- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-31
- Bylos Nr.
- 1A-276-300/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis, Boleslovas Kalainis, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- V. Š.
- Advokatai
- Vanda Laukevičienė
- Kategorijos
- 1.1.7.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.1.8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.1.8.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.4.4.2.3Nesunkus savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 2 d. 3 p.)
- 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimundo Jurgaičio, Boleslovo Kalainio ir Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų2018 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jam skirta 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme, V. Š. skirta galutinė subendrinta bausmė – 2 metai 5 mėnesiai laisvės atėmimo. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. Š. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą savo artimam giminaičiui – tėvui A. Š., būtent: 2017 metų liepos mėnesį, bet ne vėliau kaip iki 2017 m. liepos 14 d., tiksli data ir laikas nenustatyti, gyvenamojo namo, adresu: (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia sudavė nenustatytą kiekį smūgių, bet ne mažiau kaip septynis kartus, nukentėjusiajam A. Š. į veido sritį bei įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. Š. nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – kairės pusės X, XI, XII šonkaulių lūžius, nubrozdinimą ir kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, kraujosruvas kairės akies vokuose ir kairiame petyje, nubrozdinimus pilvo srityje ir kairėje blauzdoje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo panaikinti
3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 15 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
3.1. Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Kaltę grindė įvyko nemačiusių liudytojų parodymais. Liudytojų R. B., R. M., K. P., D. G., R. M., J. Š. ir L. B. parodymai turi būti vertinami kritiškai, jos suinteresuotos bylos baigtimi, apkalbėti nuteistąjį V. Š.. Liudytojos R. B. paaiškinimai nenuoseklūs: teigė, kad nuteistasis ją mušė, todėl įtaria, kad galėjo sumušti ir savo tėvą, nors pati nėra mačiusi sužaloto A. Š.. R. M. yra priešiškai nusitekusi prieš jį, be to, jos nurodytos aplinkybės, kad V. Š. jai sakė nesikišti, nekviesti greitosios pagalbos, nepatvirtino J. G., kuri tuo metu turėjo būti kambaryje. J. G. nors ir lankėsi jo namuose, tačiau nematė kraujo, jai tėvas nesiskundė, kad ką nors skaudėtų. A. R. gali patvirtinti, kad jis negalėjo sumušti tėvo, nes su juo apie tai kalbėjosi. Liudytojų R. M. ir J. Š. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi: R. M. mano, kad A. Š. buvo muštas kėde, o J. Š. ? spardytas. Specialistas J. S. nepaaiškino, kaip atsirado klaida teigiant, kad A. Š. kairės pusės X, XI, XII šonkaulių lūžiai galėjo būti padaryti kritiminės traumos metu. Tyrimo metu nesurinkta patikimų ir objektyvių įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
3.2. Skunde teigiama, kad skiriant bausmę atsižvelgta tik į neigiamai jį charakterizuojančius duomenis (teistas, recidyvistas, nedirba, nekeičia gyvenimo būdo), neįvertino, kad jis slaugė tėvą, registruojasi darbo biržoje.
4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino V. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, pažeidė bausmių skyrimo taisykles.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą
6. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-303/2016) Vien tai, kad nuteistasis turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai nustatė faktines aplinkybes.
7. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo apklausta daug nuteistajam artimų asmenų, pavyzdžiui, nuteistojo motina R. M. bei jos sutuoktinis Z. M., buvusi nuteistojo žmona L. B., moterys, su kuriomis nuteistasis kartu gyveno neįregistravęs santuokos: D. G., J. G. ir R. B. bei pastarosios dukra K. P., nuteistojo kaimynai ir draugai. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė, kodėl teismas neturėtų vadovautis 2.1 punkte nurodytų liudytojų parodymais, kodėl jie gali būti linkę jį apkalbėti, todėl nėra pagrindo abejoti šių liudytojų nurodytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina kiti byloje esantys duomenys – specialistas J. S. bei specialisto išvados.
8. Sutiktina, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, tačiau teismų praktikoje pažymima, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę, įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013) BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu tai, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Nors įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-628/2018). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, jog specialisto J. S. teisme duoti paaiškinimai, liudytojų R. B., J. G., R. M., Z. M., K. P., D. G., L. L., R. M., J. Š., L. B. teisme duoti parodymai bei kiti byloje esantys duomenys sudaro logišką ir pakankamai įtikinamą įrodymų visumą beipagrįstai leidžia manyti, kad apeliantas padarė BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kad V. Š. panaudodamas fizinį smurtą sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą savo artimam giminaičiui – tėvui A. Š..
Žemesnės instancijos teismas
9. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. Š. neigia naudojęs fizinį smurtą tėvo atžvilgiu, teigia, kad A. Š. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti jam pačiam keletą kartų iškritus iš lovos, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su sutikti su šiais argumentais. Specialisto išvadoje Nr. G 976/2017(04) nurodyta, jog ant A. Š. kūno rasti sužalojimai padaryti kontaktuojant su bukais kietais daiktais ar paviršiais; rastiems sužalojimams padaryti reikėjo septynių trauminių poveikių bukais kietais daiktais; rastų sužalojimų visuma nėra būdinga griuviminei traumai, nes rasti sužalojimai išsidėstę keliuose kūno paviršiuose. (1 t., b. l. 85-86) Iš esmės analogiškos aplinkybės nurodytos ir papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 1361/2017(4), kurioje nurodoma, kad A. Š. kūne rastų sužalojimų visuma – kairės pusės X, XI, XII šonkaulių lūžiai, nubrozdinimas ir kraujosruva kairės ausies kaušelyje, kraujosruvos kairės akies vokuose ir kairiame petyje, nubrozdinimai pilvo srityje ir kairėje blauzdoje nėra būdingi griuviminei ar kritiminei traumai dvi dienas iš eilės griūvant iš sofos-lovos ant medinių plikų grindų bei atsitrenkiant į spintelę ar žurnalinį staliuką, nes rasti kūno sužalojimai išsidėstę keliuose kūno paviršiuose; A. Š. kairės pusės X, XI, XII šonkaulių lūžiai, nubrozdinimas ir kraujosruva kairės ausies kaušelyje, kraujosruva kairės akies vokuose, nubrozdinimai pilvo srityje ir kairėje blauzdoje galėjo būti padaryti tiesioginių smūginių poveikių metu; A. Š. kairės pusės X, XI, XII šonkaulių lūžiai, nubrozdinimas ir kraujosruva kairės ausies kaušelyje, kraujosruva kairės akies vokuose, nubrozdinimai pilvo srityje ir kairėje blauzdoje galėjo būti padaryti nuo tiesioginio trauminio poveikio suduodant tiesioginius smūgius, nes šie sužalojimai išsidėstę ne iškiliose ar atsikišusiose kūno vietose ir nėra būdingi griuviminei ar kritiminei traumai atsitrenkiant į buką kietą paviršių. (1 t., b. l. 97–98) Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, specialistas J. S. papildomą specialisto išvadą Nr. pG 1361/2017(4) pateikė po to, kai dalyvavo atliekant įtariamojo parodymų patikrinimą vietoje, įvertinęs visas nuteistojo nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo posėdyje specialistas J. S. patvirtino, kad visuma sužalojimų nėra būdinga griuviminei ar kritiminei traumai, o 2017 m. rugsėjo 22 d. specialisto paaiškinimų protokole teiginys, kad X, XI, XII šonkaulių lūžiai galėjo būti padaryti kritiminės traumos metu, yra klaidingas, todėl prašė vadovautis rašytinėmis specialisto išvadomis Nr. G 976/2017(04) ir Nr. pG 1361/2017(4). Aplinkybę, kad ant nukentėjusiojo kūno esantys sužalojimai būdingi sumušimui, patvirtino medicininių žinių turinti liudytoja J. Š., kuri kaip greitosios medicinos darbuotoja apžiūrėjo A. Š. įvykio vietoje, bei policijos pareigūnė R. M., kuri reagavo į gautą pranešimą apie mušamą garbaus amžiaus vyrą. Nors skiriasi liudytojų J. Š. ir R. M. parodymai dėl to, kuo nukentėjusysis galėjo būti mušamas, tai neturi įtakos veikos kvalifikacijai pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Aplinkybę, kad A. Š. negalėjo pats iškristi ir susižeisti, sustiprina ir tai, kad liudytoja R. B., kuri gyveno kartu su nuteistuoju ir nukentėjusiuoju, nėra mačiusi, jog A. Š. iškristų iš lovos. Liudytoja L. B., kuri rūpinosi ir slaugė nukentėjusįjį po to, kai jis buvo paleistas iš ligoninės, iki jo mirties, teismo posėdyje patvirtino, kad A. Š. negalėjo judėti (vos nulaikydavo bandelę).
10. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad kambaryje, kur gulėjo nukentėjusysis A. Š., buvo rasta daug raudonos spalvos dėmių ant sienos virš sofos, ant sekcijos, ant spintos durų. Ištyrus šias dėmes specialistas patvirtino, kad tai daugybiniai kraujo pėdsakai – tiškalai, kurie yra susiformavę veikiami papildomos kinetinės energijos, smogiant į kraujuotą ar kraujuojantį paviršių kraujo pėdsakai. (1 t., b. l. 47-54) Ant pagalvės užvalkalo, medžiaginės pašluostės, užuolaidos ir medinio tašo, paimtų apžiūrint įvykio vietą, rastas kraujas priklauso A. Š.. (1 t., b. l. 72-75) R. B. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad sienos buvo šviesios, ant sienų dėmių nebuvo, eidavo į kambarį ir būtų pastebėjusi, todėl tai rodo, kad kraujo dėmės atsirado tik po to, kai ji išsikraustė iš nukentėjusiojo namų, t. y. po 2018 m. liepos 9 d. Liudytoja J. G. teigė nemačiusi kraujo dėmių, tačiau tai savaime nereiškia, kad jų ten nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytojas lankėsi pas A. Š. po darbų, turėdama tikslą jį pavalgydinti, pakeisti sauskelnes, todėl galbūt neatkreipė dėmesio į nedideles kraujo dėmes, tačiau ji pastebėjo smurto žymes ant A. Š. kūno: nubrozdintas veidas, apmėlusios rankos, mėlynė ant pilvo. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis bendraudamas su tyrėja L. L. pripažino, kad buvo sumuštas, tačiau neatsakė į klausimą, kas su juo taip pasielgė. Kaskart paklausus, ar jį sumušė sūnus V. Š., nukentėjusiojo reakcija būdavo tokia pati: susigraudindavo, net imdavo verkti, nusisukdavo, nustodavo bendrauti. Visa tai leidžia pagrįstai manyti, kad nukentėjusiajam A. Š. buvo skaudu pripažinti, kad su juo taip pasielgė jo sūnus, galbūt norėjo apsaugoti sūnų nuo gręsiančios baudžiamosios atsakomybės. Be to, liudytoja K. P., būdama įspėta apie gręsiančią baudžiamąją atsakomybė už melagingus parodymus, nurodė, kad praeityje yra mačiusi nuteistąjį V. Š., mušantį tėvą. Visos moterys, su kuriomis nuteistasis vedė bendrą gyvenimą, ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdyje tvirtino, kad V. Š. yra jas mušęs, kad išgėręs būna agresyvus, jo pykčio proveržius gali išprovokuoti smulkmenos. Aplinkybė, kad nukentėjusysis A. Š. nevaikščiojo, o buto raktus turėjo tik V. Š., leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad be kaltinamojo žinios į butą niekas negalėjo patekti. Pastebėtina ir tai, kad V. Š. elgesys rodo, kad po 2018 m. liepos 12 d. jis vengė sugrįžti namo, nakvojo pas draugus, nors anksčiau to nedarydavo, prašė kitų žmonių nueiti ir pasirūpinti tėvu. Nors liudytojos R. M. nurodytos aplinkybės, kad pasiūlius iškviesti greitąją medicinos pagalbą nuteistasis V. Š. jai atsakė: „Nesikišk, jei sėsiu, žinosiu, kad per tave sėsiu“, nepatvirtino kiti byloje apklausti asmenys (liudytoja J. G.), tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais.
Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės
11. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę.
12. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Minėtame straipsnyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio. (BK 61 straipsnio 1–2 dalys) Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.
13. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodomas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad skiriant bausmę buvo pažeistos BK įtvirtintos bausmių skyrimo taisykles, nes teismas išimtinai rėmėsi tik jo asmenybę neigiamai charakterizuojančiomis aplinkybėmis.
14. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Š. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 11 straipsnio 4 dalis), kaltės formą (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (veika baigta) bei kaltininko asmenybę: septynis kartus teistas, iš jų net šešis kartus už nusikaltimus žmogaus sveikatai. (3 t., b. l. 109–116, 119–155) Visa tai rodo, kad V. Š. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Baustas administracine tvarka (3 t., b. l. 168–170), nedirbantis (3 t., b. l. 164), registruotas darbo biržoje (3 t., b. l. 167), maždaug 2016 m. persikėlė gyventi pas tėvą pablogėjus jo sveikatai, civilinio proceso tvarka siekė tėvą pripažinti neveiksniu, nustatyti jam globą, tačiau bylos nagrinėjimo metu jis mirė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra V. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad naują nusikalstamą veiką V. Š. padarė neišnykus teistumui, pagrįstai teismas nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kaltininkas nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas. (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) Remdamasis šių aplinkybių visuma, už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą pirmosios instancijos teismas V. Š. skyrė terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Paskirtą bausmę subendrino su ankstesniu nuosprendžiu, t. y. Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu ir švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, parenkant švelnesnę nei straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar trumpinant paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant V. Š. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, teismas tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas paskirdamas galutinę subendrintą 2 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. V. Š. paskirta bausmė yra proporcinga ir adekvati padaryto nusikaltimo pavojingumui, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, neprieštarauja bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams. (BK 41, 54 straipsnis)
Dėl bylos procesinės baigties
15. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu padaręs BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą bei paskirta laisvės atėmimo bausmė, todėl apeliacinis skundas atmestinas. (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą.