- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-02
- Bylos Nr.
- I-4515-983/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02656-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė
- Pareiškėjas
- P. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas P. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (toliau – ir Vilniaus PN) priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).
Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki 2019 m. birželio 20 d. jis buvo laikomas drausmės grupėje. Pareiškėjas yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, kurie nuolat rūkydavo pasivaikščiojimo metu. Pareiškėjo teigimu, dėl pasivaikščiojimo kiemelių struktūros gryno oro juose buvo mažai, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti nuodingais tabako dūmais. Ne kartą žodžiu kreipėsi į įstaigos administraciją, tačiau jam buvo atsakoma, jog nerūkančių kamerų nėra. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jam atlygintina neturtinė žala.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–10).
Atsiliepime nurodo, kad tam, jog nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nuteistiesiems griežtai draudžiama taip pat ir ginčo laikotarpiu buvo draudžiama rūkyti bendrabučio tipo gyvenamose patalpose, drausmės grupės gyvenamose patalpose, kamerų tipo patalpose, bendro naudojimo patalpose. Visose bendro naudojimo patalpose iškabintos iškabos, ženklai su draudimu rūkyti, nuolat vykdoma nuteistųjų priežiūra, kad nuteistieji laikytųsi nustatytos teisės aktais tvarkos. Draudimą pažeidusiems nuteistiesiems skiriamos drausminės nuobaudos. Uždaroje zonoje, t. y. drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose (II-as gyvenamasis korpusas) nuteistiesiems taip pat draudžiama rūkyti. Jie neturi teisės su savimi kamerų tipo patalpose turėti tabako gaminių, prieš juos uždarant kamerose, jie savo tabako gaminius pasideda specialiuose, individualiose, kiekvienam nuobaudą atliekančiam nuteistajam įrengtose rakinamose spintelėse, o pareigūnai užtikrina, kad nuteistieji į kameras neįsineštų tabako gaminių.
Pažymi, kad nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas drausmės grupėje (kamerų tipo patalpose), kiekvieną dieną suteikiami pasivaikščiojimai lauke, pagal teisės aktų reikalavimus įrengtuose pasivaikščiojimų kiemeliuose. Nuteistieji, eidami į lauką pasivaikščioti, turi galimybę atsirakinti savo individualias spinteles ir pasiimti iš ten savo asmeninius daiktus, tame tarpe rūkymo priemones. Nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose, Vilniaus PN administracija nedraudžia rūkyti pasivaikščiojimų metu. Vilniaus PN nuomone, nuteistųjų rūkymas lauke pasivaikščiojimų metu neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, o pasivaikščiojimo kiemų įrengimas (pasivaikščiojimo kiemai yra lauke, atviro tipo, užtikrinant didelę oro cirkuliaciją) užtikrina, kad nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Paaiškina, kad Vilniaus PN neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl skunde nurodomų aplinkybių. Pareiškėjas sėkmingai naudojosi teise pasivaikščioti lauke tam skirtuose kiemeliuose, nereikšdamas pretenzijų ar nepasitenkinimo dėl tabako dūmų ar kitų aplinkybių. Jei pareiškėjas tikrai būtų jautęs didelį diskomfortą pasivaikščiojimų metu su kitais nuteistaisiais, jis galėjo kreiptis į Vilniaus PN pareigūnus, kurie jam sudarytų galimybę pasivaikščioti atskirame pasivaikščiojimų kieme, tačiau tokių prašymų iš pareiškėjo pusės nebuvo gauta.
Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.
Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą,
todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Vilniaus PN, 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, pareiškėjo nuomone, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki 2019 m. birželio 20 d.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai (Vilniaus pataiso namų direktoriaus 2018-09-26 nutarimas dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 28-588 (b.l. 25-26)) patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-09-26 iki 2019-06-20 atliko paskirtą nuobaudą Vilniaus PN drausmės grupėje (kamerų tipo patalpose).
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog jam būnant drausmės grupėje, jis buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis, be to, drausmės grupės pasivaikščiojimo kiemeliuose nuteistieji rūkydavo, dėl ko pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje inter alia (lot. įskaitant, be kita ko) įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose (1 p.), taip pat bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (3 p.). Šio straipsnio 4 dalis įtvirtina pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, Vilniaus PN administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Iš pateikto atsakovo atsiliepimo matyti, kad Vilniaus PN siekdamas užtikrinti minėtų normų laikymąsi, ir tam, kad nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, griežtai draudžia taip pat ir ginčo laikotarpiu draudė rūkyti bendrabučio tipo gyvenamose patalpose, drausmės grupės gyvenamose patalpose, kamerų tipo patalpose, bendro naudojimo patalpose. Paaiškino, kad siekiant laikytis šio draudimo visose bendro naudojimo patalpose yra iškabintos iškabos, ženklai su draudimu rūkyti, nuolat vykdoma nuteistųjų priežiūra, kad nuteistieji laikytųsi nustatytos teisės aktais tvarkos, draudimą pažeidusiems nuteistiesiems skiriamos drausminės nuobaudos. Uždaroje zonoje, t. y. drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose (II-as gyvenamasis korpusas) nuteistiesiems taip pat draudžiama rūkyti. Jie neturi teisės su savimi kamerų tipo patalpose turėti tabako gaminių, prieš juos uždarant kamerose, jie savo tabako gaminius pasideda specialiuose, individualiose, kiekvienam nuobaudą atliekančiam nuteistajam įrengtose rakinamose spintelėse, o pareigūnai užtikrina, kad nuteistieji į kameras neįsineštų tabako gaminių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo nurodomos institucijos Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant dėl nerūkančių nuteistųjų laikymo kartu su rūkančiais, pripažįstama, jog tai pažeidžia Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies nuostatas, iš esmės įtvirtinančias nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašant imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo ir pan. Pavyzdžiui, tokia informacija laikoma asmenų, atvykusių pirmą kartą į tardymo izoliatorių, apklausos anketa, pirminės gydytojų apžiūros metu paties pareiškėjo deklaruotas žalingas įprotis – rūkymas, skundai ar prašymai dėl laikymo kartu su (ne)rūkančiais asmenimis laivės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017; 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017 ir kt.). Taigi, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3808-575/2018, 2017 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017, 2016 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015, 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013 ir kt.).
Nors byloje yra pareiškėjo 2018-04-20 Prašymas dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis, tačiau šis prašymas yra pateiktas pareiškėjui kalint Kauno tardymo izoliatoriuje ir skirtas šiai įstaigai (b.l. 24). Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas tokį prašymą būtų išreiškęs Vilniaus PN administracijai laikotarpiu nuo 2018-09-26 iki 2019-06-20 jam kalint Vilniaus PN kamerų tipo patalpose. Be to byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo nusiskundimus žodžiu, ar raštu Vilniaus PN administracijai dėl jo patalpinimo su rūkančiais. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui buvo kliūčių tokį skundą pateikti. Nustačius, kad nebuvo kliūčių pareiškėjui išreikšti savo valią dėl jo laikymo Vilniaus PN kamerų tipo patalpose su nerūkančiais asmenims, tačiau jis tokia galimybe nesinaudojo, laikoma, jog pareiškėjo teisių pažeidimas nenustatytas.
Atsakovas taip pat nurodo, kad nuteistiesiems atliekantiems nuobaudas drausmės grupėje (kamerų tipo patalpose) kiekvieną dieną suteikiami pasivaikščiojimai lauke, pagal teisės aktų reikalavimus įrengtuose pasivaikščiojimų kiemeliuose. Nuteistieji eidami į lauką pasivaikščioti, turi galimybe atsirakinti savo individualias spinteles ir pasiimti iš ten savo asmeninius daiktus, tame tarpe rūkymo priemones. Nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose Vilniaus PN administracija nedraudžia rūkyti pasivaikščiojimų metu.
Iš į bylą pateiktų nuotraukų (b.l. 12) matyti, kad Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemeliai yra lauke, atviro tipo, su didele oro cirkuliacija, kas užtikrina, kad nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Todėl teismo vertinimu nuteistųjų rūkymas lauke pasivaikščiojimų metu neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Be to byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Vilniaus PN administracijai būtų reiškęs nepasitenkinimą dėl tabako dūmų poveikio jo sveikatai pasivaikščiojimų metu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d, nutartis a. b. Nr. A822-81/2014). Vien tik pareiškėjo abstraktus aiškinimas negali būti laikomas netinkamu Vilniaus PN pareigų atlikimu. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir neįrodė, kuo pasireiškė neturtinė žala, t. y. kokios neigiamos pasekmės kilo, o bendri teiginiai dėl to, jog gali pablogėti jo sveikata, jis gali susirgti yra nepagrįsti ir hipotetinio pobūdžio.
Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, taip pat į tai, kad pareiškėjo skunde nurodytos netinkamos kalinimo sąlygos nepasitvirtino, jis neįrodė patirtos žalos ir neigiamų potyrių, į įstaigos administraciją su skundais ir (ar) pareiškimas dėl kalinimo sąlygų nesikreipė, pareiškėjo skundą atmeta kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. D. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.