Kauno apygardos teismo nutartis

procesinio dokumento kategorijos: 121.1, 121.15, 121.21, 121.22, 32.1.

2012 m. sausio11 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič,

dalyvaujant ieškovams S. L., A. M., jų atstovui advokatui V. T., atsakovo A. K. atstovams G. K. ir advokatei L. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. K., S. L. ir A. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-123-652/2011 pagal ieškovų S. L., A. M. ir J. K. ieškinį atsakovui A. K., tretiesiems asmenims A. K., F. J. K., V. K., A. K. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl servituto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl galimybės nustatyti kelio servitutą per atsakovo žemės sklypą.

Šalys neginčija, kad byloje teisingai nustatyta, jog ieškovai ir atsakovas nuosavybės teise valdo žemės sklypus (duomenys neskelbtini), atsakovo žemės sklype yra gyvenamasis namas su ūkio pastatais (1 t., b. l. 12-27, 2 t., b. l. 3–10). Punios kadastrinės vietovės žemės reformos projekte nurodytas kelias, einantis per atsakovo žemės sklypą (1 t., b. l. 8–10, 82). Iš atsakovo žemės nuosavybės dokumentų matyti, kad žemės sklypo eksplikacijoje nurodyta 0,05 ha kelias, ribų nustatymo akte nurodytas išvažiavimas iš atsakovo sklypo, duomenyse apie žemės sklypo naudmenų kiekybines charakteristikas nurodyta, kad sklype yra kelias, užimantis 0,05 ha, o grafoje „bendro naudojimo kelias“ padėtas brūkšnys (1 t., b. l. 70–71, 83). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad atsakovui priklausančiame 7,2500 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nurodytas 0,0500 ha kelias. 1992 m. spalio 14 d. žemės sklypo ribų akte nurodytas išvažiavimas iš sklypo lauko keliuku 4 m pločio (1 t., b. l. 71 skaičius taisytas). Šis 0,0500 ha keliukas nuo gretutinio sklypo savininkų Karkauskų kelio, kuriuo atsakovas patenka į savo sklypą, eina tik iki atsakovo sodybos (pastatų), o ne per visą sklypą. Įrengiant keliuką savo poreikiams, atsakovo nuomone nebuvo reikalo jį tęsti į pietinę pusę, link ieškovų sklypų. Nėra nuginčytas atsakovo paaiškinimas, kad iki melioracijos šio keliuko nebuvo, o vėliau po melioracijos atsakovas įrengė keliuką savo lėšomis. Šių atsakovo nurodytų aplinkybių taip pat nepaneigė teismo posėdyje apklaustas liudytojas S. J., kuris yra Punios kadastrinės vietovės projekto autorius, iš esmės patvirtinęs, jog negali nurodyti šio keliuko pradžios ir pabaigos. Taip pat kartografiniame Valstybinio žemėtvarkos instituto 1951 metų fotoplane matomas Druskininkai–Jieznas kelio keliukas, vedantis tik iki atsakovo sodybos (1 t., b. l. 125). Tačiau kaip nustatyta byloje, 1951 m. ginčo teritorijoje buvo kolūkių teritorijos žemė, o į kolūkio teritorijoje esančias dirbamas žemes galima buvo važiuoti iš bet kurios pusės. Todėl apeliantai pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad reikšminga yra informacija dėl naudojimosi pravažiavimu, esančiu atsakovo nuosavybės teise valdomame sklype, kuri susiklostė tarp šalių, kai ieškovai faktiškai tapo buvusios kolūkio žemės savininkais ir naudojo ginčo žemės sklypo dalį nuo 1986 m. savo poreikiams tenkinti, ieškovas A. M. – į 1,61 ha žemės sklypą ir į 0,19 ha žemės sklypą, ieškovas S. L. – į 5,0 ha žemės sklypą, į 3,0 ha žemės ūkio sklypą ir į 2,0 ha žemės sklypą patekdavo J. K. iki 7,25 ha, tuo metu ginčo žemės sklypo savininkė buvo atsakovo motina M. K.. Kad ieškovai naudojo pravažiavimui ginčo sklypą, neginčija ir atsakovas. Pažymėtina ir tai, kad žemės sklypų, skiriamų privačiam ūkiui steigti, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje 1992-10-14 akte šalys sutarė dėl atsakovo motinos valdomo žemės sklypų ribų ir dalį naudojamos ieškovo S. L. ir O. K. žemės sutiko perleisti atsakovo motinai (b. l. 71, 1 t.). Taigi ginčo šalims žemės sklypų ribos buvo žinomos nuo 1992 m.. Todėl pagal faktinę padėtį buvo suprojektuotas ir paženklintas kelias per atsakovo nuosavybės teise valdomą sklypą, planuose (1 t., b. l. 8, 9, 10, 17, 22, 24, 27), remiantis 1999 metais, (1 t., b. l. 8), žemės reformos žemėtvarkos projektas patvirtintais Alytaus apskrities viršininko 1999-12-24 įsakymu Nr. 33-1325) ir Alytaus apskrities viršininko 2007-02-09 įsakymu Nr. 33-Ž-253 (1 t. b. l. 9, 86). Žemėtvarkos projektas buvo ruoštas ant aeronuotraukos (fotoplano), kurioje buvo nufotografuotas keliukas. Planai (1 t., b. l, 8, 17, 19, 21) ir Nekilnojamojo turto registrų Nr. 44/679219, 44/679211, 33/16537 (1 t. b. l. 12, 16, 18, 20) duomenys nurodo, kad nuo kietos dangos kelio į pietus lauko kelias eina per J. K., V. K. ir A. K. sklypą (žemėtvarkos projekte sklypo Nr. 201-2 (1 t. b. l. 9 arba 86). Iš šio sklypo kelias eina toliau į pietus per visą atsakovo sklypą. Šio sklypo registre Nr. 33/7653 (1 t., b. l. 12, ) nėra nustatyto servituto, tačiau nurodoma, kad keliais užimta žemės 0,0500 ha naudmenų (2.1 p.). Už atsakovo 7,25 ha sklypo yra A. M. 1,6100 ha žemės sklypas Nr. 250-2A, (1 t., b. l. 17). Jo registro Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 16). Antras A. M. labai siauras 0,1900 ha sklypas, plane Nr. 250-3A (1 t., b. l. 19). Jo registro Nr. 44/679211 (1 t., b. l. 18) 6 punkte tiek pirmo, tiek antro A. M. žemės sklypo dokumentuose yra nurodyta, jog kelio servitutas (viešpataujantis daiktas). Juridinis jo įregistravimo pagrindas – apskrities viršininko įsakymas 2006-12-04, Nr. 33-Ž-2694. Plotas 0,01 ha, jis viešpatauja 1,6100 ha žemės sklypui Nr. 250-2A (1 t., b. l. 17). Ginčo kelias eina toliau kito sklypo pakraščiu ir yra ant ribos su kitu 3,000 ha ieškovei J. K. priklausančiu sklypu Nr. 242-A (1 t., b. l. 24 arba 27). 3,000 ha sklypo Nr. 242-A unikalus numeris 4400-0867-8384, registro Nr. 44/589469 (1 t., b. l. 23) 6 punkte nurodomas kelio servitutas (viešpataujantis daiktas). Juridinis jo įregistravimo pagrindas – apskrities viršininko įsakymas 2006-03-14, Nr. S-33-22372. Į pietus esančiame S. L. 5,0 ha žemės sklype (1 t., b. l. 20 ir 21) nėra nustatyta jokio servituto: nei tarnaujančio, nei viešpataujančio. Kelias baigėsi. Už šio sklypo esančiuose sklypuose (2 t., b. l. 99): sklype Nr. 3 (savininkas P.) ir sklype Nr. 75 (savininkė K.) taip pat nėra kelio servitutų, nėra ir kelio natūroje. Visos paminėtos aplinkybės, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodė ieškovai, patvirtina, kad kelias (kelio kryptis) iš šiaurės, nuo kietos dangos kelio, eina į pietus ir per atsakovo 7,25 ha sklypą, bet ne atvirkščiai – iš pietų į šiaurę, nes pietuose nėra kietos dangos kelio. Šiame sklype kelias taip pat ribojasi su kitu 3,000 ha ieškovei J. K. priklausančiu sklypu Nr. 242-A (1 t., b. l. 24 arba 27). Šios ieškovų išvados yra patvirtinamos kartografiniame dokumente – kadastro žemėlapio ištraukoje (aeronuotrauka), atspausdintoje 2011-03-15 (2 t., b. l. 99): nuo kietos dangos kelio kelias prasideda sklype Nr. 165 (savininkai J. K., V. K. ir A. K.) ir eina į pietus per atsakovo A. K. 7,2500 ha sklypą Nr. 29. Kelias eina ir toliau į pietus per A. M. priklausančio 1,6100 ha sklypo Nr. 234 ir 0,1900 ha sklypo Nr.233 ribą su J. K. 3 ha sklypo Nr. 229 riba. Pasibaigus keliui, nes 5,0 ha (savininkas S. L.) sklype kelio nėra, kelio servitutas nenustatytas, kelio, vedančio iš šiaurės į pietus, nėra ir toliau sklype Nr. 75 (savininkas Karčiauskienė) ir sklype Nr. 38 (savininkai P.). Kelio atkarpa vizualiai sutampa su Nacionalinės žemės tarnybos Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2010-06-03 sprendimu Nr. K-189 patvirtintoje vietinės reikšmės kelių tinklo schemoje esančio kelio dalimi, einančia nuo kietos dangos kelio stačiai į pietus, tai, kaip pagrįstai nurodė ieškovai apeliaciniame skunde, yra kelio pradžia. Kitos šio kelio dalies, kuri suka ir eina į rytus iki kelio Alytus–Punia, nėra nei natūroje, nei kituose kartografiniuose dokumentuose, tačiau ši kelio dalis nepatenka į bylos dalyką, nes dėl jo nėra jokio ginčo. Šiuo atveju, kaip teisingai nurodė ieškovai, ginčas yra dėl kelio dalies, kuri yra ir natūroje, ir visuose kartografiniuose dokumentuose, taip pat ir vietinės reikšmės kelių tinklo schemoje, patvirtintoje Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2010-06-03 sprendimu Nr. K-189 (2 t., b. l. 18).

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Tai išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu, nustatoma savanoriškai arba priverstinai. Vienas iš priverstinių servituto nustatymo būdų yra jo nustatymas teismo sprendimu. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Servituto nustatymas teismo sprendimu įgyja ultima ratio pobūdį. Taip formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008). Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, jos ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims, todėl nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007).

Todėl esant nustatytai faktinei aplinkybei, kad ieškovai nuo 1986 m. naudojosi ginčo keliu, kad šis kelias susiformavo atsakovo pastangomis (savo lėšomis pagerino kelio dangos būklę) ir natūraliu būdu naudojant kelią pravažiavimui, bei tai, kad duomenys apie faktinę kelio dislokacijos vietą yra užfiksuoti kartografinėje medžiagoje, taip pat kelio buvimo vieta yra patvirtinta administraciniais aktais (Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2010-06-03 sprendimu Nr. K-189, Alytaus apskrities viršininko 1999-12-24 įsakymu Nr. 33-1325, Alytaus apskrities viršininko 2007-02-09 įsakymu Nr. 33-Ž-253), kurie nebuvo nei vienos iš šalių ginčijami, laikoma, kad ieškovų reikalavimas nustatyti kelio servitutą pagal byloje pateiktą projektą (1 t., b. l. 7) yra vienas iš įmanomų būdu ieškovams patekti į jiems nuosavybės teise priklausančius sklypus.

CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo ir protingumo principais. Įvertinus byloje šalių paaiškinimus dėl kelio įrengimo kitoje vietoje, dėl galimybės derėtis su kitais asmenimis, ar valstybė dėl ieškovams reikalingo kelio (pravažiavimo) įrengimo, bei pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai turi kitų būdų patekti į savo žemės sklypus, yra teisiškai reikšminga šioje byloje tik tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatytos realios tokio kelio (pravažiavimų) įrengimo galimybės nesinaudojant atsakovo nuosavybės teise valdomu žemės sklypu. Tačiau šalių paaiškinimu, kito pravažiavimo įrengimas būtų galimas ginčo žemės sklypu pakraščiu, kuriame esantis gruntas neatlaikytų sunkiasvorės technikos, todėl būtų būtinos papildomos didelės investicijos kelio grunto sutvirtinimui, taip pat tilto per griovį įrengimui.

Taip pat aplinkybė, nustatyta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, kad ieškovai galėtų susitarti dėl pravažiavimo tarpusavyje, nes jie yra susiję giminystės ryšiais. Tačiau toks šalių susitarimas taip pat turėtų būti atitinkamai įteisintas (administracine tvarka). Taigi yra dar dvi alternatyvios galimybės ieškovams patekti į savo žemės sklypus – viena per A. K. žemę, kita – per P. ir kt. savininkų žemę. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad A. K. ir ieškovus J. K. bei S. L. sieja giminystės, svainystės, ryšiai. Šiuo metu šie du ieškovai patenka į savo žemės sklypus būtent per A. K. žemę. Keliukas, kuris nuo vidaus kelio eina per A. K. žemę, po to per ieškovės J. K. žemę, yra panašaus lygio kaip ginčo keliukas – žemės sklype išvažinėtos provėžos. Tačiau, kaip teigia šalys, J. K. leisti ieškovams naudoti pravažiavimui savo žemės sklypą nesutinka. Taip pat yra galimybė įrengti pravažiavimą už J. K. žemės sklypo, tai nurodė Nacionalinės žemės tarnybos atstovė, nes yra dalis valstybinės žemės, kurioje būtų galimybė įrengti kelią kitiems ieškovams patekti į savo žemės sklypus. Kad iš pietinės pusės (žiūrint nuo atsakovo sodybos) per P. ir kt. savininkų žemę link ieškovo S. L. žemės sklypo pravažinėto kelio nėra, tą patvirtina ir byloje pateikti žemės nuosavybės dokumentai (2 t., b. l. 80). Tad ieškovams per P. ir kt. savininkų žemę patekti į savo sklypus reikėtų kelių kilometrų apvažiavimu.

Šiuo atveju ieškovai siekia nustatyti servitutą teismo sprendimu, remiantis pateiktu byloje projektu (b. l. 7, 1 t.), tad pravažiavimo įteisinimui yra teisiškai reikšminga aplinkybe, kad ieškovai siekia įteisinti kelio servitutą mažiausiomis laiko ir lėšų sąnaudomis. Todėl paaiškėjus, kad ieškovai siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jiems sąnaudomis iš kelių galimų variantų, nesudaro pagrindo atmesti ieškovų reikalavimų dėl kelio servituto nustatymo, nes to nenumato įstatymas.

Teismų praktikoje akcentuojama, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-246/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. C. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-234/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Naujieji Berniūnai“, Ž. B., D. M. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų reikalavimas dėl kelio servituto nustatymo yra vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą (CPK 185 str.). Todėl byloje būtina nustatyti sąnaudas, reikalingas ieškovų reikalavimui patenkinti, ir įvertinti atsakovo nepatogumus dėl kelio servituto nustatymo atsakovo nuosavybės teise valdomame žemės sklype.

Teisėjų kolegija laiko įrodytu atsakovo paaiškinimą, kad servituto nustatymas yra susijęs su atsakovo dalies žemės sklypo perplanavimu, šeimos narių poilsio trikdymu, oro teršimu, ramybės drumstimu, žmonių ir gyvulių saugumu, nes kelio dislokacija numatyta netoli atsakovo ūkio ir gyvenamųjų pastatų, želdinių, zonos, skirtos atsakovo šeimos narių poilsiui (1 t., b. l. 7), to iš dalies neginčija ir ieškovai.

Kaip nustatyta byloje, ieškovai ūkininkauja, naudoja žemės ūkio techniką, todėl nesant tinkamai įrengtos suprojektuotos atsakovo žemės sklypo teritorijoje kelio dangos, žemės grunte lieka provėžos, kurios estetiniu požiūriu ir pravažiavimo saugumo, kokybės prasme yra nenaudingos nei ieškovams, nei atsakovui, kaip žemės sklypo savininkui, be to, reikalauja atsakovo lėšų ir darbo sąnaudų atstatant kelio dangą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pravažiavimui skirtas kelias, kurį siekia įrengti ieškovai, yra suprojektuotas greta atsakovo gyvenamųjų pastatų, atsakovo motyvas, kad yra būtinos papildomos investicijos gyventojų saugumui užtikrinti, pripažintinas pagrįstu.

Ieškovai nurodė, kad nesutinka atlyginti atsakovo nepatogumų, nors atsakovas tokią kompensaciją iš atsakovų prašo priteisti (po 300 Lt į mėnesį iš kiekvieno ieškovo). CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje aiškinant teismams šia įstatymo normą, išaiškinta, kad normos prasme servituto atlygintinumas reiškia tiek nuostolių atlyginimą, tiek kompensaciją, kaip atlyginimą, už jo teisių suvaržymą. Toks įstatymo normos turinio aiškinimas pateiktas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009; 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje „Naujieji Berniūnai“, Ž. B., D. M. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009. Įstatyminis servituto atlygintinumo įtvirtinimas nepaneigia, kad jis gali būti ir neatlygintinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“, AB „Rytų skirstomieji tinklai“, VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-527/2009). Šioje nutartyje konstatuota, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis, tačiau priklausomai nuo civilinio santykio šalių valios jis gali būti ir neatlygintinis. Taigi pagal teismų formuojamą praktiką servitutas yra atlygintinis, išskyrus atvejus, kai kitaip susitaria šalys. Šioje byloje ieškovų reikalavimas dėl kelio servituto nustatymo yra atmestas, dėl to nebuvo nagrinėtas, ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nebuvo pasisakyta, ar servitutas yra atlygintinis ar ne. Kai yra pagrindas atlyginti nuostolius, turi būti sprendžiama dėl jų dydžio. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad materialiosios teisės normų pažeidimas nustatant servituto turinį ir nukrypimas nuo teismų praktikos sprendžiant dėl servituto atlygintinumo yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 330 str.).

Kaip nurodyta anksčiau, kasacinėje teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 4.129 straipsnyje įtvirtinta tarnaujančiojo daikto savininko teisė reikalauti dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo. Šios normos prasme nuostolių atlyginimas reiškia teisingą atlyginimą savininkui dėl patiriamų jo teisių ribojimo, mokamą vienkartine ar periodine kompensacija. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą. Tai gali turėti reikšmės sprendžiant dėl servituto būtinumo, nes atlyginimo dydis ir galimi kitam savininkui daromi nuostoliai dėl suvaržymų gali būti tokie, kad verstų ieškoti kitų naudojimosi svetimu daiktu būdų (pvz., sutarčių sudarymas) ar net visiškai kitų susidariusios situacijos sprendimų (pvz., turto išpirkimas, mainymas ar nuostolių padengimas kitu turtu, turto paėmimas valstybės ar visuomenės poreikiams teisingai atlyginant), kad iš anksto būtų pasirūpinta galimų savininko nuostolių atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v.UAB „Druskininkų vandenys“, AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-527/2009). Kai viena iš šalių siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių galimų variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu. Civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitą šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamus teisių ribojimus, kurie turi būti kompensuojami. Tokia kryptimi formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pavyzdžiui, teismas yra pasisakęs, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Žemės ūkio kooperatyvas „Naujieji Berniūnai“, Ž. B., D. M. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009). Taigi procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Šio reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis, prašanti nustatyti servitutą. Kompensacijos dydžiui nustatyti inter alia reikšmingi yra ir tarnaujančiojo daikto savininko patiriami nepatogumai dėl privatumo apribojimų. Plėtodama nurodytą praktiką servitutų nustatymo bylose taikant CK 4.126 ir 4.129 straipsnius kasacinės instancijos teisėjų kolegija išaiškino teismams, kad siekiant abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar servituto nustatymas neapriboja asmens teisės į privatų gyvenimą. Tais atvejais, kai nustatant servitutą privatumo aspektas tampa reikšmingas ir yra keli galimi servituto nustatymo variantai, turi būti pasirenkamas toks sprendimas, kuriuo teisės į privatumą ribojimo būtų išvengiama arba toks ribojimas būtų mažiausias.

Šioje byloje nustatyta, kad ieškovai faktiškai galėtų naudotis pravažiavimui ne tik atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, o keliais galimais variantais, tačiau kaip nustatyta byloje, ieškovai pasirinko pravažiavimą per atsakovo žemės sklypą.

Kadangi tinkamas šios bylos išsprendimas susijęs su naujų reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymu, būtinumu užtikrinti išsamų didelės apimties tyrimą, o dėl to būtų pagrįsta užtikrinti bylos šalių teisę į apeliaciją. Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, kiek kainuotų įrengti kelią pagal kitus galimus servituto nustatymo variantus. Neturėdamas šių duomenų, pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės įvertinti, ar galima normaliomis sąnaudomis įrengti kelią pagal kiekvieną variantą. Taigi byloje nebuvo nustatyta visų reikšmingų aplinkybių, o teismo išvados padarytos neturint faktinių duomenų ir įrodymų.

Todėl ieškovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, teismo sprendimas panaikinamas, byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.