Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. Š. ir T. Š. ieškinį atsakovui M. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalyje paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą. Taigi paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas.

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas ne tik dėl pinigų perdavimo, bet ir paskolos sutarties pasirašymo fakto. Pažymėtina, kad atsakovui neigiant sudarius paskolos sutartį ir gavus pinigus, pareiga įrodyti paskolos teisinių santykių egzistavimą ir pinigų perdavimo faktą tenka ieškovui (šiuo atveju ieškovams).

Pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalį rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Tai reiškia, kad ieškovai siekdami įrodyti paskolos teisinius santykius, turi pateikti paskolos raštelį, kuriame būtų užfiksuotas pinigų perdavimas atsakovui. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovai pateikė teismui du skolos raštelius, kuriuose nurodyta, kad kiekvienas iš ieškovų atskirai skolina atsakovui 19 000 Lt. (5 503 Eur). Skolą atsakovas įsipareigoja grąžinti iki 2018 m. sausio 10 d. Nepaisant to, kad šiuose rašteliuose ir nėra tiesiogiai užfiksuotas pinigų perdavimas atsakovui, tačiau tai nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 nurodė, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reišmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.).

Kaip matyti iš skolos raštelio jame pavartotas žodis „skolinu“, yra būdingas paskolos sutarčiai; nustatyta paskolos davėjo pareiga paskolinti, taip pat sutartyje įrašytas paskolos grąžinimo terminas, parodo pareigą pagal šią sutartį paskolos gavėjui ją gražinti. Pažymėtina, kad paskolos raštelis su tokia lingvistine išraiška ir įsipareigojimu grąžinti pinigus pasirašytas atsakovo. Taip pat paskolos raštelių originalai yra pas ieškovus. Šių aplinkybių visetas reiškia, kad paskolos sutartys buvo sudarytos perduodant atsakovui paskolos dalyką – pinigus.

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste akcentuotinas faktas, kad atsakovas neigia ne tik faktą, kad pinigus gavo, bet ir paskolos sutarčių (paskolos raštelių) pasirašymo faktą. Vis dėlto byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia atsakovo teiginius, kad paskolos raštelių jis nepasirašė ir šie dokumentai nėra vientisi. Kaip matyti iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. rugpjūčio 31 d. ekspertizės akto (e. b. l. 124–127), abu paskolos raštelius pasirašė atsakovas M. P.. Dėl dokumentų vientisumo taip pat buvo atlikta ekspertizė ir 2018 m. liepos 27 d. ekspertizės akto išvadoje (e. b. l. 116–121) nurodoma, kad T. Š. ir M. P. sudarytas skolos raštelis tikėtinai vientisas, o M. Š. ir M. P. skolos raštelio vientisumo nustatyti negalima dėl duomenų trūkumo. Teismo vertinimu, jeigu vienas iš paskolos raštelių yra tikėtinai vientisas, o kito vientisumo nustatyti nepavyko vien tik dėl duomenų trūkumo, nėra pagrindo nepripažinti, kad šis dokumentas taip pat yra vientisas. Be to, ekspertizės metu jokių klastotės požymių nenustatyta, todėl teismas neturi pagrindo manyti, kad paskolos rašteliai yra suklastoti, pasirašyti ne kaip vientisi dokumentai. Taip pat akcentuotinas ir faktas, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu negalėjo nurodyti, pasirašymo ant tuščių popieriaus lapų aplinkybių, kurios sukurtų prielaidas manyti, kad paskolos rašteliai nėra vientisi dokumentai. Aplinkybę, kad pinigai buvo perduoti atsakovui ir jis pasirašė paskolos raštelius patvirtina ir liudytojo L. Š. parodymai. Kaip nurodė liudytojas, jis kompiuteryje surašė paskolos tekstą, o atvažiavus jo broliams ir jiems perdavus pinigus atsakovui, jis išspausdino ir davė pasirašyti raštelį šalims. Šių aplinkybių visetas suponuoja išvadą, kad atsakovas neįvykdė CK 6.875 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos, esant rašytinei paskolos sutarčiai ją nuginčyti.

Atskirai pažymėtina, kad atsakovo pateikti įrodymai, kuriais jis grindžia faktą, jog turėjo pakankamai pinigų žemei įsigyti ir būtinybės skolintis pinigų nebuvo, nepaneigia paskolos sudarymo fakto su ieškovais, nes atsakovas galėjo skolintis pinigų ir iš kitų šaltinių ir nebūtinai žemės sklypo pirkimui. Atsakovo pakviesti liudytojai Paulius ir V. P. apie bylai reikšmingas aplinkybes nieko nepaliudijo, priešingai jie nurodė, kad nieko apie atsakovo ir ieškovo paskolos teisinius santykius nežino. Vien tik atitinkamų faktų nežinojimas nepaneigia jų egzistavimo, tuo labiau kai juos patvirtina kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Esant nurodytų aplinkybių visetui konstatuotina, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, todėl iš atsakovo priteistina kiekvienam ieškovui po 5503 Eur skola. Taip pat iš atsakovo priteistina kiekvienam ieškovui 5 procentų dydžio palūkanos už priteistą 5 503 Eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2018-04-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš priešingos šalies. Įvertinus tai, kad ieškinys patenkintas iš atsakovo priteistina ieškovų naudai bylinėjimosi išlaidos. Kaip matyti iš bylos duomenų ieškovai sumokėjo po 143 Eur žyminio mokesčio (e. b. l. 15–16), taip pat sumokėjo po 60 Eur antstoliui už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (e. b. l. 145–146) ir po 800 Eur advokatui už teisines paslaugas bei atstovavimą civilinėje byloje teisme (e. b. l. 147–150). Iš viso kiekvienas iš ieškovų patyrė po 1 003 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovo.

Taip pat iš atsakovo priteistinos išlaidos valstybei susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, kurios šioje byloje sudaro 8,99 Eur.

Telšių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 270 straipsniu, teismas:

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo M. P. kiekvienam iš ieškovų M. Š. ir T. Š. po 5 503 Eur ir kiekvienam ieškovui 5 procentų dydžio palūkanos už priteistą 5 503 Eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2018-04-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo M. P. kiekvienam iš ieškovų M. Š. ir T. Š. po 1 003 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo M. P. 8,99 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Telšių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemonės palikti galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Telšių apylinkės teismą.