- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-09
- Bylos Nr.
- A-963-662/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01925-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Arūnas Dirvonas, Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- R. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 6 350 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d. (skundo surašymo dienos) buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko žymiai mažiau ploto, nei tai numato teisės aktai, ypač atėmus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama pakankama judėjimo laisvė, negalėjo tinkamai sportuoti lauke ar patalpose. Atsižvelgiant į tai, kad baldai užėmė didesnę kameros dalį, jis buvo priverstas nuolat sėdėti ar gulėti. Kamerose nebuvo įrengto signalizacijos mygtuko, todėl pareigūnus tekdavo kviesti beldžiant į duris. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje buvo asbesto. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą, tad nebuvo pakankamai gryno oro, buvo drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o dirbtinė apšvieta buvo per didelė. Kamerose buvo žiemą šalta (10–14 laipsnių), o vasarą karšta (iki 35 laipsnių), sienos padengtos pelėsiu, grybeliu, drėgnos, dažai atsilupę. Nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės. Buvimo Šiaulių TI metu jis nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, negaudavo užvalkalo užklotui, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės pūdavo. Apatinių ir viršutinių rūbų nemokamai neskalbdavo, o jei, neturint pinigų, galėdavo skalbtis nemokamai, kildavo biurokratinių kliūčių. Tualetinio popieriaus išduodavo per mažai. Kamerose, naudojantis tualetu, nebuvo užtikrinamas privatumas, kameroje sklisdavo nemalonūs kvapai. Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens, ne visada buvo galima nusiprausti duše. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių, deratizacija ir dezinfekcija nebuvo vykdomos. Maistas buvo netinkamas, neskanus, per mažos energetinės vertės. Sąlygų eiti į valgyklą nebuvo. Nors iki sulaikymo gyveno su savo gyvenimo drauge (sutuoktine), jam ilgalaikiai pasimatymai užtikrinti nebuvo, tam net nėra numatytų patalpų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė papildomų psichologinių išgyvenimų, fizinių skausmų, tai jį labai sukrėtė, sukėlė sunkumų, baimę, nepilnavertiškumo jausmą, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė emocinių, dvasinių išgyvenimų, bendravimo galimybių sumažėjimą, o tuo pačiu patyrė ir neturtinę žalą. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,69 kv. m iki 19,8 kv. m ploto. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, t. y. asmens buvimas kameroje nebuvo nepertraukiamas. Pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas patikrino kamerą Nr. 59 (2016 m. liepos 21 d. patikrinimo aktas Nr. PA-233) ir nustatė, jog kameroje dirbtinė apšvieta atitinka nustatytus higienos normos reikalavimus.Paaiškino, kad Šiaulių TI buvo pastatytas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl šių priežasčių negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos laikantis higienos normų reikalavimų. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.Teismas rėmėsi Įsakymo 1.3.1 punktu, taip pat nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d., Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. DI-2 (plotas 6,56 kv. m), Nr. 87 (plotas 19,6 kv. m), Nr. 59 (plotas 19,78 kv. m), Nr. 91 (plotas 18,45 kv. m), Nr. 98 (plotas 19,87 kv. m). Iš byloje esančios pažymos matyti, kad pareiškėjui Šiaulių TI kamerose teko ne mažiau kameros ploto kaip 3,6 kv. m, todėl Šiaulių TI administracijos neteisėtų veiksmų nenustatyta.Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl higienos normų reikalavimų pažeidimo, rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-233 (19.4.1.6.12) matyti, kad kameroje Nr. 59 Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Bylai aktualiu laikotarpiu patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Šiaulių visuomenės sveikatos centrą ar kt.). Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ aprašytos patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Iš šio aprašymo matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo pateiktą pažymą, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (Šiaulių visuomenės sveikatos centro) nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, rėmėsi Šiaulių TI pažyma „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, kurioje nurodyta, jog sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusios kameros dalies ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Iš to teismas konstatavo, kad buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, jam naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose. Taip pat teismas, atsižvelgęs į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl neorganizuojamų socialinės reabilitacijos programų, nesudarytų galimybių sportuoti, nurodė, jog jie yra abstraktūs, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Iš Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programos, suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikų matyti, kad Šiaulių TI organizuojamas laisvalaikio užimtumas suimtiesiems ir nuteistiesiems. Iš to teismas padarė išvadą, kad atsakovo atstovas pareiškėjo teisių dėl jo užimtumo organizavimo nepažeidė.Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore, rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jam buvo suteikta teisė kiekvieną dieną po 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį, nei vienos valandos, pasivaikščiojimą gryname ore, todėl šie argumentai atmesti kaip nepagrįsti. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl asbesto stogo ir sienų konstrukcijose bei kanalizacijoje kaip nepagrįstus, nes iš Šiaulių TI pažymos matyti, kad Šiaulių TI pastato konstrukcijose asbesto nėra.Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl tarakonų ir kitokių parazitų buvimo, nevykdomos dezinfekcijos ir deratizacijos kaip nepagrįstus, nes iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-233 (19.4.1.6.12) ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-447 matyti, kad dėl patalpų dezinfekcijos ir deratizacijos, taip pat patalynės dezinfekcijos pažeidimų nenustatyta. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad įstaigoje nuolat atliekama kamerų dezinfekcija ir deratizacija. Šias aplinkybes patvirtina dezinfekcijos planai.Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl neaprūpinimo tinkamos kokybės tualetiniu popieriumi bei patalyne, rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Iš Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 2100 matyti, kad pareiškėjas buvo aprūpintas tualetiniu popieriumi ir patalyne, nepažeidžiant Apraše nustatytų normų. Įvertinus paminėtas aplinkybes, nagrinėjami pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl nekaloringo maisto ir kad jo buvo per mažai, nurodė, jog pareiškėjas nesikreipė su skundais ar prašymais dėl per mažų maisto porcijų ar papildomo maitinimo, nenurodė aplinkybių, kad jam rekomenduotas papildomas maitinimas. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-447 matyti, kad higienos normų pažeidimų dėl maisto kokybės nenustatyta. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodomas aplinkybes ir byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad neįrodyta, jog pareiškėjui buvo tiekiamas nekaloringas ar teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maistas ar per mažas jo kiekis.Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl signalizacijos mygtuko nebuvimo, rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktu, numatančiu, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 punktas numato, jog šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Šiaulių TI gyvenamosioms patalpoms negali būti taikomas reikalavimas dėl pavojaus mygtuko įrengimo, todėl pareiškėjo teiginys, kad dėl pavojaus mygtuko nebuvimo buvo pažeistos jo teisės, nepagrįstas.Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl galimybės išsiskalbti asmeninius rūbus nebuvimo, rėmėsi Higienos normos HN 134:2015 40 punktu, taip pat Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtinto Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punktu, kuriame numatyta, kad Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) viršutinių rūbų skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus, o nesant pinigų asmeninėje sąskaitoje ilgiau kaip 3 mėnesius, viršutiniai rūbai skalbiami nemokamai. Aprašo 13 ir 14 punktai numato skalbinių nepriėmimo procedūrą, jei suimtasis (nuteistasis) neturi ar turi nepakankamai lėšų savo asmeninėje sąskaitoje sumokėti už skalbimo paslaugas. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI atsisakė priimti skalbti pareiškėjo viršutinius rūbus, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su prašymu skalbti jo viršutinius rūbus, neteikė skundų dėl atsisakymo skalbti jo rūbus, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų, kada ir kokiomis aplinkybėmis Šiaulių TI atsisakė sudaryti galimybę pareiškėjui išsiskalbti viršutinius rūbus. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jam nebuvo sudarytos galimybės skalbtis apatinius rūbus. Todėl, įvertinus paminėtas aplinkybes, pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.Teismas pareiškėjo teiginius dėl to, kad duše ne visada būdavo šilto vandens, laikė abstrakčiais ir nedetalizuotais. Pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų sąlygų praustis po dušu ar galimybės praustis po dušu dažniau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui dažniau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu, todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šie pareiškėjo teiginiai atmesti kaip nepagrįsti. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad kamerose nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukų, iš pažymos „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nustatė, jog patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose be kito inventoriaus yra ir spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai), sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai), veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Nors Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 ir 22 punktuose reglamentuotas pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimas, tačiau juose nenurodyta, koks turi būti pasivaikščiojimo kiemelių inventorius. Iš to teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo būtino inventoriaus.Teismas pareiškėjo teiginius dėl pasimatymų nesuteikimo laikė abstrakčiais. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jis ar jo nurodytas asmuo prašė suteikti pasimatymą, ir kada prašymas nebuvo patenkintas. Skundų ar prašymų dėl to pareiškėjas Šiaulių TI administracijai neteikė, todėl analizuojami pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl pablogėjusios sveikatos bei jo sveikatos istoriją, padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl konstatavo, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas Šiaulių TI per ginčo laikotarpį buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktais nustatytą kameros ploto normą vienam asmeniui. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu teismas pabrėžė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti (priteisti 6 350 Eur neturtinės žalos atlyginimui).Pažymi, jog Šiaulių TI nepaneigus jo teiginių dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jo nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas turėjo laikyti nustatytomis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, jog jis dėl per mažo kameros ploto, netinkamos ventiliacijos, apšvietimo, neskalbtos patalynės ir asmeninių drabužių, patyrė diskomfortą, teisės aktais garantuojamos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis. Atsakovo atstovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo administracinę bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Akcentuoja, kad apeliantas nedetalizuoja aplinkybių, patvirtinančių jo patirtą neturtinę žalą, taip pat niekaip nepagrindžia priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo atstovo ar jo pareigūnų veiksmų ar neveikimo bei patirtos neturtinės žalos egzistavimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu jam kalint Šiaulių TI kamerose jam teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose, nenustatyti higienos normų pažeidimai dėl netinkamos ventiliacijos, apšvietimo, neskalbtos patalynės ir asmeninių drabužių, taip pat su minėto teismo parinktu jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdu – pripažinimu, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nuomone, jo patirta neturtinė žala turėtų būti atlyginta pinigais – 6 350 Eur dydžio suma.Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jam tekusio per mažo kameros ploto, nurodo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.Iš atsakovo atstovo pateiktos 2016 m. rugsėjo 15 d. pažymos Nr. 60/09-33142 „Dėl R. L.“ (b. l. 21–25) matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko ne mažiau kaip 3,69 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateikta pažyma. Šioje pažymoje yra tiksliai nurodyta, kokiose ir kokio ploto kamerose, kokiu laikotarpiu ir keli asmenys tos dienos ryte (7.30 val.) ir vakare (19.30 val.) buvo laikomi. Pareiškėjas priešingų ar kitokių duomenų, leidžiančių suabejoti minėtos pažymos duomenų teisingumu, nenurodė, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu aspektu (žr. šios Nutarties 8 p.) pagrįstai nenustatė atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų.Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl ventiliacijos, nurodo, kad Higienos normos 134:2015 17 punkte įtvirtinta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde pripažino, kad kameros vėdinamos per langą (b. l. 7), šią aplinkybę patvirtino ir atsakovo atstovas 2016 m. rugsėjo 21 d. pažymoje apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje Nr. 62/08-650 (b. l. 30–33). Iš to matyti, kad Šiaulių TI kamerų vėdinimo būdas per langus atitinka minėtos higienos normos reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu nenustatė atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų.Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl apšvietos, nurodo, kad Higienos normos 134:2015 14 punkte įtvirtinta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Atsakovo atstovas šios Nutarties 36 punkte nurodytoje pažymoje akcentavo, kad kamerose dirbtinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis higienos normomis. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas 2016 m. liepos 21 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-233(19.4.1.6.12) (b. l. 89–90), be kita ko, pažymėjo, kad po 2016 m. gegužės 30 d. atlikto patikrinimo buvo pagerinta kameros Nr. 59 dirbtinė apšvieta. Šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. liepos 11 d. (b. l. 22–23). Duomenų apie kitų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dirbtinę apšvietą, nėra. Iš prieš tai nustatytų aplinkybių matyti, kad dalį ginčo laikotarpio buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam higienos normas atitinkančiomis sąlygomis (netinkamas apšvietimas), todėl konstatuotini atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neskalbtos patalynės ir asmeninių drabužių, nurodo, kad šiuo aspektu teisingai ir išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime (žr. šios Nutarties 18 p.), todėl, vengdama motyvų kartojimosi, papildomai nepasisako.Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (šios aplinkybės detaliai išdėstytos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl teisėjų kolegija, vengdama motyvų kartojimosi, šiais klausimais atskirai nepasisako; žr. šios Nutarties 22–24 p.), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R. L. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.