- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2014-03-28
- Bylos Nr.
- II-116-716/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00553-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Mindaugas Striaukas
- Advokatai
- Saulius Aviža
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Striaukas, sekretoriaujant Virginijai Miliauskienei, dalyvaujant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus atstovei Renatai Dulko, I. M. S., jos atstovui advokatui Sauliui Avižai, teismo posėdyje išnagrinėjęs I. M. S. atstovo skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m gruodžio 16 d. nutarimo Nr. A11-42787-(1.1.56-SM3) administracinio teisės pažeidimo byloje
Aprašomoji dalis
nustatė:
2013 m. gruodžio 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus nutarimu I. M. S. pripažinta kalta padariusi pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 161 str., jai skirta 100 Lt bauda.
I. M. S. nubausta pagal surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji 2013-10-18 10.54 val. Sviliškių g. 6, Vilniuje, pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326, patvirtintų tvarkymo ir švaros taisyklių 15.20 punkto reikalavimus, t. y. eismo zonoje įrengė ir eksploatavo techninės reguliavimo priemonės (stulpelius ir grandinė) be leidimo, kuris išduodamas pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą Techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo ir jų priežiūros Vilniaus mieste tvarkos aprašą.
Šalies argumentai
Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas I. M. S. skundas, kuriame ji nurodo, kad, jos manymu, nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Skunde pareiškėja nurodė, kad su tokiais Administracijos sprendimais bei paskirta bauda Pareiškėja nesutinka ir prašo Teismo panaikinti Administracijos nutarimą bei nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą. Pareiškėja nurodo, kad Vilniaus mieste, prie pastatų, esančių adresais Sviliškių g. 6, 8, 10, žemės sklype, kurio unikalus Nr. 4400-0857-6256, įrengtos antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės (toliau -Aikštelės), kurių unikalūs Nr. 4400-1288-4338, 4400-1288-4354, 4400-1559-5083 ir žemės sklype, kurio unikalus Nr. 4400-0857-6123 įrengta Aikštelė, kurios unikalus Nr. 4400-0948-3164 nuosavybės teise priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)". Taigi, Aikštelės yra teisėtai sukurti, savarankiški nekilnojamojo turto objektai. UAB progresyvios investicijos" parengė šių statinių projektą, suderino projektą su kompetentingomis institucijomis ir gavo statybos leidimą bei pastatė daugiabučius gyvenamuosius namus kartu su prie šių pastatų esančiomis Aikštelėmis. Aikštelės įrengtos ir pastatytos nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose minėtos automobilių stovėjimo aikštelės yra įvardijamos kaip „Kiti statiniai (inžineriniai) - Automobilių stovėjimo aikštelė", kurių pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra „Kiti statiniai". Aikštelės, kaip statiniai, suprojektuotos pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymais patvirtintų statybos techninių reikalavimų reglamentų STR 2.06.01:1999 („Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos") ir STR 2.03.01:2001 („Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms") reikalavimus. Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 107-2391) 2 straipsnio 36 punktu, kuriame apibrėžiama teritorijos naudojimo tipo sąvoka, t. y. vadovaujantis teritorijų planavimo normomis, bendruosiuose, specialiuosiuose (masteliu 1:2000 ar stambesniu) ir (ar) detaliuosiuose planuose numatyta galima pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, galimi žemės naudojimo būdai ir, jei numatyta, pobūdis, maksimalūs užstatymo intensyvumo ir užstatymo tankumo rodikliai ir galimų statyti statinių paskirtys, Aikštelė buvo pastatyta nustačius tikslinę žemės naudojimo paskirtį bei galimų ant jos statyti statinių, t. y. Aikštelių, kaip „Kitų statinių" paskirtį. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788, Nr. IX-583, 2001-11-08, Žin., 2001, Nr. 101-3597 (2001-11-30)) 2 straipsnio 2 punkte yra įtvirtinta Statinio definicija: Statinys — visa tai, kas sukurta statybos darbais naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Tai pastatai (gyvenamieji, pramoniniai, komerciniai, biurai, sveikatos apsaugos, švietimo, poilsio, žemės ūkio ir kiti) ir inžineriniai statiniai ar mišrios rūšies statiniai (su inžineriniais statiniais sujungti pastatai), taip pat statinių priestatai, antstatai ir jų dalys, įrenginių, technologinių inžinerinių sistemų ir statinio inžinerinių sistemų statybinės konstrukcijos. Apibrėžimas „tvirtai sujungta su žeme" reiškia, kad statinio konstrukcijos yra įleistos į žemę (jūrų, ežerų, upių ar kitų vandens telkinių dugną) ar remiasi į žemės paviršių (vandens telkinių dugną). To paties straipsnio 9 punkte yra apibrėžiama, kas yra inžineriniai statiniai, būtent susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Statybos įstatymo nuostatos reglamentuoja esminius statinio reikalavimus, architektūrinius reikalavimus statiniui, statinio statybos reikalavimus ir kt. Taigi, Aikštelė, kuriai, kaip privačiai nuosavybei apsaugoti, Pareiškėja buvo įrengusi atitinkamas technines priemones, neabejotinai yra statinys, o statinys, juo labiau privačios nuosavybės teise disponuojamas statinys, negali būti traktuojamas kaip eismo zona. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad Aikštelė yra statinys, kuris yra sukurtas teisėtai, t y. pastatytas pagal techninį projektą ir turint statybos leidimą, ji nuosavybės teise priklauso Pareiškėjui bei minėta nuosavybės teisė nėra ginčijama ir/ar nuginčyta, todėl Pareiškėja turėjo teisę apsaugoti savo privačią nuosavybę - statinį, nuo neteisėto trečiųjų asmenų naudojimosi ja. Tretieji asmenys neturi jokių teisių į Pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį statinį - Aikštelę, kadangi Aikštelė yra privati zona. Pareiškėjai nuosavybės teise priklausanti automobilių stovėjimo aikštelė nėra eismo zona. Pareiškėja yra įsitikinusi, kad Administracija neįrodė, jog Aikštelė, kaip privačios nuosavybės teise priklausantis statinys, turėtų būti traktuojama kaip eismo zona, o ne kaip privati zona. Pareiškėja kaltinama pažeidusi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326 patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių 15.20 punkto nuostatas, kad draudžiama eismo zonose įrengti, eksploatuoti ar naudoti technines eismo reguliavimo priemones (kelio ženklus, kelių ženklinimą, šviesoforus, atitvarus, užtvarus, eismo saugumo saleles, greičio mažinimo kalnelius, informacinius ar kitokius stovus ir kt.) be leidimo, kuris išduodamas pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą Techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo ir jų priežiūros Vilniaus mieste tvarkos aprašą. Siekiant konstatuoti Pareiškėjos veiksmuose šio teisės pažeidimo sudėtį, būtina nustatyti, ar Pareiškėja yra tinkamas administracinio teisės pažeidimo subjektas, taip pat, ar ji atliko veiksmus, kurie yra draudžiami minėtų Taisyklių 15.20 punkte. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas pamatinis nuosavybės neliečiamumo principas. Šios bylos kontekste šis principas reiškia tai, kad nei vienas asmuo be Aikštelės savininko sutikimo negali į ją patekti ir dėl to savaime jokie trečiųjų asmenų interesai negali būti pažeisti. Aikštelė, kaip privati nuosavybė, nėra jokia tranzitinė zona, pro kurią tretieji asmenys turėtų ir galėtų pravažiuoti, ar juo labiau, Aikštelės savininkas privalėtų leisti įvažiuoti ar pravažiuoti tretiesiems asmenims. Taigi, kadangi niekas be Aikštelės savininko sutikimo į Aikštelę patekti negali, todėl Administracija neturi teisės reikalauti ar įpareigoti Pareiškėją privalomai leisti tretiesiems asmenims patekti į Aikštelę, į ją įvažiuoti ir pan. Pareiškėja Protokolo surašymo metu pažymėjo, kad į Aikštelę niekam neprivaloma važiuoti, įvažiuoti ir niekur nėra jokių pravažiavimų, taip pat, kad Taisyklių 15.20 punktas nėra pažeidžiamas, kadangi Aikštelė neliečia eismo zonos. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentas 2013 m. gruodžio 16 d. rašte Nr. A51-126666(2.9.3.2-UK5) „Dėl informacijos pateikimo" visiškai nepagrįstai nurodė, kad pagal Tvarkymo ir švaros taisykles, automobilių stovėjimo aikštelė yra priskiriama eismo zonai, kadangi ji yra kelias. Šiame rašte nurodyta, kad Taisyklės apibrėžia, kas yra eismo zonos. Eismo zonos - keliai, gatvės, sankryžos, tiltai, viadukai, estakados, pėsčiųjų, dviračių takai, aikštės, skverai ir parkai. Taigi, Pareiškėja negali būti traukiama administracinėn atsakomybėn, kadangi Administracija negali įrodyti, jog Pareiškėja pažeidė ATPK 161 straipsnyje nurodytas blanketines normas - Taisyklių 15.20 punktą, nes pačiose Taisyklėse automobilių stovėjimo aikštelės akivaizdžiai nepriskiriamos eismo zonoms. Administracija Aikštelės priskyrimą eismo zonai savo rašte paaiškino per Kelių eismo taisyklių nuostatas, t. y. per Kelių eismo taisyklėse pateikiamą „kelio" definiciją. Toks aiškinimas yra akivaizdžiai neteisėtas, kadangi: ATPK 161 straipsnis nukreipia tik į gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisykles, t. y. būtina nustatyti ir įrodyti, kad Pareiškėja pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326 patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių nuostatas, o ne Kelių eismo taisykles. Be kita ko, pastebėtina, kad Kelių eismo taisyklėse nėra vartojama eismo zonų definicija. Taigi, negalint įrodyti Tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimo, negalimas ir Pareiškėjos traukimas administracinėn atsakomybėn; Plečiamasis sąvokos „Automobilių stovėjimo aikštelė" aiškinimas, aiškinant ją vadovaujantis Kelių eismo taisyklėse pateikta sąvoka „Kelias", yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi automobilių stovėjimo aikštelei negali būti taikomas nei vienas iš definicijos „Kelias" elementų. Pareiškėjos įsitikinimu Administracija savavališkai aiškino „Automobilių stovėjimo aikštelės" sąvoką ir interpretavo ją neleistinai plačiai, t. y. kaip eismo zoną, į kurią Pareiškėja tariamai privalo leisti įvažiuoti trečiuosius asmenis. Tuo tarpu, kaip minėta, nei vienas asmuo be Pareiškėjos sutikimo negali patekti į Aikštelę ir dėl to savaime jokie trečiųjų asmenų interesai negali būti pažeisti. Aikštelė, kaip privati nuosavybė, nėra jokia tranzitinė zona, pro kurią tretieji asmenys turėtų ir galėtų pravažiuoti, ar juo labiau, Aikštelės savininkas privalėtų leisti įvažiuoti ar pravažiuoti tretiesiems asmenims. (b.l. 2-6).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjos skundą Institucija prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus 2013 m gruodžio 16 d. nutarimą Nr. A11-42787-(1.1.56-SM3) nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 301 straipsnis nustato, kad teismas nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina kompetentingo organo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad būtent traukiamas atsakomybėn asmuo yra tiesiogiai atsakingas ar padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija.
I. M. S. teisme parodė, kad jos nubaudimas neatitinka tikrovės. Ji gavusi iškvietimą atvyko pas J. M. ir viską paaiškino. J. M. pasakė, kad gautas skundą dėl teritorijos užtvėrimo. Jai neparodė to skundo. J. M. kompiuteryje rodė nuotraukas. Ji aiškino, kad kitaip negalės parduoti automobilių stovėjimo vietų. Jai skyrė 10 litų baudą ir sakė nesumokėjus, ateiti į svarstymą savivaldybėje. Svarstyme buvo advokatas, ji nedalyvavo. Vėliau gavo au R. Dulko pranešimą, kad jai skirta 100 litų. Ji savivaldybėje įgaliojimo jokio neteikė, nieko jos neprašė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ registruota (duomenys neskelbtini) įmonė nelikviduota. Įmonės direktorius yra A. S.
Liudytojas J. M. teisme parodė, kad gavau suformuotą užduotį dėl Sviliškių g. 6 namo nesuderintą kelių eismo reguliavimo priemonių, t. y. grandinės ir tie stulpelių. S. buvo iškviesta ir jai atvykus buvo surašytas protokolas. Užduotyje buvo įvardinta, kam priklauso sklypas. Buvo susisiekta kontaktiniu tos įmonės telefono numeriu ir susitarta, kad atvažiuos ir paaiškins situaciją. Atvyko I. M. S., kuri prisistatė kaip įmonės įgaliota, direktorius buvo išvykęs. Buvo remtasi jos žodžiais, kad ji įgaliota atstovauti įmonę. Ši turėjo asmens dokumentą. Kitais būdais jis netikrino, ar I. M. S. įgaliota atstovauti įmonę.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 161 straipsnyje numatyta atsakomybė už savivaldybių tarybų patvirtintų miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas, taip pat už miestų ir gyvenamųjų vietovių statinių tinkamos priežiūros taisyklių nesilaikymą. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326, patvirtintose Tvarkymo ir švaros taisyklių 15.20 punkte nurodyta, kad draudžiama eismo zonose įrengti, eksploatuoti ar naudoti technines eismo reguliavimo priemones (kelio ženklus, kelių ženklinimą, šviesoforus, atitvarus, užtvarus, eismo saugumo saleles, greičio mažinimo kalnelius, informacinius ar kitokius stovus ir kt.) be leidimo, kuris išduodamas pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą Techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo ir jų priežiūros Vilniaus mieste tvarkos aprašą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 30-1783 patvirtinto Techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo ir jų priežiūros Vilniaus mieste tvarkos aprašo 9 punktas numato, kad nuosavybės ar nuomos pagrindu valdomų teritorijų ribose techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimą ir priežiūrą inicijuoja patys teritorijų savininkai ar valdytojai, parengę ir suderinę eismo organizavimo projektą su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba, ir apie techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimą valdomoje teritorijoje informuoja paskirtos teritorijos seniūnijos atstovą.
Tokios teisės normų nuostatos akivaizdžiai rodo, kad nuosavybė, kurioje norima įrengti eismo reguliavimo priemones, nėra absoliuti. Norint įrengti eismo reguliavimo priemones Vilniaus miesto eismo zonose, tai turi būti daroma tik gavus specialų leidimą, kuris išduodamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą Techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo ir jų priežiūros tvarkos aprašą. Eismo reguliavimo priemones siekiant įrenti nuosavybės pagrindu valdomose teritorijose, tai turi būti daroma suderinus su Kelių policijos valdyba ir apie tai pranešus seniūnijos atstovui.
Teismas įvertinęs tai, kad automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri neginčijamai nuosavybės teise priklauso UAB „(duomenys neskelbtini), yra skirta ir pritaikyta ne tik transporto priemonėms stovėti, bet ir transporto priemonėms, kitiems eismo dalyviams judėti, šioje teritorijoje privaloma laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, todėl akivaizdžiai tokia nuosavybė atitinka eismo zonos sąvoką. Tokiu būdu teismas pripažįsta, kad nurodytos techninės eismo reguliavimo priemonės, šiuo atveju stulpeliai ir eismą ribojanti grandinė, savavališkai negalėjo būti įrengtos. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad techninėmis priemonėmis užtverta aikštelė ribojasi su servitutinėmis zonomis, kuriomis naudotis turi teisę ne tik aikštelės savininkas ar valdytojai, bet ir kiti asmenys. I. M. S. teisme išsakyti argumentai, kad neužtvėrus automobilių stovėjimo aikštelės nebus galima parduoti automobilių stovėjimo vietų, įrodo tai, kad į teismo konstatuotas aplinkybes nebuvo atsižvelgta.
Vertindamas administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą ir įrodymus, analizuodamas konstatuoto administracinio teisės pažeidimo sudėti teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus nutarimu I. M. S. nubausta už juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu objektyviai padarytą pažeidimą. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas nenumato juridinio asmens atsakomybės. Šiuo atveju būtina vadovautis galiojančiomis Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių 2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 nuostatomis, kur 37 straipsnio 12 dalyje 1 punkte numatyta, kad tiek akcinės, tiek uždarosios akcinės bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Įvertinus šias įstatymo nuostatas teismas pripažįsta, kad už UAB „(duomenys neskelbtini)“ iniciatyva neteisėtai įrengtas technines eismo reguliavimo priemones administracinėn atsakomybėn turėjo būti patrauktas įmonės direktorius A. S. Nagrinėjant skundą teismas nustatė, kad I. M. S. įmonėje nebedirba nuo 2009-04-21 d. (b. l. 87, 88). Teisme I. M. S. patvirtino, kad nepateikė, o liudytojas J. M. parodė, kad netikrino įmonės atstovavimo įgaliojimų. Teismui buvo pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011-02-02 įgaliojimas (b. l. 76), kurio pagrindu I. M. S. buvo įgaliota visapusiškai atstovauti įmonę „(duomenys neskelbtini)“, tačiau šis įgaliojimas jokiu būdu neturi teisinės galios perkelti administracinę atsakomybę nuo tikrojo pažeidimo subjekto kitam. Tokiu būdu teismas pripažįsta, kad I. M. S. neatitinka pažeidimo, už kurį ji pripažinta kalta, subjekto požymių. Nesant bent vieno iš teisės pažeidimo sudėties privalomo požymio teismas priverstas konstatuoti, kad šiuo atveju nėra administracinių teisės pažeidimų kodekso 161 str. numatyto pažeidimo sudėties. Dėl šios priežasties 2013 m gruodžio 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyrius nutarimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, pradėta administracinė teisena turi būti nutraukta.
Teismas nenustatė, kad šioje byloje būtų reikalinga atlikti didelės apimties papildomą bylos aplinkybių tyrimą, kas leistų teismui priimti sprendimą, numatytą administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 str. 1 d. 4 p., t. y. panaikinti nutarimą ir bylą grąžinti institucijai. Teismo įsitikinimu administracinė teisena I. M. S. atžvilgiu negalima, nes nauja administracinė teisena turėtų būti operatyviai pradėta tinkamo subjekto, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo atžvilgiu. Būtent Tokia praktika pripažįstama ir naujausiais teismų sprendimais (Vilniaus apygardos teismo nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-325-209/2014).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 straipsnio 1 d. 2 p. teismas
nutarė:
panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus 2013 m gruodžio 16 d. nutarimą Nr. A11-42787-(1.1.56-SM3) ir bylą nutraukti.
Nutarimas per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.