- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-26
- Bylos Nr.
- 3K-3-444/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Janina Stripeikienė (pirm.), Dangutė Ambrasienė, Egidijus Laužikas (pran.)
- Ieškovas
- M. V.
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijai, L. P.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Dangutės Ambrasienės ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. V. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, L. P. dėl sprendimo panaikinimo, termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė nurodė, kad ji 1991 metais pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo P. T. žemę. Nuosavybės teisė iki šiol jai neatkurta. Kauno apskrities viršininko administracija sutiko atkurti šiai pretendentei nuosavybės teisę į 1,46 ha ir 6,20 ha, iš viso – į 7,67 ha žemės. Ieškovė su tuo nesutinka, nes mano, kad jos tėvas valdė daugiau žemės, iš viso – 11,67 ha, iš kurių 4 ha 1935 metais nusipirko iš J. Ž.. Teismui ieškovė pateikė dokumentus, jos nuomone, patvirtinančius nurodyto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą. Tačiau Kauno apskrities viršininko 1999 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 9-10987 J. Ž. dukteriai, atsakovei L. P., atkurta nuosavybės teisė į 6,88 ha žemės. Taigi ieškovė pretenduoja atkurti nuosavybės teisę į 4 ha žemės, esančius tame žemės sklype, į kurį nuosavybės teisė atkurta kitam asmeniui.
Ieškovė, remdamasi CK 1.136–1.138 straipsniais, prašė teismo: 1) atnaujinti terminą valdymo faktą ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. T. valdytą žemės sklypą; 2) dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. T. nuosavybės teise valdė 11,67 ha žemės (duomenys neskelbtini); 3) pripažinti neteisėtomis ir negaliojančiomis Kauno apskrities administracijos 1999 m. balandžio 8 d. pažymos Nr. 4077, Kauno apskrities viršininko 1999 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 9-10987, kuriais L. P. atkurta nuosavybės teisė į 6,88 ha žemės, taip pat Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 02-04-2420, kuriuo pakeistas 1999 m. liepos 14 d. sprendimas, dalis dėl 4 ha žemės (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškovės ieškinį: atnaujino ieškovei terminą giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, kuris nustatytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė atsakovei L. P. iš ieškovės 75,6 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 20,06 Lt pašto išlaidų. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovė nepateikė duomenų apie tai, jog kada nors yra buvę dokumentų, atitinkančių Rusijos imperijos Civilinių įstatymų X tomo I dalies 1417, 1420 straipsnius, Lietuvos Respublikos ipotekos įstatymo 30 straipsnį ir įrodančių ieškovės tėvo ir atsakovės L. P. tėvo sudarytos žemės pirkimo–pardavimo sutarties faktą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė šio fakto. Netenkinęs ieškovės reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas atsisakė pripažinti neteisėtais Kauno apskrities viršininko administracijos pažymą, Kauno apskrities viršininko sprendimą ir įsakymą bei paliko juos galioti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bylos šalys neginčija aplinkybės, jog ieškovės tėvas iki nacionalizacijos valdė 7,67 ha žemės. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas atnaujino ieškovei dėl svarbių priežasčių praleistą terminą giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, nors nenurodė, kodėl terminą atnaujina būtent šiuo tikslu ir kokias teisines pasekmes tai sukels ieškovei.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 21 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus ir nepažeidė CPK 185 straipsnio. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės nurodomo žemės pirkimo–pardavimo sandorio galiojimo klausimą, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir teisingai vadovavosi tokio sudarymo metu ir vietoje galiojusiais teisės aktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/1999). Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstomis apylinkės teismo išvadas, kad ieškovė neįrodė fakto, jog jos tėvas 1935 m. pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu iš J. Ž. įsigijo 4 ha žemės sklypą. Kauno apygardos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovės pateikta Kauno apskrities archyvo 2005 m. lapkričio 29 d. pažyma, nes nepaneigti rašytiniai įrodymai – archyviniai duomenys. Teismas sutiko, kad, netenkinus ieškinio reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nebuvo teisinio pagrindo tenkinti kitų ieškinio reikalavimų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nutarties dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, dėl pripažinimo negaliojančiais Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. balandžio 8 d. pažymą Nr. 4077, Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. 02-01-2420, kuriuo pakeista 1999 m. liepos 14 d. įsakymo dalis dėl 4 ha ginčo žemės, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 9 straipsnį (1997 m. liepos 1 d. redakcija), Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punktą, nes neteisingai aiškino dokumentus, kurie patvirtina nuosavybės teisę. Nors 1935 m. žemės pirkimo–pardavimo sutartis neišliko, kasatorės nuomone, pakankamas pagrindas nuosavybės teisėms atkurti yra valstybinių archyvų pažymėjimai, taip pat ir Kauno apskrities archyvo 2005 m. lapkričio 29 d. pažyma Nr. 0510-5921, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) ūkinėje kaimo knygoje įrašytas T. P., P. ūkis, išvardyta šeimos sudėtis ir nurodyta, jog jis turėjo 11,67 ha žemės (duomenys neskelbtini). Ši pažyma yra tinkamas dokumentas nuosavybės teisei patvirtinti taip pat pagal Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“.
2. Nepripažindamas nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu Kauno apskrities archyvo 2005 m. lapkričio 29 d. pažymos ir formaliai įvertinęs tik iki 1927 d. buvusius archyvinius duomenis, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika, pagal kurią, atkuriant nuosavybės teises į žemę, būtina vertinti vėliausius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, byla Nr. 3K-3-9/2003).
3. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos įrodymų vertinimo srityje, nes nesirėmė įrodymų visuma, jų tikrumu, sąsajumu, leistinumu, tarpusavio ryšiu, pakankamumu ir logikos dėsniais, todėl nepagrįstai atsisakė pripažinti, kad ieškovės tėvas nuosavybės teise valdė 11,67 ha žemės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, byla Nr. 3K-3-1269/2002). Kasatorė nurodė, kad teismai netinkamai įvertino tokius įrodymus: atsakovės L. P. patvirtinimą, kad jos tėvas išvyko iš Lietuvos; pirmiau nurodytą Kauno apskrities archyvo 2005 m. lapkričio 29 d. pažymą; žemės sklypo ribų aktą–schemą; Kauno apskrities archyvo 2006 m. lapkričio 15 d. pažymėjimą Nr. (10.6) V 10-5505.
4. Kauno apygardos teismas pažeidė CPK 42, 51 straipsnius, nes bylą išnagrinėjo nedalyvaujant kasatorei ir jos atstovei, nors buvo pateikti prašymai atidėti bylos nagrinėjimą dėl ieškovės ligos ir jos advokatės užimtumo kitose bylose bei tai patvirtinantys dokumentai. Dėl to kasatorė negalėjo pateikti naujų įrodymų. Kasatorė neturėjo piniginių lėšų pasisamdyti kitą advokatą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą Kauno apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime teigiama, kad Kauno apskrities archyvo 2005 m. lapkričio 29 d. pažyma Nr. V10-5921 nepatvirtina to, jog P. T. nuosavybės teise valdė 11,67 ha žemės, nes joje duomenys įrašyti iš 1948–1951 metų ūkinės knygos, iš kurios išbraukti duomenys apie P. T. šeimos sudėtį ir žemės kiekį, todėl tokiais duomenimis negalima remtis. Atsakovo nuomone, pagal Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. 407 nurodytas dokumentas galėtų būti svarstymo objektu, jeigu nebūtų dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę iki 1940 metų nacionalizacijos. Atsakovas nurodė, kad žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodantis archyvinis dokumentas yra 1929 metais sudarytas ir 1931 metais patvirtintas (duomenys neskelbtini) kaimo vienkiemiais išskirstymo planas, kuriame nustatyta, kad J. Ž. valdė vieną sklypą. Ieškovė neteisingai tvirtina, kad J. Ž. valdė du žemės sklypus ir vieną pardavė jos tėvui. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jos tėvas iš J. Ž. pirko 4 ha žemės. Be to, ji 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme grąžinti žemę nurodė, kad tėvas pirko 3 ha. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad J. Ž. negalėjo parduoti savo žemės sklypo ar jo dalies, nes (duomenys neskelbtini) kaimo vienkiemiais išskirstymo plane įrašyta, jog žemės sklypui Nr. 12 „yra uždėtas draudimas“, kaip gautam su išperkamaisiais mokesčiais. Nurodytas įrašas patvirtintas Žemės tvarkymo komisijos 1928 m. gegužės 21 d. nutarimu. Atsakovas mano, kad J. Ž. išvykimas į užsienį nepatvirtina fakto, kad jo duktė prarado teisę atkurti nuosavybės teisę į ginčijamą žemės sklypą. Atsakovas teigia, kad liudytojai nepatvirtino žemės pardavimo ieškovės tėvui fakto, nes yra prieštaringi. Be to, žemės pirkimo faktui įrodyti negalima remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Atsiliepime tvirtinama, kad teismai nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 42, 51 straipsnių, nes dalyvaujančių byloje asmenų neatvykimas į teismo posėdį netrukdo nagrinėti bylos, taip pat neatvykimas dėl ligos, atstovo užimtumas kitose bylose paprastai nelaikomos svarbiomis priežastimis (CPK 319, 156 straipsniai). Be to, ieškovė apeliaciniame skunde nurodė argumentus, aplinkybes ir reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teisme negalėjo pateikti naujų įrodymų, keisti (papildyti) apeliacinio skundo (CPK 314, 323 straipsniai).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 1934 m. gegužės 16 d. mirė ieškovės senelis, o 1959 m. balandžio 17 d. – tėvas. Senelis nuo 1927 m. kovo 23 d. turėjo du žemės sklypus po 6,2064 ha ir 1,4642 ha, iš viso – 7,67 ha (duomenys neskelbtini). Bylos šalys to neginčija. 1948–1951 metų (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėje knygoje yra įrašas apie ieškovės tėvo ūkį, iš viso – 11,67 ha žemės. Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomuose fonduose nerasta duomenų apie tai, kad ieškovės tėvas pirko žemės iš J. Ž., taip pat nėra žemės pirkimo–pardavimo akto, žemės plano. Liudytojai nepatvirtino, kada ir iš ko ieškovės tėvas pirko žemės. Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, Trakų apskrities žemės rūšiavimo komisijos 1927 m. kovo 9 d. raštu vyr. žemės rūšiavimo komisijai adresuotame Trakų apskrities Žiežmarių valsčiaus Antakalnio seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemų sąraše įrašytas savininkas J. Ž., turėjęs 6,9 ha žemės Šilėnų kaime. J. Ž. 1935 metais išvyko į Latviją ir ten vėliau mirė.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Teisėjų kolegijos nuomone, bylą nagrinėję teismai sprendė ne dėl to pažeistų teisių gynimo būdo, kurio taikymo galimybė turėjo būti analizuojama šioje byloje. Pretendentų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir manančių, kad jų teisės pažeidžiamos, teisių gynimo būdų tikslus atribojimas ir taikymo atvejų išaiškinimas yra svarbūs Atkūrimo įstatymui visoje valstybėje vienodai taikyti bei vieningam nuosavybės teisių atkūrimo procesui užtikrinti. Dėl to, nors šis klausimas nekeliamas kasaciniame skunde, bet remdamasi viešuoju interesu, teisėjų kolegija dėl jo pasisako.
Nagrinėjamoje byloje kilo pretendento atkurti nuosavybės teises, manančio, kad jam priklauso daugiau žemės, į kurią nuosavybės teisės atkurtos kitam asmeniui, teisių gynimo būdų, taip pat įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių aiškinimo bei taikymo klausimai, kuriuos kasacinis teismas turi išnagrinėti (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9, 10, 19 straipsniai, CPK 156, 177, 185 straipsniai). Pažeistos teisės gynimo būdo parinkimas ir pritaikymas yra teisės klausimas.
Asmenims nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, jeigu jie iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino šiame įstatyme nustatyta tvarka pateikia 11 straipsnyje nustatyto turinio prašymus nuosavybės teisėms atkurti kartu su 10 straipsnio 4 punkte nustatytais dokumentais įstatymo 17 straipsnyje nustatytoms institucijoms. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokie dokumentai patvirtina nuosavybės teises. Jeigu jų neišliko, tai asmenys turi teisę dėl nuosavybės teisių ir giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka (Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Atkūrimo įstatyme yra nustatytos kreipimosi į teismą sąlygos. Tokiu aspektu kasacinis teismas ne kartą pasisakė nutartyse (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M. v. S. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-280/2006).
Sistemiškai aiškinant nurodytas teisės normas, darytina išvada, kad Atkūrimo įstatyme nustatyti du pažeistų teisių gynimo būdai. Pirma, kai prašymą atkurti nuosavybės teises nagrinėjanti institucija atsisako atkurti nuosavybės teises dėl to, jog, jos vertinimu, nėra išlikusių nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, tai pretendentas turi teisę ypatingosios teisenos tvarka kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 444 straipsnis). Antra, nesutikdamas su kompetentingos institucijos priimtu sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmuo gali ginčyti jo teisėtumą teisme ginčo teisenos tvarka. Jeigu yra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tai su tokiu sprendimu nesutinkantis asmuo turi ginčyti jo teisėtumą, bet ne prašyti teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kuris galėtų būti nurodyto sprendimo neteisėtumo pagrindas. Byloje dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo paaiškėjus, kad nuosavybės teisė į tą pačią žemę atkurta kitam asmeniui, ir pareiškėjui (pretendentui) prašant pripažinti negaliojančiu sprendimą, kuriuo ne jam atkurta nuosavybė teisė, teismas privalo patikrinti tokių sprendimų teisėtumą, bet ne spręsti klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tokiu atveju, nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektas to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo, byla Nr. 3K-3-28/2007; 2001 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. B. v. A. J., byla Nr. 3K-3-66/2001, kat. 108.6; išplėstinės teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. L. D. G. ir kiti, byla Nr. 3K-7-4/1999, kat. 35).
Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovė nesutiko su jos Kauno apskrities viršininko administracijai pateiktų dokumentų vertinimu ir manė, jog šie neva patvirtina tai, kad paskutinis asmuo, iki nacionalizacijos valdęs ginčijamus 4 ha žemės, esančios 6,88 ha dydžio J. Ž. priklausiusios žemės sklype, buvo jos tėvas P. T. Bylą nagrinėjant teisme paaiškėjo, kad į 6,88 ha J. Ž. žemę, į kurios dalį (4 ha) pretenduoja kasatorė, Kauno apskrities viršininko 1999 m. liepos 14 d. sprendimu atkurtos nuosavybės teisės atsakovei L. P.. Susidarė teisinė situacija, kurios sprendimo tvarką kasacinis teismas yra išaiškinęs. Bylą nagrinėję teismai turėjo spręsti ne juridinio fakto, kurį nurodė ieškovė, nustatymo klausimą, bet Kauno apskrities viršininko 1999 m. liepos 14 d. sprendimo teisėtumo klausimą. Jeigu nurodytas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtų pripažintas neteisėtu ir negaliojančiu, tai tik tada atsirastų pagrindas kito pretendento (kasatorės) nuosavybės teisės į tą patį žemės sklypą atkūrimo klausimui spręsti. Dėl to, galiojant Kauno apskrities viršininko 1999 m. liepos 14 d. sprendimui ir esant byloje nustatytai aplinkybei, kad kasatorė 1991 metais pateikė prašymą nuosavybės teisėms atkurti, neturėjo reikšmės terminas kasatorei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, tad teismai nepagrįstai jį svarstė ir atnaujino. Šiuo aspektu bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalys dėl termino atnaujinimo yra nepagrįstos, todėl naikintinos, ir sprendimai keistini, ieškinį atmetant visiškai. Atnaujinę kasatorei terminą giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti teismai neatsižvelgė į tai, kad kasatorės ir jos tėvo giminystės ryšys yra aiškus. Taigi ir tikslo atnaujinti nurodytą terminą nebuvo. Pakeisti teismų procesinius sprendimus reikalauja viešasis interesas, nes negali būti paliktos galioti teisiškai ydingos ir kasatorę klaidinančios teismų procesinių sprendimų dalys (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šių dalių panaikinimas taip pat nelaikytinas blogesnio sprendimo dėl kasatorės priėmimu (CPK 353 straipsnio 3 dalis).
Kasacinis teismas privalo vadovautis žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Iš teismų šioje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad paskutinis iki nacionalizacijos ginčijamą žemės sklypą nuosavybės teise valdė atsakovės L. P. tėvas, o atsakovės tėvas iš jo 1935 metais neįgijo šio žemės sklypo, nes žemesniųjų instancijų teismuose nenustatyta tai įrodančių aplinkybių ir negauta jas patvirtinančių įrodymų. Dėl to Kauno apskrities viršininko 1999 m. liepos 14 d. sprendimas, priimtas remiantis šia aplinkybe, yra pagrįstas ir teisėtas. Pasisakydami, kad ieškovė neįrodė, jog jos tėvas nupirko ginčijamą žemę, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė iš esmės analogišką išvadą, tik ją be pagrindo susiejo su juridinę reikšmę turinčio faktu, t. y. jo nenustatymu. Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, tinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika, suformuota aiškinant laisvo įrodymų vertinimo principą, iki ir po nacionalizacijos sudarytų dokumentų reikšmę, sandorio sudarymo faktui nustatyti svarbias sąlygas (žr. pirmiau nurodytas kasacinio teismo nutartis, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. I. v. K. M., byla Nr. 3K-3-120/1999; 2005 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. K. ir kt. v. L. K. ir kt., byla Nr. 3K-3-319/2005; 2003 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. P. ir kt. v. E. L. ir kt. byla Nr. 3K-3-108/2003). Dėl to nėra pagrindo byloje nustatytų aplinkybių vertinti kitaip, negu jas įvertino pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai tinkamai išanalizavo visas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, visapusiškai įvertino byloje pateiktus tiek P. T., tiek J. Ž. nuosavybės teisę liudijančius dokumentus bei kitus įrodymus ir padarė pagrįstą pirmiau nurodytą išvadą (CPK 177, 185 straipsniai). Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apskrities viršininko 1999 m. liepos 14 d. sprendimu atsakovei L. P. nuosavybės teisė į tėvo žemę atkurta remiantis Žemėtvarkos tvarkymo departamento 1931 m. kovo 23 d. patvirtintu (duomenys neskelbtini) kaimo vienkiemiais išskirstymo planu (b. l. 84). Atsižvelgiant į tai ir nustačius, kad nuosavybės teisė į ieškovės ginčijamą 4 ha J. Ž. žemės dalį neperėjo P. T., nėra pagrindo konstatuoti, jog nurodytas Kauno apskrities viršininko sprendimas yra neteisėtas ir negaliojantis. Dėl to bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis atmestos ieškinio dalys, iš esmės yra teisingos, todėl teisėjų kolegija palieka jas nepakeistas, bet vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytais motyvais.
Kasatorė tvirtina, kad Kauno apygardos teismas pažeidė CPK 42, 51 straipsnius, nes bylą išnagrinėjo nedalyvaujant kasatorei ir jos atstovei, nors tuo metu ieškovė sirgo, o jos advokatė buvo užsiėmusi kitose bylose, taip apribojo ieškovės galimybę pateikti naujus įrodymus. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė ieškovės teisės dalyvauti nagrinėjant bylą ir bylinėtis per advokatą, nes dalyvaujančių byloje asmenų neatvykimas į teismo posėdį netrukdo nagrinėti bylos. Neatvykimas dėl ligos, atstovo užimtumas kitose bylose paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis, dėl kurių teismas turėtų atidėti bylos nagrinėjimą (CPK 319, 156 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas 2007 m. vasario 7 d. posėdyje ieškovės ir jos advokatės nurodytas aplinkybes įvertino ir pagrįstai nepripažino jų svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atidėti bylos nagrinėjimą (b. l. 197, 198). Be to, pažymėtina, kad ieškovė ir jos advokatė prašymus atidėti bylos nagrinėjimą pateikė teismo posėdžio dieną, apie kurį šalys ir jų atstovai buvo informuoti teismo 2007 m. sausio 26 d. pranešimu (b. l. 191, 192, 195). Ieškovė prie prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nepridėjo įrodymų, patvirtinančių jos ligą, nenurodė, kad juos pateiks vėliau ir kad pageidauja pateikti kokius nors naujus įrodymus, kurie negalėjo būti pateikti anksčiau. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti proceso teisės normų pažeidimo apeliacinės instancijos teisme ir panaikinti kasacine tvarka apskųstą teismo nutartį.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikintinos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties dalys, kuriomis kasatorei atnaujintas terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, bet nėra pagrindo kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti tų teismų procesinių sprendimų dalių, kuriomis atmestos kitos ieškinio dalys. Dėl to ieškovės skundas atmetamas, o teismų procesiniai sprendimai pakeičiami, atmetant visą kasatorės ieškinį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 353 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 362 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nutartį pakeisti:
Panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalį, kuria M. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) atnaujintas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nutarties dalį, kuria nurodyta Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalis palikta nepakeista, ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Kitas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.