Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-248-238/2015;

Teisėjas: Bronislovas Liatukas Proceso Nr. 1-23-1-00168-2014-9;

2015 m. kovo 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Čapui, nuteistajam G. K., jo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. pagal LR BK 180 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 25 d., apie 12 val. namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupėje su kitu asmeniu, panaudojo fizinį smurtą J. D. atžvilgiu – ne mažiau kaip vieną kartą koja spyrė J. D. į galvą, ir atsinešęs iš virtuvės peilio geležtę, ja grasindamas J. D., įrėmė minėto peilio geležtę J. D. į krūtinę, o vėliau į kaklą nugaros pusėje, taip padarė jai pjautines žaizdeles sprando kairėje pusėje, poodinę kraujosruvą sprando kairėje pusėje, odos nubrozdinimus kaktos kairėje, kairėje plaštakoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, iš jos striukės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, 100 litų vertės, ir 10 litų, o žodžiu grasindamas N. M. iš jo pagrobė 2 litus ir mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, 130 litų vertės, N. M. išsigandus ir išbėgus iš kambario į tualetą, G. K. nenustatytu daiktu sudavė jam į pakaušį, dėl ko jis nukrito vonioje, o prie nukentėjusiojo N. M. priėjęs kitas asmuo dar ne mažiau kaip 5 kartus trenkė jam nenustatytu daiktu į galvą ir iš kišenės pagrobė 5 litus, taip N. M. buvo padaryta muštinė žaizda galvoje, o tai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu, nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. K. padarė LR BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

LR BK 180 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Vienas tokio plėšimo sudėtinių požymių yra panaudojimas specialiai žmogui sužaloti pritaikyto daikto. Specialiai žmogui sužaloti pritaikytu daiktu laikomas toks daiktas, kurio panaudojimas yra būdas neteisėtomis priemonėmis užvaldyti svetimą turtą. Įstatymas nenumato reikalavimo, kad daiktai, kurie buvo panaudoti žmogui sužaloti, būtų ypatingai apdoroti ar paruošti, nes tokie daiktai jau atitiktų nešaunamojo ginklo sąvoką (pvz., kastetas). Kvalifikuojant šią veiką nepakanka konstatuoti, kad darant nusikalstamą veiką buvo panaudotas ,,suvenyrinis“ ar kitoks įrankis (priemonė). Tokiais atvejais teismas turi nustatyti, ar plėšimo metu naudojamu įrankiu gali būti pakenkta žmogaus sveikatai ar gyvybei, ar ne. Specialiai žmogui žaloti pritaikytas daiktas gali būti ir bet koks pagal savo prigimtį ir įprastinę paskirtį nekenksmingas daiktas, tačiau dėl tam tikrų esamų savybių arba kai kurių pakeitimų tuo konkrečiu atveju pavojingas sveikatai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad peilio, nešaunamojo, šaunamojo ginklo, sprogmens ar kito specialiai žmogui žaloti pritaikyto daikto panaudojimas yra ne tik nusikaltimo įrankio žalojančių ar jo kovinių, sprogstamųjų savybių tiesioginis panaudojimas, bet ir grasinimas turimu ginklu žodžiu, gestais, akivaizdžiu demonstravimu, užuominomis.

Apylinkės teismas nustatė, kad G. K. apiplėšė nukentėjusiuosius J. D., N. M., panaudojęs prieš juos fizinį smurtą ir peilio geležtę. Teismas nustatė, kad apeliantas spyrė J. D. į galvą, grasino peilio geležte, įrėmė peilio geležtę jai į krūtinę, o vėliau į kaklą nugaros pusėje, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o taip pat grasino ir smurtavo prieš N. M., padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad šios aplinkybės patvirtinamos nukentėjusiųjų J. D., N. M. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat liudytojo A. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Konstatuojama, kad teismas pagrįstai patikėjo nukentėjusiųjų parodymais apie tai, kad apeliantas padarė plėšimą, nes nukentėjusiųjų parodymai atitiko kitus byloje esančius duomenis. Antai nukentėjusiųjų aiškinimą, kad prieš juos apeliantas smurtavo ir sužalojo, patvirtina specialistų išvados, konstatavusios, kad J. D., N. M. padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad apžiūrint įvykio vietą rasta kraujo dėmių ir peilio geležtė, todėl įtikinamas J. D. aiškinimas, kad peilio geležte jai grasinta ir šiuo daiktu ji buvo sužalota. Be to, kratos metu iš G. K. buvo paimti iš nukentėjusiųjų pagrobti daiktai (telefonai), o tai patvirtina nukentėjusiųjų aiškinimą, kad apeliantas juos pagrobė. Teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiųjų J. D., N. M. parodymais, nes jie ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo vienodi, nuoseklūs. Be to, nukentėjusieji savo parodymus apie apelianto atliktus nusikalstamus veiksmus prieš juos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje ir akistatų su G. K. metu. Tą aplinkybę, kad apeliantas panaudojo fizinį smurtą ir peilio geležtę, užvaldė jų turtą, nukentėjusieji nurodė ir policijos darbuotojui A. B., kuris atvyko į įvykio vietą gavus policijoje pranešimą apie padarytą nusikaltimą. Šio liudytojo parodymais nustatyta, kad įvykio vietoje peilio geležtė buvo rasta.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad peilis, kurio geležtę jis panaudojo, yra butaforinis, netikras. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors ši peilio geležtė ir nėra priskiriamas prie nešaunamųjų ginklų, tačiau šioje situacijoje ji buvo naudojama turint tikslą sužaloti žmogų ar grasinti galimu sužalojimu, kad būtų galima neteisėtai užvaldyti svetimą turtą. Byloje yra duomenys (nukentėjusiosios parodymai, specialisto išvada) apie tai, kad šia peilio geležte J. D. buvo sužalota. Nors ant peilio geležtės žmogaus kraujo nerasta, tačiau tai savaime nepatvirtina, kad šia priemone nebuvo naudojamasi turint tikslą įvykdyti plėšimą. Nukentėjusioji J. D. nurodė, jog G. K. šia peilio geležte jai grasino, prirėmė jai prie krūtinės, kaklo, vėliau nukentėjusiajai bandant atstumti G. K. nuo savęs, peilio geležte buvo sužalota jos plaštaka, ta pačia peilio geležte padaryti sužalojimai sprande. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina tai, kad minėto peilio geležtė, nors ir nėra nešaunamasis ginklas, buvo panaudota nukentėjusiosios įbauginimui bei sužalojimui. Taigi apelianto aiškinimas, kad peilis butaforinis ir juo negalima sužaloti, atsakomybės pagal LR BK 180 straipsnio 2 dalį nešalina, kadangi šiuo įrankiu galėjo būti ir buvo pakenkta žmogaus sveikatai.

Skunde apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojų A. P., R. T. ir J. K. parodymus. Kolegija konstatuoja, kad iš liudytojo A. P. apklausos protokolo (t. 1, b. l. 89) matyti, kad jis ryte su R. T. iš G. K. namų išėjo, kas vyko po to, nežino. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja R. T. (t. 1, b. l. 90). Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad jie iš G. K. namų išėjo iki nagrinėjamo įvykio, todėl jokių aplinkybių, susijusių su šiuo įvykiu, papasakoti negali. Taigi teismas neturėjo jokio pagrindo vadovautis asmenų, kurie negalėjo nieko papasakoti apie galimą konfliktą bei nusikalstamą veiką, parodymais. Įtariamoji J. K. apklausos ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad jokio konflikto nematė. Tačiau kolegija vertina tą aplinkybę, kad ji šioje byloje buvo įtariamoji, taigi nebuvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o jos nurodomos aplinkybės galėjo būti tik gynybinė versija, siekiant padėti sau bei G. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

2014-02-06 specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 94) konstatuojama, kad pjautinės žaizdelės sprando kairėje, kairėje plaštakoje padarytos aštriu pjaunančių savybių turinčiu daiktu ar įrankiu. Poodinė kraujosruva sprando kairėje galėjo susidaryti užtekant kraujui iš pjautinės žaizdelės sprando kairėje. Odos nubrozdinimai kaktos kairėje, kairėje plaštakoje padaryti aštriabriauniu daiktu, galimai dūžtančio stiklo šuke. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Šioje išvadoje nurodoma, kad sužalojimas kaktoje, plaštakoje galėjo būti padaryti ir dūžtančio stiklo šuke. Tačiau nukentėjusioji tvirtino, kad dūžtančio stiklo šuke susižalojo tik kaktą, o plaštaka sužalota peilio geležte. Taigi vienintelis patikimas įrodymas dėl sužalojimų atsiradimo yra nuoseklūs nukentėjusiosios J. D. parodymai. Specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ir dūžtančio stiklo šuke, savaime nepaneigia nukentėjusiosios parodymų apie tam tikrus kitus jos patirtus sužalojimus bei būdą, kuriuo jie buvo padaryti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas neturi pakankamo pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kurie viso proceso metu nekito. Taigi, yra pagrindas konstatuoti, kad tik sužalojimas kaktoje galėjo būti padarytas stiklo šuke, o kitus sužalojimus jai peilio geležte padarė nuteistasis. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis nepadarė peilio geležte sužalojimų nukentėjusiajai.

Kolegija daro išvadą, kad būtina pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nustatytą aplinkybę, kad apeliantas peilio geležte J. D. padarė odos nubrozdinimą kaktos kairėje, nes byloje yra duomenys apie tai, kad šis sužalojimas padarytas stiklo šuke. Šios aplinkybės pašalinimas nekeičia nuosprendžio esmės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo G. K. kaltė jam apiplėšus J. D. ir N. M., taip įvykdžius LR BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, visiškai įrodyta nukentėjusiųjų J. D. ir N. M. parodymais. Kaip minėta, teismas neturėjo pagrindo netikėti šių nukentėjusiųjų parodymais apie nuteistojo atliktus nusikalstamus veiksmus, nes šių nukentėjusiųjų parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, sutampa tarpusavyje, nėra prieštaringi, be to, liudytojai buvo įspėti dėl gresiančios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, teisiamojo posėdžio metu prisiekė sakyti tiesą. Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog nukentėjusieji gali būti šališki bei siektų nepagrįstai apkaltinti apeliantą nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas rėmėsi liudytojo A. B. parodymais, kurio įvykio metu nebuvo. Tačiau šis liudytojas patvirtino, jog atvykus į įvykio vietą nukentėjusieji jam nurodė įvykio aplinkybes. Nustatyta, kad jos analogiškos kaip ir nukentėjusiesiems duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje. Taigi liudytojo A. B. parodymai iš esmės patvirtino nukentėjusiųjų parodymų nuoseklumą. Apeliantas neigia atėmęs mobiliojo ryšio telefonus, kadangi J. D. ir N. M. juos jam buvo užstatę už 30 Lt. Tačiau kolegija daro išvadą, kad ši apelianto nurodoma aplinkybė nepatvirtinta jokiais kitais byloje esančiais įrodymais ir yra laikytina jo gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusieji nuosekliai nurodė, kad G. K. nukentėjusiajai J. D. prikišo peilio geležtę, pareikalavo atiduoti viską, ką ji turi, spyrė jai, atėmė cigaretes, kažkiek pinigų, tada dūrė nukentėjusiajai peilio geležte, taip pat paėmė ir jos telefoną, grąžinęs tik SIM kortelę. Kai N. M. bandė jį nuraminti, nuteistasis puolė ir jį užvertęs paėmė telefoną, SIM kortelę taip pat grąžino, o vėliau jam bandant pabėgti, G. K. jam iš nugaros kažkuo trenkė per galvą. Konstatuotina, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes G. K. padarytą nusikalstamą veiką apylinkės teismas tinkamai, teisingai ir pagrįstai kvalifikavo pagal LR BK 180 straipsnio 2 dalį.

Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo pobūdį (padarytas sunkus nusikaltimas), nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas, naują veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, t. y. jis yra recidyvistas, baustas administracine tvarka). Teismas atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (LR BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir skyrė bausmę – laisvės atėmimą, bausmės dydį parinkdamas sankcijos ribose, artimą vidurkiui, todėl laikytina, kad bausmė paskirta teisingai. Byloje nenustatyta apelianto nurodoma aplinkybė, kad teismas, skirdamas nuobaudą, rėmėsi tik jo ankstesniais teistumais bei išankstine nuomone, kadangi teismas bausmės skyrimą motyvavo tinkamai.

Konstatuojama, kad nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, įstatyminio pagrindo jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teisme 2015 m. kovo 3 d. iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už nuteistajam G. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisme, prašoma išieškoti iš nuteistojo 23,16 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Šis prašymas netenkintinas. LR BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. LR BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nustatytą aplinkybę, kad apeliantas peilio geležte J. D. padarė odos nubrozdinimą kaktos kairėje.