario 2 d. ir 2010 m. gegužės 4 d. Nustačius, kad ieškovo veiksmai pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti, teismas sprendė, kad patirtus atsakovo nuostolius tiksliai įrodyti yra negalima dėl prievolinių teisinių santykių tarp ieškovo ir kredito įstaigų dinamikos, nekilnojamojo turto rinkos pokyčių nagrinėjamu laikotarpiu, atitinkamai nekilnojamojo turto kainų svyravimo rinkoje, dėl galimos valstybinių institucijų, rengiančių ir tvirtinančių detaliuosius planus, veikimo ar neveikimo įtakos vykusiems procesams dėl ieškovo žemės sklypo detaliojo plano tvirtinimo, todėl, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, nuostolių dydį nustato teismas. Vadovaujantis bylos aplinkybėmis, pateiktais įrodymais, teisingumo ir protingumo principais, teismas sprendžia, kad ieškovui atlygintinų nuostolių dydis dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių sudaro 50 000 Lt. Teismas sprendė, kad ieškovas neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą, nes tokia teisė CK nėra numatyta.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovas Generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimą dalyje dėl 50 000 Lt turtinės žalos priteisimo (t. 3, b. l. 2-4). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Laikinosios apsaugos priemonės apribojo tik disponavimą žemės sklypu, tačiau niekaip nesuvaržė ir negalėjo suvaržyti ieškovo teisių vykdyti detaliojo planavimo procedūras.
2. Detaliojo planavimo procedūros buvo neįvykdytos dėl ieškovo neveikimo, todėl jo nurodyti galimi nuostoliai grindžiami tik prielaidomis.
3. Teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, nepagrįstai taikė CPK 147 straipsnio 3 dalį (dabar CPK 146 str. 2 d.) ginčo santykiams, nes nenustatė būtinųjų šios teisės normos taikymo sąlygų.
Atsakovas Teisingumo ministerija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimo dalį dėl 50 000 Lt turtinės žalos priteisimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą (t. 3, b. l. 6-10). Nurodo tokius argumentus.
1. Teismas neteisingai taikė CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsnių ir CPK 146, 185 straipsnių nuostatas.
2. Teismas, nenustatęs atsakovo neteisėto veikimo (neveikimo), t.y. nesant civilinės atsakomybės sąlygos - neteisėtų veiksmų, visiškai nepagrįstai priteisė turtinės žalos atlyginimą. Byloje esantys įrodymai sudarė prielaidas prokurorui kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo, o ginčo turto vertė (2 322 054 Lt) sudarė pagrindą prašyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp atsakovo veiksmų ir žalos, kuri neva kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra netiesioginis priežastinis ryšys.
4. Teismas savo sprendime nemotyvavo kaip jis apskaičiavo turtinės žalos dydį, padarė išvadą, kad žala tikėtinai kilo, o žalos dydį bandė pagrįsti tik teisingumo ir protingumo principais, todėl neaišku, kokius ieškovės turtinius nuostolius (delspinigius, palūkanas, žemės mokesčius ir pan.) atsakovas turi atlyginti.
5. Laikinosios apsaugos priemonės tiesioginio neigiamo poveikio nepadarė.
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį tenkinti visiškai (t. 3, b. l. 13-23). Nurodo tokius argumentus.
1. Ieškovas neprivalėjo įrodinėti prokuroro kaltės. Dėl prokurorui suteiktos diskrecijos teisės inicijuoti procesą, atsiranda prievolė atlyginti ir sukeltą žalą įgyvendinant šią teisę. Prokuroro asmeninė nuomonė apie viešojo intereso gynimo poreikio egzistavimą, negali būti atsakomybę eliminuojančia sąlyga. Kaltė turi būti nustatoma remianti ne subjektyviais, o objektyviais kriterijais, t.y. atliekant išorinį asmens faktinio elgesio vertinimą pagal objektyvų protingo asmens (bonus pater familias) elgesio standartą.
2. Teismas neįvertino, kad kompetentingų institucijų pateiktuose dokumentuose, adresuotose prokurorui, buvo nurodyta, jog nėra tikslinga inicijuoti priimtų sprendimų panaikinimą, tačiau jis, nepaisydamas tokių išvadų bei aplinkybių, kad nei viena iš valstybės valdžios institucijų nepalaikė ieškinio, laikėsi teisinio ir faktinio pagrindo neturinčios pozicijos bei neatsiėmė ieškinio.
3. Šiaulių apygardos teismas, priimdamas neteisėtą sprendimą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nepagrįstai nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos ir tokiais kaltais, neteisėtais veiksmais sukėlė žalą ieškovui.
4. Šiaulių apygardos teismui priėmus sprendimą už akių, jis būtų buvęs palankus ieškovui, nes į bylą nebuvo pateikti visi duomenys, kurių pagrindu priimtas neteisėtas sprendimas.
5. Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą kreiptis su ieškiniu į teismą. Nesant prokuroro prašymo atnaujinti praleistą terminą, teismas neturėjo teisės priimti ir nagrinėti pareiškimo, taip pat spręsti termino atnaujinimo klausimą. Be to, ieškinio senaties pradžia negali būti siejama su dokumentais, kurie patvirtina faktą, jog viešojo intereso gynimo poreikis neegzistuoja.
6. Teismas neįvertino, kad Šiaulių miesto savivaldybė atsisakė derinti detalųjį planą dėl iškeltos civilinės bylos bei dėl to, kad įgyvendinus detaliojo plano tikslus žemės sklypas būtų suskirstytas mažesniais sklypais ir kaip daiktas nebeegzistuotų.
7. Nepagrįsta teismo išvada, kad AB Ūkio banko suteikto žemės sklypo tik dalis buvo skirta žemės sklypo įsigijimui. Ieškovas privalėjo kredituoti apyvartines lėšas tam, kad galėtų dengti žemės sklypo kreditą, nes dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių kredito įstaiga atsisakė atidėti žemės sklypo kredito įmokų mokėjimą arba pratęsti terminą grąžinti žemės sklypo kreditą. Iš atsakovo priteistinos ieškovo patirtos išlaidos už žemės sklypo kredito pakeitimus ir įkeitimų registraciją.
8. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovui priteistina žala negali būti skaičiuojama už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 28 d. iki 2011 m. rugpjūčio 11 d. Pasibaigus bylos nagrinėjimui ieškovas atsidūrė dar blogesnėje padėtyje, nes nustojo galioti detaliojo plano sąlygos, reikėjo iš naujo atlikti papildomus veiksmus, rinkti iš atitinkamų institucijų dokumentus, t.y. dėl neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė turtinę ir neturtinę žalą iki 2011 m. lapkričio 10 d., kuomet buvo patvirtintas naujas planas.
9. Ieškovo patirta žala - žemės sklypo nuvertėjimas skaičiuotinas nuo civilinės bylos iškėlimo iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos ir tai yra ieškovo prarastos galimybės piniginė vertė.
10. Atsakovas turi įstatyminę pareigą kompensuoti neturtinę žalą įmonės reputacijai, įmonės dalyvių nepatogumams ir susirūpinimui dėl įmonės veiklos, prestižo ir pan.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovai Generalinė prokuratūra ir Teisingumo ministerija atsiliepimais į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti (t. 3, b. l. 58-61; 63-69). Nurodo tokius argumentus.
1. Teismas pagrįstai netaikė CK 6.272 straipsnio nuostatų, nes prokuroras veikė ne baudžiamajame procese, o civiliniame, pareikšdamas ieškinį CPK 49 straipsnio nustatyta tvarka, todėl prokuroro atsakomybei taikytinos bendrosios deliktinės atsakomybės sąlygos.
2. Kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam reikalavimui patenkinti. Prokuroro surinkti įrodymai buvo pakankami ir sudarantys pagrindą kreiptis į teismą su atitinkamu ieškiniu. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje įrodymai buvo prieštaringi.
3. Ta aplinkybė, kad teisėjo sprendimas buvo patikrintas nagrinėjant bylą instancine tvarka ir panaikintas nesuponuoja teisėjo kaltės. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų vertinimai nesutapo dėl byloje esančių įrodymų, kurių vertinimas pagrįstas specialių žinių turėjimu. Teisėjo veiksmai, vertinant byloje pateiktus įrodymus, nelaikytini akivaizdžia ir šiurkščia teisės aiškinimo klaida.
Šalies argumentai
4. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad sprendimas už akių būtų jai palankus. Be to, CPK 287 straipsnyje nustatyta, kad sprendimas už akių gali būti peržiūrėtas. Prokuroras skundė teismo sprendimą palikti ieškinį nenagrinėtu, todėl tikėtina, kad būtų pateikęs prieštaravimus ir dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
5 Šiaulių apygardos teismas, atnaujindamas praleistą senaties terminą, vykdė savo įstatyme nustatytą pareigą būti aktyviam bei pagrįstai atnaujino praleistą terminą.
6. Detaliojo plano procedūros buvo neįvykdytos dėl paties ieškovo neveikimo, todėl jo nurodyti galimi nuostoliai grindžiami tik prielaidomis. Laikinosios apsaugos priemonės neapribojo ieškovo teisių vykdyti detaliojo planavimo procedūras. Byloje nėra įrodymų, kad jis kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę dėl detaliojo plano suderinimo.
7.Ieškovo reikalavimai dėl nekilnojamojo turto nuvertėjimo yra visiškai nepagrįsti, o nurodyta teismų praktika neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių. Ieškovo teiginys dėl galimo greito minėtų sklypų realizavimo yra tik tikėtino pobūdžio.
8. Ieškovas pagal įstatymų nuostatas neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.). Be to, ieškovo deklaratyvūs teiginiai apie neturtinę žalą negali būti vertinami kaip įrodymai pagrindžiantys tiek šią žalą, tiek jos dydį.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atsakovo atstovų apeliacinius skundus prašo skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo tokius argumentus.
1. Ieškovas įgijo galimybę derinti detalųjį planą tik Šiaulių miesto savivaldybės tarybai 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T-1 patvirtinus bendrąjį miesto planą, tačiau to negalėjo padaryti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nes atskyrus sklypus areštuotas daiktas nebeegzistuotų.
2. Prokuroro, pareiškusio ieškinį ir prašiusio jo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaltė ir neteisėti veiksmai preziumuojami, todėl nepagrįsti atsakovo argumentai dėl neįrodytų deliktinės atsakomybės sąlygų.
3. Atsakovas, ginčydamas priteistos sumos dydį, nenurodo jokių pagrįstų argumentų, kodėl teismas, vykdydamas įstatyme įtvirtintą pareigą, turėjo nustatyti kitokį žalos dydį.
4. Atsakovas netinkamai aiškina priežastinį ryšį kaip atsakomybės sąlygą, nes teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastinio ryšio konstatavimui pakanka, jog atsakingo asmens elgesys būtų pakankama žalos atsiradimo priežastis.
5. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sutrikdė detaliojo plano vykdymą, lėmė naujų įsipareigojimų prisiėmimą. Todėl ieškovas patyrė turtinę ir neturtinę žalą iki 2011 m. lapkričio 10 d., t.y. detaliojo plano patvirtinimo dienos, o pasekmes jaučia iki šiol - įmonė negali vykdyti savo finansinių įsipareigojimų kreditoriams, todėl jai yra iškelta restruktūrizavimo byla.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje nustatyta, kad 2009 m. sausio 28 d. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras su ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydamas panaikinti sandorius, susijusius su nuosavybės atkūrimu į žemės sklypą, šio sklypo perleidimu (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-448-357/2009). Prokuroras nurodė, jog grąžinta žemė yra su valstybinės reikšmės miškais. Taip pat prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę - įrašyti viešajame registre draudimą dėl nuosavybės teisės perleidimo kitiems asmenims 5,7370 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau - Ginčo sklypas). Šis prašymas 2009 m. vasario 2 d. nutartimi buvo tenkintas. Šiaulių apygardos teismas 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gegužės 4 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2A-452/2010) panaikino šį sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti. Ieškovo teigimu, dėl minėto bylinėjimosi jis, negalėdamas vystyti verslo plano – suskaidyti Ginčo sklypą, įgytą iš asmenų, kuriems buvo atkurta nuosavybės teisė, dalimis ir jas parduoti, patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies - turtinės žalos atlyginimo dalyje. Apeliacinius skundus pateikė tiek ieškovas, tiek atsakovo atstovai.
Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, atsakovo atstovų apeliaciniai skundai tenkintini.
Ieškovas kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nurodydamas, kad žala jam buvo padaryta tokiais neteisėtais veiksmais civilinėje byloje Nr. 2-448-357/2009: prokuroro veiksmai – kreipimasis su ieškiniu į teismą ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; bylą nagrinėjusios teisėjos veiksmai – netinkamas aktualių bylai teisės aktų taikymas, vadovavimasis netinkamais įrodymais, netinkamas materialinės ir procesinės normų taikymas nagrinėjant bylą, laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas. Pirminis ieškinys dėl prokuroro ir teismo (pasak ieškovo) neteisėtų veiksmų buvo pareikštas bendrai 956 308,23 Lt sumai turtinės žalos dalyje ir 100 000 Lt neturtinės žalos dalyje (t. 1, b.l. 1-16). Po trūkumų šalinimo patikslintu ieškiniu minėtos sumos buvo išskaidytos į tris dalis – po trečdalį atskirai 1) dėl prokuroro veiksmų, 2) teismo veiksmų, 3) pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (t. 2, b.l. 1-16). Pirmosios instancijos teismas analizavo kiekvieną iš nurodytų pagrindų žalos kilimui ir nurodė, jog negalima pripažinti neteisėtais prokuroro veiksmus, Šiaulių apygardos teismo veiksmai nagrinėjant bylą nėra priežastiniame ryšyje su ieškovui atsiradusia žala. Tačiau sprendė, jog yra netiesioginis priežastinis ryšys su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kurios tiesiogiai nepadarė neigiamo turtinio poveikio, bet sudarė sąlygas žalai atsirasti. Teisėjų kolegijos vertinimu, su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutiktina tik iš dalies.
Dėl turtinės žalos atlyginimo
Turtinės žalos atlyginimo dalyje ieškovas nurodė kilus žalą dėl to, kad prokurorui kreipusis į teismą ir teismui iškėlus bylą Nr. 2-448-357/2009 bei tenkinus prokuroro prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones jis negalėjo disponuoti Ginčo sklypu ir įgyvendinti verslo plane numatyto projekto - parduoti dalį suformuotų ir neužstatytų sklypų bei padengti Ginčo sklypo įsigijimui gauto kredito, dėl neaiškios bylos perspektyvos negalėjo tęsti detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo planų. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija, kurios pagrindu padarytos išvados dėl prokuroro ir teismo veiksmų (ne)teisėtumo vertinimo, jos nekartoja, todėl ir išsamiau šiuo aspektu nepasisako. Juo labiau, kad ieškovas savo apeliaciniame skunde faktiškai nurodo tas pačias aplinkybes, kurias pirmosios instancijos teismas yra įvertinęs, ir apeliaciniame skunde pateikiami argumentai šio vertinimo pagrindu padarytų išvadų nepaneigia. Šiame kontekste teisėjų kolegija atmeta ieškovo apeliacinio skundo teiginius, kad prokuroro atsakomybė kyla CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes, pasak ieškovo, ši norma turi būti aiškinama plečiamai ir civilinė atsakomybė taikytina neįrodinėjant prokuroro kaltės. Visų pirma, ir pagal šią normą ieškovas nėra atleidžiamas nuo pareigos įrodyti prokuroro veiksmų neteisėtumą, nereikia įrodinėti tik prokuroro kaltės. Tuo tarpu prokuroro kreipimasis į teismą viešajam interesui ginti savaime negali būti laikomi neteisėtais veiksmais vien dėl to, kad pareikštas ieškinys atmestas. Beje, iš apeliacinės instancijos teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-448-357/2009 matyti, jog prokuroro ieškinys atmestas ne dėl to, kad prokuroras neturėjo teisės reikšti ieškinio dėl viešojo intereso nebuvimo, jis buvo atmestas kitaip nei prokurorui ir pirmosios instancijos teismui įvertinus faktines tos bylos aplinkybes. Antra, aptariamoje normoje išvardinti konkretūs atvejai, kada valstybė atsako nepaisant atitinkamų pareigūnų ar institucijų kaltės administracinio ir baudžiamojo proceso, o ne civilinio proceso atveju. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog prokuroro (valstybės) civilinė atsakomybė kitais atvejais gali atsirasti bendraisiais šios atsakomybės pagrindais. Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegijos nuomone, tiek ieškovo nurodomų prokuroro, tiek teismo procesinių veiksmų (išskyrus prokuroro prašytas ir teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones) vienoks ar kitoks vertinimas apskritai iš esmės nebūtų priežastiniame ryšyje su ieškovo nurodomos žalos atsiradimu – net ir tuo atveju, jei prokuroras, inicijuodamas bylą ir vėliau palaikydamas ieškinį, ar teismas, nagrinėdamas bylą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ar aiškino/taikė materialines bei procesines normas tai per se nesąlygojo ieškovo projekto vystymo negalimumo ir galimos žalos dėl to atsiradimo.
Kaip matyti iš pareikšto ieškinio, turtine žala ieškovas įvardijo: pagal papildomai 2009 m. liepos 28 d. iš AB Ūkio bankas gautą kreditą, kurio ieškovas, nesant iškeltos bylos, būtų galėjęs neimti, sumokėtas palūkanas, delspinigius, su šio kredito gavimu susijusias išlaidas (mokesčiai, hipoteka ir pan.); pagrindinio (Ginčo sklypo pirkimui) kredito, kuris nesant iškeltos bylos galėjo būti grąžintas laiku, palūkanas, delspinigius, su kredito sąlygų keitimu susijusias išlaidas; žemės mokesčius; Ginčo sklypo nuvertėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nagrinėjamu atveju paminėto pobūdžio žala galėtų kilti ne dėl bylos iškėlimo, jos nagrinėjimo eigos, o dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, jei būtų įrodyta, jog šių priemonių taikymas iš tikrųjų stabdė ieškovo projekto vystymą ir dėl to sukėlė atitinkamus ieškovo nurodomus padarinius (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu galiojusi CPK 147 straipsnio 3 dalis).
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo, inter alia yra išaiškinęs, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2011; 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-411/2010; kt.). Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad, sprendžiant klausimą dėl nuostolių, padarytų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo ieškovui, prašiusiam taikyti tokias priemones, yra taikoma griežtoji civilinė atsakomybė.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovas, naudodamasis CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise ir reikšdamas ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs patirti nuostoliai, kurie atsirado kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginis padarinys. Tokia teismo išvada yra pagrįsta teismine praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009). Darydamas galutines išvadas ir tenkindamas ieškinį iš dalies, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, yra netiesioginis priežastinis ryšys tarp ieškovo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių sukeltų veiksmų, nepadariusių tiesiogiai neigiamo turtinio poveikio, bet sudariusio sąlygas žalai atsirasti. Be kita ko, teismas nurodė, kad ieškovo nurodoma aplinkybė, kad jis negalėjo tęsti detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo planų, kadangi nebuvo tikras dėl ateities, t.y. nežinojo, ar teismas patenkins prokuroro ieškinį ir grąžins sklypą valstybės nuosavybėn, ar jį atmes, vertintina kaip protingo ir apdairaus asmens reakcija į vykstantį procesą. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinių aplinkybių kontekste nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą ne tik apie tiesioginio, bet ir netiesioginio ryšio tarp žalos ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių buvimą.
Šiaulių miesto savivaldybės taryba dar 2006 m. gruodžio 21 d. buvo priėmusi sprendimą Nr. T-482 dėl Ginčo sklypo detaliojo plano rengimo, 2007 m. balandžio 3 d. ieškovui buvo išduotos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. DP-42(07) (t. 1, b.l. 33, 46-47). Ieškovas dar 2007 m. rugpjūčio 28 d. sudarė projektavimo darbų sutartį dėl Ginčo sklypo detaliojo plano paruošimo (t. 1, b.l. 48), jo rengimas turėjo būti baigtas per keturis mėnesius (sutarties 2.2.2 p.). Taigi, iš šių aplinkybių matyti, kad ieškovas turėjo projektavimo darbus baigti dar 2007 m. pabaigoje, t.y. daugiau nei prieš metus iki civilinės bylos Nr. 2-448-357/2009 iškėlimo (ji iškelta 2009 m. vasario 2 d.). Pažymėtina, kad ieškinyje ieškovas nurodo, kad jis planavo detalųjį planą patvirtinti būtent 2009 m. vasario mėn., beje, ieškovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad „kada būtų patvirtintas detalusis planas, galima tik spėlioti“ (t. 2, b.l. 174). Taigi, bet kuriuo atveju (ar per keturis mėnesius nuo projektavimo darbų sutarties sudarymo, ar bent jau iki 2009 m. vasario mėnesio) civilinės bylos Nr. 2-448-357/2009 iškėlimo dienai ieškovas planą jau turėjo būti parengęs, todėl nei bylos iškėlimas, nei laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šio plano parengimui ar jo rengimo (ne)stabdymui jokios įtakos iki bylos iškėlimo negalėjo turėti. Tai iš esmės pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas.
Kaip minėta, šiuo atveju buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė - įrašas viešajame registre apie draudimą dėl Ginčo sklypo nuosavybės teisės perleidimo kitiems asmenims. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė, kaip pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, neteikia pagrindo išvadai, jog buvo suvaržyta teisė ir/ar užkirstas kelias ieškovui pasitvirtinti galimai paruoštą detalųjį planą ir jau po bylos iškėlimo. Bendrąjį planą Šiaulių miesto savivaldybės taryba patvirtino 2009 m. sausio 29 d. ir šiuo aspektu kliūčių ieškovui teikti tvirtinimui jo parengtą detaliojo plano projektą (jei jis būtų parengtas) nebeliko nepaisant ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tačiau jis nebuvo teikiamas ir byloje duomenų, kad realiai jis buvo parengtas nėra (pastebėtina, kad ir 2007 m. rugpjūčio 28 d. projektavimo darbų sutarties vykdytojui buvo sumokėtas tik avansas, o ne visa sutartyje numatyta suma (t. 1, b.l. 49). Todėl akivaizdu, kad ieškovo argumentai apie projekto vystymo (Ginčo sklypo suskaidymą į atskirus sklypus ir jų pardavimą) sutrikdymą dėl bylos iškėlimo ir laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, pačiam neparengus detaliojo plano, nėra pagrįsti. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovas stabdė projekto rengimą ir tvirtinimą apdairumo sumetimais (kaip reakcija į bylos iškėlimą ir laikinąsias apsaugos priemones) nėra pagrįsti įrodymais bei prieštarauja paties ieškovo aiškinimui apie jo ketinimą 2009 m. vasario mėnesį teikti projektą tvirtinimui, juo labiau, kad projekto tvirtinimas miesto taryboje nebuvo nei uždraustas, nei susijęs su papildomomis išlaidomis.
Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, taip pat nurodė, jog byloje nėra įrodymų, jog žemės sklypo detalusis planas nebuvo patvirtintas dėl kokių nors objektyvių priežasčių, nesusijusių su pradėtu teismo procesu ir pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, ir negalėjo būti patvirtintas anksčiau, negu įsiteisėjo teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-448-357/2009. Taip pat teismas sprendė, kad planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti nustojo galios 2010 m. balandžio 2 d., t.y. dar nesibaigus teisminiam procesui, todėl ieškovas tęsė savojo verslo planus, pradėtus dar iki bylos iškėlimo, ir 2011 m. lapkričio 10 d. pasitvirtino žemės sklypo detalųjį planą. Tačiau, jau minėta, būtent ieškovas nepateikė įrodymų, jog, turėdamas galimybę, buvo parengęs detaliojo plano projektą bent jau 2009 m. pradžioje ir neteikė jo tvirtinimui dėl iškeltos jam bylos (sustabdė teikimą) arba dėl teisminio proceso buvo atsisakyta tvirtinti miesto taryboje. Todėl jis nepriklausomai nuo bylos (ne)iškėlimo objektyviai negalėjo būti pateiktas tvirtinimui ir patvirtintas. Po teisminių procesų ieškovas gavo naujas planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti. Todėl vien tai, kad pasibaigus teisminiam procesui tas pats verslo projektas (bendrąja prasme) buvo tęsiamas, nereiškia, kad jis buvo tinkamai vykdomas paties ieškovo nuo pat pradžios, detaliojo plano projektas, nesant iškeltos bylos, 2009 m. būtų patvirtintas, o išskaidyti sklypai būtų parduoti ir būtent tik pradėtas teisminis procesas tam trukdė. Šiame kontekste pastebėtina, kad netgi ir naująjį parengtą Ginčo sklypo detalųjį planą, kuris buvo patvirtintas 2011 m. lapkričio 10 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos viršininko pavaduotojo potvarkiu Nr. TT-4, Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2011 m. rugsėjo 29 d. posėdžio metu buvo nutarusi netvirtinti (t. 2, b.l. 94, 113). Todėl ir pastaroji aplinkybė rodo, jog nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad net parengtas detalusis planas būtų buvęs neabejotinai patvirtintas 2009 m. ir bylos nagrinėjimo metu ieškovas jau būtų turėjęs teisę realizuoti sklypus. Be to, pastebėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 „Dėl planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo“ 10 punktą ieškovas galėjo prašyti pratęsti jam 2007 m. balandžio 3 d. išduotų planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti terminą, juo labiau, kad apeliacinės instancijos teisme minėta byla buvo išspręsta 2010 m. balandžio 20 d., t.y. tik po 18 dienų nuo 2007 m. planavimo sąlygų galiojimo pasibaigimo.
Dėl minėtų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog bylos Nr. 2-448-357/2009 iškėlimas ir joje taikytos laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai ar bent, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, netiesiogiai lėmė verslo projekto vykdymo negalimumą visa apimtimi, nes tai galėjo įtakoti tik baigiamąją verslo projekto dalį – išskaidytų sklypų pardavimo sutrukdymą, bet ne pradinės verslo projekto dalies realizavimą, kurios, turėdamas galimybes, nerealizavo pats ieškovas ir be kurios negalima baigiamoji verslo projekto dalis. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-448-357/2009 ieškovas (toje byloje – atsakovas) prašė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, bet visiškai ne dėl to, kad jos trukdo vystyti aptariamą verslo projektą, o dėl to, kad ieškovo finansinė būklė dėl pasikeitusios ekonominės padėties šalyje yra prasta ir kredito įstaiga nesutinka atidėti kredito mokėjimą (civilinės bylos Nr. 2-448-357/2009 t. 2, b.l. 70-71). Pastebėtina, kad dėl ieškovo nurodomos tokios finansinės būklės yra pagrindas manyti, jog bent jau dalis ieškovo nurodomos turtinės žalos (delspinigiai pagal pagrindinio kredito sutarties sąlygas, išlaidos, susijusios su kredito sutarties sąlygų keitimu, 2009 m. liepos 28 d. papildomai paimtas kreditas, kai nėra neabejotinų įrodymų, jog ieškovas iki tos datos būtų ne tik pasitvirtinęs detalųjį planą, bet ir jau realizavęs sklypus, dėl ko papildomas kreditas nebūtų imtas ) apskritai nėra susijusios su būtent aptariamo verslo projekto vykdymu.
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas naikinant sprendimo dalį, kuria ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo iš dalies tenkintas (CPK 329 str. 1 d., 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pirmosios instancijos teismas atmetė reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad nenustačius, jog žala buvo padaryta prokuroro ar teismo veiksmais, nėra pagrindo ir neturtinės žalos atlyginimui, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančios normos nenumato neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis teismo išvadomis iš esmės, juo labiau, kad ieškovas savo apeliaciniame skunde faktiškai ir nenurodo jokių jas paneigiančių argumentų ir tik teigia apie įmonės reputacijos pablogėjimą, neapibrėžtumą planuojant įmonės sprendimus, įmonės dalyvių susirūpinimą prestižo sumažėjimu, žalą darbuotojų sveikatai bei nepatogumus. Kartu pastebėtina, kad bet kuriuo atveju šie ieškovo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, t.y. nepagrįsti jokiais įrodymais apie faktinį jo reputacijos sumažėjimą dėl bylinėjimosi (CPK 12, 178 str.), beje, kurio ir esmė buvo ne neteisėti ieškovo veiksmai, kas galimai ir mažintų juridinio asmens reputaciją, o neteisėtas nuosavybės atkūrimas kitiems asmenims.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies priteisiant iš Lietuvos Respublikos nuostolių atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas, ir ieškinį šioje dalyje atmesti.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.