- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-24
- Bylos Nr.
- I-3214-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00096-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. J. (toliau – ir A. J., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. (b. l. 2-4) .
Pareiškėjas A. J. skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN) 22-o būrio 1 ir 2 gyvenamosiose patalpose, kuriose nuolat buvo pažeidinėjama gyvenamojo ploto norma, be to, dalį ploto patalpose esantys baldai, asmeniniai daiktai. Kamerose nebuvo jokios ventiliacijos, dėl ko kaupėsi drėgmė, buvo šalta. Kamerose buvo pilna tarakonų. Atliekant bausmę kameroje, buvo ribojama galimybė laisvai naudotis biblioteka, knygos senos. Teigė, jog 2018 m. gegužės 29 d. Marijampolės PN 3 aukštų koridoriuje buvo atliekamas remontas, kurio metu nuteistieji nebuvo iškelti iš gyvenamųjų patalpų, dėl to gyvenamosiose patalpose tvyrojo dažų kvapas, kaupėsi dulkės. Nurodė, jog 22-o būrio gyvenamos patalpos yra užrakinamos, nuteistieji pasivaikščioti yra išleidžiami tik po 3 valandas į parą. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, garbės ir orumo pažeminimą. Tokiais veiksmais atsakovės atstovas padarė pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis vertina 2 000 Eur suma ir prašo ją priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą (b. l. 13-18) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo laikomas Marijampolės PN 22-o būrio 1 bei 2 gyvenamosiose patalpose, kuriose jo teisės dėl netinkamo kalinimo pažeistos nebuvo. Minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Teigė, kad visų Marijampolės PN būrių lauko durys yra rakinamos. Visuomenės sveikatos centras periodiškai kas du metus atlieka Marijampolės PN patikrinimus, o operatyvieji patikrinimai atliekami tik gavus pareiškėjų skundus. Pats pareiškėjas į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nėra kreipęsis. Parazitų naikinimas vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti, taip pat yra sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turi galimybę prašyti laisvėje esančių artimųjų, kad atsiųstų norimos literatūros. Manė, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų. Nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė išraiška, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. patirtą neturtinę žalą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau- ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas 22 būrio 1 bei 2 gyvenamosiose patalpose.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 13-14, 21), kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno 22-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, kurios plotas 28,67 kv. m., joje gyveno iki 9 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 3,18 kv. m. gyvenamojo ploto ir gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurios plotas 144,92 kv. m., joje gyveno iki 46 nuteistųjų, vienam asmeniui teko 3,15 kv. m. gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas procesiniame dokumente „Atsiliepimas į Marijampolės PN atsiliepimą“ (b. l. 56-58) nurodė, kad Marijampolės PN pateikta informacija apie 22 būrio 2 patalpos plotą neatitinka tikrovės. Teismas neturi pagrindo netikėti pateiktu oficialiu dokumentu – Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus specialisto pasirašyta 2019 m. sausio 31 d. pažyma (b. l. 21), patalpų plotus patvirtina ir patalpų schema (b. l. 51), todėl vertina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į gyvenamąją patalpą Nr. 1 (schemoje pažymėta Nr. 2 (3-1)), kurioje vienam asmeniui teko 3,15 kv. m. gyvenamojo ploto bei gyvenamąją patalpą Nr. 2 (schemoje pažymėta Nr. 2 (3-1)), kurioje vienam asmeniui teko 3,15 kv. m. gyvenamojo ploto . Teismas negali nesutikti su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius atitinkamai mažino gyvenamųjų patalpų erdvę, tačiau galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m.) ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad patalpose nebuvo ventiliacijos, todėl patalpose buvo drėgna, šalta.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma 134:2015) 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpose vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos 134:2015 16 punktuose nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 C.
Atsakovės atstovas į bylą pateikė kameros Nr. 1 bei Nr. 2 fotonuotraukas (b. l. 42-50), iš kurių matyti, kad yra sudaryta galimybė patalpas išvėdinti per langus (b. l. 39). Tą patvirtina ir į bylą pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas (b. l. 24-26) kuriame nustatyta, jog Marijampolės PN patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl Marijampolės PN dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą ginčo laikotarpiu, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, teigdamas, kad, jo nuomone, patalpose buvo šalta. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymąsi. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Higienos normos 134:2015 16 punkto reikalavimo pažeidimų nenustatyta (b. l. 24-26) Kita vertus, pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl nepakankamos oro temperatūros iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose buvo pilna tarakonų.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. V-974 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 28-31), ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Marijampolės PN patalpose. Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog atsakovės atstovas aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Marijampolės PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad graužikai ir buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN bibliotekoje esančios knygos buvo pasenusio turinio, visai nėra naujos literatūros.
Teisės aktai nereglamentuoja pataisos įstaigų bibliotekų knygų atnaujinimo. Todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas yra atmetamas.
Teismas pažymi, kad BVK 93 straipsnis numato nuteistųjų teisę įsigyti literatūros ir rašomųjų reikmenų. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad visą laiką 22 būrys buvo užrakintas ir išeiti iš jo galėjo tik 3 valandas per parą.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau- ir BVK) 70 straipsnio 7 dalis numato, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka užrakinami. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau- ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 73¹ punktas numato, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio (73¹.1 p.), kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus (73¹.2 p.). Šių taisyklių 73² punktas numato, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita BVK nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės PN tinkamai laikosi galiojančių teisės aktų ir jų nepažeidžia, visų Marijampolės PN būrių lauko durys yra rakinamos (b. l. 15). Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, nuteistieji gali būti laikomi užrakinti, laikantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytų sąlygų, todėl pareiškėjo argumentas, kad jis negalėjo būti laikomas užrakintas 22 būryje, atmestinas.
Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl neteisėtų 22 būrio auklėtojo veiksmų.
Pareiškėjas skunde neįvardija, kokius, jo nuomone, neteisėtus veiksmus ir kada jo atžvilgiu atliko 22 būrio auklėtojas, jo veiksmų neteisėtumu deklaratyviai įvardindamas tik tai, jog šio pareigūno neteisėtų veiksmų pagrindu jam buvo neteisėtai skiriamos nuobaudos, nekonkretizuodamas nei paskirtų nuobaudų laiko, nei jų paskyrimo aplinkybių. Tokiu atveju pareigūno veiksmų teisėtumas galėtų būti įvertintas tik pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka apskundus priimtus nutarimus dėl jam paskirtų nuobaudų. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui 2018 m. rugsėjo 27 d. buvo paskirta drausminė nuobauda, uždraudimas 1 mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, 2018 m. spalio 17 d. buvo paskirta drausminė nuobauda- papeikimas (b. l. 40). Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui, o pagal šio straipsnio 3 dalį, Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimai per 20 dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui. Byloje nėra pateikta duomenų, o ir iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nenustatyta, jog pareiškėjas Marijampolės PN nutarimus dėl jam skirtų nuobaudų būtų apskundęs teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjo argumentai dėl minėto pareigūno veiksmų atmetami.
Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, kad Marijampolės PN 3 aukštų koridoriuje buvo atliekamas remontas, kurio metu gyvenamosiose patalpose tvyrojo dažų kvapas, kaupėsi dulkės, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Nenustačius neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, t.y. nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Teismas pažymi, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, todėl tam tikras asmeninių jo teisių suvaržymas ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A. J. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.