Šiaulių apygardos teismo nutartis

Apeliacinės instancijos teismo teisėja R. Bartašienė Civilinė byla Nr. 2S-768-357/2013

Teisėja L. Karmazaitė Teisminio proceso Nr.2-70-3-04971-2013-9

NUTARTIS

2013 m. spalio 29 d.

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-6108-901/2013, kuria atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Teismas nemotyvavo, kodėl padarė išvadą, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįvykdomas ir kodėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.UAB „Imeka“ jokio turto, kurį būtų pardavusi per pigiai, neturėjo, laikrodžiai, kurie buvo parduoti V. V. įmonei priklausė ne „Imeka“, o UAB „B. U. G.“, atsakovas atliko pardavimo tarpininko vaidmenį ir gavo pelną, o ne padarė žalą. Balanse nurodyta suma buvo UAB „Imeka“ apyvartinės lėšos, kurios buvo panaudotos įvairių mokesčių mokėjimui.Atsakovas yra kitos įmonės UAB „B. U. G“ direktorius, gauna stabilias pajamas, turi šios įmonės akcijų, nekilnojamojo turto, ir tai įrodo, kad bet koks teismo sprendimas gali būti įvykdytas, netaikant laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovas, kaip įmonės direktorius, nuolat keliauja, verslo susitikimai vyksta užsienyje, todėl areštavus jam priklausančias lėšas, yra ribojama jo teisė laisvai dirbti bei vystyti veiklą. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės sudarys nepatogumus, tuo labiau, kad ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo R. J. priteisti 28 340,46 Lt dydžio žalą, bei 5 proc. dydžio metines palūkanas, o reikalavimui užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ir trečiuosius asmenis (1–4 b. l.). Šiaulių apylinkės teismas 2013-07-15 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – R. J. piniginių lėšų areštą 28 340,46 Lt sumai, leisdamas atsiskaityti su ieškovu, o šių lėšų nesant ar esant nepakankamai – kilnojamojo ir nekilnojamojo turto bei turtinių teisių areštą (20–21 b. l.).

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria ieškovo reikalavimams užtikrinti areštuotas jo turtas. Nurodo, jog ieškovo reikalavimai ir pats ieškinys yra nepagrįsti, o atsakovas turi pakankamai nekilnojamojo turto ir akcijų ieškinio reikalavimams užtikrinti. Be to, piniginių lėšų areštas riboja jo teisę laisvai dirbti bei vystyti veiklą.

Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra pagrįsta teismo abejonė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (LR CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors skolininko veiksmų arba neveikimo, būsimo, galbūt ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas ieškinio užtikrinimo klausimą, bylos iš esmės nenagrinėja, todėl pirmosios instancijos teismas, vykdydamas minėtos teisės normos reikalavimus, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendė, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai yra – ar ieškovo pareikštų reikalavimų patenkinimo atveju teismo sprendimas galės būti realiai įgyvendintas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso normų numatytų priemonių.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, nesprendžia ginčo dėl materialinių teisinių santykių iš esmės, todėl neturi pagrindo analizuoti, ar atsakovas turi pareigą sumokėti ieškovui jo reikalaujamą priteisti sumą, ar tokios pareigos neturi, o taip pat ar ieškovo ieškinys yra pagrįstas, ar ne, o taip pat ar reikalaujama suma atitinka teisės aktus. Atsakovo R. J. turto areštas taikytas kaip preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir tuo užtikrinti jo privalomumą. Pažymėtina, kad susiklosčiusi teisminė praktika rodo, jog esant turtiniam ginčui, jei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašoma pradinėje bylos stadijoje, paprastai ieškinio užtikrinimo priemonės yra taikomos. Tai paaiškinama tuo, jog atsakovo pozicija, taip pat jo finansinis pajėgumas teismui šioje stadijoje dar nėra žinomi, o laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju atsakovui R. J. pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas dėl 28 340,46 Lt sumos, kuri kaip nurodo apeliantas yra nepagrįsta. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad UAB “Imeka” jokio turto, kurį būtų pardavusi per pigiai, neturėjo, laikrodžiai parduoti V. V. įmonei priklausė ne UAB “Imeka”, o UAB “B. U. G.”, UAB “Imeka” atliko tarpininko vaidmenį ir iš to gavo pelno. LR CPK 178 straipsnis numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Nors apeliantas nurodo, kad ieškinys yra nepagrįstas, o jo turimo turto vertė yra pakankma užtikrinti ieškinio reikalavimus, tačiau teismui jokių įrodymų, patvirtinančių atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, kad bankroto procedūros turi būti vykdomos operatyviai ir kuo greičiau būtų tenkinami kreditoriniai reikalavimai, pagrįstai pirmiausia areštavo skolininko pinigines lėšas, o tik jų nesant – kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turtines teises.

Išdėstytų motyvų pagrindu teismas konstatuoja, kad atsakovas R. J. nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių atskirojo skundo argumentus, o taip pat įrodymų, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje civilinėje byloje yra netikslingas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis auksčiau išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, atsižvelgė į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, į galimą grėsmę ieškovo interesams, todėl pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (LR CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.